K. Ž. pagal BK 22 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-381/2014

Proceso Nr. 1-20-2-00204-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.5;

1.1.4.2;

1.2.14.5.2.

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistojo K. Ž. gynėjui advokatui Daliui Mecelicai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalis dėl K. Ž. išteisinimo ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 2 dalimi, ši bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių ir 44 MGL (5720 Lt) dydžio bauda.

Be to, šiuo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: nustatyta K. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte; nustatyta G. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo – nukentėjusiajam V. G. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas priteistas solidariai iš K. Ž., G. N., A. Z.; pašalinta iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies nuoroda dėl G. N. paskirtos bausmės pradžios, patikslinant, kad bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. 2013 m. sausio 25 d., į bausmės laiką įskaitant suėmime išbūtą laiką iki nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. 2013 m. sausio 25 d.

Kita Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalis dėl K. Ž. palikta nepakeista.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžiu K. Ž. buvo išteisintas pagal 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Šioje baudžiamojoje byloje priimti teismų nuosprendžiai dėl nuteistųjų A. Z. ir G. N. kasacine tvarka neapskųsti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimo,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. Z. ir G. N., pasikėsino sukčiauti – apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. K. Ž., ne vėliau kaip 2010 m. sausio 30 d. (tiksliau laikas nenustatytas), pasiūlė G. N. užvaldyti V. G. turtą, taip abu sutarė, kad iš V. G. apgaule gaus neprotestuotiną paprastąjį vekselį, nusikaltimui padaryti pasitelks A. Z., vekselyje įrašys neva ji skolina pinigus V. G.. G. N. informavus apie tai A. Z., ją įkalbėjus dalyvauti nusikaltime, šiai sutikus, visiems vykdant susitarimą, G. N. kartu su A. Z., jos namuose (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010 m. sausio 30 d. (tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku), apsvaigino alkoholiu nukentėjusįjį V. G., taip pasinaudodami jo bejėgiška būkle nesuvokiant savo veiksmų esmės, įtikino jį pasirašyti 2009 m. lapkričio 25 d. (data dokumente) neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį V. G. iš A. Z. tariamai gauna 37 000 Lt grynaisiais; taip apgaule įgijo didelės vertės tariamą kreditorinį įsipareigojimą. Tęsiant nusikalstamą veiką, A. Z. turtinę teisę pagal minėtą vekselį 2010 m. sausio 30 d. (data nurodyta dokumente) perleido K. Ž., kuris, siekdamas realizuoti neteisėtą kreditorinį įsipareigojimą, 2010 m. vasario 2 d. pateikė neprotestuotiną paprastąjį vekselį (duomenys neskelbtini) biuro notarui D. G. (duomenys neskelbtini), tvirtinamojo įrašo padarymui ir antstolei R. S., (duomenys neskelbtini), skolinio dokumento vykdymui. Po to K. Ž. ir G. N. susitarė su kitu asmeniu (V. N. prieš kurį ikiteisminis tyrimas nutrauktas), gyvenusiu kartu su V. G., kad šis perimtų iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą. Taip visi trys bendrininkai K. Ž. naudai pasikėsino įgyti iš nukentėjusiojo V. G. 37 000 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes šis, sužinojęs apie vykdymo procesą, nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką 2010 m. balandžio 23 d. kreipdamasis į policiją.

Pirmosios instancijos teismas K. Ž. dėl šios veikos išteisino padaręs išvadas, kad jo parodymai (neigiant savo kaltę) yra argumentuoti ir nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo, o kiti įrodymai kaltės nepatvirtina.

Kasaciniu skundu nuteistojo K. Ž. gynėjas advokatas D. Mecelica prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria K. Ž. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendį, kuriuo jis dėl šios veikos buvo išteisintas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, buvo šališkas ir pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei teismo sprendimo surašymą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurioms esant galima daryti išvadas apie K. Ž. inkriminuotų veikų buvimą. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytus reikalavimus išdėstyti įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei veikų kvalifikavimo motyvus. Kasatorius teigia, kad iš skundžiamo teismo nuosprendžio nėra aišku, kokie K. Ž. veiksmai pripažinti nusikalstamais, kada jie atlikti, nėra išvardyti įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, neišdėstyti apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo bei pačių nuteistųjų parodymai, o tai yra esminiai BPK nuostatų pažeidimai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, ir tai turėjo esminės reikšmės neteisėtai pripažįstant K. Ž. kaltu. Kasatorius pažymi, kad, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir tie byloje surinkti įrodymai, kuriais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, o juos vertindamas motyvuotai paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau to nepadarė. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nevienodai vertino nuteistojo G. N. parodymus, o akistatos tarp G. N. ir K. Ž. metu paaiškėjo, kad jų santykiai priešiški, be to, G. N. apeliacinės instancijos teisme teigė dėl K. Ž. kaltės praradęs pinigus (14 000 ar 17 000 Lt), tačiau teismas dėl šių aplinkybių vertinimo nepasisakė. Taip pat turėjo būti atsižvelgta į tai, kad K. Ž. buvo kreipęsis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nurodydamas, jog būtent G. N. ir A. Z. apgavo jį neteisėtai parduodami vekselį. G. N. nurodytų aplinkybių nepatvirtino liudytojas V. N. ir nukentėjusysis V. G. (kad K. Ž. atveždavo V. N. pinigų alkoholiui, kad K. Ž. pažinojo V. G., kad būtent V. N. yra perdavęs K. Ž. vokus). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo G. N. parodymų, privalėjo įvertinti prieštaravimus ir spręsti ar nėra priežasčių, dėl kurių šis gali nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Be to, liko neįvertintas priešiškas K. N. elgesys prieš K. Ž., dėl kurio jis buvo pašalintas iš pirmosios instancijos teismo posėdžių salės, o apeliacinės instancijos teismo įspėtas laikytis tvarkos. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir A. Z. parodymų apie tai, jog G. N. jai sakęs pažįstantis girtaujantį asmenį, kuris turi namą ir gali pasirašyti vekselį, o ji sutiko ir t. t. Teismas neteisėtai nesirėmė ir nevertino G. N. parodymų, kurie iš esmės prieštarauja G. N. parodymams. Šiuo atveju kasatorius nesutinka su teismo argumentu, kad V. N. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo. Kasatoriaus manymu, teismas turi teisę remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tik juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar galima tikėti G. N. parodymais, be pagrindo neatsižvelgė į jo teistumus, asmenybę ir turimą patirtį (G. N.14 kartų nuteistas, paskutinius 7 kartus už sukčiavimą). Tuo tarpu akivaizdu, kad toks asmuo suvokia, jog galima siekti išvengti didesnės bausmės ar pan. menkinant savo vaidmenį, ir kad G. N. turi sugebėjimų įtikinti kitus asmenis juo patikėti ir šiuo pasitikėjimu piktnaudžiavo darydamas nusikaltimus. Be to, nuosprendžiai kitose bylose (Jonavos rajono teismo 2012 m. gegužės 9 d. ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d.) turi esminės įtakos vertinant G. N. nuoširdumą, nes jis nuteistas ir už nusikaltimus, padarytus po nagrinėjamo nusikaltimo; G. N. įtraukė kitus asmenis į nusikaltimų darymą, nuolat nuoširdžiai prisipažįsta ir pasižada nedaryti naujų nusikaltimų. Šioje byloje kaip liudytoja buvo apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja V. Juodelienė, kurios parodymais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas. Kasatorius kasacinės instancijos teismo prašo pasisakyti dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymų vertinimo, kai pareigūnas teigia, kad apklausiami asmenys suvokė atliekamų veiksmų turinį. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos V. J. parodymus kartu su nukentėjusiojo parodymais tiek apklausiant jį, tiek akistatos metu. Būtent ši tyrėja patvirtino, kad liudytojas V. N., apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, buvo nuovokus ir suprato, kokie veiksmai yra atliekami bei davė teisingus parodymus. Ji patvirtino, kad liudytojas apibūdino asmenį, su kuriuo bendravo, tačiau jo pateiktas apibūdinimas skiriasi nuo tikrųjų K. Ž. apibūdinančių duomenų. Detaliau pacitavęs V. J. parodymus, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ji patvirtino 2010 m. rugsėjo 30 d. akistatos tarp K. Ž. ir A. Z. protokolo teisingumą. Tuo metu A. Z. nurodė, kad kai buvo surašytas vekselis, G. N. jai pasakė turintis pažįstamą vardu Kęstas, kuris verčiasi nekilnojamojo turto prekyba ir skolų išieškojimu, tarėsi parduoti 2009 m. lapkričio 25 d. neprotestuojamą vekselį, o ji pati su K. Ž. susitiko 2010 m. vasario 2 d. važiuojant pas notarą, derybos su G. N. vyko jai dalyvaujant. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą palyginti visus parodymus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti ikiteisminio tyrimo duomenis apie tai, kad visi asmenys, apklausti ikiteisminio tyrimo metu, išskyrus tik nuteistąjį G. N., nurodė, kad K. Ž. nei dalyvavo susitariant įkalbėti nukentėjusįjį surašyti melagingą vekselį, nei žinojo apie nusikalstamai surašytą vekselį. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ir netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nes nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo parodymais kaip šaltiniu, leidžiančiu patikrinti nuteistųjų parodymus. Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir mano, kad K. Ž. neturėjo būti nuteistas.

Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismas pripažino, kad K. Ž. veiksmuose buvo nebaigto sukčiauti nusikaltimo sudėtis, t. y. veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti K. Ž. veiksmai nėra pagrindas daryti tokią išvadą, o faktinių aplinkybių, pagal kurias G. N. pripažintas kaltu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepateikė. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasatorius nurodo sukčiavimą apibūdinančias aplinkybes, apgaulės esmę ir tai, kuo pasireiškia viena iš jos formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai-teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir t. t. Kasatorius nurodo, kad vertinant K. Ž. veiksmus svarbios aplinkybės yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog vekselis buvo surašytas prieš pat jo perleidimą; jeigu G. N. ir A. Z. parodymai būtų laikomi teisingais, tai vekselis buvo surašytas 2009 m. sausio mėn. pradžioje, o vėliau vyko derybos su K. Ž. dėl vekselio kainos (vekselis buvo perleistas praėjus beveik mėnesiui). Dėl to K. Ž. galėtų būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, jeigu jis būtų tiesiogiai atlikęs veiksmus arba būtų prisidėjęs prie veiksmų, kuriuos atliko G. N. ar A. Z.. Tai, kad G. N. ir A. Z. neveikė bendrai su K. Ž., pasak kasatoriaus, patvirtina teismų nustatytos aplinkybės – surašytas vekselis nebuvo iš karto perduotas K. Ž. (pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tuo, kad tik po vekselio surašymo G. N. kreipėsi į K. Ž.). Akivaizdu, kad bendrininkavimo atveju visi nusikaltime dalyvavę asmenys turėjo siekti bendro rezultato, tačiau asmuo, nusikalstamai įgijęs daiktą, nėra laikomas nusikaltimo bendrininku ir jo veiksmai negali būti kvalifikuoti taip pat kaip ir tų asmenų, kurie padarė nusikaltimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus ir netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl K. Ž. nuteisimo

Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad iš nuosprendžio nėra aišku, kokie ir kada atlikti nuteistojo K. Ž. veiksmai pripažinti nusikalstamais, prieštarauja nuosprendžio turiniui ir yra atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, nekartodama apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių (jos yra nurodytos ir šioje nutartyje išdėstant, už ką nuteistas K. Ž.), pažymi, kad konkrečios faktinės aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas (tiek, kiek nustatytas), būdas, bendrininkų veiksmai, jų pastangomis pasiektas rezultatas (padariniai) ir kt. yra nurodytos ir atspindi visa, kas reikšminga nusikaltimo sudėties požymių nustatymui. Pastebėtina, kad bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje (2012 m. kovo 8 d. – 2012 m. kovo 28 d.), iš protokolo matyti, kaip paskelbus kaltinimą K. Ž., paklaustas, ar jį supranta, pareiškė suprantantis viską kuo kaltinamas, be to, nei jis, nei jo gynėjas neteikė prašymų, susijusių su kaltinimo nekonkretumu ar neaiškumu, o ir kasaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių bei argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad nuteistajam K. Ž. inkriminuoto (kaltinime nurodytos ir teismo pripažintos įrodytomis) veikos aplinkybės aprašytos taip, kad neaišku, už ką jis nuteistas. Antra vertus, iš gynybos argumentų matyti, kad tiek bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, tiek pateiktame kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas K. Ž. kaltės dalyvaujant veikos (už kurią jis nuteistas) padaryme, įrodytumas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, priimtame nuosprendyje nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų ir pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio išvadų. Kasatorius plačiai aptaria bylos aplinkybes, išdėsto nuomonę, kaip turėtų būti vertinami įrodymai ir kokios išvados iš jų darytinos sprendžiant K. Ž. kaltės klausimą. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis kasatorius teigia, kad jos nepagrįstos ir šališkos, tinkamai nemotyvuotos. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytus nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, o kasatoriaus argumentai dėl esminių BPK pažeidimų – nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, jame padarytų išvadų teisingumą, papildomai tyrė įrodymus (apklausė išteisintuosius K. Ž. ir A. Z., nuteistąjį G. N., kitus asmenis – V. G., V. J., perskaitė byloje esančius rašytinius įrodymus), šiuos įrodymus ir kitus, ištirtus pirmosios instancijos teisme (teisiamojo posėdžio metu) iš naujo įvertino. Patikrinęs bylą teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas K. Ž. išteisino nepagrįstai, nes įrodymus vertino netinkamai, išsamiai neišnagrinėjęs visų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino įrodymus, ir nurodė nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, pagrindžiančius, kad K. Ž. padarė nusikalstamą veiką. Apkaltinamajame nuosprendyje kruopščiai išanalizuoti įrodymai, aptarti visi duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar K. Ž. padarė nusikalstamą veiką, ar jo kaltė įrodyta. Teismo padarytos išvados nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus atitinka įrodymų turinį, yra labai išsamios ir argumentuotos, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino visų įrodymų, iš jų ir kasaciniame skunde ypač akcentuojamų G. N., taip ir A. Z. parodymų (patvirtinančių kasatoriaus dalyvavimą pasikėsinant sukčiauti aplinkybes) patikimumą, pasisakė dėl V. N. parodymų įrodomosios reikšmės ir t. t. Palyginęs kaltinančius ir teisinančius bylos duomenis, argumentuotai ir detaliai paneigdamas K. Ž. parodymus kaip neatitinkančius tikrovės, teismas motyvavo išvadas apie tai, kad pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog K. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su A. Z. ir G. N., pasikėsino apgaule užvaldyti nukentėjusiajam V. G.priklausantį (37 000 Lt vertės) turtą. Iš įrodymų visumos teismas nustatė, kad būtent K. Ž., turėjęs galimybę patikrinti duomenų bazėje turimą kitų žmonių turtą ir tai padaręs, t. y. sužinojęs apie V. G. turimą dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini), pasiūlė G. N. jį užvaldyti apgaule, duodant V. G. pasirašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį apie tariamą V. G. skolą (37 000 Lt), o po to, pateikus vekselį vykdyti, išreikalauti jam priklausančią namo dalį. Tam tikslui pasitelkė A. Z., kuri, pagal sutartą su K. Ž. planą apsvaiginusi alkoholiu piktnaudžiaujantį V. G. ir pasakiusi jam, kad neva pinigus skolina V. G. (o ne priešingai, kaip parašyta vekselyje – kad A. Z. skolina V. G.), gavo minėtą vekselį apie tariamą kreditorinį įsipareigojimą. Po to šį vekselį perdavė K. Ž. (iš jo už tai gavo apie 400-500 Lt), kuris jį 2010 m. vasario 2 d. pateikė notarui tvirtinamajam įrašui padaryti ir antstolei vykdyti. Be to, K. Ž. ir G. N. tarėsi su V. N., kad perimtų V. G. siunčiamą pašto korespondenciją (abu pastarieji kartu gyveno), nes to reikėjo tam, kad nuslėptų vekselio pateikimą vykdyti; V. N. už užmokestį tai darė, o iš jo paimtą korespondenciją G. N. perduodavo K. Ž., toliau siekusiam nukreipti tariamos skolos (kurios V. G. negalėtų grąžinti) išieškojimą į apgautojo nukentėjusiojo turtą (pusę namo, esančio (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes dėl K. Ž. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (už kurią jis ir nuteistas), savo išvadas grindė įrodymais, kuriuos įvertino išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, taip pat motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl K. Ž. išteisinimo kaip nepagrįstas ir neteisingas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Taigi, teismas nepadarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, o surašytas nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimus. Vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatorius, ar kad padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo yra nenaudingos nuteistajam, dar nereiškia, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė įrodinėjimą bylos procese reglamentuojančias teisės normas. Pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes pripažįstant K. Ž. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, jo veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, naikinti ar keisti dėl K. Ž. priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo, jis pripažįstamas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo K. Ž. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovo Ranonio

Armano Abramavičiaus

Dalios Bajerčiūtės