Baudžiamoji byla Nr. 2K–260/2014
Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00190-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,
išteisintajam P. M.,
išteisintojo gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas Aldonos Jaugelienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – P. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš P. M. konfiskuota 50 Lt kupiūra grąžinta P. M.
Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžiu P. M. buvo nuteistas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuota 50 Lt kupiūra.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų
n u s t a t ė :
Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžiu P. M. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 7 d., apie 15.20 val., Telšių r., Degaičių sen., Gaudikaičių k., kelio Šiauliai–Palanga 70 km, ties kavinės „Branša“ pastatu, stovinčiame policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tarp priekinių automobilio sėdynių padėdamas vieną 50 Lt nominalo banknotą, tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio patruliui A. K., siekdamas neteisėto šio pareigūno veikimo vykdant eismo priežiūros įgaliojimus, t. y. išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo už automobilio „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavimą nesilaikant kelio ženklinimo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu minėtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir P. M. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad P. M. veiksmuose nėra jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios papirkti policijos pareigūną.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas Aldona Jaugelienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 4 dalį – ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nes neišsamiai, šališkai ir neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino, kad P. M. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios papirkti pareigūno ir jis nepadarė veikos, turinčios BK 227 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorė teigia, kad išteisintojo P. M. parodymai, jog jis neįvykdė jam inkriminuotos BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nepagrįsti byloje surinktais duomenimis. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose P. M. pripažino prašęs pareigūno A. K. nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, taip pat parodė, kad pareigūnas sakė, jog reikės sumokėti 50 Lt baudą, tačiau nenurodė baudos sumokėjimo tvarkos; 50 Lt padėjo tarp priekinių tarnybinio automobilio sėdynių, norėdamas susimokėti piniginę baudą, o ne papirkti pareigūną; policijos pareigūnas jam nieko nesakė, pinigų pasiimti neliepė, nekalbėjo apie atsakomybę už papirkimą, tik liepė išlipti iš automobilio bei iškvietė operatyvinę grupę. Anot kasatorės, tokie išteisintojo P. M. parodymai prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai.
Teisme kaip liudytojas apklaustas pareigūnas A. K. nurodė, kad P. M. išaiškino jo įvykdyto KET pažeidimo esmę ir už tai numatytą administracinę atsakomybę, tačiau P. M., dar stovėdamas lauke prie tarnybinio policijos automobilio, prašė jo nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo; vėliau, tarnybiniame automobilyje pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis tarp priekinių automobilio sėdynių padėjo 50 Lt ir dar kartą prašė nerašyti protokolo; jis perspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės už pareigūno papirkimą bei du kartus įspėjo pasiimti pinigus; P. M. tylėjo, pinigų nepaėmė, todėl jis apie įvykdytą papirkimą pranešė kartu dirbusiam kolegai A. P. bei paprašė iškviesti operatyvinę grupę. Šiuos liudytojo A. K. parodymus patvirtino liudytojai A. P. ir G. J., nurodę matę, kad A. K. į tarnybinį automobilį nusivedė P. M. ir kad rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą automobilio gale sėdintis P. M. pasilenkė ir kažką padėjo tarp priekinių automobilio sėdynių; tuomet A. K. atidarė automobilio langą ir pranešė apie įvykdytą papirkimą. Prokurorės nuomone, šiais teisme duotais liudytojų parodymais nebuvo pagrindo netikėti, nes jie nuoseklūs, išsamūs, liudytojas A. K. iki įvykio P. M. nepažinojo, todėl jo atžvilgiu buvo visiškai nešališkas, be to, liudytojo A. K. parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina kita bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros protokolas, pažymos apie P. M. padarytus administracinius teisės pažeidimus ir baustumą, piniginių baudų sumokėjimą. 2008 m. vasario 11 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-80 buvo patvirtintas Baudos kvito blanko pildymo, išdavimo ir apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuriuo buvo pakeista baudos skyrimo ir paėmimo administracinio teisės pažeidimo vietoje tvarka. Po šiame Apraše numatytos baudos skyrimo ir paėmimo administracinio teisės pažeidimo vietoje tvarkos įsigaliojimo P. M. įvykdė ne vieną administracinį teisės pažeidimą, už kuriuos jis buvo nubaustas piniginėmis baudomis, ir visais atvejais jam paskirtas baudas jis mokėjo vadovaudamasis Apraše nustatyta tvarka, t. y. banko įstaigose ir mokėjimo pavedimais. Kasatorės nuomone, ši aplinkybė visiškai paneigia P. M. nurodytą versiją, kad jis nežinojo už administracinius teisės pažeidimus paskirtų baudų mokėjimo tvarkos ir 50 Lt policijos pareigūnui davė norėdamas susimokėti už padarytą KET pažeidimą jam paskirtą baudą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasatorė daro išvadą, kad P. M. aiškinimas, jog tarnybiniame policijos automobilyje palikti pinigai buvo ne kyšis, o pinigai, skirti sumokėti administracinę nuobaudą, yra akivaizdus siekis išvengti už nusikalstamos veikos padarymą gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo
Išteisintasis P. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 4 dalyje (papirkimas), padarymą.
Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma, žadama, susitariama duoti kyšį ar jis yra duodamas (pvz., pinigai, kitos turtinės vertybes) – ar pačiam valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui), ar per valstybės tarnautoją kitam fiziniam, juridiniam asmeniui, o tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Būtent turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. M. įvykio metu policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tarp priekinių automobilio sėdynių padėjo 50 Lt nominalo kupiūrą. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis policijos pareigūno A. K. parodymais, tokius P. M. veiksmus pripažino kyšio davimu, o P. M. nuoseklius parodymus, kad tokiu būdu jis norėjo vietoje sumokėti baudą, atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertino surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad P. M. veiksmuose nėra jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios papirkti policijos pareigūną, todėl panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį.
Šis teismas išsamiai aptarė visų byloje surinktų įrodymų vertinimą. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad būtent apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar tinkamai įvertinti surinkti duomenys ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Šio teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Minėta, kad būtina nustatyti kaltininko tyčią papirkti policijos pareigūną, o ne tai, kad policijos pareigūnas suvokė, jog automobilyje palikti pinigai yra kyšis. Šiuo atveju P. M. nuosekliai aiškino, kad sužinojęs, jog jam bus skirta 50 Lt bauda už eismo taisyklių pažeidimą, tokią kupiūrą ir padėjo automobilyje norėdamas vietoje sumokėti baudą, o ne papirkti pareigūną. Jis pripažįsta ir aplinkybę, kad pradžioje policijos pareigūno prašė nerašyti protokolo dėl, jo nuomone, menkaverčio pažeidimo už tai įspėjant. Šiuo atveju dėl policijos pareigūno A. K. parodymų patikimumo abejonių nėra, tačiau, įvertinus P. M. amžių (pensininkas), stresinę jo būklę susidariusioje situacijoje, triukšmą (keliu vyko eismas), kyla abejonių, ar P. M. girdėjo ir suvokė A. K. aiškinimą apie atsakomybę ir nurodymus pasiimti pinigus. Esant šioms abejonėms, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abejonės, vadovaujantis principu in dubio pro reo, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Tokia teismų praktika formuojama bylose, kurių aplinkybės yra tapačios (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas Aldonos Jaugelienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
