Baudžiamoji byla Nr. 2K-385/2014
Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00489-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.2; 1.2.27.5 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,
gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dalį 1040 Lt (8 MGL) dydžio bauda, pagal BK 290 straipsnį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis dėl L. Š. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: L. Š. nuteista pagal BK 290 straipsnį 2600 Lt (20 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinus apėmimu būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, paskirta subendrinta bausmė 2600 Lt (20 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Priteista iš L. Š. po 500 Lt nukentėjusiesiems M. P. ir A. B. neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
L. Š. pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje – Radviliškio miesto turgaus prekybos mėsa prekyvietėje, esančioje Radviliškyje Turgaus g. 9D – policijai vykdant organizuotą prevencinę priemonę „Turgus“ ir atliekant prekybos mėsa teisėtumo patikrinimą, atsisakė vykdyti Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniosios specialistės M. P. teisėtus reikalavimus pateikti atliekamam patikrinimui reikiamus dokumentus, šaukė ant jos ir kartu su ja patalpoje buvusių valstybės tarnautojų: Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK VTS PP tyrėjos K. G., Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK KPS tyrėjo A. B., Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniojo specialisto V. J. bei Radviliškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistės maisto produktų inspektorės D. M., kaltino juos terorizavimu, verslo žlugdymu; tęsdama nusikalstamą veiką, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. rugpjūčio 17 d., viešoje vietoje – virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros – iškabino plakatą su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“, taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniąją specialistę M. P. ir Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK KPS tyrėją A. B. bei nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistosios L. Š. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria L. Š. nuteista pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. Š. panaikinti ir bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Kasatorius nurodo, kad teismai, nustatinėdami tikrąsias bylos aplinkybes, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 284 straipsnio 2 dalies ir 290 straipsnio) taikymą, dėl to ši byla išnagrinėta neteisingai.
Pasak kasatoriaus, sprendžiant, ar kaltininko veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka ar sutrikdyta visuomenės rimtis, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius inkriminuojamos veikos požymius, bet ir kilusius konkrečius žalingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2008, 2K-159/2009, 2K-249/2009, 2K-115/2010), be to, svarbu nustatyti kaltininko tyčią, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamą asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnio 1 dalis) bei į nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (5 straipsnio 3 dalis).
Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kaltinime nurodyto turinio plakatą virš turgaus tvoros iškėlė L. Š., tačiau plakato turinį be pagrindo pripažino atitinkančiu viešosios tvarkos pažeidimo nepadoraus elgesio kvalifikuojantį požymį, t. y. neteisingai aiškino BK 284 straipsnio 2 dalies dispozicijos turinį ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2008, 2K-249/2009). Teismo manymas, kad L. Š. taip norėjo parodyti savo panieką ir pažeminimą valstybės institucijoms, dar nereiškia, kad atsirado BK 284 straipsnio 2 dalies taikymui būtini padariniai, t. y. kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Teismo nurodama aplinkybė, kad plakatas kabojo ilgai ir kad jį galėjo matyti ir skaityti daugelis žmonių, nereiškia, jog plakatą mačiusieji ir skaičiusieji jo turinį vertino kaip akivaizdžiai begėdišką ir visuomenėje netoleruotiną ar kaip aplinkinių jausmus žeidžiantį. Tokį viešą L. Š. nuomonės pareiškimą lėmė prieš tai turgaus prekyvietėje patikrinimo metu kilęs žodinis konfliktas ir šio konflikto sukelti padariniai (L. Š. prireikė medikų pagalbos), manant, kad plakate nurodytų valstybės institucijų pareigūnams stinga mandagumo, kad jie yra šiurkštūs, nes būtent taip lietuvių kalboje suprantamas žodis „gyvulys“. Tai rodo, kad L. Š. iškeltas plakatas, kurį galėjo matyti ar skaityti daugelis žmonių, negalėjo sukelti ir nesukėlė BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų padarinių.
Kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais, nurodė, kad plakato turinys – tai viešas pareigūnų orumo įžeidimas, nepagarbos jiems demonstravimas ir kad taip buvo trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi šios instancijos teismas plakato turinį laikė atitinkančiu BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, o plakato iškėlimo sukeltus padarinius – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius. Taip šios instancijos teismas, plakato turiniui taikydamas kvalifikuojantį nepadoraus elgesio požymį, o padarinius tapatindamas su valstybės pareigūnų įžeidimu, neteisingai aiškino BK 284 straipsnio 2 dalį.
Pasak kasatoriaus, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 290 straipsnį, būtina nustatyti, kad valstybės pareigūnas ar jam prilygintas asmuo įvykio metu ėjo savo pareigas ir kad kaltininkas pareigūno atžvilgiu demonstravo bendrą neigiamą to pareigūno asmenybės vertinimą, pasireiškiantį pareigūno profesinio ar tarnybinio orumo įžeidimu. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią bylos duomenų analizę, L. Š. (ir K. Š.) pagal BK 290 straipsnį pagrįstai išteisino, nenustatęs, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Bet apeliacinės instancijos teismas, atlikęs tų pačių bylos duomenų analizę ir konstatavęs, kad L. Š. jai pareikštame kaltinime nurodytų žodžių pareigūnų atžvilgiu neišsakė (t. y. sutikęs su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis), L. Š. bendravimą su pareigūnais pakeltu tonu, jų kaltinimą terorizavimu ir verslo žlugdymu pripažino kaip neigiamą pareigūnų vertinimą, kuris diskredituoja ir kenkia pareigūnų moraliniam prestižui, nes pareigūnai tokius žodžius girdėjo atlikdami savo tarnybines pareigas. Taip apeliacinės instancijos teismas, neįspėjęs proceso dalyvių, iš dalies pakeitė L. Š. pareikštą kaltinimą, pagal kurį byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, kitomis faktinėmis aplinkybėmis ir tų aplinkybių pagrindu taikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas, nustatęs, kad L. Š. kaltinime nurodytų žodžių nevartojo ir pareigūnų vagimis, parsidavėliais, įtariamaisiais ir gyvuliais neišvadino, ne tik iš esmės pakeitė kaltinimo apimtį, bet ir pasunkino gynybos galimybes, nes gynyba, laikydamasi nuomonės, kad nekonkretizuota pastaba dėl verslo žlugdymo ir terorizavimo negalėjo sukelti BK 290 straipsnyje numatytų padarinių, esminį dėmesį telkė kaltinime nurodytų L. Š. neva išsakytų žodžių ir tikrųjų įvykio aplinkybių santykio analizei bei argumentuotam kaltinimo paneigimui. Toks L. Š. pareikšto kaltinimo pakeitimas iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, apie tai neįspėjus proceso dalyvių, laikytinas teisės į gynybą pažeidimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
Gynėjo manymu, skundžiamame nuosprendyje atskleistas vaizdo įraše užfiksuotas L. Š. ir K. Š. bendravimo su pareigūnais turinys nesudaro pagrindo L. Š. pasakytus žodžius vertinti kaip atitinkančius objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymius, nes ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmiau buvęs konfliktas tarp K. Š. ir policijos pareigūno A. B., pastarajam pasirodžius L. Š. prekyvietėje, turėjo esminės įtakos bendravimo tonui ir turiniui, todėl K. Š. išsakytus pastebėjimus pripažino neužtraukiančius baudžiamosios atsakomybės. Tai rodo, kad teismas, spręsdamas L. Š. kaltės klausimą, nebuvo nuoseklus, nes, nustatęs, kad kaltinime nurodytų žodžių pareigūnų atžvilgiu ji kaip ir K. Š. neišsakė, kad bendravimo toną lėmė pareigūno A. B. pasirodymas, L. Š. ne pareigūnams išsakytus samprotavimus jau vertino kaip sukėlusius žalingus padarinius ir atitinkančius baudžiamąjį įstatymą. Pirmiau nurodytų duomenų nevertindamas kaip L. Š. elgesį lėmusių aplinkybių, jų negretindamas su L. Š. tyčios turinio ir tyčios krypties aspektais, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad įvykio metu A. B. vykdė savo tarnybines pareigas, nenurodė šio pareigūno konkrečių įgaliojimų vykdomos priemonės metu, neatskleidė, kokias tiesiogines pareigas jis vykdė L. Š. prekyvietėje. Pasak kasatoriaus, mokesčių inspektorei vykdant patikrinimą, šalia jos buvo kita policijos pareigūnė tyrėja K. G., turinti tokius pačius įgaliojimus kaip ir A. B., todėl šio įsikišimas į mokesčių inspektorės vykdomą patikrinimą ir kategoriškas nusiteikimas daryti tvarką, išsakant neteisėtus reikalavimus ir kitų asmenų teises neigiančias pastabas (tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje), negalėjo būti pripažįstamas tiesioginių pareigų atlikimu. Byloje nustatyta, kad L. Š. prekyvietėje policijos pareigūnas A. B. neatliko patikrinimo ir jokių kitų policijai priskirtų ir tuo metu objektyviai būtinų veiksmų (viešoji tvarka patikrinimo metu L. Š. veiksmais pažeista nebuvo), taip pat nepareiškė jokių teisėtų ir toje situacijoje būtinų ar privalomų nurodymų. Aplinkybė, kad A. B. yra policijos pareigūnas ir kad tai žinojo L. Š., negali būti prilyginta policijos pareigūno tiesioginių pareigų atlikimui, juo labiau žinant apie įsisenėjusį šio pareigūno ir K. Š. konfliktą. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, A. B., kuris, beje, iš karto po įvykio ir inicijavo ikiteisminį tyrimą šioje byloje, tiesiog pasinaudojo proga „įsižeisti“, o apeliacinės instancijos teismas tokį asmeninį policijos pareigūno situacijos vertinimą ir suvokimą be pagrindo pripažino nusikalstama veika.
Gynėjas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl L. Š. įžeidžiančių žodžių mokesčių inspektorės atžvilgiu apskritai nepasisakė, išskyrus tai, kad L. Š. atsisakė pateikti reikalautus dokumentus ir kalbėdama telefonu kažkam išsakė nuomonę dėl verslo žlugdymo ir terorizavimo. Teismo manymas, kad L. Š. abu pareigūnus įžeidė, nes kaltino verslo žlugdymu ir terorizavimu, o pasirodžius policijos pareigūnui A. B., bendravo pakeltu tonu, logiškai niekaip neišplaukia iš teismo aptartų bylos įrodymų ir jų vertinimo, nes teismas neatskleidė sąvokų „verslo žlugdymas„ ir „terorizavimas“ turinio ir nevertino jo nagrinėjamos bylos kontekste. Kasatoriaus įsitikinimu, nuosprendyje pateikti L. Š. samprotavimai dėl verslo sąlygų, pastabos dėl kažkada įvykusio turgaus privatizavimo teisėtumo bei jos žodinė reakcija pakeltu tonu į policijos pareigūno A. B. pasirodymą, žinant, kad su A. B. senokai konfliktavo K. Š., kad A. B. įvykio metu neatliko jokių objektyviai būtinų policijai priskirtų funkcijų ir išsakė neteisėtus reikalavimus, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nenurodė jokių motyvų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. Š. elgesys – dokumentų nepateikimas valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnei – atitinka ATPK 1723 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, ir nepateikė patikimų motyvų, kodėl L. Š. išsakytiems samprotavimams taiko baudžiamąją atsakomybę, kai nuosprendyje nurodytų aplinkybių pakanka išvadai, kad tai atitinka ATPK 187 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus manymu, teismas, konstatuodamas L. Š. kaltę padarius BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, nes nuosprendyje nepateikė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2005, 2K-114/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-421/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-421/2007">2K-421/2007</a>, 2K-P-267/2011, 2K-573/2012). Teismas L. Š. taikydamas kraštutinę priemonę – baudžiamąją atsakomybę nepaisė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų išaiškinimų, pagal kuriuos, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, kad sprendžiant pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo ir proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Nuteistosios L. Š. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl pareikšto kaltinimo ir veikų sutapties
Pagal kaltinamąjį aktą L. Š. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir 290 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. viešojoje vietoje – Radviliškio miesto turgaus prekybos mėsa prekyvietėje, vykdant policijos organizuotą prevencinę priemonę, atliekant prekybos mėsa teisėtumo patikrinimą, atsisakė vykdyti Šiaulių apskrities VMI OKS specialistės M. P. teisėtus reikalavimus pateikti atliekamam patikrinimui reikiamus dokumentus, šaukė ant jos ir kartu su ja patalpoje buvusių valstybės tarnautojų, kaltino juos terorizavimu, verslo žlugdymu, vadino vagimis, parsidavėliais, įtariamaisiais, gyvuliais. Tęsdama nusikalstamą veiką, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. rugpjūčio 17 d., viešojoje vietoje – virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros – iškabino plakatą su užrašu,,Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“, taip nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei įžeidė savo pareigas einaičius valstybės tarnautojus Šiaulių apskrities VMI specialistę M. P. ir Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK tyrėją A. B.
Taigi, vadovaujantis kaltinimo teiginių pateikimo chronologija, kaltinime aprašyti L. Š. veiksmai, t. y. išsakyti žodžiai ir nurodyto turinio plakato iškėlimas, buvo vertinami kaip nepadorus elgesys, kuris trikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei kartu įžeidė valstybės tarnautojus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, toks L. Š. suformuluotas kaltinimas, atskirai nenurodant kiekvienos veikos (BK 284 straipsnio 2 dalies ir 290 straipsnio) konkrečių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdė nagrinėti bylą.
Pirmosios instancijos teismas išteisino L. Š. pagal BK 290 straipsnį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir nurodė tokius motyvus: BK 290 straipsnyje numatyta sudėtis yra formalioji, ji nereikalauja padarinių. Sprendžiant atsakomybės formos – baudžiamosios ar administracinės – parinkimo, bausmės individualizavimo klausimus, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumas. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. „<...> Padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima racio) (kraštutinė, paskutinė priemonė) taikymas šią veiką padariusiam asmeniui <...>.“
Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. Š. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį ir priėmė naują nuosprendį, kuriame pripažino, kad „<...> įvertinus visas aplinkybes daroma išvada, jog toks viešas pareigūnų sulyginimas su gyvuliais įžeidė ir pažemino savo pareigas einančius pareigūnus, kurie 2009 m. rugpjūčio 13 d. pas L. Š. atliko patikrinimą, todėl toks viešas įžeidžiantis ir žeminantis pareigūnų sulyginimas su gyvuliais yra neteisėtos L. Š. veikos, t. y. 2009 m. rugpjūčio 13 d. pareigūnų įžeidinėjimo, kaltinimo terorizavimu, verslo žlugdymu tąsa, nes L. Š. pareigūnų įžeidinėjimą 2009 m. rugpjūčio 13 d. ir įžeidžiančio turinio plakato iškabinimą sieja vieninga L. Š. tyčia įžeisti pareigūnus. <...> L. Š. padarė tęstinę, tikslingą veiką <...> ir taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus bei nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šios instancijos teismas L. Š. veiksmus kvalifikavo kaip idealiąją nusikaltimų sutaptį pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį. Spręsdamas dėl galutinės subendrintos bausmės nuteistajai L. Š., nurodė besivadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu ir bausmes bendrino apėmimo būdu.
Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo jų padaro dvi ar daugiau ir dėl šių veikų nėra kliūčių kaltininko baudžiamajam persekiojimui. Sutapties atveju nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus arba tą patį BK straipsnį ar jo dalis, kuriose nustatytos atskiros nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtys. Ši nusikalstamų veikų sutapties bendriausia traktuotė turi būti tikslinama, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra idealioji ar realioji sutaptis. Nuo atitinkamo sprendimo priklauso svarbūs baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai, pirmiausia susiję su bausmių subendrinimo būdų parinkimu ir taikymu. Baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Kiekvienu atveju tik atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Tai reiškia, kad išsamus vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota ir tai, kad sutaptis yra idealioji ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2K-P-78/2012). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius.
Tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau visi jie yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-650/2010 ir kt.).
Taigi esant vieningai tyčiai, nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos arba: 1) kaip idealioji sutaptis, jei padaromos skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos; 2) kaip tęstinė nusikalstama veika, jei padarytos veikos atitinka vieno ir to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog L. Š. padarytos veikos atitinka tiek tęstinę nusikalstamą veiką, tiek idealiąją nusikaltimų sutaptį, yra neteisinga. Nagrinėjamojoje byloje L. Š. padaryti veiksmai galėjo būti vertinami tik kaip realioji nusikalstamų veikų sutaptis.
Dėl BK 290 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje pateikti L. Š. samprotavimai dėl verslo sąlygų, pastabos dėl kažkada įvykusio turgaus privatizavimo teisėtumo bei jos žodinė reakcija pakeltu tonu į policijos pareigūno A. B. pasirodymą, žinant, kad su A. B. senokai konfliktavo K. Š., kad A. B. įvykio metu neatliko jokių objektyviai būtinų policijai priskirtų funkcijų ir išsakė neteisėtus reikalavimus, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties.
BK 290 straipsnyje numatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-421/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-421/2007">2K-421/2007</a>, 2K-396/2009). Tačiau ir pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad tiek ATPK 187, tiek BK 290 straipsnių paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2010">2K-505/2010</a>).
BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbi nukentėjusiojo reakcija į kaltininko veiką, tačiau svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-525/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-525/2011">2K-525/2011</a>). Be to, vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, bei svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2013">2K-324/2013</a>).
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. atliekant patikrinimą prekybos mėsa prekyvietėje L. Š. atsisakė pateikti valstybės tarnautojams patikrinimui reikiamus dokumentus, tačiau kaltinime nurodytų žodžių tiesiogiai nei mokesčių inspektorei, nei policijos pareigūnui neišsakė, todėl tiek L. Š., tiek kaltintą K. Š. pagal BK 290 straipsnį išteisino, nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas naujų bylos aplinkybių nenustatė, jų skundžiamame nuosprendyje nenurodė, tačiau kitaip teisiškai įvertino (kvalifikavo) L. Š. veiksmus taikant jai baudžiamąją atsakomybę. Šios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad L. Š. jai pareikštame kaltinime nurodytų žodžių, pareigūnų atžvilgių neišsakė, t. y. sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nurodė, kad L. Š. su pareigūnais bendravo pakeltu tonu, šaukė ant jų, kaltino juos terorizuojant, žlugdant verslą ir tokį jos elgesį pripažino kaip neigiamą pareigūnų vertinimą, kuris diskredituoja ir kenkia pareigūnų moraliniam prestižui, nes pareigūnai tokius žodžius girdėjo atlikdami savo tarnybines pareigas. Taip šios instancijos teismas, neatskleidęs sąvokų,,verslo žlugdymas“ ir „terorizavimas“ turinio, nevertindamas nagrinėjamos bylos kontekste nurodytų žodžių vartosenos aspektų, t. y. ar jos objektyviai vertintinos kaip pareigūnų įžeidimas, pakeitė kaltinimo apimtį ir nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje L. Š. elgesys, nepateikiant valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnei dokumentų, buvo pripažintas atitinkančiu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1723 straipsnyje, sudėtį.
Dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kuris viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama veika gali būti padaryta dviem būdais – necenzūrinių žodžių vartojimu arba nepadoriu elgesiu. Visuomenės rimties ar tvarkos trikdymą kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Paprastai visuomenės rimties ar tvarkos trikdymu laikomi tokie veiksmai, kai kaltininkas savo elgesiu verčia aplinkinius jaustis nepatogiai, kaltininko veiksmai sukėlė didelį aplinkinių išgąstį arba kaltininko elgesys žemina ar žeidžia aplinkinių orumą ir pan. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog L. Š. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje, nuosprendyje nurodė, kad: L. Š. 2009 m. rugpjūčio 17 d., viešoje vietoje – virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros – iškabino plakatą su užrašu,,Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“, taip nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir pateikė tokius šios baudžiamojo įstatymo normos taikymo motyvus:,,<...> Vertinant šio užrašo tekstą atsižvelgtina į tai, kad žodis,,gyvuliai“, kuris lietuvių bendrinėje šnekamojoje kalboje vartojamas paniekinama reikšme, reiškia nevalyvumą, visišką nesiskaitymą, nežmoniškumą. Pati iškaba yra didelė, jame esančios raidės atspausdintos didžiosiomis raidėmis, gale žodžio yra šauktukas. Šie požymiai rodo, kad kaltinamoji tyčia norėjo parodyti savo panieką, pažeminti valstybės institucijas – Valstybinę mokesčių inspekciją ir Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnus, šitai ne tik pasakyti šių institucijų pareigūnams, bet ir parodyti viešai, pakabindama šią iškabą labai plačiai daugelio miesto gyventojų lankomoje vietoje – miesto turgavietėje. Ši iškaba kabojo mažiausiai penkias dienas. Įvertinama, kad iškaba kabo šalia gatvės, ją matė ir skaitė ne tik praeiviai, bet ir pravažiuojantys transportu žmonės. Toks kaltinamosios elgesys vertintinas kaip nepadorus, pažeidęs elementarias pagarbaus elgesio taisykles, t. y. sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką <...>“.
Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nurodytais teisės taikymo motyvais, nuosprendyje nurodė, kad „<...> pats savaime plakato iškabinimas nelaikomas nepadoriu ar nusikalstamu elgesiu, tačiau, įvertinus iškabos turinį, visų mokesčių inspektorių bei policijos pareigūnų, ne tik patikrinime dalyvavusių, sugretinimas su gyvuliais, yra visuotinai nepriimtinas, įžeidžiantis <...>“.
Apygardos teismo posėdyje L. Š. parodė, kad ant plakato užrašydama žodį „gyvuliai“ ji nenorėjo nieko įžeisti, o tik išreiškė žmonių nuomonę, kurie, jai einant į greitosios pagalbos automobilį, sakė,,matot, ką daro gyvuliai“. Tai nepadorus žodis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nutartyse yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 369/2009, 2K-262/2011). Taigi teismų praktika, kai tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių viešosios tvarkos pažeidimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisinga, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2K-161/2012, 2K-160/2013, 2K-257/2014 ir kt.).
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. prekyvietėje atliekant patikrinimą įvyko žodinis konfliktas tarp L. Š., Mokesčių inspekcijos ir policijos darbuotojų. Šio žodinio konflikto kilimo priežastis, esmę ir padarinius pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo priimtame nuosprendyje. Teismo padarytos išvados dėl žodinio konflikto leidžia padaryti išvadą, kad nurodyto turinio plakato iškėlimas buvo nulemtas tiek kitų žmonių išsakytos nuomonės, tiek ir L. Š. asmeninio pobūdžio reakcijos į nukentėjusiais pripažintų pareigūnų, ypač A. B., elgesį konflikto metu ir labai skubotą baudžiamosios bylos iškėlimą jai ir K. Š..
Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad nurodyto turinio plakatą matė ar net skaitė ne tik praeiviai, bet ir pravažiuojantys žmonės, teisės taikymo prasme dar nepakankama išvadai, jog plakato turinį tie asmenys vertino kaip akivaizdžiai begėdišką, visuomenėje netoleruotiną ar žeidžiantį aplinkinių jausmus. Toks plakato turinys nepatenka į nepadoraus elgesio sampratą, todėl teismai be pagrindo taikė viešosios tvarkos pažeidimo nepadoraus elgesio kvalifikuojantį požymį, t. y. neteisingai aiškino taikytinos normos dispozicijos turinį ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos viešosios tvarkos pažeidimų baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-180/2008, 2K-249/2009, 2K-142/2010 ir kt.).
Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2003 m. birželio 5 d. patvirtino sprendimą Nr. T-28,,Dėl Radviliškio miesto tvarkymo ir švaros taisyklių‘‘ (pakeistas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-848), kurių 11.3 punkte nustatyta, kad Radviliškio rajono savivaldybės miestuose, miesteliuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse draudžiama: klijuoti ir kitaip tvirtinti skelbimus ir kitokią informaciją ant medžių, stulpų ir statinių bei kitose šiam tikslui nenumatytuose vietose. Už šių taisyklių pažeidimus taikoma atsakomybė pagal ATPK 161 straipsnį (37 punktas).
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. Š. padaryta veika pagal jos pavojingumą, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nesiekia baudžiamosios atsakomybės BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo ribų, todėl darytina išvada, kad ji nepadarė veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tikėtina, kad jos veikoje yra administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 161 straipsnyje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį.
Baudžiamąją bylą L. Š. pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį nutraukti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. P. ir A. B. civilinius ieškinius dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Viktoras Aidukas
