Administracinė byla Nr. I2-10177-1247/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00497-2025-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.4; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 28 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
1. Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. sausio 16 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti teisėto darbo su vaikais kodą (toliau – ir QR kodas) (pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad sprendimas jo atžvilgiu buvo priimtas vasario 5 dieną, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ginčija Departamento 2025 m. sausio 16 d. sprendimą; pats pareiškėjas savo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad suklydo, nurodydamas sprendimo priėmimo datą).
2. Pareiškėjas skundą grindžia šiais esminiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas 2025 m. sausio 8 d. per Departamento elektroninių paslaugų portalą (toliau – portalas) pateikė užklausą dėl QR kodo, patvirtinančio teisę dirbti su vaikais, išdavimo. Pareiškėjas gavo Departamento atsakymą, kuriame nurodyta, kad QR kodas negali būti išduotas, nes, pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, pareiškėjui yra draudimas dirbti su vaikais dėl jo teistumo.
2.2. Pareiškėjas pirmą kartą buvo nuteistas 2016 m. sausio 6 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį, o antrą kartą – 2020 m. vasario 28 d. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo nuomone, šie teistumai neturėtų būti pagrindu jam uždrausti dirbti su vaikais, nes teistumai nėra susiję su vaikų teisių pažeidimais ir smurtu.
2.3. Kadangi pareiškėjo teistumai nėra susiję su vaikų teisių apsauga, Sprendimas, kuriuo ribojama jo teisė dirbti su vaikais, laikytinas neproporcingu. Pareiškėjas yra atlikęs paskirtą bausmę ir nuo jos atlikimo momento nėra padaręs jokių naujų nusikalstamų veikų. Be to, jis yra pakeitęs gyvenimo būdą. Pasak pareiškėjo, jis nekelia grėsmės vaikų saugumui ir neturėtų būti ribojama jo teisė dirbti su vaikais.
3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.
3.1. 2025 m. sausio 16 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti suformuoti QR kodą pareiškėjui. Apie šį sprendimą pareiškėjas buvo informuotas automatiniu pranešimu, išsiųstu jo nurodytu el. pašto adresu per elektroninių paslaugų portalą. Sprendimas taip pat buvo automatiškai įkeltas pareiškėjo paskyroje portale, nurodant, kad, remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, asmeniui draudžiama dirbti su vaikais pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 30 straipsnio 1 dalį. Įstatyme nėra konkrečiai apibrėžta, pagal kurias BK straipsnių redakcijas nuteistam asmeniui draudžiama dirbti su vaikais, jeigu jis buvo nuteistas dėl tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba dėl analogiškų veikų, nurodytų kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas. Asmeniui, kuris įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, net jei teistumas jam yra išnykęs, QR kodas negali būti išduodamas.
3.2. Šiuo atveju pareiškėjas 2025 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Departamentą. Departamentas dar kartą įvertinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre tvarkomus duomenis apie pareiškėją, 2025 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 8R-750 paaiškino priežastis, dėl kurių pareiškėjui atsisakyta suformuoti QR kodą, kodėl nusikaltimas, dėl kurio jis buvo pripažintas kaltu, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl taikomas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas darbui su vaikais. Pareiškėjas minėtu raštu buvo informuotas, kad QR kodas jam nebuvo išduotas, nes Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre buvo tvarkomi duomenys apie pareiškėjui priimtą Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija). Be to, pareiškėjui rašte buvo pasiūlyta įvertinti galimybes kreiptis į teismą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo.
3.3. Remiantis BK 97 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos asmenų teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Apribojimai darbui ar kitai veiklai su vaikais vykdyti yra įtvirtinti Įstatymo 30 straipsnyje, kuriame apribojimai darbui su vaikais asmenims, teistiems už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, taikomi nepaisant teistumo už tokius nusikaltimus išnykimo ar paskirtos bausmės rūšies ar dydžio. Įstatyme įtvirtinti darbo su vaikais apribojimai įstatymo leidėjo siejami tik su nusikaltimo, už kurį asmuo pripažintas kaltu (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), pobūdžiu, kaltės forma ir sunkumo kategorija. Jų taikymas nėra siejamas su nusikalstamos veikos padarymu išimtinai prieš vaikus ar kitų nusikalstamos veikos sudėties požymių, kitų aplinkybių vertinimu, nei su paskirtos bausmės rūšimi ar bausmės (ne)atlikimu, nors tokią aplinkybę pareiškėjas taip pat nurodo kaip reikšmingą sprendžiant dėl QR kodo išdavimo.
3.4. Departamentas nėra gavęs duomenų ir teismo procesinio sprendimo, perkvalifikuojančio pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką pagal vėlesnę baudžiamojo įstatymo redakciją (į nusikalstamą veiką, švelnesnę nei sunkus nusikaltimas), todėl Departamentas, įvertinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre tvarkomus duomenis pagal Įstatymo 30 straipsnyje nustatytus apribojimus, neturi teisinio pagrindo priimti kitokio sprendimo, nei buvo priimtas. Departamentui nėra suteikta kompetencija konstatuoti, jog veika, dėl kurios padarymo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, nebuvo sunki, kai minėta veika jos padarymo metu pagal BK buvo kvalifikuojama kaip sunki. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esant duomenų, kad asmuo buvo teistas už tyčinį sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, kad pagal galiojančią BK redakciją tokia nusikalstama veika nėra priskiriama sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai ar apskritai jos baudžiamumas yra panaikintas, QR kodas asmeniui negali būti išduodamas.
3.5.
3.6. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 30 ir 364 straipsnių pakeitimo įstatymui, pareiškėjui QR kodas taip pat negalės būti išduotas dėl to, kad juo pakeitus nusikaltimų, dėl kurių asmuo negalės dirbti/vykdyti veiklos su vaikais, sąrašą, tai, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, net ir išnykus teistumui, tai taip pat bus kliūtis pareiškėjui gauti QR kodą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. sausio 16 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suformuoti QR kodą teisėtam darbui su vaikais, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir šalių rašytiniais paaiškinimais, nustatytos toliau nurodomos pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo kontekste aktualios faktinės aplinkybės.
5.1. D. D. 2025 m. sausio 8 d. portale pateikė užsakymą QR kodui suformuoti.
5.2. Departamentas portale pareiškėjo paskyroje 2025 m. sausio 16 d. nurodė, kad, remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, asmeniui draudžiama dirbti su vaikais pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. D. D. taip pat išsiųstas analogiško turinio laiškas jo elektroninio pašto adresu, kartu nurodant, kad šis pranešimas siunčiamas automatiškai, prašoma į jį neatsakinėti, o jeigu asmuo pranešimą gavo, nors neteikė jokio prašymo, prašoma apie tai nustatyta tvarka informuoti Departamentą.
5.3. D. D. 2025 m. vasario 9 d. kreipėsi (patalpindamas prašymą portale) dėl teistumo (neteistumo) išrašo gavimo.
5.4. Departamentas 2025 m. kovo 10 d. pateikė Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašą. Kaip matyti iš Departamento pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo apie asmenį, D. D. atžvilgiu Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2011 m. gegužės 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi apeliacinis skundas atmestas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi atmestas kasacinis skundas; Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2017 m. kovo 12 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. liepos 3 d.
5.5. D. D. 2025 m. balandžio 3 d. prašymu „Dėl QR kodo teisėto darbo su vaikais neišdavimo išrašo (nutarties) kreipėsi į Departamentą, prašydamas atsiųsti jam elektroniniu paštu QR kodo teisėto darbo su vaikais neišdavimo išrašą (nutartį), kad jis galėtų pateikti administraciniam teismui (Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. nutartimi pareiškėjui nurodyta, kad su skundu turi būti pateiktas ginčijamas administracinis aktas).
5.6. Departamentas 2025 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 8R-750 „Dėl teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo“ (toliau – Raštas) D. D. nurodė teisės aktų nuostatas, remiantis kuriomis buvo priimtas sprendimas neišduoti jam QR kodo. Departamentas paaiškino, kad nusikaltimas, dėl kurio D. D. buvo pripažintas kaltu (nusikaltimas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą jis nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžiu), priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai ir todėl taikomas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas darbui su vaikais. Departamentas taip pat paaiškino, kad nors nurodytas nusikaltimas pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas nebėra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, jis nėra įgaliotas kitaip vertinti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, todėl negalėjo priimti sprendimo išduoti pareiškėjui QR kodą.
6. Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi, be kita ko, gero administravimo principo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI0NS02NjIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1245-662/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1245-662/2015">eA-1245-662/2015</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNzUxLTU1Mi8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-751-552/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-751-552/2022">eA-751-552/2022</a> ir kt.). Iš gero administravimo principo kildinamų imperatyvų, be kita ko, išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzctNzU2LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-37-756/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-37-756/2022">eA-37-756/2022</a> ir kt.). Viešojo administravimo subjektų veiklai, be kita ko, dėl viešosios teisės ypatumų, būdingas formalizmo principas – jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1179/2012; 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzY3LTU1Mi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-367-552/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-367-552/2019">eA-367-552/2019</a> ir kt.). Geras viešasis administravimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012).
7. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, atsižvelgus į aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje atskleistas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą turinys, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nors reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą taikomas visose viešojo administravimo srityse, viešojo administravimo subjektai sprendžia skirtingo pobūdžio teisinius santykius, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS01MDItNzA2LTEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-502-706-13')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-502-706-13">A-502-706-13</a> ir kt.). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Visgi net ir esant tokiai situacijai, kiekvienu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus individualius administracinius aktus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-5/2012; 2022 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjUzMC02MDIvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2530-602/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2530-602/2022">eA-2530-602/2022</a> ir kt.).
10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame kontekste suformuotą nuoseklią administracinių teismų praktiką, 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktNS02NjIvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-5-662/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-5-662/2023">eI-5-662/2023</a> pabrėžė, jog kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Remiantis administracinių teismų praktika, be kita ko, motyvavimo reikalavimo nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNC01MDIvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4-502/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4-502/2022">eA-4-502/2022</a> ir kt.).
11. Vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimui, gynimui ir apsaugai užtikrinti yra skirtos, be kita ko, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos. Įstatymo 30 straipsnio (2024 m. liepos 11 d. redakcija, t. y. redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) 1 dalyje nustatyti apribojimai asmenims, siekiantiems dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Remiantis to paties straipsnio 6 dalimi, tokie asmenys, atlikdami praktiką, stažuotę, teikdami paslaugas ar užsiimdami savanoriška veikla privalo turėti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų pagrindu suformuotą galiojantį teisėto darbo su vaikais kodą. Paminėtina, kad tokia tvarka, kuria reikalaujama, kad asmenys, siekiantys dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, turėtų teisėto darbo su vaikais kodą, nustatyta įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. liepos 11 d. priimtam Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 19, 30, 36, 363, 364, 45 ir 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 366 straipsniu įstatymui. Pagal Įstatymo 30 straipsnio (2024 m. liepos 11 d. redakcija) 6 dalį, teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
12. Departamento direktorius 2024 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 5V-123 „Dėl Teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašo ir Teisėto darbo su vaikais kodo atvaizdavimo formos patvirtinimo“ patvirtino, be kita ko, Teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Aprašo 6 punkte nustatyti būdai, kuriais asmenys, siekiantys gauti QR kodą, kreipiasi į Departamentą, be kita ko, kreipiamasi pateikiant užsakymą QR kodui suformuoti, prieš tai pasinaudojus asmens tapatumo nustatymo paslauga per Elektroninius valdžios vartus ir prisijungus prie portalo. Pagal Aprašo 8 punktą, pateikus prašymą per portalą ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nesant duomenų apie asmenį, siekiantį gauti QR kodą, QR kodas suformuojamas iš karto; jei minėtame registre yra duomenų apie asmenį, siekiantį gauti QR kodą, sprendimas jį suformuoti ir QR kodas suformuojamas arba sprendimas atsisakyti jį suformuoti priimamas per 3 (tris) darbo dienas nuo užsakymo ar prašymo gavimo Departamente dienos.
13. Šioje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu, kaip minėta, pareiškėjui atsisakyta išduoti QR kodą teisėtam darbui su vaikais, nurodant „Jums QR kodo išdavimas negalimas: Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis asmeniui draudžiama dirbti su vaikais (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalis)“. Taigi, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, jame nurodytas pats sprendimas – neišduoti pareiškėjui QR kodo, sprendimo priėmimo pagrindas – Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, taip pat pažymėta, jog buvo remtasi Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis. Sprendime nepacituotas teisinis pagrindas ir nepateikti jo priėmimo motyvai, be kita ko, nenurodyta, kokie konkrečiai Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys buvo vertinami, kaip jie buvo vertinami ir kodėl jie lėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui QR kodo. Sprendime taip pat nenurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Sprendimą, atsižvelgdama į kitus šioje administracinėje byloje pateiktus duomenis, nurodytos aktualios administracinių teismų praktikos, atskleidžiančios gero administravimo principo suponuojamus reikalavimus viešojo administravimo subjektų priimamiems sprendimas, kontekste, sprendžia, kad šiuo atveju ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas aiškiais motyvais, neatitinka jam keliamų pagrįstumo reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Departamentas, pačiame Sprendime iš esmės nepateikdamas jokių jo priėmimo motyvų, nesudarė prielaidų pareiškėjui žinoti ir aiškiai suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas. Pažymėtina, kad nors atsakovas vėliau Rašte nurodė, kaip jis teigia, Sprendimo priėmimo motyvus, tokia situacija, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad atsakovas atsiliepime teismui pateikė papildomas aplinkybes, jo nuomone, pagrindžiančias ginčijamo Sprendimo pagrįstumą, kartu sudarė kliūtis tinkamam pareiškėjo pažeistų teisių gynimui teisme.
14.1. Šiuo atveju Sprendime nebuvo nurodyta, kokia Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esanti informacija apie pareiškėją buvo vertinama priimant Sprendimą (juo labiau, kad, kaip matyti iš Rašto ir atsakovo atsiliepimo, šiuo atveju buvo vertinama tik ta aplinkybės, kad pareiškėjas buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2 epizodai), nors, kaip galima spręsti iš atsakovo atsiliepime nurodytų motyvų, ta aplinkybė, kad pareiškėjas taip pat buvo nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jo nuomone, iš esmės taip pat galėtų sudaryti prielaidas atsisakyti pareiškėjui išduoti QR kodą). Atsižvelgdamas į tai, pats pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, ėmėsi veiksmų gauti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašą, visgi jam Departamento pateiktame išraše, kaip atsiliepime nurodė pats atsakovas, nebuvo pateikta visa su pareiškėjo teistumu susijusi aktuali informacija.
14.2. Pažymėtina, kad atsakovas pateikė, kaip jis nurodo, Sprendimo priėmimo motyvus (ar jų dalį), kurie iš esmės iš viso nebuvo pateikti pačiame Sprendime, tik tada, kai pareiškėjas, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti ginčijamą Sprendimą, raštu kreipėsi į Departamentą. Taigi, ginčijamo administracinio akto priėmimo motyvus (ar jų dalį) pareiškėjas sužinojo tik jau ėmęsis veiksmų ginti savo pažeistas teises teisme.
14.3. Kaip matyti iš Departamento Rašto, kuriuo, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjui pateikti Sprendimo motyvai, atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi iš esmės tuo faktu, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2 epizodai), o kadangi nusikaltimas, už kurį nuteistas pareiškėjas, priskirtinas sunkiems nusikaltimams, jam, remiantis Įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi neišduotas QR kodas. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimą, kuris pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo laikomas sunkiu nusikaltimu. Šiame kontekste Departamentas Rašte taip pat pateikė informaciją apie baudžiamojo įstatymo galiojimą atgal ir nurodė, kad, spręsdamas dėl QR kodo išdavimo, jis nebuvo gavęs teismo sprendimo, perkvalifikuojančio pareiškėjo padarytą nusikaltimą pagal vėlesnę baudžiamojo įstatymo redakciją, o Departamentui nesuteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo. Departamentas pareiškėjui papildomai nurodė, kad, teismui perkvalifikavus nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, ir nusikalstamai veikai nebepatenkant į sunkių nusikaltimų kategoriją, tokius duomenis gavus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, atsiras pagrindas iš naujo spręsti dėl QR kodo išdavimo. Pažymėtina, kad, remiantis aktualia bendrosios kompetencijos teismų praktika, tokiu atveju, kaip šioje administracinėje byloje susiklostęs, teismo įsikišimas, perkvalifikuojant asmens padarytą nusikalstamą veiką nėra galimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtMTM1LTQ3OC8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-135-478/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-135-478/2025">1S-135-478/2025</a>). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju spendžiamas ne pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, o QR kodo jam išdavimo klausimas, todėl pareiškėjo padaryta nusikalstama veika yra aktuali tik tiek, kiek sprendimo dėl QR kodo išdavimo metu aplinkybė, kad padaryta atitinkama nusikalstama veika, galėtų sudaryti prielaidas riboti asmens, kuris siekia, kad jam būtų išduotas toks kodas, galimybę nustatyta forma dirbti su vaikais. Atsakovas šiuo atveju nevertino nurodytų aplinkybių ir dėl jų nepasisakė.
14.4. Pažymėtina ir tai, kad nei Sprendime, nei Rašte atsakovas nepasisakė dėl kitos aktualios aplinkybės – dėl to, kad pareiškėjas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Atsakovas nevertino tokios aplinkybės, nepasisakė dėl to, ar tokia aplinkybė aktuali (jeigu neaktuali, kodėl) QR kodo išdavimo kontekste. Visgi, atsakovas, pateikdamas teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, papildomai pateikė argumentus ir dėl to, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat galėtų būti aktuali QR kodo išdavimo kontekste ir šiuo aspektu ji taip pat sudarytų prielaidas pareiškėjui tokio kodo neišduoti. Pabrėžtina, kad nurodyta aplinkybė niekaip nebuvo vertinta Sprendime, ji nebuvo vertinta ir pateikiant papildomus argumentus Rašte, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina, kad Sprendimas nėra pagrįstas išsamiais motyvais.
15. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Įstatymo nuostatomis, sprendimas išduoti arba atsisakyti išduoti QR kodą sukelia rimtas pasekmes tiek pačiam asmeniui, kuris siekia gauti tokį kodą, tiek vaikams, su kuriais jis nustatyta forma dirbtų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimo dėl QR kodo išdavimo priėmimas negali būti vertinamas kaip formalumas ir apsiriboti iš esmės išimtinai automatiniu dalies Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų transformavimu į atitinkamą sprendimą dėl teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo. Toks sprendimas turi būti priimamas, laikantis visų Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų, visapusiškai įvertinus visas šiame kontekste aktualias aplinkybes, kartu pateikiant išsamius tokio sprendimo, sukuriančio esmines pasekmes asmeniui, siekiančiam gauti kodą teisėtam darbui su vaikais, motyvus. Įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas nėra motyvuotas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų, o tai ne tik sudarė prielaidas pareiškėjui tiksliai nežinoti jo atžvilgiu priimto sprendimo neišduoti QR kodo motyvų, bet kartu ir apribojo jo galimybę gintis nuo galimo pažeidimo teisme.
16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas, o Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl QR kodo išdavimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. D. skundą patenkinti.
Panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 16 d. sprendimą ir įpareigoti Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. D. prašymą išduoti teisėto darbo su vaikais kodą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjų kolegija Linas Baublys
Justina Nasutavičienė
Ieva Saudargaitė
