Baudžiamoji byla Nr. 2K–178/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00445-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Iš Ž. B., Ž. P. ir N. S. solidariai priteista nukentėjusiajai G. B. 3500 Lt turtinei ir 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš Ž. B., Ž. P., N. S. ir A. B. solidariai priteista nukentėjusiajai G. B. 3000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti Ž. P., N. S. ir A. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ž. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. P., N. S. ir A. B. 2010 m. kovo 29-31 dienomis, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, pagal išankstinį susitarimą Ž. P. pranešus nukentėjusiajai G. B. apie tai, kad jos sūnus A. B. Ž. P. nuomojamame garaže, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), neva įvykdė 3500 Lt vagystę, Ž. P. kartu su N. S. ir Ž. B. įkalbėjo nukentėjusiąją G. B. perrašyti Ž. P. vardu jai priklausantį automobilį,,Opel Vectra“ J96/Kombi (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. kovo 31 d. G. B. surašius automobilio pirkimo pardavimo sutartį, Ž. P. už tai pažadėjo dėl jos sūnaus (A. B.) neva padarytos vagystės nesikreipti į policiją. Taip veikiant bendrininkų grupe, Ž. P. apgaule pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis, bendrai užvaldė G. B. priklausantį turtą – 3500 Lt vertės automobilį,,Opel Vectra“ J96/Kombi (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Kasaciniu skundu nuteistojo Ž. B. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo Ž. B. gynėjo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o jeigu nebūtų nustatyti pagrindai nurodytoje dalyje bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tuomet panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl nuteistojo Ž. B. ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Anot kasatoriaus, teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai išnagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidė BK 320 straipsnio 3 dalies ir 33² straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nepanaikintos abejonės, ar buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika A. B. veiksmais, nes automobilį nukentėjusioji G. B. buvo pirkusi būtent sūnui A. B., kadangi pati neturi vairuotojo pažymėjimo, bet registravo automobilį savo vardu tik formaliai – esant geresnėms draudimo sąlygoms, bet automobilį valdė A. B.. A. B. norėjo parduoti automobilį, bet tam turėjo gauti formalų motinos sutikimą. Kasatoriaus teigimu, nepaneigta, jog, esant minėtiesiems civiliniams teisiniams santykiams tarp A. B. ir jo motinos, šis sugalvojo paprastą buitinę apgaulę. Minėto sandorio nukentėjusioji neginčijo civilinio proceso tvarka, sūnui atleido, neprašė iš jo priteisti žalos atlyginimo, ieškinį reiškė tik kitiems kaltinamiesiems. Kasatorius mano, kad nukentėjusioji su sūnumi A. B. civilinio proceso tvarka turėjo spręsti tarpusavio civilinius teisinius santykius, kurie be pagrindo kriminalizuoti, nors galbūt tokiu būdu nukentėjusioji su sūnumi A. B. gali bandyti šią situaciją panaudoti savo praturtėjimui kitų asmenų sąskaita (G. B. su A. B. iki šiol gyvena kartu, veda bendrą ūkį, motina sūnui neturi jokių pretenzijų).
Kasaciniame skunde gynėjas teigia, kad Ž. B. veikoje nėra jokios nusikalstamos veikos sudėties, neįrodytas jo dalyvavimas tariamos nusikalstamos veikos padaryme. Ž. B. iš automobilio perleidimo sandorio naudos negavo, nukentėjusiosios ir A. B. parodymai nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį Ž. B.. A. B. parodymai, anot kasatoriaus, yra nenuoseklūs, jis praeityje teistas už melagingą pranešimą apie žinomai nebūtą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nuteistojo Ž. B. kaltė grindžiama nenuosekliais nuteistojo Ž. P. parodymais. Teismas nevertino aplinkybių, jog Ž. P. buvo tiesiogiai susijęs su automobilio perleidimo sandoriu, gavo iš jo naudos, būdamas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn yra tiesiogiai suinteresuotas šios bylos baigtimi. Kasatoriaus nuomone, teismas nuosprendyje nurodydamas, kad Ž. B. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl Ž. P. davė jį kaltinančius parodymus, įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam, o tai prieštarauja BPK normoms.
Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendį grindė prielaidomis, todėl Ž. B. turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje liko neišspręsti apeliaciniame skunde kelti klausimai dėl civilinių teisinių santykių atribojimo nuo baudžiamųjų, įrodymų vertinimo ir civilinio ieškinio.
Kasatorius mano, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnį, nes Ž. B. nepagrįstai ir neteisėtai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį inkriminuojant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir priteisė iš jo nukentėjusiajai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei išlaidas už advokato pagalbą.
Atsiliepimu į nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad šioje byloje teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, kurios įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismai, pasak prokuroro, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę sukčiavus.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, iš esmės atsakė į visus juose keltus klausimus (tarp jų ir į Ž. B. gynėjo apeliacinio skundo klausimus) ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
Atsiliepime konstatuojama, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai taip, kaip to prašoma kasaciniame skunde, byloje nėra. Įstatymas taikytas tinkamai. Teismo nuosprendžiu Ž. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Atsiliepimu į nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą nukentėjusioji G. B. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad teismai visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo Ž. B. veiksmus ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai, anot nukentėjusiosios, išvadą dėl Ž. B. kaltės grindė įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį (apgaulė šiuo atveju pasireiškė tikrovės neatitinkančios informacijos, neva A. B. pavogė 3500 Lt, pranešimu ir tai lėmė nukentėjusiosios apsisprendimą perrašyti automobilį). G. B. teigia, kad kasaciniame skunde pateikta versija, jog A. B. sugalvojo buitinę apgaulę, esant civiliniams santykiams tarp jo ir motinos, yra Ž. B. gynybinė taktika, kuri turi būti vertinama kritiškai. Kasacinio skundo argumentas, kad Ž. B. gynėjo apeliacinis skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas, yra visiškai nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo Ž. B. kaltės, padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir atsakė į esminį apeliacinio skundo argumentą dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo, faktinių aplinkybių įrodytumo ir pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl Ž. B. kaltumo. Aplinkybė, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo ir laiko ją nepagrįsta, nukentėjusiosios G. B. nuomone, negali būti vertinama kaip neišsamus ar netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas, pažeidžiantis BPK 320 straipsnio nuostatas.
Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Kasaciniame skunde nuteistojo Ž. B. gynėjas advokatas D. Svirinavičius konstatuoja, kad Ž. B. nepagrįstai inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje.
BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Taigi sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį objektyviai reiškiasi šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule.
Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851–2001, 2K-387–2009, 2K-538–2010, 2K-587/2013). Priešingai, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu buvo įgytas nukentėjusiosios G. B. turtas, pažeistos teisės atkūrimą padarė problemišką.
Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.
Šioje baudžiamojoje byloje teismų nustatyta, jog prieš nukentėjusiąją G. B. panaudoti apgaulę organizavo A. B., N. S. bei Ž. B.. Visi kartu jie ir sugalvojo planą, kaip įgyvendinti šį sumanymą. Pranešdami tikrovės neatitinkančią informaciją, kad neva A. B. pavogė 3500 Lt iš Ž. P., suklaidino ją ir tai turėjo lemiamos įtakos jos apsisprendimui dėl turto perdavimo – perrašyto automobilio Ž. P.. Pažymėtina tai, jog šioje baudžiamojoje byloje nuteistieji panaudojo aktyviąją apgaulės formą, darė poveikį nukentėjusios psichikai ir taip ją suklaidino – už pasirašytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį žadėdami nesikreipti į policiją dėl nukentėjusiosios sūnaus A. B. neva padarytos vagystės. Aktyvioji apgaulės forma paprastai pasireiškia tyčiniu turto savininko arba kito turto turėtojo suklaidinimu pranešant melagingus duomenis, pateikiant suklastotus dokumentus ir atliekant kitokius veiksmus, dėl kurių minėtas asmuo klaidingai suvokia turto perėjimo kaltininko nuosavybėn pagrindą ir susikuria turto perdavimo teisėtumo regimybę. Aktyvioji apgaulė visuomet siejama su aktyviais asmens veiksmais, kurie paprastai pasireiškia žodžiais, raštu arba konkliudentiniais veiksmais.
Kasatorius taip pat nurodo, kad jo ginamasis Ž. B. negavo jokios naudos iš automobilio perleidimo sandorio. Toks kasatoriaus teiginys yra nepagrįstas, nes tai, kad Ž. B. negavo jokios naudos, nepaneigia jo atsakomybės už sukčiavimą. Pažymėtina, jog pagal BK 182 straipsnį atsako ir tas, kas apgaule ne tik savo, bet ir kitų naudai įgyja svetimą turtą.
Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad buvo netinkamai taikytos BK bendrosios dalies 2 straipsnio 3 dalies nuostatos. BK 2 straipsnio 3 dalis įtvirtina vieną svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybę tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvų pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be kaltės. Priešingai kasacinio skundo teiginiams, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismai išvadą dėl Ž. B. kaltės grindė įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistųjų ir nukentėjusios G. B. parodymų vertinimo. Nuteistojo Ž. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jais remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė Ž. B. parodymus dėl jo nekaltumo. Teismo ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo Ž. B. kaltę sukčiavus.
Dėl BPK 320, 332 straipsnių nuostatų taikymo
Priešingai nei teigia kasatorius, Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinį skundą, patikrino, ar Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir skundžiamojoje nutartyje išdėstė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nurodė, kodėl nuosprendį laiko pagrįstu ir teisingu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Be to, šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl Ž. B. nuteisimo yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla apeliacine tvarka patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, faktinių bylos aplinkybių nustatymo yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimai nepažeisti. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
Aurelijus Gutauskas
