Civilinė byla Nr. 3K-3-301/2009 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.3.6; 44.2.4.1; 126.5; 126.8
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Čiaupas“ dėl kreditoriaus reikalavimo, susidedančio iš nuomos mokesčio, nuostolių ir palūkanų, patvirtinimo bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo ir jo tenkinimo eiliškumo. 1995 m. gruodžio 1 d. atsakovui buvo išnuomotos valstybei priklausančios negyvenamosios patalpos, (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir patalpa, (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), ūkinei–komercinei veiklai vykdyti. Nuo 2001 m. sausio 10 d. šios patalpos perduotos ieškovui valdyti patikėjimo teise. 2006 m. vasario 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2006 m. vasario 12 d., atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Nors atsakovas po bankroto bylos iškėlimo tęsė ūkinę – komercinę veiklą ginčo patalpose, tačiau tinkamai nevykdė sutartinio įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, todėl ieškovas 2006 m. liepos 12 d. raštu nuomos sutartį nutraukė ir pareikalavo grąžinti ginčo patalpas. Tačiau atsakovas ginčo patalpų negrąžino, toliau jomis naudojosi, nuomos mokesčio nemokėjo, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovo iškeldinimo. Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2008 m. rugpjūčio 26 d, įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui ginčo patalpas ir iš jų išsikelti. Atsakovas iš ginčo patalpų buvo priverstinai iškeldintas 2008 m. gruodžio 1 d. Ieškovas, patikslinęs reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo 48 947,82 Lt nuomos mokesčio ir 28 307,55 Lt negautų pajamų bei procesines palūkanas, iš viso – 77 255,37 Lt skolos ir procesines palūkanas. Be to, ieškovas prašė šias išlaidas pripažinti administravimo išlaidomis pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi ieškovo reikalavimą tenkino iš dalies – patvirtino 77 255,37 Lt ieškovo finansinį reikalavimą UAB „Čiaupas“ bankroto byloje. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu 2008 m. vasario 28 d. sprendimu, kuris turi prejudicinę galią šioje byloje, nustatyta, jog šalių sudaryta nekilnojamojo turto nuomos sutartis buvo nutraukta 2006 m. liepos 12 d., tačiau atsakovas ieškovo turtu, nemokėdamas jam nuomos mokesčio, naudojasi ir toliau. Pirmiau nurodytu teismo sprendimu buvo paneigti atsakovo argumentai, kad ieškovas vengė priimti iš atsakovo patalpas. Remdamasis iškeldinimo protokolu, teismas nustatė, kad atsakovas iš ginčo patalpų iškeldintas 2008 m. gruodžio 1 d. Vadovaudamasis CK 6.499 straipsnio 2 dalies, 2001 m. gruodžio 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1524, 2002 m. kovo 1 d. aplinkos ministro ir finansų ministro įsakymo Nr. 87/59 b ir 2007 m. balandžio 11 d. Komisijos privalomam turtui įvertinti nutarimo Nr. 3 nuostatomis, teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo nuomos mokestį iki 2008 m. gruodžio 1 d. ir nuostolius yra pagrįsti. Tačiau teismas pripažino nepagrįstais ieškovo reikalavimus priteisti procesines palūkanas ir išieškotinas iš atsakovo sumas pripažinti administravimo išlaidomis. Teismas nurodė, kad atsakovui Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas. Dėl to reikalavimas priteisti iš atsakovo procesines palūkanas netenkintinas. Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovui ginčo patalpos buvo išnuomotos įmonės administracijai, smulkiai gamybai ir statybinių medžiagų sandėliavimui. Teismas nurodė, kad prie administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine–komercine veikla, kurią atsakovo įmonė tęsė ir po bankroto bylos iškėlimo, t. y. patalpas subnuomojo ir gavo iš šios veiklos pajamas. Atsakovo įmonės ūkinė–komercinė veikla buvo nutraukta 2007 m. gruodžio 7 d. teismo nutartimi, gavus kreditoriaus pareiškimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą iš atsakovo išieškotinas sumas pripažinti administravimo išlaidomis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 19 d. nutartimi iš dalies pakeitė Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį ir sumažino ieškovo finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje iki 48 974,82 Lt. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas neįrodė negautų pajamų dydžio, nes jis pateikė tik negautų pajamų skaičiavimą, tačiau neįrodė, kad turėjo realių galimybių tokias pajamas gauti. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadai, jog ieškovas būtų gavęs nurodytas pajamas, jeigu atsakovas būtų laiku atlaisvinęs ginčo patalpas, todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovui 28 307,55 Lt negautų pajamų. Teismas, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas laiku neatlaisvino ginčo patalpų, dėl to jos negalėjo būti grąžintos ieškovui. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nesumokėto nuomos mokesčio bei negautų pajamų priteisimo, todėl ieškovo prašymas priteisti 77 255,37 Lt nuostolių yra visiškai naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jis negali būti apeliacinės instancijos nagrinėjimo objektas (CPK 312, 338 straipsniai). Teismas, remdamasis tais pačiais motyvais kaip ir pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo bei išieškotinas iš atsakovo sumas priskirti prie administravimo išlaidų.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai.
Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Dėl negautų pajamų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.499 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes remiantis šia norma nuomotojui turi būti atlyginama po sutarties nutraukimo nesumokėtas nuomos mokestis už faktiškai naudojamą turtą bei kitos negautos pajamos. Taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl CK 6.499 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“, bylos Nr. 3K-3-132/2008) bei dėl negautų pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno m. savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3585/2006). Ieškovo reikalaujamų nuostolių dydį sudaro nesumokėtas nuomos mokestis už naudojimąsi ginčo patalpomis ir negautos pajamos, lygios minimaliam nuomos mokesčiui, skaičiuotam pagal taikytinų teisės aktų nuostatas.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovo pateiktu negautų pajamų skaičiavimu, neatkreipė dėmesio į atsakovo neteisėtai gautas pajamas iš ginčo patalpų subnuomos, nelygino šių pajamų su ieškovo reikalaujamais nuostoliais bei neatsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus. Dėl to teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nemotyvuotą nutartį.
3. Dėl ieškovo finansinio reikalavimo tenkinimo eilės. Teismai nesivadovavo analogiškoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Osterotas“, bylos Nr. 3K-3-28/2008. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį naudojimasis kreditoriaus negyvenamosiomis patalpomis priskirtinos prie išlaidų, susijusių su bankrutuojančios įmonės administravimu, todėl šios išlaidos turi būti apmokamos iš bankrutuojančios įmonės visų rūšių lėšų. Nagrinėjamoje byloje dėl nesąžiningų bankroto administratoriaus veiksmų vengiant grąžinti neteisėtai subnuomojamas ginčo patalpas ieškovas patyrė nuostolių. Dėl to šie nuostoliai turi būti kompensuojami bankroto administravimui skiriamų lėšų sąskaita, kad ieškovas nepatektų į blogesnę padėtį nei kiti kreditoriai, su kuriais jau yra atsiskaityta. Be to, iki 2007 m. birželio mėn. atsakovas mokėjo nuomos mokestį pagal administravimo išlaidų sąmatą, todėl šios išlaidos ir toliau turėjo būti įtrauktos į šią sąmatą.
4. Dėl procesinių palūkanų. Teismai nepagrįstai nepriteisė ieškovui procesinių palūkanų nuo reikalaujamų nuostolių, nes ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos draudžia išieškoti skolas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje ginčas kilo dėl nuostolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra pagrindo atsisakyti priteisti procesines palūkanas nuo šios sumos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Dėl negautų pajamų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus reikalavimas dėl nuostolių priteisimo yra visiškai naujas reikalavimas, nes pirmosios instancijos teisme kasatorius reiškė reikalavimą priteisti nesumokėtą nuomos mokestį. Kasatorius skundė tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ir prašė priteistas sumas priskirti prie administravimo išlaidų. Dėl to toks naujas reikalavimas negalėjo būti apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Kasatorius teismui pateikė tik negautų pajamų skaičiavimą, o ne įrodymus dėl negautų pajamų realumo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šis reikalavimas yra neįrodytas.
3. Dėl ieškovo finansinio reikalavimo tenkinimo eilės. Ginčo patalpos buvo išnuomotos atsakovo administracijos veiklai, smulkiai gamybai, statybinių medžiagų sandėliavimui. Kadangi atsakovas po bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę–komercinę veiklą, t. y. ginčo patalpas subnuomojo ir gavo iš tokios veiklos pajamas, tai, vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsnio nuostatomis, išlaidos už ginčo patalpų nuomą negali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, nes tokios išlaidos yra susijusios su ūkine–komercine veikla. Atsakovo bankroto proceso metu buvo atsiskaityta su visais kreditoriais, todėl atsakovas nebeturi jokių lėšų kasatoriaus reikalavimui patenkinti. Tai reiškia, kad teismo sprendimas nesukeltų kasatoriui jokių teisinių pasekmių. Kasatoriaus reikalaujamos sumos kreditorių susirinkimo nebuvo įtrauktos į administravimo išlaidų sąmatą. Teismui patenkinus tokį kasatoriaus reikalavimą, ĮBĮ įtvirtinta kreditorių susirinkimo kompetencija nepagrįstai būtų susiaurinta, tai skatintų kreditorius ignoruoti kreditorių susirinkimus. Be to, reikalavimas kasatoriaus nurodytas sumas priskirti administravimo išlaidoms nėra suformuluotas tinkamai, todėl laikytina, kad šis reikalavimas nepatenka į kasacinio skundo dalyką.
4. Dėl procesinių palūkanų. Teismai, vadovaudamiesi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata, pagrįstai netenkino kasatoriaus reikalavimo priteisti procesines palūkanas. Toks reikalavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes bankrutuojanti įmonė yra nemoki ir neturi jokių galimybių greičiau sumokėti net administravimo išlaidų, todėl bankroto administratorius turi laukti, kol įmonėje atsiranda lėšų padengti šias išlaidas.
k o n s t a t u o j a :
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuomotojo nuostolių, atsiradusių laiku negrąžinus išnuomoto daikto, atlyginimą, procesinių palūkanų iš bankrutuojančios įmonės priteisimą, kreditoriaus finansinio reikalavimo tenkinimo eiliškumą bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų pakankamumą ir tinkamą vertinimą, klausimai. Kasatorius taip pat remiasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu kasacijos pagrindu, nurodydamas, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo analogiškoje byloje suformuluota ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo taisykle. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, jog kasacinio skundo motyvai dėl kasatoriaus reikalaujamų sumų priskyrimo administravimo išlaidoms nesudaro kasacinio skundo dalyko, yra nepagrįsti.
Dėl negautų pajamų
Kasatorius kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog kasatorius neįrodė negautų pajamų dydžio, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.499 straipsnio 2 dalies nuostatas. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šioje normoje nustatytos prievolės nesilaikymo pasekmės tenka nuomininkui, pavėluotai grąžinusiam išsinuomotą daiktą nuomotojui. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“, bylos Nr. 3K-3-132/2008). Taigi CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas dėl pavėluoto daikto grąžinimo nuomotojo patirtų nuostolių (negautų pajamų) nustatymo metodas – laikoma, kad nuomotojo negautos pajamos yra tokio nuomos mokesčio dydžio, kurį jis būtų gavęs, jeigu nuomos sutartis nebūtų pasibaigusi. Šie nuostoliai laikytini minimaliais nuomotojo nuostoliais, nes CK 6.499 straipsnio 2 dalies prasme nuomotojas turi teisę reikalauti ir kitų nuostolių atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius pirmosios instancijos teisme reiškė reikalavimą inter alia priteisti nesumokėtą nuomos mokestį (48 947,82 Lt) ir negautas pajamas (28 307,55 Lt) (T. 2, b. l. 6-7), o atskiruoju skundu prašė priteisti 77 255,37 Lt nuostolių (T. 2, b. l. 19-22). Aplinkybė, kad ieškovas, formuluodamas savo reikalavimus pirmosios instancijos teisme juos išskaidė, vieną dalį (48 947,82 Lt) įvardydamas CK 6.499 straipsnio 2 dalyje vartojama „nuomos mokesčio“ sąvoka, o kitą (28 307,55 Lt) pavadindamas negautomis pajamomis, nekeičia ieškovo reikalavimo prigimties – ieškiniu reiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus reikalavimas dėl nuostolių priteisimo yra visiškai naujas reikalavimas, nes tokia išvada prieštarauja CK 6.499 straipsnio 2 dalies prasmei bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai šios normos aiškinimo ir taikymo praktikai.
Atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti 28 307,55 Lt nuostolių kaip negautas pajamas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorius neįrodė negautų pajamų dydžio, nes negautų pajamų skaičiavimas neįrodo, jog jis turėjo realių galimybių tokias pajamas gauti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Pagal 1995 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį išnuomotos patalpos nuosavybės teise priklauso valstybei, tai lemia tokio turto nuomos specialųjį reglamentavimą, įskaitant ir nuomos mokesčio apskaičiavimo metodikos nustatymą poįstatyminiais aktais. Reikalaudamas 28 307,55 Lt nuostolių dalies atlyginimo ieškovas nuosekliai nuo pat pradinio ieškinio reikalavimo pateikimo teismui grindė šią reikalavimo dalį būtent remiantis tokiu poįstatyminiu aktu apskaičiuotu nuomos mokesčiu. Laikotarpiu, už kurį reikalaujama priteisti 28 307,55 Lt nuostolių, galiojo 2002 m. kovo 1 d. aplinkos ministro ir finansų ministro įsakymu Nr. 87/59 patvirtinta Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialinio turto nuomą skaičiavimo tvarka bei nuo 2007 m. birželio 13 d. ją pakeitusios 2007 m. birželio 7 d. aplinkos ministro ir finansų ministro įsakymu Nr. D1-322/1K-206 patvirtintos Nuompinigių už valstybės materialinio turto nuomą skaičiavimo taisyklės. Byloje teismų nėra nustatyta, kad taip apskaičiuojant nuomos mokestį buvo padaryta klaidų. Iš 2003 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio 1995 m. gruodžio 1 d. nuomos sutarties pakeitimo (T. 1, b. l. 14) matyti kad, šalys pakeitė nuomos sutarties 6 punktą inter alia nustatydamos, kad nuomininkui, kuris patalpas nuomoja ilgiau kaip vienerius kalendorinius metus, nuomotojas perskaičiuoja nuomos mokestį vadovaudamasis aplinkos ministro ir finansų ministro bendra įsakymu patvirtinta nuompinigių už valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarka. Taigi šalys nustatė nuomotojo teisę vienašališkai perskaičiuoti nuomos mokestį vadovaujantis poįstatyminiu aktu nustatyta nuomos mokesčio apskaičiavimo metodika. Toks šalių susitarimas atitinka ir CK 6.487 straipsnio, kuriame nurodyta, kad nuomos mokestis gali būti nustatytas tiek konkrečia pinigų suma, tiek ir kitais nuomos mokesčio apskaičiavimo būdais, reikalavimus.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog remiantis poįstatyminiu aktu nustatyta nuomos mokesčio nustatymo metodika apskaičiuotas 28 307,55 Lt reikalavimas yra 1995 m. gruodžio 1 d. nuomos sutarties (su pakeitimu) nustatytu nuomos mokesčio apskaičiavimo būdu gauta nuomos mokesčio suma ir CK 6.499 straipsnio 2 dalies prasme yra laikytina nuostoliais (negautomis pajamomis). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovo reikalaujami nuostoliai (negautos pajamos) šioje byloje nustatyti taikant CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagal nuomos mokestį nustatomą minimalių nuostolių prezumpciją, teisėjų kolegija nesiremia kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno m. savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008; 2007 m. gegužės 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-199/2007; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3585/2006), nes bylų, kuriose buvo nustatyti negautų pajamų nustatymo kriterijai, ratio decidendi yra skirtingos nuo nagrinėjamos bylos.
Šioje byloje konstatuojant ieškovo patirtus nuostolius neturi reikšmės ir atsakovo gautos pajamos iš UAB „Skrynius“ ir UAB „Kagneta“. Jos būtų reikšmingos tuo atveju, jeigu CK 6.499 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovas reikštų reikalavimą priteisti iš atsakovo ir kitus nuostolius įrodinėdamas juos atsakingo asmens gautų pajamų metodu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), tai reikštų inter alia principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) įgyvendinimą.
Dėl ieškovo reikalaujamų nuostolių priskyrimo prie bankroto administravimo išlaidų
Atsakovui Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta 2006 m. liepos 12 d., t. y. po bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas išnuomotu turtu, nemokėdamas nuomos mokesčio, naudojosi iki 2008 m. gruodžio 1 d., kai buvo priverstinai iškeldintas. Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovui ginčo patalpos buvo išnuomotos įmonės administracijai, smulkiai gamybai ir statybinių medžiagų sandėliavimui.
ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro inter alia atlyginimas administratoriui, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimui bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus bankroto administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis. Tai reiškia, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus veikiančio inter alia kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdant ar netinkamai vykdant savo įsipareigojimus. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati, kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės išlaidos tokių sandorių vykdymui yra laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kitoks ĮBĮ 36 straipsnio nuostatų aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant dėl reikalaujamų nuostolių pripažinimo administravimo išlaidomis svarbu yra tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius nustatant, kokiu tikslu buvo suteiktos patalpos ir kokią reikšmę išlaidoms už naudojimąsi patalpomis (nuomos mokesčiui) suteikė šalys. Iš ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo (VĮ Valstybės turto fondo 2006 m. kovo 9 d. raštas (T. 1, b. l. 95); LUAB „Čiaupas“ 2006 m. lapkričio 8 d. raštas(T. 1, b. l. 82) matyti, kad už naudojimąsi patalpomis mokamą nuomos mokestį ieškovas siekė pripažinti administravimo išlaidomis, o atsakovas patikino ieškovą, kad yra mokamos administravimo išlaidos bei jos bus ir toliau mokamos gavus leidimą eksploatuoti patalpas. Be to, pagal 1995 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį patalpos buvo nuomojamos atsakovo administracijai, smulkiai gamybai ir statybinių medžiagų sandėliavimui, o be nuomotojo raštiško leidimo patalpos negalėjo būti subnuomojamos. Byloje teismų nėra nustatyta, kad ieškovas davė leidimą subnuomoti patalpas ir tokio leidimo pagrindu atsakovas teisėtai vykdė ūkinę–komercinę veiklą subnuomodamas patalpas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra pakankamos konstatuoti, jog ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad išlaidos nuomos mokesčiui bus priskirtos administravimo išlaidomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju aplinkybė, jog atsakovas, neturėdamas nuomotojo sutikimo, patalpas faktiškai subnuomojo kitiems asmenims, nekeičia tarp kasatoriaus ir atsakovo susiklosčiusių santykių kvalifikavimo. Tokia pozicija iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Osterotas“, bylos Nr. 3K-3-28/2008).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalaujamų sumų priskyrimui administravimo išlaidoms neturi reikšmės tai, jog dėl atsakovo kaltės nevykdant įsipareigojimų pagal nuomos sutartį grąžinti patalpas pasibaigus nuomos terminui, ieškovo reikalavimas teisine prasme yra reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, o ne nuomos mokesčio reikalavimas. Minėta, kad bankroto procedūroms vykdyti reikalingų sandorių šalys yra lygios, todėl dėl tokių sandorių neįvykdymo patirti kreditoriaus nuostoliai taip pat laikytini administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad bankroto proceso metu buvo atsiskaityta su visais kreditoriais, todėl atsakovas nebeturi jokių lėšų kasatoriaus reikalavimui patenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad lėšų bankrutuojančioje įmonėje nebuvimas neužkerta kelio kasatoriui ateityje reikšti savarankišką reikalavimą asmeniui (asmenims), dėl kurių veiksmų (neveikimo) su kasatoriumi nebuvo atsiskaityta laiku, t. y. tuo metu, kai įmonėje buvo priimami sprendimai dėl kasatoriui priklausančio turto naudojimo. Tokiais atvejais gali būti sprendžiamas ir administratoriaus atsakomybės klausimas (ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis).
Dėl procesinių palūkanų
Kasatorius kasaciniame skunde nurodė, kad teismai nepagrįstai nepriteisė procesinių palūkanų nuo reikalaujamų nuostolių, nes ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos draudžia išieškoti skolas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, o ne po bankroto bylos iškėlimo. Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), atlieka kompensacinę funkciją ir skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas nutraukiamas procesinių palūkanų skaičiavimas už prievoles, atsiradusias ir neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, nes skolininkui esant nemokiam procesinės palūkanos nepasiekia savo tikslo, t. y. neskatina skolininko greičiau įvykdyti prievolę, nes tai yra objektyviai neįmanoma. Nutraukiant procesinių palūkanų skaičiavimą įgyvendinamas ir kreditorių lygiateisiškumo principas (lot. par conditio creditorum) bankroto procese, nes procesinį sprendimą dėl palūkanų skaičiavimo turintiems kreditoriams neteikiamas prioritetas prieš tokio sprendimo neturinčius kreditorius. Tačiau ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu. Minėta, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus, negali būti sudarytos palankesnės sąlygos po bankroto bylos iškėlimo sudarytiems sandoriams vykdyti. Bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo, todėl tokiu atveju nėra pagrindo netaikyti ir minimalių nuostolių prezumpcijos (CK 6.261 straipsnis).
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankrutuojanti įmonė, vykdydama anksčiau ar naujai sudarytas sutartis, reikalingas bankroto procedūroms užbaigti, privalo savo prievoles vykdyti laiku ir tinkamai, o šių nevykdant – atlyginti ir kreditoriaus minimalius nuostolius, t. y. sumokėti reikalaujamas procesines palūkanas. Tokia pozicija neprieštarauja procesinių palūkanų instituto tikslui, nes skatina bankrutuojančią įmonę, atstovaujamą profesionalaus bankroto administratoriaus, laiku atsiskaityti su kreditoriais pagal kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, o to nepadarius, – užtikrina kreditoriaus minimalių nuostolių kompensavimą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė priteisti kasatoriui procesines palūkanas nuo priteistos sumos, todėl šios teismų nutarčių dalys naikintinos, priimant naują sprendimą – priteisti kasatoriaus reikalaujamas procesines palūkanas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 362 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartį.
Palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas 77 255,37 Lt (septyniasdešimt septynių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt penkių litų 37 ct) valstybės įmonės Valstybės turto fondo finansinis reikalavimas UAB „Čiaupas“ bankroto byloje.
Kitą Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarties dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą: priteisti iš likviduojamos UAB „Čiaupas“, juridinio asmens kodas 132179815, valstybės įmonei Valstybės turto fondui, juridinio asmens kodas 110073154, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; pripažinti valstybės įmonei Valstybės turto fondui iš likviduojamos UAB „Čiaupas“ priteistas sumas bankroto administravimo išlaidomis.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius
