Baudžiamoji byla Nr. 2K–262/2014
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00205-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4
2.3.2.2.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 18 MGL (2340 Lt) dydžio bauda, 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 18 MGL (2340 Lt) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
S. V. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) policijos (toliau – (duomenys neskelbtini) Patrulių būrio vadu, veikdamas kartu su (duomenys neskelbtini) patruliu M. A., kuriam 2012 m. lapkričio 19 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas (BK 40 straipsnio pagrindu perduotas O. A. pagal laidavimą be užstato), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir kurstė klastoti dokumentus, būtent:
2012 m. gegužės 31 d. 5.06 val. Biržuose, Kilučių–Respublikos g. sankryžoje, tarnybos metu, M. A. sustabdžius automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį R. P., kurį vairavo T. U., ir nustačius jam 0,68 proc. girtumą, t. y. kad T. U. jį vairavo būdamas neblaivus, taip galimai padarė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje, žinodamas, kad T. U. automobilį vairavo neblaivus, atpažinęs jį kaip asmenį, su kuriuo anksčiau yra kartu sportavęs, ir siekdamas jam padėti išvengti už šį administracinį nusižengimą sankcijoje numatytų gresiančių pasekmių, palenkė M. A. į administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F477166 ir jo priedą – administracinį nurodymą įrašyti melagingas žinias, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokole įrašyti, kad T. U. 2012 m. gegužės 31 d. 5.06 val. Biržuose, Kilučių–Respublikos g. sankryžoje, vairavo dviratį būdamas neblaivus (0,68 proc. girtumas), o administraciniame nurodyme – kad T. U. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 131 straipsnyje 6 dalyje, už kurio padarymą numatyta bauda nuo 300 iki 500 Lt, po to M. A. šį nurodymą įvykdė, t. y. žinodamas, kad T. U. būdamas neblaivus vairavo ne dviratį, o automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį R. P., suklastojo tikrą dokumentą – administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F477166 ir jo priedą – administracinį nurodymą, t. y. įrašė melagingas žinias, kad T. U. 2012 m. gegužės 31 d. 5.06 val. Biržuose, Kilučių–Respublikos g. sankryžoje būdamas neblaivus (0,68 proc. girtumas) vairavo dviratį; taip pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą teisėtumo principą, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, kad policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; būdamas įvykio liudininku, turi imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui ar kitai daromai nusikalstamai veikai, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai; Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – Kodeksas) 3 punktą, kad policijos pareigūnas turi saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo; būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų; reglamentuotus principus ir Kodekso 4.6, 4.8, 4.12, 4.20, 4.28, 4.29 punktus, t. y. saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo; veikti sąžiningai, gerbti visuomenę, įvertinti situacijas, kai susiduriama su labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėmis; nepasiduoti valdžios ir valdymo institucijų, pareigūnų, visuomenės informavimo priemonių, visuomenės bei atskirų piliečių ir kitų asmenų neteisėtai įtakai; vengti piktybiškai sakyti netiesą; vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims; naudotis tomis pačiomis pilietinėmis teisėmis kaip ir kiti asmenys, atminti, kad kai kurios šių teisių, esant tam tikromis aplinkybėmis, gali būti ribojamos įstatymo reikalavimais; dėl to buvo sumenkintas policijos, kaip visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios teisėsaugos institucijos, autoritetas, diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas, todėl didelės žalos patyrė valstybė bei juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartimi, nekeičiant Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog T. U. buvo sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu M. A. sustabdė ne automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o nenustatytą baltos spalvos krovininį mikroautobusą, kurį T. U. vairavo būdamas neblaivus.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinio bylos proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, t. y. buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, rungimosi principai, teisė į gynybą, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos faktinių aplinkybių keitimo kaltinime tvarka, įrodymų vertinimo taisyklės, ir šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius pažymi, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo įtariamas, vėliau kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal kaltinimą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog įvykio metu M. A. sustabdė automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį T. U. vairavo būdamas neblaivus, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. A. sustabdė nenustatytą baltos spalvos krovininį mikroautobusą. Taigi teismas nuteisė jį pagal kaltinimą, kuris iš esmės skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo pradinio kaltinimo.
Inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuoti BPK 255, 256 straipsniuose. Šios įstatymo nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010). Šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias apibrėžia BPK 320 straipsnio 3 dalis. Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007). Tačiau nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo (kasatoriaus) skundą, taip pat prokuroras neprašė pakeisti inkriminuotas faktines veikos aplinkybes skirtingomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva inkriminavo kasatoriui naują faktinę aplinkybę, kuri iš esmės skiriasi nuo pirmiau kaltinime nurodytų.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nutartyje nurodė, kad aplinkybė, kokį konkrečiai automobilį vairavo neblaivus T. U., nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės dydžiui jokios reikšmės neturi, taigi neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas gali būti nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti esminės įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui ir užtikrinimui.
BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką, sprendžiant, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, teismai sprendžia atsižvelgdami į tai, ar jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų jo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo padarytas faktinių aplinkybių pakeitimas, išplėtęs bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis), turėjo esminę įtaką jo teisės į gynybą įgyvendinimui, nes tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde jis būtent ir ginčijo, kad nėra jokių duomenų, jog T. U. vairavo „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį R. P., o ne dviratį, nes bylos duomenys apie automobilį yra prieštaringi. Pagal teismų formuojamą praktiką kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jeigu jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-228/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-228/2008">2K-7-228/2008</a>).
Taigi apeliacinės instancijos teismui iš esmės suformulavus naują kaltinimą, kasatoriui nebuvo suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai nustatytas veikos padarymo būdo aplinkybes, todėl kaltinimo pakeitimas turėjo esminės įtakos kasatoriaus teisės į gynybą įgyvendinimui, kuris neįmanomas atėmus teisę žinoti, kuo esi kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-34/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-34/2009">2K-34/2009</a>).
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino baudžiamosios bylos duomenis, nes rėmėsi kasatorių kaltinančiais įrodymais, o jį teisinančių arba nevertino, arba be aiškaus pagrindo atmetė, nenurodė pakankamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus, nepašalino prieštaravimų ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas prieštaringai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK nuostatų nepažeidė, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas veikos kvalifikavimui reikšmingas bylos aplinkybes ir iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tačiau padarė neteisingą ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog T. U. buvo sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Abiejų instancijų teismų sprendimai grindžiami išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais M. A. parodymais, kuriais teismai besąlygiškai patikėjo, nors jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. A., nurodydamas automobilio, kurį sustabdė, spalvą ir kėbulo tipą, sąžiningai klydo, todėl jo parodymai atmestini. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas iš esmės tas pačias aplinkybes, padarė visiškai priešingą išvadą, kad netikėti M. A. parodymais, jog jis sustabdė nenustatytą baltos spalvos krovininį mikroautobusą, kurį vairavo neblaivus T. U., nėra jokio pagrindo. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išimtinai M. A. parodymais ir jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, nenurodė.
Apeliaciniame skunde kasatorius buvo nurodęs, kad T. U. buvo baustas už KET pažeidimus vairuojant baltą automobilį „Mercedes Benz 312“, todėl M. A., patikrinęs šiuos policijos turimus duomenis, sužinojo, kad jis važinėja krovininiu baltos spalvos mikroautobusu, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo argumentų iš viso nepasisakė.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog kaip liudytojai apklausti A. J. ir E. Š. patvirtino teismui turėję informacijos apie padarytą galimą nusikaltimą, todėl A. J. patikrino administracines bylas, o kasatoriaus nurodytus argumentus, kad policijos komisariato vadovai galbūt turėjo daugiau duomenų apie M. A. galimą piktnaudžiavimą tarnyba, todėl galėjo daryti jam poveikį dėl parodymų davimo, atmetė kaip absoliučiai deklaratyvius ir visiškai niekuo nepagrįstus. Vien ta aplinkybė, kad M. A. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir prarado darbą, neduoda pagrindo vertinti jo parodymų kaip absoliučiai teisingų, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Taip pat teismas deklaratyviai atmetė liudytojo V. P. parodymus, nors jo nurodytos aplinkybės sutampa su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir patvirtina kasatoriaus nurodytas aplinkybes.
Kasatoriaus nuomone, tik pašalinus apeliacinio bylos nagrinėjimo metu padarytus įvardytus pažeidimus, galima spręsti dėl kaltinimo pagrįstumo, todėl byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Justas Laucius prašo nuteistojo S. V. kasacinį skundą atmesti.
Atsižvelgdamas į BPK 367 straipsnio 1 dalyje nustatytą kasacinės instancijos teismo kompetenciją – skundžiamų teismų sprendimų tikrinimą teisės taikymo aspektu, prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su žemesnės instancijos teismų atliktu netinkamu liudytojų M. A., A. J., E. Š., V. P. parodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Taip pat, prokuroro nuomone, nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamam apeliacinės instancijos teismo procesiniam sprendimui keisti ar naikinti. Nepagrįsti ir atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteisė kasatorių pagal kaltinimą, kurio faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, taip pažeidžiant BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytas nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisykles ir vieną iš esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą.
BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje naudojama formuluotė – faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų – yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikoma, kad naujame kaltinime išdėstytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad valstybės tarnautojo –(duomenys neskelbtini) patrulių būrio vado S. V. 2012 m. gegužės 31 d. atlikti nusikalstami veiksmai yra susiję ne su sulaikyto neblaivaus T. U. vairuoto automobilio „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o su šio neblaivaus asmens vairuoto nenustatyto baltos spalvos krovininio mikroautobuso administracinio teisės pažeidimo aplinkybių teisiniu įforminimu, faktinės kaltinimo aplinkybės iš esmės nepasikeitė. Prokuroro nuomone, teisinę reikšmę vertinant S. V. veiksmus šioje situacijoje turi faktas, kad jo pažįstamas T. U. buvo sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį ir už tai jam grėsė teisinės pasekmės, numatytos ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, o ne 131 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu faktas, kokios spalvos, markės ir rūšies automobilį vairavo administracinį teisės pažeidimą padaręs neblaivus asmuo, jokios teisinės reikšmės baudžiamosios teisės aspektu vertinant S. V. veiksmus, susijusius su 2012 m. gegužės 31 d. T. U. padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybių teisiniu įforminimu, neturi. Be to, apeliacinės instancijos teismui konstatavus ginčijamą aplinkybę, naujų nusikalstamų veikų epizodų neprisidėjo, S. V. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtis iš esmės nepasikeitė, nepasikeitė ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, tai taip pat neturėjo jokios įtakos veikos kvalifikacijai, paskirtai bausmei ir nesudaro jokio pagrindo teigti, jog kaip nors buvo pažeista nuteistojo S. V. teisė į gynybą.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal bylos faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Tiek BK 300 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Darydamas šias nusikalstamas veikas, kaltininkas supranta, kad kaip valstybės tarnautojas veikia priešingai valstybės tarnybos interesams, turėdamas tikslą teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, ir nori taip veikti. Teismai konstatavo, kad valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) patrulių būrio vadas S. V., 2012 m. gegužės 31 d. padėdamas automobilį vairavusiam neblaiviam pažįstamam T. U. išvengti už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gresiančių pasekmių, veikė tiesiogine tyčia – palenkė policijos pareigūną M. A. į administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F477166 ir administracinį nurodymą įrašyti melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, kad T. U. sulaikytas neblaivus vairavęs dviratį ir padarė ATPK 131 straipsnio 6 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, taip sudarė teisines prielaidas T. U. išvengti įstatyme numatytos griežtesnės administracinės atsakomybės. Šiais veiksmais S. V. teisinėje apyvartoje įtvirtino apgaulę, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo S. V. buvo nuteistas už BK 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.
Nuteistojo S. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl procesinių pažeidimų vertinant įrodymus
Iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad nuteistasis S. V. skunde nurodytus apeliacinės instancijos teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų pažeidimus iš esmės sieja su, jo nuomone, neišsamiu, nemotyvuotu, šališku ir neteisingu įrodymų vertinimu. Kasaciniame skunde daugiausia dėmesio skiriama liudytojo M. A. parodymų paneigimui, nurodant, kad šio liudytojo parodymai buvo nenuoseklūs, jų nepatvirtino kiti bylos duomenys, o liudytojų A. J., E. Š. ir V. P. parodymai įvertinti netinkamai.
Visų pirma pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atsižvelgiant į BPK 369 straipsnyje, 376 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, kasacinės instancijos teismas tikrina, ar, rinkdami, tirdami ir vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>)
Teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai kasacinio skundo argumentams, teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistojo S. V. kaltumą padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalies ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas patvirtinantys duomenys (liudytojo M. A., A. J., E. Š., R. K. parodymai, iš dalies T. U. ir R. P. parodymai, daiktų apžiūros protokolai, tarnybiniai pranešimai, kuriuose pateikta T. U. ir R. P. telefoninių skambučių analizė) ar tam prieštaraujantys bylos duomenys (liudytojų T. U., V. U., R. P. parodymai) buvo visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti, nurodyta, kodėl vienais iš jų grįstinos išvados, o kiti atmestini. Skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, esminių įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių reikėtų keisti žemesnės instancijos teismo nuosprendį, nenustatė, motyvuotai atsakė į svarbiausius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, tarp jų – ir dėl liudytojo M. A. parodymų patikimumo, nuoseklumo, liudytojų A. J., E. Š. ir V. P. parodymų įrodomosios reikšmės. Taigi, priešingai nei tvirtina kasatorius, teismai tinkamai vadovavosi tomis BPK įrodinėjimo nuostatomis, kurios reglamentuoja įrodymų tyrimą ir vertinimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Nuteistojo S. V. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų atliktam įrodymų vertinimui paneigti, iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio ir perteikia tik jo nuomonę dėl jam nepriimtino įrodymų vertinimo, tačiau esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepagrindžia. Kaip jau minėta, proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog M. A. sustabdė ne „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo neblaivus T. U., o šio neblaivaus asmens vairuotą nenustatytą baltos spalvos krovininį mikroautobusą, kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis, suformuotas naujas kaltinimas ir taip pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių faktinių aplinkybių keitimo teisme tvarka. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.
Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) patrulių būrio vadas S. V. nuteistas pagal 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, susijusias su 2012 m. gegužės 31 d., Biržuose, Kilučių–Respublikos g. sankryžoje sulaikyto vairuojant automobilį „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivaus T. U. padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybių teisiniu įforminimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. V. inkriminuotos BK 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra susijusios su 2012 m. gegužės 31 d., Biržuose, Kilučių–Respublikos g. sankryžoje sulaikyto vairuojant nenustatytą baltos spalvos krovininį mikroautobusą neblaivaus T. U. padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybių fiksavimu procesiniuose dokumentuose. Taigi apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog neblaivus T. U. vairavo „Mercedes Benz 316“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytą kaltinamajame akte ir nustatytą pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, pakeitė kita – kad jis (T. U.) neblaivus vairavo nenustatytą baltos spalvos krovininį mikroautobusą.
Vertindama tokį apeliacinės instancijos teismo padarytą nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis. Tokia išvada darytina todėl, kad teismo nežymiai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, susijusios su T. U. vairuoto automobilio marke, spalva ir kitais požymiais, neturėjo jokios įtakos S. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai, t. y. dėl to nepasikeitė nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, dalykas, būdas, padariniai ir nėra pagrindo manyti, jog dėl taip pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip. Bylos proceso metu gynyba buvo orientuota paneigti tai, kad įvykio metu M. A. sustabdė ne automobilį, kurį vairavo neblaivus T. U., o dviratį, kuriuo važiavo neblaivus T. U. Pirmosios instancijos teisme S. V. nurodė, kad konkrečiai neprisimena, kokį automobilį buvo sustabdęs M. A., bet tai nebuvo savo išore išsiskirianti transporto priemonė, jo nuomone, tai turėjo būti lengvasis automobilis, o „Mercedes Benz“ markės automobilio jis nematė. Taigi nėra pagrindo manyti, kad dėl apeliacinės instancijos teismo patikslintų nusikalstamos veikos aplinkybių gynyba šioje byloje galėjo būti kitokia.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu S. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime, teismas užtikrino kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą, jo teisę į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje, ir esminių BPK 7, 10 straipsnių, 44 straipsnio 7 dalies, 225, 256 straipsnių pažeidimų nepadarė. Dėl to tenkinti kasacinį skundą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Aurelijus Gutauskas
Vytautas Masiokas
