Baudžiamoji byla Nr. 2K–7–11/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.3.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Linui Belevičiui,
vertėjui Bronislavui Šakaliui,
gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,
nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui V. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendis, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 3 dalį (2002 m. sausio 25 d. įstatymo Nr. IX–737 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams, panaikintas ir baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, prieš V. K. nutraukta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, V. K. ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas už tai, kad už pageidaujamą neteisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo valstybės tarnautojui duoti stambaus masto, t. y. didesnės nei 250 MGL vertės, kyšį ir vėliau dalį pažadėto kyšio jam perdavė: 2003 m. kovo 17 d. pagal šaukimą atvykęs į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato patalpas (toliau – Vilniaus m. VPK), buvusias Vilniuje, Mindaugo g. 14, procesiniams veiksmams sukčiavimo byloje Nr. 10–1–932–03 atlikti, žinodamas, kad parengtinio tyrimo metu gauta duomenų apie jo bei jo draugų A. K., E. K. ir V. M. padarytus sunkius nusikaltimus, ir tai, kad A. K. ir V. M. jau pareikšti kaltinimai bei paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, siekdamas, kad jis pats bei minėti asmenys išvengtų baudžiamosios atsakomybės, kad jiems nebūtų taikomos procesinės prievartos priemonės, pasiūlė valstybės pareigūnui – Vilniaus m. VPK kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus vyresniajam inspektoriui A. S., baudžiamojoje byloje atlikusiam procesinius veiksmus, stambaus masto – 10 000 JAV dolerių (31 932 Lt) – kyšį už tai, kad šis atliktų neteisėtus veiksmus: neteisėtai neveiktų bei neteisėtai darytų įtaką Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK tardytojui R. Butkui, kurio žinioje buvo baudžiamoji byla, kad V. K. nebūtų sulaikytas, nebūtų kreipiamasi dėl kardomosios priemonės jam skyrimo, kad parengtinio tardymo metu nebūtų renkami duomenys, pagrindžiantys V. K., E. K., A. K. ir V. M. kaltę dėl tiriamų nusikaltimų, kad baudžiamoji byla apskritai būtų nutraukta. A. S. sutikus priimti siūlomą kyšį ir atlikti V. K. prašomus neteisėtus veiksmus, tą pačią dieną, Vilniaus m. VPK patalpose, V. K. perdavė A. S. dalį pažadėto kyšio – 3000 JAV dolerių (9579,60 Lt). Po to, laikotarpiu iki 2003 m. balandžio pabaigos–gegužės pradžios, tikslesnis laikas nenustatytas, daugkartinių susitikimų, vykusių Vilniuje, Maironio gatvėje, metu V. K. už procesinės prievartos priemonių netaikymą bei baudžiamosios bylos prieš V. K., E. K., A. K. ir V. M. nutraukimą, A. S. perdavė dar 4500 JAV dolerių (14 369 Lt) kyšį.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, tenkindama nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo nuosprendį, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo bylą prieš V. K. nutraukė. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė konstatavęs, kad yra pagrindas taikyti V. K. BK 227 straipsnio 4 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes: 1) V. K. iki pranešimo apie įtarimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį įteikimo jam dienos, 2006 m. vasario 22 d., teisiamajame posėdyje pranešė apie kyšio davimą A. S.; 2) V. K. tvirtinimas, kad iš jo buvo reikalaujama duoti kyšį, išskyrus A. S. parodymus, kitais įrodymais nepaneigtas, todėl byloje abejonės, kylančios dėl parodymų objektyvumo, vertinamos V. K. naudai.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, be to, padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, dėl kurių BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatos, tinkamai jas aiškinant, V. K. neturėjo būti taikomos.
BK 227 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti du alternatyvūs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: 1) kyšio iš asmens buvo reikalaujama, provokuojama jį duoti ir jis, pasiūlęs, pažadėjęs ar davęs kyšį, iki pranešimo apie įtariamą jam įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijai; 2) kyšį asmuo pasiūlė, pažadėjo ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. Vadovaujantis pirmuoju pagrindu asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik tuo atveju, kai yra abi įstatyme numatytos sąlygos – kyšį duoti buvo reikalaujama ar provokuojama jį duoti, ir asmuo apie tai pranešė teisėsaugos institucijai iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo momento. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas. BK 227 straipsnio 4 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2007 m. liepos 21 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. DC–1495 redakcija), buvo nustatyta, kad asmuo už papirkimą nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama, provokuojama jį duoti ir jis, pasiūlęs, pažadėjęs ar davęs kyšį, nedelsdamas apie tai pranešė teisėsaugos institucijai arba kyšį jis pasiūlė, pažadėjo ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. BK 227 straipsnio 4 dalies pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (2006 m. sausio 9 d., Nr. XP–1035) pabrėžiama, jog kyšininkavimas ar papirkimas, kaip nusikalstamos veikos, yra daromos abiejų šalių iniciatyva, jos itin retai išaiškėja ir ypač sunkiai įrodomos, didžioji dalis šių veikų lieka nežinomos. Kyšio davėjo pranešimas apie daromą ar jau padarytą veiką daugeliu atveju yra vienintelė galimybė atskleisti nusikalstamą veiką, tačiau tuometinėje BK 227 straipsnio 4 dalies redakcijoje įtvirtinta atleidimo nuo atsakomybės sąlyga, jog apie kyšio reikalavimą ar provokavimą turėjo būti pranešama nedelsiant, praktikoje buvo sunkiai įgyvendinama. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taikomas, kai valstybė siekia išvengti didesnio blogio, t. y. teisingumo neįgyvendinimo, galimų nusikalstamų veikų padarymo ateityje ir pan. Naujojoje BK 227 straipsnio 4 dalies redakcijoje pažodžiui nėra įrašyta, tačiau kompleksiškai analizuojant baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalių normas, reglamentuojančias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, taip pat minėtą aiškinamojo rašto motyvaciją, darytina vienareikšmė išvada, kad priimant 2007 m. birželio 28 d. įstatymą Nr. X–1233 buvo siekiama ne kuo daugiau atleisti nuo atsakomybės papirkimą įvykdžiusių asmenų, taip iš esmės dekriminalizuojant šią veiką, o sudaryti kuo didesnes galimybes asmenims, iš kurių kyšio buvo reikalauta ar provokuota jį duoti, savanoriškai ir laiku pranešti teisėsaugos institucijoms apie kyšio reikalaujančius ar provokuojančius jį duoti valstybės tarnautojus. Aiškinant BK 227 straipsnio 4 dalies turinį, turi būti taikomas ne tik formalus lingvistinis, bet ir teleologinis teisės aiškinimo metodas. BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatos neturi būti taikomos tais atvejais, kai apie kyšio reikalavimą, provokavimą duoti kyšį asmuo praneša ne savo noru, o priremtas baudžiamojo proceso metu surinktų įrodymų, suvokdamas, kad teisėsaugos institucijoms jau yra žinoma apie kyšio davimo faktą, yra duomenų, kurie leidžia baudžiamąjį persekiojimą vykdyti tiek papirkimą įvykdžiusio, tiek kyšininkavusio asmens atžvilgiu.
Vilniaus apygardos prokuratūroje ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 10–9–058–04 buvo pradėtas 2004 m. gegužės 17 d. pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 249 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, 147 straipsnyje. Šis tyrimas 2004 m. spalio 18 d. buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu byloje Nr. 10–1–03810–04, kuris Vilniaus m. VPK buvo pradėtas 2004 m. balandžio 15 d. pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 213 straipsnio 2 dalyje. Atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10–1–03810–04, 2004 m. balandžio 15 d. buvo sulaikytas įtariamasis V. K., jam buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 213 straipsnio 2 dalį. Sujungus nurodytus ikiteisminius tyrimus, 2004 m. gruodžio 10 d. V. K. buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį. 2004 m. gruodžio 7 d. buvo sulaikytas įtariamasis A. S., 2004 m. gruodžio 8 d. jam buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. 2005 m. liepos 28 d. A. S. buvo pateiktas papildytas pranešimas apie įtarimą pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį. 2004 m. gruodžio 13 d. A. S., apklaustas kaip įtariamasis, davė parodymus apie visas jo įvykdytas nusikalstamas veikas, taip pat ir apie kyšio priėmimą iš V. K.. Šiuos parodymus jis patvirtino ir 2004 m. gruodžio 15 d. akistatos su V. K. metu bei 2004 m. gruodžio 16 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. 2005 m. rugpjūčio 3 d. buvo priimtas ir teisėjo patvirtintas nutarimas BK 391 straipsnio pagrindu prieš A. S. ikiteisminį tyrimą nutraukti, nes jis padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytus nusikaltimus. Šiuo nutarimu A. S. buvo atleistas nuo atsakomybės ir dėl kyšio priėmimo iš V. K.. 2005 m. rugsėjo 6 d. ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 10–9–058–04 buvo išskirtas į atskirą bylą Nr. 01–2–00041–05, kurioje V. K. buvo kaltinamas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos teismus 2006 m. rugpjūčio 21 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu buvo pakeistas. Nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme, 2006 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. S. parodė, kad V. K. jam pasiūlė 10 000 JAV dolerių kyšį, iš karto davė 3000 JAV dolerių, o vėliau – dar apie 4500 JAV dolerių. Po A. S. apklausos V. K. pripažino, kad jis A. S. davė kyšį, nurodė, kad apie kyšio davimą teisėsaugos institucijoms jis nepranešė. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, pripažinus liudytojo A. S. parodymus teisingais ir patikimais, baudžiamojoje byloje Nr. 01–2–00066–07, kuri 2007 m. lapkričio 19 d. buvo išskirta iš ikiteisminio tyrimo Nr. 10–9–058–04, 2007 m. gruodžio 27 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kaltinant V. K. pagal 1961 m. BK 284 straipsnio 3 dalį, ir byla perduota teismui. Atsižvelgiant į nurodytas ikiteisminių tyrimų atlikimo ir bylų nagrinėjimo teismuose aplinkybes, kaltinamojo V. K. 2006 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai BK 227 straipsnio 4 dalies prasme negalėjo būti laikomi pranešimu teisėsaugos institucijai. V. K. parodymai nebuvo savanoriški, duoti laiku ir teisingi, jais nebuvo siekiama informuoti teisėsaugos institucijų apie įvykdytą korupcinį nusikaltimą ir padėti jį atskleisti, jais buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės už kitų nusikaltimų padarymą. V. K. jau 2004 m. gruodžio 15 d. akistatos su A. S. metu sužinojo, kad šis duoda parodymus apie kyšio davimo faktą; su jo parodymų turiniu, ikiteisminio tyrimo medžiaga V. K. susipažino, tačiau iki 2006 m. vasario 22 d. neigė ką nors žinąs apie A. S. papirkimą. Tik 2006 m. vasario 22 d. posėdžio metu, dar kartą išgirdęs A. S. parodymus apie visas kartu įvykdytas nusikalstamas veikas, siekdamas sumenkinti jo parodymų reikšmę, V. K. parodė, jog A. S. iš jo reikalavo kyšio, o dabar jį apkalba. Duodamas parodymus V. K. pripažino tik kyšio davimo faktą, tačiau sąmoningai neteisingai nurodė kitas esminę reikšmę turinčias aplinkybes. Teisėsaugos institucijoms apie kyšio davimo faktą buvo žinoma nuo 2004 m. gruodžio 13 d., kai parodymus apie tai davė A. S., jo parodymų turinys buvo žinomas V. K., tačiau jis, daugiau nei metus, šį faktą neigė. Be to, tuo metu, kai V. K. 2006 m. vasario 22 d. davė parodymus, galiojo senoji BK 227 straipsnio 4 dalies redakcija, kuri numatė atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės tik nedelsiant pranešus apie įvykdytą papirkimą.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nenuoseklumą rodo ir tas faktas, kad BK 227 straipsnio 4 dalies normą aiškindamas formaliai lingvistiškai, t. y. bet kokius V. K. parodymus apie kyšio davimo faktą, nesigilinant į jo parodymų turinį bei jų davimo aplinkybes, pripažindamas pranešimu BK 227 straipsnio 4 dalies prasme, kitą šios normos dalį jau aiškino plačiau. Šioje normoje numatyta, kad pranešimas apie kyšio reikalavimą ar provokavimą jį duoti turi būti pateiktas teisėsaugos institucijai, o teismas, kaip teisminės valdžios dalis, nėra teisėsaugos institucija šios sąvokos tiesiogine prasme.
Remdamasis šiais argumentais, kasatorius teigia, kad, 2006 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio metu V. K. duotus parodymus pripažindamas pranešimu, duodančiu pagrindą taikyti BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Be to, kasatorius pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma įpareigoja teismą išsamiai ir nešališkai išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus kaip vieningą visumą, atskleidžiant ir jų tarpusavio ryšį; teismas turi nurodyti, kokius įrodymus pripažįsta leistinais ir kodėl jais vadovaujasi, bei motyvuotai paaiškinti, kodėl nesivadovauja kitais byloje esančiais įrodymais. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, neišdėstė įtikinamos visų įrodymų analizės, netikrino nuteistajam palankius parodymus duodančio liudytojo V. A. parodymų patikimumo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. kyšio iš V. K. nereikalavo ir neprovokavo jo duoti, kad pats V. K. pasiūlė duoti kyšį ir jį perdavė, pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visetu – nuosekliais, išsamiais, logiškais, todėl patikimais bei abejonių nekeliančiais liudytojo A. S., kuris neturėjo jokio motyvo teikti klaidinančią informaciją, parodymais, kuriuos patvirtino ir netiesioginiai įrodymai – liudytojų R. B., V. M. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuoti duomenys. Nurodyti netiesioginiai įrodymai patvirtina, kad būtent V. K. buvo suinteresuotas bandyti neteisėtai veikti vykusio baudžiamojo proceso eigą savo ir savo pažįstamų asmenų, kurie priklausė tam pačiam nusikalstamam susivienijimui, naudai ir tuo tikslu papirkti policijos pareigūnus. Įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visetą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad būtent A. S. parodymai yra patikimi ir teisingi. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų R. B. ir V. M. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuoti duomenys neįrodo, kas – V. K. ar A. S. – buvo kyšio davimo iniciatorius. Kasatorius teigia, kad susitarimas dėl kyšio davimo ir priėmimo įvyko tarp dviejų asmenų, tiesioginių šio susitarimo liudytojų nėra, tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimo specifiką, tik iš netiesioginių įrodymų ir galima daryti išvadą apie tai, kieno parodymai – V. K. ar A. S. – yra teisingi ir patikimi. Prieš darant išvadą apie A. S. parodymų patikimumą teismas, jeigu jam kilo abejonių, privalėjo išanalizuoti visų įrodymų turinį, juos palyginti su kitais bylos įrodymais, atskleisti jų tarpusavio ryšį, tačiau teismas nuosprendyje apsiribojo vieninteliu deklaratyviu sakiniu, kad šie įrodymai kaltinimo nei įrodo, nei paneigia. Motyvuodamas, kodėl remiasi V. K. parodymais, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad juos iš dalies patvirtina liudytojo V. A. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje. Teismas V. A. duotus parodymus priėmė kaip abejonių nekeliančią konstantą, t. y. visiškai nevertindamas to, kad V. A. yra V. K. draugas, kad V. A. į posėdį atvyko V. K. bei gynėjo iniciatyva, kad šis liudytojas turi motyvų įvykio aplinkybes pavaizduoti V. K. palankesne linkme. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo V. A. parodymų patikimumo apskritai nevertino ir nepateikė jokių motyvų, kodėl juos laiko teisingais. Nuosprendyje teismas nurodė, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, neatsižvelgdamas į teismų praktiką, jog kaltinamojo naudai turi būti vertinamos tik tos abejonės, kurių negalima pašalinti. Jeigu teismui kilo abejonių, jis privalėjo imtis priemonių tuos prieštaravimus pašalinti atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, tačiau to nepadarė. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad visiškai analogiški liudytojo A. S. parodymai Lietuvos apeliacinio teismo, priėmusio 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, buvo įvertinti kaip teisingi ir patikimi, o skundžiamame nuosprendyje įvertinti priešingai.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 4 dalies taikymo
Kyšininkavimas, papirkimas (BK 225, 226, 227 straipsniai) yra korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, daromos tiek viešame, tiek privačiuose sektoriuose.
Baudžiamajame įstatyme, t. y. BK 227 straipsnyje numatytos veikos neatsiejamos nuo veikų, numatytų BK 225 ir 226 straipsniuose, todėl tik sisteminis šiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose įtvirtintų nuostatų visumos aiškinimas atskleidžia minėtų kyšininkavimo formų esmę, jų pavojingumo pobūdį. Baudžiamosios atsakomybės už papirkimą nustatymas ir jos pagrindų įtvirtinimas Baudžiamojo kodekso skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ kartu reiškia ir tai, kaip pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-181/2008, kad įstatymų leidėjas siekia inter alia užtikrinti sąžiningumo, teisėtumo, nešališkumo, visų lygybės prieš įstatymą, valstybės institucijas ir pareigūnus bei kitų konstitucinių principų reikalavimų laikymąsi valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų veikloje, vykdant įgaliojimus, bei apsaugoti juos nuo neteisėto, nepagrįsto turtinio poveikio, pažeidžiančio jų veiklos minėtų principų reikalavimus.
Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcija, t. y. joje numatytas bausmės dydis, yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme (kuo pavojingesnis nusikaltimas, tuo griežtesnė bausmė numatyta šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už jo padarymą, sankcijoje). Palyginus BK 225 ir 227 straipsnių sankcijas, jose nustatytas bausmių rūšis ir dydžius, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose švelnesnes (pagal rūšis ir dydį) nei BK 225 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių sankcijose bausmes, papirkimą vis dėlto laiko mažiau pavojingu nusikaltimu. Tai ypač akivaizdu palyginus BK 225 straipsnio 3 dalies ir BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijas, pagal kurias už, pvz., didesnės negu 250 MGL vertės kyšio priėmimą valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, o papirkėjas – laisvės atėmimu iki ketverių metų. Nusikaltimas, numatytas BK 225 straipsnio 3 dalyje, yra sunkus, o BK 227 straipsnio 2 dalyje – apysunkis (BK 11 straipsnis), todėl papirkėjui, skirtingai nei kyšininkavimo subjektui, gali būti taikomas, pvz., net ir paskirtos bausmės vykdymo, jeigu yra ir kitos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos, atidėjimas. Be to, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į papirkimo pavojingumo pobūdį, į tai, kad papirkėjas, t. y. asmuo, pasiūlęs, pažadėjęs duoti ar davęs kyšį „priverstinai“, dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtų veiksmų – reikalavimo, provokavimo duoti kyšį yra mažiau pavojingas visuomenei, numatė netgi jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galimybę, BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatė tokio atleidimo pagrindus ir sąlygas, taip suteikdamas prioritetą visuomenės ir valstybės interesų gynimui nuo valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų daromų nusikalstamų veikų. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik sisteminis teisės normų aiškinimas, bet ir BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatos, šios teisės normos turinys. Pažymėtina, kad BK 227 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d., 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X–1233 buvo pakeista nekeičiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės prasmės. Naujuoju įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2007 m. liepos 21 d., tik konkretizuotas, sąvoką „nedelsdamas“ pakeičiant į „iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo“, pranešimo teisėsaugos institucijai apie padarytą nusikalstamą veiką terminas.
BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatyti du alternatyvūs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: 1) asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama, provokuojama jį duoti ir jis, pasiūlęs, pažadėjęs ar davęs kyšį, iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijai; 2) arba kyšį jis pasiūlė, pažadėjo ar davė su teisėsaugos institucijos žinia.
Taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pirmuoju minėtu pagrindu, turi būti nustatytos dvi viena nuo kitos neatsiejamos BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, t. y.: 1) kad asmuo, pasiūlęs, pažadėjęs ar davęs kyšį, apie tai praneštų teisėsaugos institucijai iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo; 2) kad kyšio iš jo buvo reikalaujama ar (ir) provokuojama jį duoti. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas.
Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu nereiškia, kad nebuvo padaryta veika, atitinkanti BK 227 straipsnio 1, 2 ar 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Jeigu veika, atitinkanti baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, nepadaryta, baudžiamoji atsakomybė apskritai negalima (BK 2 straipsnis), todėl ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą klausimas negali kilti ir negali būti sprendžiamas. Tai reiškia, tą parodo ir BK 227 straipsnio 4 dalies turinys, kad asmuo visų pirma pats turi pranešti teisėsaugos institucijai apie savo paties padarytą veiką – pasiūlymą, pažadėjimą duoti kyšį arba kyšio davimą. Tokio pranešimo motyvai gali būti įvairūs – atgaila dėl padarytos veikos, bausmės baimė, kerštas asmeniui, priėmusiam kyšį ir neatlikusiam norimų veiksmų, ir pan. Reikalavimas, provokavimas duoti kyšį yra ne papirkimo, o kyšininkavimo požymiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą vien dėl to, kad kyšio iš papirkėjo buvo reikalauta (neatsižvelgiant į tai, kad papirkėjas apie papirkimą teisėsaugos institucijai ir nepranešė), buvo numatytas 1961 m. BK 284 straipsnio 2 dalyje, kuri galiojo iki 2002 m. sausio 13 d.
Pagal nagrinėjamoje byloje esamus duomenis, nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, neatleisdamas V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą prieš V. K. dėl valstybės tarnautojo papirkimo nutraukė netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Byloje nustatyta, kad V. K. papirko valstybės tarnautoją, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyresnįjį inspektorių A. S., t. y. 2003 m. kovo 17 d. pasiūlė, pažadėjo jam 10 000 JAV dolerių (31 932 Lt) kyšį ir, kyšį duodamas dalimis, iki tų pačių metų gegužės mėnesio perdavė jam 7500 JAV dolerių (23 948 Lt) veikdamas ne tik savo, bet ir kitų asmenų (E. K., A. K., V. M.) interesais.
Iš bylos duomenų, procesinių dokumentų ir jų turinio akivaizdu, kad apie papirkimą ir tai padariusį asmenį, o kartu ir savo paties padarytą nusikalstamą veiką – kyšininkavimą – teisėsaugos institucijoms pranešė ne V. K., o pats V. S.
Ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 249 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, 147 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl nusikalstamo susivienijimo, vadinamo „Udavy“, organizavimo, vadovavimo jam ir dalyvavimo jo veikloje, nusikalstamo susivienijimo narių padarytų nusikaltimų, buvo pradėtas 2004 m. gegužės 17 d. Pranešimai apie įtarimus buvo pateikti E. K., A. K., V. K., V. M., A. S. ir kitiems asmenims. Šis tyrimas buvo sujungtas su 2004 m. balandžio 15 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu, kuriame V. K. buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. V. S. ikiteisminio tyrimo metu 2004–2005 metais ne vieną kartą teisėsaugos institucijų pareigūnams, be to, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus apie jo paties padarytą kyšininkavimą, apie V. K. padarytą jo papirkimą, apie tai, kieno interesais V. K. veikė jį papirkdamas bei kitas šios veikos padarymo aplinkybes. 2004 m. gruodžio 12 d. atliekamo procesinio veiksmo – akistatos su V. S. – metu V. K., dalyvaujant jo gynėjams, kategoriškai neigdamas V. S. parodymus teigė, kad jis jokio kyšio jam nesiūlė, nežadėjo ir nedavė, kad V. S. jį nepagrįstai apkalba. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje prieš įtariamąjį V. S., kuriam įtarimai buvo pareikšti dėl padarytų nusikalstamų veikų, turinčių BK 225 straipsnio 3 dalyje (dėl susitarimo priimti didelės vertės kyšį ir kyšio priėmimą iš V. K.), BK 24 straipsnio 6 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro L. Belevičiaus nutarimu, patvirtintu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo teisėjo, vadovaujantis BK 391 straipsniu buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad jis padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytus nusikaltimus, o dėl kitų asmenų bei V. K., kaltinamo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį, byla perduota teismui. Bylą nagrinėjant teisme (dalyvaujant tam pačiam prokurorui – L. Belevičiui), 2006 m. vasario 22 d. teisiamajame posėdyje išklausius liudytojo V. S. parodymus apie jo papirkimą, kitas jam žinomas aplinkybes, susijusias su nusikalstamo susivienijimo organizavimu, vadovavimu ir dalyvavimu jo veikloje, V. K., kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, atsakydamas į pirmininkaujančiojo teisėjo klausimus pareiškė, kad jis davė kyšį V. S., tačiau tai padarė tik savo paties interesais, kad pats kyšio nesiūlė, kyšį davė V. S. pasakius, kad jis turi duoti pinigų „jeigu nori būti laisvas“. Apeliacinės instancijos teismas tokius V. K. parodymus (kurie iš esmės reiškia jo gynybinę poziciją, savo vaidmens, ginantis nuo kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, menkinimą), nepagrįstai, neteisingai aiškindamas BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas, prilygino pranešimui, t. y. BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytai sąlygai pačiam pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką – papirkimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas bylos aplinkybes, į BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, konstatuoja, kad V. K. apie tai, kad jis papirko valstybės tarnautoją V. S. teisėsaugos institucijai nepranešė, netgi pačiam V. S. pranešus apie papirkimą ir kyšio priėmimą, neigė jį papirkęs, todėl taikyti V. K. BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo galima. Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti paliktas galioti.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, apsiribodamas pasisakymu tik jo aprašomojoje dalyje, priimamo sprendimo atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kaip jau minėta, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytu pirmuoju pagrindu nėra galimas nesant bent vienos iš jame nurodytų sąlygų, todėl, teisėjų kolegijai konstatavus, kad vienos iš jų nėra, kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas, susijęs su reikalavimu, provokavimu duoti kyšį, nagrinėjimas netenka teisinės prasmės. Kadangi apeliaciniuose skunduose kiti prašymai ir klausimai, išskyrus prašymą taikyti BK 227 straipsnio 4 dalies nuostatas, nebuvo reiškiami ir keliami, bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka taip pat netenka prasmės ir būtinumo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Olegas Fedosiukas Rimantas Baumilas Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas Dalia Bajerčiūtė Valerijus Čiučiulka
Aldona Rakauskienė
