Baudžiamoji byla Nr. 2K–39/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.11.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 2 d. nutarties.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1b punktu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos iš K. K. priteista 6254,30 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 2 d. nutartimi nuteistojo K. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
K. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 14 d., apie 7 val., V. L. pirtyje, Vilkaviškio r., Norvaišų k., dėl menkavertės dingsties – iš pykčio dėl tą pačią dieną anksčiau kilusio konflikto, tyčia mušdamas vieną po kito, nežymiai sutrikdė T. K. ir sunkiai sutrikdė V. S. sveikatą: vieną kartą smogė kirvio pentimi į galvą T. K., padarė šiam muštinę žaizdą galvoje ir galvos sumušimą bei vieną kartą smogė kirvio pentimi į galvą V. S. ir padarė šiam galvos sumušimą su kairio smilkinkaulio momenkaulio įspaustiniu lūžimu bei kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. K. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 2 d. nutartį, taikant BK 81 straipsnio 2 dalį, 90–94 straipsnių nuostatas, taip pat BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Skunde kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Teismai nepritaikė BK 81 straipsnio 2 dalies ir 90–94 straipsnių nuostatų, esant pagrindams ir sąlygoms šias normas taikyti. Toks teiginys argumentuojamas tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu K. K. buvo 18 metų ir 6 mėnesių amžiaus, dvyliktos klasės moksleivis, be to, jis nuo 7 metų augo be tėvo. Kasatorių nuomone, toks asmuo pagal savo savarankiškumo lygį negali būti prilygintas socialiai brandžiam pilnamečiam asmeniui. Nurodytos aplinkybės nebuvo tirtos ir įvertintos. Neatsižvelgta į K. K. motinos paaiškinimus, mokyklos pateiktą charakteristiką, kuri patvirtina, kad nuteistasis „pasiaiškinimuose nurodo vaikiškas priežastis“. Be to, apeliaciniam teismui buvo pateikta Vilkaviškio rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos išvada, kuria nustatyta, kad K. K. yra socialiai nebrandus. Apeliacinis teismas sureikšmino nusikalstamos veikos požymio, įtvirtinto BK 81 straipsnio 2 dalyje, reikšmę, visiškai nevertindamas individualių asmenybės bruožų, specialisto išvados. Kartu nesilaikyta praktikos, skiriant bausmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, skiriant bausmes (BK 54–64), apžvalga), taip pat netaikyti kriterijai, nustatyti kasacinėje nutartyje Nr. 2K-200/2004, tokios kategorijos bylose. Byloje netinkamai taikyta BK 41 straipsnio 2 dalis. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamąjį, kaip individą, šioje byloje nubausti ir sulaikyti nuo nusikaltimų ateityje darymo pakaktų ir švelnesnių baudžiamųjų priemonių nei realus laisvės atėmimas. Toks teismo konstatavimas ir realaus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas reiškia, kad teismo sprendimas yra prieštaringas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio prieštaravimo nelaikė esminiu, dėl jo nepasisakė. Taip pat, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas sureikšmino BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose įtvirtintus tikslus, todėl paneigė bausmės individualizavimo reikšmę ir taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai be pagrindo nepritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir netinkamai aiškino teisingumo principą, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-7-45/2007, 2K-77/2007). Skunde išskiriami šie teigiami bylos aspektai, susiję su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu: K. K. po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įsidarbino, įstojo į aukštąją mokyklą, nukentėjusysis V. S. apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prašė neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės (tai patvirtina, kad socialinė taika buvo atkurta), atlyginta visa žala, padaryta šiam nukentėjusiajam, ir jokia žala kitiems asmenis nepadaryta. Teismai šių aplinkybių nevertino arba nepakankamai vertino. Skunde pažymima, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, susiformavę teigiami kasatoriaus socialiniai ryšiai nutrūktų. Toliau skunde teigiama, kad apeliacinis teismas padarydamas išvadą, jog abiejų nukentėjusiųjų apsvaigimas nuo alkoholio negali būti vertinamas kaip rizikingas elgesys, netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Taip pat, kasatorių teigimu, byloje netinkamai taikytas BK 38 straipsnis, pažeistos BPK 44 straipsnio 6 dalies ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl nekaltumo prezumpcijos. Teismų nurodytas motyvas, dėl kurio atsisakyta taikyti BK 38 straipsnio 1 dalį T. K. sužalojimo atveju, t. y. kad kaltininkas iš karto po šios nusikalstamos veikos padarė kitą nusikaltimą prieš kitą asmenį, ydingas. Toks motyvas negalimas. BK 38 straipsnio 1 dalis netaikoma tada, kai asmuo, jau atleistas šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pakartotinai padaro nusikalstamą veiką. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis T. K. taip pat prašė atleisti K. K. nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu. Teismai nepaisė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, reikšmingų šiai bylai ir išdėstytų kasacinėse nutartyse Nr. 2K-P-100/2008, 2K-143/2008.
Atsileipimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo K. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismų sprendimuose argumentuotai pasisakyta dėl BK 81 straipsnio 2 dalies netaikymo nuteistajam K. K. Byloje nustatyta, kad K. K. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, iš keršto, jog buvo išvarytas iš vakarėlio, panaudodamas pavojingą įrankį – kirvį ir savo veiksmus apgalvojęs iš anksto. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad K. K. veiksmai atitiko jo sumanymą, kilusį iš keršto, ir įrodo, jog jis gerai orientavosi socialinėje aplinkoje, o jo socialinė branda prilygo pilnamečio socialinei brandai. Be to, nustatyta, kad K. K. pažangiai mokėsi vidurinėje mokykloje, jo protinis išsivystimas ir sugebėjimai aukštesni už vidutinius. Gynybos pateikta Vilkaviškio rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos išvada dar nepatvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu K. K. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Išvadoje išvardyti nuteistojo asmenybės bruožai galėjo turėti įtakos nusikaltimo padarymui. Taip pat prokuroras pažymi, kad atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą atsiranda nuo 14 metų, todėl nėra pagrindo manyti, jog K. K., nusikalstamų veiksmų metu būdamas 18 metų ir 6 mėnesių amžiaus, nevisiškai suvokė savo veikos nusikalstamą pobūdį. Atsiliepime taip pat nesutinkama su skundo argumentais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su veikos pavojingumu ir K. K. asmenybe, nėra išimtinės, kokias būtina nustatyti pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. K. K. asmeninį apibūdinančios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, nes darbas ir mokymasis yra normalus žmogaus gyvenimo būdas. Prokuroras sutinka su teismų sprendimu netaikyti BK 38 straipsnio nuostatų nuteistajam. BK 38 straipsnio 1 dalies taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog K. K. nedarys naujų nusikalstamų veiksmų, nes tuoj po nusikalstamų veiksmų prieš T. K. jis padarė kitą nusikaltimą – sunkiai sužalojo V. S.
Nuteistojo K. K. ir jo gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 81 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 81 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus („Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“) nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui.
Bylos duomenimis, įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdina tai, kad K. K. nusikaltimus padarė sąmoningai, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, apsvaigęs nuo alkoholio, iš keršto, jog dėl netinkamo elgesio buvo išprašytas iš vakarėlio, panaudodamas itin pavojingą įrankį – kirvį, sužalodamas du asmenis, vienu atveju nežymiai, kitu – sunkiai sutrikdydamas sveikatą, abiem atvejais smurtaudamas į galvą – itin pažeidžiamą ir svarbią žmogaus kūno dalį.
Pagal K. K. asmenybę apibūdinančius duomenis, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nuo septynerių metų augo be tėvo, nusikalto dar būdamas dvyliktos klasės mokinys, jauno amžiaus (18 metų 6 mėnesių), pažangiai mokėsi, yra gabus, pakankamai savikritiškas, jo sugebėjimai didesni nei vidutiniai, fiziniai duomenys – taip pat, nuo 2008 m. liepos 10 d. (po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) K. K. įsidarbino pagalbiniu darbininku, vėliau dirbo vidaus apsaugos darbuotoju, pradėjo studijuoti universitete. Be to, byloje nustatytos trys jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės: prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi; padedamas šeimos narių, savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą abiems nukentėjusiesiems; taip pat lankė nukentėjusiuosius ligoninėje, siūlė jiems pagalbą, taip siekdamas išvengti sunkesnių padarinių kilimo, abiejų nukentėjusiųjų atsiprašė ir su jais susitaikė, nustatyta ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio.
Išvardyti bylos duomenys, susiję su nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir teigiama nuteistojo asmenybe, nesudaro pagrindo teigti, kad nusikaltimų padarymo metu K. K. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Tokia išvada darytina, nes K. K. buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas, išsilavinęs, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir numatė galimus padarinius) bei atitiko motyvą kerštauti. Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje, priešingai, jis gerai suvokia jį supančią socialinę aplinką ir moka joje elgtis. Taigi K. K. socialinė branda nusikaltimų padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystimo 18 metų amžiaus jaunuolio. Gynybos pateikta pedagoginės psichologinės tarnybos išvada, kurioje nurodyta, kad K. K. yra socialiai nebrandus, neįrodo, jog jis nusikalstamų veikų metu pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui.
Laikytina, kad teismų išvados dėl atsisakymo taikyti BK 81 straipsnio 2 dalį ir su ja susijusias kitas BK nuostatas, yra teisėtos ir patvirtintos bylos duomenimis. Kasatorių argumentai, kuriais teigiama, kad teismai nevertino K. K. asmenybės, nepagrįsti, nes teismų sprendimų turinys patvirtina priešingai.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Teismai jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų kasatoriui K. K. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatė. Kasatoriai mano, kad tokiomis galėtų būti pripažintos aplinkybės, jog K. K. po apkaltinamojo nuosprendžio jam priėmimo įsidarbino, vėliau įstojo į aukštąją mokyklą, su nukentėjusiuoju V. S. susitaikė, atlygino šiam padarytą žalą ir šis prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.
Tačiau kolegija negali sutikti su šia argumentacija. Nurodytos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios kasatorių, nelaikytinos išimtinėmis, jos gyvenimiškai įprastos, ir jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytų nusikaltimų pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog bausmės paskiriamas pagal straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją prieštarautų BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui.
Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo
Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Be kitų įstatymo sąlygų, taikydamas BK 38 straipsnio 1 dalį, teismas, įvertinęs bylos duomenų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir kaltininko asmenybe, visumą, turi padaryti išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Teismai tokios išvados nepadarė. Teismo sprendimą atmesti gynybos prašymą taikyti BK 38 straipsnio 1 dalį ir atleisti K. K. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju T. K. nulėmė tai, kad K. K., padaręs nusikaltimą prieš T. K., toliau naudojo smurtą prieš kitą asmenį ir padarė kitą sunkų nusikaltimą. Kolegija neturi pagrindo laikyti, kad teismai šitaip argumentuodami netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kitų skundo argumentų
Kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentacija dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto netinkamo taikymo, teigiant, kad nukentėjusiųjų girtumas reiškia rizikingą jų elgesį, kuris turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl tai turi būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Teismai nenustatė jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad nukentėję asmenys, kurie kartu su kitais pirtyje buvusiais asmenimis šventė ir vartojo alkoholinius gėrimus, elgėsi provokuojančiai ar rizikingai. Girtumas pats savaime dar nėra rizikingas elgesys pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, šiuo atveju girtumas buvo visiškai natūrali nukentėjusiųjų būsena, nes jie kartu su kitais asmenimis šventė gimtadienį.
Nėra pagrindo teigti, kad pažeista ir BK 41 straipsnio 2 dalis, nes pirmosios instancijos teismas, siekdamas teisingos bausmės, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, taip tinkamai įgyvendindamas bausmės paskirtį.
Kasaciniame skunde nurodytose nutartyse faktinės situacijos skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje esančios, todėl atmestinas skundo teiginys, kad teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
