R. M. pagal BK 149 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–165/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00583-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.9;

1.2.14.1.1;

1.2.31.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Linai Beinarytei,

gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,

nuteistajam R. M.,

nukentėjusiajai K. P.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio ir pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus – laisvės atėmimu šešiolikai metų, 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, 311 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti A. A. ir A. V. (ji taip pat buvo išteisinta pagal BK 238 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Priteista iš R. M. nukentėjusiajai K. P. 9100,40 Lt turtinės žalos, iš jų – 320 Lt solidariai iš R. M. bei A. A. Taip pat priteista iš R. M. 60 000 Lt, o iš A. A. – 5000 Lt neturtinės žalos K. P.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendis pakeistas: R. M. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirtoji laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 311 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad R. M. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą – 1500 Lt grynųjų pinigų, 1600 Lt vertės kosmetiką ir AB banko SNORAS išduotą lizingo kortelę.

Iš R. M. nukentėjusiajai K. P. priteista turtinė žala sumažinta iki 6000 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių prokurorės kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo – tenkinti, nukentėjusiosios, prašiusios prokurorės kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 311 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 29 d., apie 18.00 val., miško masyve, esančiame Vilniuje, Vingio parke, apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas lytiškai santykiauti su O. R., tyčia sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis į veidą, padarydamas kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose – liežuvyje, veide, abiejose smilkininėse srityse, ir, O. R. nukritus ant žemės, jėga numovė jai kelnes, įkišo varpą į makštį ir lytiškai natūraliu būdu su ja santykiavo. Suprasdamas, kad išžagino nukentėjusiąją, turėdamas tikslą nuslėpti O. R. atžvilgiu prieš tai padarytą nusikaltimą (išžaginimą), tyčia rankomis spaudė nukentėjusiosios kaklą tol, kol ji nerodė jokių gyvybės ženklų, ir taip tyčia ją nužudė. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagrobė nukentėjusiajai O. R. priklausančius daiktus: 120 Lt vertės odinį krepšį, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurio vertė 280 Lt, AB SEB banko mokėjimo kortelę, du sidabrinius žiedus, kurių bendra vertė 120 Lt, ir taip padarė 400 Lt turtinę žalą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas nuslėpti savo padarytas nusikalstamas veikas, veikdamas kartu su A. A. ir A. V., „Rimi“ parduotuvėje, esančioje Vilniuje, Savanorių pr. 16, nupirko tris butelius degaus skysčio ir latekso pirštines. Tada kartu su A. A. grįžo į Vingio parką prie nukentėjusiosios lavono, aplaistė O. R. kūną degiu skysčiu ir tyčia jį padegė, įvyko lavono terminis apdegimas (oda sudegė apie 90 proc. kūno paviršiaus; liemens, rankų minkštųjų audinių kaulai visiškai sudegė), taip tyčia išniekino nukentėjusiosios palaikus ir perdavė A. A. iš nukentėjusiosios pagrobtą jai priklausančią AB SEB banko mokėjimo kortelę, skirtą finansinei operacijai inicijuoti. Taip R. M. nužudė O. R. siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą (jos išžaginimą), plėšimo būdu pagrobė jos turtą ir neteisėtai įgijo, laikė svetimą tikrą elektroninę mokėjimo priemonę, tyčia išniekino O. R. palaikus.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. M. nukentėjusiąją nužudė iš savanaudiškų paskatų, nes sumanymas pagrobti turtą kilo tik nužudžius nukentėjusiąją, todėl R. M. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktų perkvalifikavo į 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ne visas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtina byloje surinkti įrodymai, todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad R. M. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą – 1500 Lt grynųjų pinigų, 1600 Lt vertės kosmetiką ir AB banko SNORAS išduotą lizingo kortelę.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra pagrįsti prielaidomis ir priimti remiantis vien tik netiesioginiais įrodymais, todėl jis nuteistas nepagrįstai. Anot kasatoriaus, teismo medicinos specialisto išvadoje nenustatyta, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudota lytinė prievarta, o jos mirtis buvo smurtinė. Todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji buvo išžaginta, o po to, siekiant nuslėpti šį nusikaltimą, nužudyta.

Kasatorius nurodo, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja vyko abipusiu sutikimu, o konstatuoti sužalojimai atsirado lytinio akto metu, nes pati nukentėjusioji prašė tokio pobūdžio veiksmų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji buvo pasmaugta, nes ji galėjo mirti ir dėl lytinio akto metu atsiradusio sveikatos sutrikimo, kaip antai širdies miokardo infarkto, insulto ar pan.

Skunde pažymima, kad teismai vadovavosi vien tik netiesioginiais nuteistųjų A. A. ir A. V., atkartojusių kasatoriaus pasakojimą, parodymais, kuriuos turėjo vertinti kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius mano, kad taip pat yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 311 straipsnio 1 dalį kaip šios nusikalstamos veikos bendrininkas, nes byloje nustatyta, kad šią nusikalstamą veiką padarė A. A. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, pripažindami juos nenuosekliais ir prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams. Duoti teisingus parodymus nėra įtariamojo ir kaltinamojo pareiga, o teisė, kaip ir teisė gintis ir pasirinkti gynybos poziciją. Todėl tokie atvejai, kai kaltinamasis dėl vienokių ar kitokių priežasčių proceso metu keičia savo parodymus, tai nereiškia, kad šie parodymai nėra patikimi ir jais negalima vadovautis.

Taip pat kasatorius mano, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra jokių duomenų, kad nužudant nukentėjusiąją buvo siekta pagrobti jos turtą. Priešingai, nustatyta, kad pagrobtas turtas buvo perduotas A. A. sunaikinti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą tais atvejais, kai nukentėjusiajam sutrikdoma sveikata arba atimama gyvybė, o vėliau užvaldomas jo turtas, reikia įvertinti nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, būtent tyčios susiformavimo momentą. Tais atvejais, kai tyčia užvadyti turtą kyla spontaniškai po gyvybės atėmimo, veika kvalifikuojama kaip vagystė. Tačiau kasatorius abejoja, ar jo veiką galima laikyti vagyste, nes pagrobtus daiktus jis perdavė A. A., neturėjo tyčios juos pasisavinti, be to, pagrobtas turtas mirusiajai nukentėjusiajai nuosavybės teise jau nepriklausė. Tai, kad kratos metu pas A. A. buvo rasti nukentėjusiajai priklausantys daiktai, neįrodo, jog kasatorius juos pagrobė.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Brunonas Maculevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo pateikta nuteistojo R. M. veikos kvalifikacija kaip nužudymas be savanaudiškų paskatų ir plėšimas, kai svetimas turtas buvo pagrobtas nužudžius nukentėjusiąją, yra negalima ir prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, nes nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamą BK 180 straipsnio dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis. Todėl teismas, nustatęs, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką – plėšimą, turi nustatyti ir kitą nusikaltimą – nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Teismai pripažino, kad R. M. padarė plėšimą, tačiau kasatorius pabrėžia, jog ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia ir tik tada, kai asmens tyčia pagrobti turtą susiformuoja prieš panaudojant smurtą arba smurto panaudojimo metu. Taip pat veika kvalifikuojama kaip nužudymas iš savanaudiškų paskatų, kai tokios paskatos kyla iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi metu. Taigi tyčios susiformavimo momentas tiek plėšimo metu, tiek nužudant asmenį iš savanaudiškų paskatų turi susiformuoti ne vėliau nei smurto panaudojimo metu. Todėl, anot kasatoriaus, jeigu kaltinamojo veikoje yra plėšimo sudėtis, darytina išvada, kad jis nukentėjusįjį nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Be to, nužudymo atveju gali būti keli motyvai. Šioje byloje nustatyta, kad R. M. prieš nukentėjusiąją smurtą panaudojo dėl kelių priežasčių, t. y. norėdamas išžaginti, dėl savanaudiškų paskatų ir siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą.

Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalindamas įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad R. M. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą, t. y. 1500 Lt grynųjų pinigų, 1600 Lt vertės kosmetiką ir AB banko SNORAS išduotą lizingo kortelę, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Kasatorius nesutinka su teismo pozicija, kad byloje nėra patikimų įrodymų, jog R. M. pagrobė O. R. krepšyje buvusius grynuosius pinigus, kosmetiką ir banko kortelę. Byloje nustatyta, kad O. R. prieš jos nužudymą su savimi turėjo odinį krepšį su daiktais. Pats nuteistasis R. M. viso proceso metu neigė pasisavinęs bet kokį nukentėjusiosios O. R. turtą, nors patvirtino, jog ji su savimi turėjo odinį krepšį. Tai, kad O. R. nužudymo dieną su savimi turėjo odinį krepšį, parodė ne tik R. M., bet ir nuteistieji A. A. ir A. V. bei nukentėjusioji K. P. A. A. parodė, kad R. M. jam pasakė, jog nukentėjusiosios krepšį užkasė miške, todėl šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. M. pasisavino O. R. odinį krepšį, kurio vertė 120 Lt.

Nors kasatorius pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad liudytojų parodymai dėl turto vertės skyrėsi, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu byloje yra prieštaringų įrodymų, svarbu imtis priemonių prieštaravimams pašalinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir nenustatė, kokia buvusio tame krepšyje turto vertė. Be to, apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad R. M. skolą A. A. atidavė ne plėšimo metu pagrobtu turtu, dar neleidžia vienareikšmiškai teigi, jog iš O. R. nebuvo pagrobtas turtas. Priešingai, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad nukentėjusiosios krepšys nebuvo tuščias ir jame buvo daiktai, kuriuos pasisavino R. M.. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes nepašalino prieštaravimų tarp pagrobto turto vertės, o konstatavo, kad turtas nebuvo pagrobtas, nors byloje surinkti įrodymai neabejotinai pagrindžia, jog pagrobtas krepšys nebuvo tuščias.

Nuteistojo R. M. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Taigi nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi abiejų paduotų kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių, argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia nužudymo, daiktų pagrobimo iš nužudytosios aplinkybes, o kokie – ne, prašymai dėl atskirų neįrodytomis pripažintų aplinkybių pripažinimo įrodytomis, nesant aiškių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius kasatorių teiginius nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl R. M. padaryto O. R. nužudymo kvalifikavimo

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, įvardytas kaip savanaudiškos paskatos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361/2006">2K-361/2006</a>, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011, 2K–94/2014). Nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Tačiau, jeigu konstatuojama, kad sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (jeigu nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje nustatytų kvalifikuojančių požymių) ir 178 straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai nesiaiškino, kada nuteistajam R. M. kilo sumanymas užvaldyti nukentėjusiosios O. R. turtą, t. y. ar iki nužudymo pradžios, ar kėsinimosi į moters gyvybę metu, ar jau po nusikalstamos veikos padarymo, o tiesiog abstrakčiai konstatavo, jog nuteistasis turėjo sumanymą užvaldyti nukentėjusiosios turtą. Tokia motyvacija laikytina nepakankama siekiant R. M. padarytą veiką kvalifikuoti kaip nužudymą iš savanaudiškų paskatų.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, išdėstė aiškius argumentus, kodėl nustatė, jog O. R. buvo nužudyta ne dėl savanaudiškų paskatų, o R. M. padarytų mirtį sukėlusių veiksmų pagrindinė paskata buvo siekis paslėpti kitą nusikaltimą – O. R. išžaginimą. Šio teismo nuosprendžio 6, 9-10 lapuose pasisakyta, kokių bylos duomenų analizė ir kokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia prieiti prie tokios išvados.

Patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios sudarė faktinį pagrindą R. M. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir sudarė pagrindą konstatuoti, kad neįrodyta, jog dalis nukentėjusiosios daiktų R. M. realiai buvo pagrobti, šis teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių teismus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

R. M. konfliktas su nukentėjusiąja kilo šiai atsisakius su juo lytiškai santykiauti, todėl šis nuteistasis, siekdamas palaužti nukentėjusiosios valią, sudavė jai smūgius į galvą. Išžaginęs O. R. ir siekdamas paslėpti padarytą nusikaltimą, R. M. rankomis suspaudė moters kaklą ir taip ją nužudė. Nors byloje nustatyta, kad R. M. pagrobė atskirus nukentėjusiosios daiktus, mokėjimo kortelę, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog prieš nužudydamas nukentėjusiąją ar kėsinimosi į O. R. gyvybę metu nuteistasis siekė jos turtą pagrobti. Priešingai, byloje nustatyta, kad dalį iš nužudytos moters pagrobtų daiktų R. M. perdavė A. A. ir paprašė juos sunaikinti. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pašalino neįrodytą nužudymą kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog nuteistasis R. M. nužudė nukentėjusiąją ne dėl savanaudiškų paskatų, nebuvo nuoseklus kvalifikuodamas šio nuteistojo padarytus nukentėjusiosios O. R. daiktų (odinio krepšio, mobiliojo ryšio telefono „Nokia“, dviejų sidabrinių žiedų) pagrobimo veiksmus. Nenustačius, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. M. naudojo siekdamas užvaldyti jos turtą, nelieka būtinojo BK 180 straipsnyje numatytos veikos objektyviojo požymio – fizinio smurto kaip plėšimo padarymo būdo. R. M. sumanymas užvaldyti nukentėjusiajai priklausantį turtą kilo po to, kai ją nužudė, taigi jis slapta pagrobė svetimą turtą, o baudžiamoji atsakomybė už tokį svetimo turto pagrobimą (vagystę) numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Taigi, kolegija daro išvadą, kad, teismams netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuosprendžiai keistini (BPK 369 straipsnio 2 dalis). R. M. nusikalstama veika iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 178 straipsnio 1 dalį ir jam skirtina bausmė, atitinkanti šios nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę, apeliacinės instancijos teismo nustatytą pagrobtų daiktų kiekį ir vertę. Atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo pastebėjimus dėl pirmosios instancijos teismo parinkto bausmių subendrinimo būdo, R. M. skirtina nauja galutinė subendrinta bausmė.

Dėl BK 311 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 311 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino. Taigi ši nusikalstam veika gali būti padaroma atliekant bent vieną minėto straipsnio dispozicijoje įvartytų alternatyvių veiksmų: 1) neteisėtai paimant mirusiojo palaikus ar jų dalį; 2) tyčiojantis iš mirusiojo palaikų; 3) išniekinant mirusiojo palaikus.

Pirmosios instancijos teismas R. M. pagal BK 311 straipsnio 1 dalį nuteisė už tai, kad jis po to, kai išžagino nukentėjusiąją O. R. ir ją tyčia nužudė, siekdamas nuslėpti savo padarytas nusikalstamas veikas, veikdamas kartu su A. A. ir A. V., nupirko tris butelius degaus skysčio, latekso pirštines, grįžo į Vingio parką prie nukentėjusiosios lavono, aplaistė O. R. kūną degiu skysčiu ir tyčia jį padegė, dėl to įvyko lavono terminis apdegimas (oda sudegusi apie 90 proc. kūno paviršiaus; liemens, rankų minkštųjų audinių, kaulai visiškai sudegė), taip bendrininkaudamas su kitais tyčia išniekino nukentėjusiosios palaikus.

Mirusiojo palaikų išniekinimas – tai amoralus, žeminantis, ciniškas elgesys, pasireiškiantis kūno sunaikinimu (pvz., padegant, susprogdinant), kūno dalių atskyrimu, lavono išrengimu, aprangos ar lavono suteršimu ar sugadinimu daiktų, kurie yra prie palaikų, pvz., atskirų kūno dalių, organų nupjaustymas ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 311 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad kaltininkas siekė būtent tyčia išniekinti mirusiojo palaikus. Pagal teismų praktiką, kai po nužudymo kaltininkas padaro veiksmus, kuriais išniekinamas mirusiojo kūnas, iš jo pasityčiojama, veika paprastai kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį – BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalį ir BK 311 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad R. M. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad niekina mirusiosios palaikus, numatė kilsiančius padarinius ir norėjo taip veikti.

Nuteistasis R. M. ginčija jo nuteisimą pagal BK 311 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad šią nusikalstamą veiką padarė ne jis, o A. A., kuris pylė degų skystį ant nukentėjusiosios kūno. Tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės kvalifikuojant R. M. veiką. Byloje nustatyta, kad visi trys nuteistieji Vilniuje nupirko tris butelius degaus skysčio ir latekso pirštines, po to grįžo į Vingio parką prie nukentėjusiosios kūno, kur A. A. aplaistė O. R. lavoną degiu skysčiu, o R. M. jį padegė. Esant kelių asmenų bendrininkavimui nebūtina, kad kiekvienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų atliktų visus nusikalstamos veikos straipsnio dispozicijoje aprašytus veiksmus. Bendrininkavimui būtina nustatyti susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Nagrinėjamoje byloje tokia situacija būtent ir nustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalį pakeisti.

R. M. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis 5 dalies 2 punktu, R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, 149 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 311 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Antanas Klimavičius

Tomas Šeškauskas