Civilinė byla Nr. 3K-3-702-687/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20258-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.2.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui, tretiesiems asmenims L. D., K. D., A. Š. dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laidavimo sutarties pasibaigimą (CK 6.87 straipsnio 4 dalis), ir dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti pasibaigusia 2007 m. kovo 21 d. ieškovo ir atsakovės AB SEB banko sudarytą laidavimo sutartį, kuria ieškovas laidavo atsakovei už atsakovės su UAB „Timeda“ tos pačios dienos kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą.
Ieškovas nurodė, kad kreditavimo sutartis buvo du kartus – 2008 m. kovo 28 d. ir 2008 m. spalio 7 d. – keičiama, pratęsiant kredito grąžinimo terminą, padidinant palūkanų maržą ir delspinigių dydį. Ieškovas sutikimo atlikti tokius kreditavimo sutarties pakeitimus nedavė, nesutiko pasirašyti laidavimo sutarties pakeitimo, kurį inicijavo atsakovė. Kiti laiduotojai sutikimą pakeisti kreditavimo sutartį išreiškė pasirašydami laidavimo sutarčių pakeitimus.
Šalių pasirašytoje laidavimo sutartyje buvo nustatyta atsakovės pareiga gauti laiduotojo sutikimą pakeisti esmines kreditavimo sutarties sąlygas, tarp kurių tiesiogiai įvardytas palūkanų mokėjimas ir kredito grąžinimo terminas. Negavus tokio ieškovo sutikimo, laidavimo sutartis, ieškovo teigimu, pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu pagrindu.
Ieškinyje taip pat akcentuojama, kad atsakovei turi būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, privalo būti įvertinta aplinkybė, jog ji savo elgesiu pripažino būtinybę gauti ieškovo sutikimą pakeisti kreditavimo sutartį (pastaroji aplinkybė užfiksuota atsakovės ieškinio pagrindu Kauno apygardos teismo nagrinėtos bylos posėdžio protokole), suvokė, kad ieškovas nesutinka su pakeitimais, todėl sutikdama keisti kreditavimo sutarties sąlygas be ieškovo sutikimo prisiėmė su tuo susijusias pasekmes.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. kovo 21 d. laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo atsakyti kaip solidarusis skolininkas, jeigu UAB „Timeda“ neįvykdys savo prievolių pagal kreditavimo sutartį su visais tolesniais kreditavimo sutarties papildymais ir pakeitimais. Sutarties 3.8 punktu laiduotojas patvirtino, kad jam yra žinomos ir suprantamos kreditavimo sutarties sąlygos su tolesniais pakeitimais ir papildymais. Sutarties 3.6 punktu šalys susitarė, kad laidavimo sutartis galios iki visiško prievolių pagal kreditavimo sutartį su tolesniais papildymais ir pakeitimais įvykdymo. Nurodytomis sąlygomis šalys susitarė dėl bendros taisyklės, pagal kurią ieškovas sutiko, kad laidavimas išliktų net ir kreditavimo sutarties pakeitimo be ieškovo pritarimo atveju.
Kartu šalys laidavimo sutartyje nustatė ir bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią esminių kreditavimo sutarties sąlygų, kokiomis įvardytas kredito panaudojimas, palūkanų mokėjimas, kredito suma, grąžinimo terminai, pakeitimui būtinas laiduotojo sutikimas.
Teismas sprendė, kad laidavimo sutarties galiojimas, o kartu ir ja prisiimtų prievolių vykdymas yra susietas su visišku pagrindinės skolininkės prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymu, o ieškovo prievolių pagal laidavimo sutartį tęstinumui ir (ar) apimčiai įtakos gali turėti tik toks kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas, kuriuo be ieškovo sutikimo iš esmės pabloginama jo padėtis.
Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad prievolės pagal kreditavimo sutartį liko neįvykdytos, todėl ieškovo prievolių atsakovei atžvilgiu modifikavimas tegali būti siejamas su tuo, kad šiai prievolei esminę reikšmę turėjo kreditavimo sutarties pakeitimai. Kaip matyti iš kreditavimo sutarties pakeitimų turinio, 2008 m. kovo 28 d. pakeitimu buvo patikslinta tuo momentu buvusi nepadengta pagrindinės skolos suma – 2 600 000 Lt (753 012 Eur) (vietoj pradinės 3 000 000 Lt (868 860 Eur), terminas likusiai kredito daliai grąžinti pratęstas nuo 2008 m. kovo 20 d. iki 2008 m. rugsėjo 19 d., taip pat palūkanų marža padidinta nuo 1,4 proc. iki 1,7 proc. 2008 m. spalio 7 d. pakeitimu kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2008 m. lapkričio 11 d., palūkanų marža padidinta iki 2,5 proc., delspinigiai už vėlavimą vykdyti finansines prievoles padidinti nuo 0,04 proc. iki 0,05 proc.
Vertindamas sutarties sąlygos dėl kredito sumos sumažinimo nuo 3 000 000 Lt (868 860 Eur) iki 2 600 000 Lt (753 012 Eur) reikšmę, teismas akcentavo, kad tokiu būdu tebuvo konstatuota, kokio dydžio pradinio kredito dalis buvo likusi nepadengta. Duomenų, kad keičiant sutartį pagrindinei skolininkei būtų išduotos papildomos lėšos ar kredito suma būtų buvusi padidinta kitų tuo metu egzistavusių finansinių prievolių sąskaita, byloje nebuvo pateikta.
Vertindamas sąlygos dėl palūkanų normos pakeitimo reikšmę, teismas atkreipė dėmesį į kelias aplinkybes. Pirma, abiem atvejais kreditavimo sutartis buvo pratęsiama po to, kai kredito grąžinimo terminas jau buvo praleistas, t. y. kai atsakovė buvo įgijusi teisę skaičiuoti delspinigius. Palūkanų normos padidinimas abiem atvejais buvo mažesnis už sutartyje nustatytą delspinigių dydį, dėl to bendra už atitinkamą laikotarpį skaičiuotinų finansinių prievolių suma buvo mažesnė. Antra, pirmajame kreditavimo sutarties pakeitime buvo įtvirtinta ir keičiant sutartį antrą kartą nepanaikinta sąlyga, jog palūkanų normos padidinimas galios tik tuo atveju, jeigu pagrindinė skolininkė nevykdys prievolės turėti teigiamą kapitalo rodiklį. Šiuo aspektu teismas reikšminga laikė aplinkybę, kad visu sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovei buvo suteikta teisė vienašališkai iki 2 proc. padidinti palūkanų normą, pagrindinei skolininkei nesilaikant šalių aptartų specialių reikalavimų. Trečia, atsakovė atsisakė reikalavimo laiduotojams dėl palūkanų ir netesybų priteisimo, apsiribodama reikalavimu dėl pagrindinės skolos priteisimo. Atsakovei atsisakius teisės reikalauti atitinkamų sumų iš laiduotojų, teismas sprendė, kad, nepriklausomai nuo to, kokia pagrindinės skolos suma yra priteista iš laiduotojų, iš jų gali būti išieškoma tik bankroto proceso metu likusi iš pagrindinės skolininkės neišieškota pagrindinės skolos suma (pirmojo etapo kreditoriaus reikalavimas). Todėl teismas sprendė, kad palūkanų normos padidinimas neturėjo ir nebeturės jokios faktinės įtakos ieškovo teisių pagal laidavimo sutartį apimčiai.
Teismas analogiškai vertino ir kreditavimo sutarties sąlygą dėl kredito grąžinimo termino pakeitimo. Pastarosios sąlygos pakeitimas pagrindinei skolininkei sukūrė vienintelę teisę – papildomą laiko tarpą prievolei, kurios įvykdymo terminas iki sutarčių pakeitimų abiem atvejais buvo pradelstas, įvykdyti. Iš esmės pakeitimu buvo siekiama išspręsti situaciją, susiklosčiusią pagrindinei skolininkei pažeidus kredito grąžinimo terminus. Atsakovė, turėjusi teisę reikalauti iš pagrindinės skolininkės, o kartu ir iš laiduotojų nedelsiant grąžinti kredito sumą, šios teisės atsisakė, suteikdama papildomus terminus prievolei įvykdyti. Toks atsakovės sprendimas negali būti vertinamas kaip pabloginantis ieškovo padėtį ar sukuriantis jam papildomas prievoles.
Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą spręsti, kad ieškovas neįrodė, jog kreditavimo sutarties pakeitimai turėjo faktinę įtaką jo, kaip laiduotojo, teisėms ir pareigoms, dėl to formalus jo nesutikimas pasirašyti laidavimo sutarties pakeitimus negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti ieškovo su atsakove sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog laidavimo sutartis nelaikytina pasibaigusia. Tinkamai išaiškinus šios sutarties nuostatas, teisingai spręsta, kad šalys laidavimo sutartimi susitarė dėl bendros taisyklės, jog laidavimo sutartis galios iki visiško prievolių pagal kreditavimo sutartį su tolesniais jų papildymais ir pakeitimais įvykdymo.
Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu nagrinėjamu atveju ir tai yra fakto klausimas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kredito sutarčių pakeitimus jų daromos įtakos laiduotojo teisėms ir pareigoms aspektu, t. y. ar tie pakeitimai buvo esminiai ir turėjo neigiamų padarinių laiduotojo atsakomybei. Todėl negalima teigti, kad vien formalus laiduotojo sutikimo nebuvimas, keičiant sutartimi šalių nustatytas ir kaip esmines įvardytas kreditavimo sąlygas, yra vienintelis ir pakankamas pagrindas pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia.
Kolegija pažymėjo, kad tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje byloje jau yra nustatyti tam tikri prejudicinę reikšmę turintys faktai: 1) kad kredito suma sumažėjo, 2) kredito sutarties pratęsimas (keliems mėnesiams) tik pagerino skolininkų padėtį, kadangi kreditoriui neatsirado pagrindo reikalauti netesybų tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų, 3) kreditorius nereikalavo iš atsakovų priteisti nei palūkanų, nei netesybų. Šioje byloje šie faktai nebeįrodinėjami.
Kolegija konstatavo, kad atsakovės atsisakymas palūkanų ir delspinigių šiuo atveju patvirtina, jog palūkanų normos padidinimas neturės neigiamų padarinių ieškovo, kaip laiduotojo, atsakomybei. Tai, kad ši aplinkybė atsirado ne atliekant kreditavimo sutarties pakeitimus, bet vėliau, nepaneigia šios nustatytos aplinkybės. Be to, net ir padidinus palūkanų normą, bendra finansinių prievolių pagal kreditavimo sutartį suma, net ir atlikus sutarties pakeitimus, nepadidėjo. Taigi šiuo atveju laiduotojų atsakomybės apimtį lemia ne prievolių pobūdis ar jų paskirtis, bet vykdytinų prievolių apimtis.
Kolegija sprendė, kad termino grąžinti kreditą pailginimas nepadidino laiduotojo atsakomybės, o atvirkščiai, kredito gavėjui suteikė papildomą galimybę įvykdyti šį įsipareigojimą. Įrodymų, kad grąžinimo termino pratęsimas būtų kaip nors lėmęs laiduotojo atsakomybės padidėjimą, t. y. dėl termino pratęsimo būtų padidėjusi negrąžinto kredito dalis, byloje nėra pateikta.
Be to, kolegija nurodė, kad ieškovas buvo pagrindinės skolininkės akcininkas, todėl faktiškai buvo suinteresuotas, kad kredito grąžinimo terminas būtų pratęstas ir būtų sudarytos galimybės plėtoti bendrovės veiklą bei išvengti bankroto.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Dėl prejudicinių faktų byloje. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas byloje padarė vadovaudamasis anksčiau išnagrinėtoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje nustatytais faktais, kurie nagrinėjamoje byloje neturi jokios prejudicinės reikšmės. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi nustatė faktą dėl kreditavimo sutarties pratęsimo įtakos kitiems skolininkams, L. ir K. D., tačiau dėl kasatoriaus šis teismas nepasisakė, todėl faktas, kokią įtaką kreditavimo sutarties pakeitimas turėjo kasatoriaus padėčiai, nėra nustatytas. Taip pat nėra reikšmingas faktas dėl to, kad atsakovė atsisakė palūkanų ir delspinigių reikalavimo toje nagrinėtoje byloje, nes šio reikalavimo atsakovė neatsisakė skolininkės UAB „Timeda“ bankroto byloje. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs ne dėl kredito sumos pakeitimo, o dėl palūkanų, delspinigių padidinimo ir kredito grąžinimo termino pratęsimo.
Dėl laidavimo sutarties pasibaigimo pagrindų vertinimo laiko atžvilgiu. Kasatoriaus teigimu, prievolės pasikeitimo rezultato naudingumas ar nenaudingumas laiduotojui turi būti vertinamas pagal pakeitimų padarymo momentu egzistavusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atliekant kreditavimo sutarties pakeitimus nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė atsisakys reikalavimų laiduotojams dėl palūkanų ir delspinigių, todėl nustačius, kad atliekant pakeitimus egzistavo CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyti pagrindai, laidavimas turėtų būti pripažintas pasibaigusiu darant atitinkamus pakeitimus.
Dėl laiduotojo sutikimo pagrindinės prievolės pakeitimams nebuvimo padarinių. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai kreditavimo sutarties pakeitimų nelaikė esminiais, o laiduotojo sutikimo nebuvimą pripažino tik formaliu trūkumu. Taip pat, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014, nes nors šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos, tačiau iš esmės yra panašios, ypač dėl laiduotojo sutikimo būtinumo. Kasatorius nurodo, kad laidavimo sutarties 1.1 punkte nurodyta išimtis iš bendros taisyklės dėl pakeitimų, kada būtinas laiduotojo sutikimas, iš esmės patvirtina, kad šalys susitarė, jog šios aplinkybės pasunkina prievolės įvykdymo sąlygas ir padidina prievolės neįvykdymo tikimybę, taip didinat paties laiduotojo atsakomybę.
Dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo įtakos laiduotojo atsakomybei. Kasatorius nurodo, kad iš atsakovės veiksmų, du kartus pratęsiant kreditavimo sutartį, akivaizdu, jog atsakovė faktiškai siekė išsaugoti sutartinius santykius su pagrindine skolininke UAB „Timeda“, o ne suteikti papildomą terminą prievolei įvykdyti. Atsakovė netaikė kitų savo teisių gynimo būdų, o tik didino palūkanas ir delspinigius. Kasatorius nelaidavo už kreditavimo sutarties pratęsimą 7 mėnesiams, kuris, palyginti su visos sutarties terminu – vieneriais metais, yra pakankamai ilgas. Kasatoriaus teigimu, nėra pagrindo teigti, kad skolininkės UAB „Timeda“ ir kasatoriaus interesai dėl termino pratęsimo visiškai sutapo, nes kasatorius neturėjo galimybės daryti įtakos skolininkės priimamiems sprendimams, nebuvo bendrovės vadovas ir laidavo kreditavimo sutarties prievolių įvykdymą savo asmeniniu turtu. O prievolės įvykdymo termino pakeitimai padidino pačios prievolės neįvykdymo tikimybę ir sukėlė neigiamų padarinių laiduotojui.
Dėl skirtingos atsakomybės apimties taikant palūkanas ir delspinigius. Kasatorius nurodo, kad atsakovė, esant neįvykdytai prievolei, kreditavimo sutarties nuostatas keitė taip, kad galėtų ir toliau daugiau uždirbti iš paskolintų pinigų (palūkanų), elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai ir neapdairiai laiduotojų atžvilgiu. Kasatoriaus teigimu, palūkanų padidinimas, o ne delspinigių skaičiavimas už uždelstą atsiskaityti laiką labai padidino jo, kaip laiduotojo, atsakomybę. O teismų motyvas, kad atsakovė ir taip turėjo teisę vienašališkai padidinti palūkanų normą 2 proc., yra visiškai nepagrįstas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB SEB bankas prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovė nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. galutiniu sprendimu iš kasatoriaus, kaip skolininko laiduotojo, solidariai su kitais laiduotojais banko naudai priteisė 2 599 999,46 Lt (753 011,89 Eur) pagrindinės prievolės. Bankas atsisakė reikalavimo priteisti šių laiduotojų palūkanas ir netesybas. Kasatorius šio sprendimo dalies dėl kreditavimo sutarties pratęsimo įtakos skolininkų padėčiai neginčijo, vadinasi, su jame išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis sutiko. Be to, visi laiduotojai laidavo už tą pačią prievolę, todėl jei kitiems laiduotojams kreditavimo sutarties pratęsimas nesukėlė nepalankių padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis), tai nepalankių padarinių nekilo ir kasatoriui.
Atsakovė pažymi, kad laiduodamas kasatorius davė sutikimą keisti kreditavimo sutarties sąlygas, todėl toks kasatoriaus aplinkybių vertinimas ir savo sutikimo suabsoliutinimas yra nepagrįstas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl laidavimo pabaigos prievolei pasikeitus iš esmės
CK 6.87 straipsnyje nustatyta, kad laidavimas kaip papildoma, šalutinė prievolė pagal bendrąją taisyklę baigiasi kartu su pagrindine prievole, nepriklausomai nuo to, koks pagrindinės prievolės pabaigos pagrindas, tačiau sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau už pagrindinę prievolę. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, nurodančioje, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nurodytoje teisės normoje nėra pateikta nei prievolės pasikeitimo iš esmės, nei sąlygų, kurioms esant konstatuotinas nepalankus rezultatas laiduotojui, samprata.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškintos CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nurodant, kad aplinkybių pasikeitimas yra esminis, jei jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai yra tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio kredito unija v. G. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTc4LTM3OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-578-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-578-378/2015">e3K-3-578-378/2015</a>).
Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2014). CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas nei reglamentuojamos nurodytoje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank AB v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2014).
Nagrinėjamoje byloje laidavimo sutartyje buvo nustatyta, kad kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, grąžinimo terminų) papildymas ir pakeitimai daromi tik gavus laiduotojo raštišką sutikimą (Laidavimo sutarties 1.1 punktas). Taip pat ginčo laidavimo sutartyje buvo nustatyta, kad laiduotojas patvirtina, jog jam yra žinomos ir suprantamos 2007 m. kovo 21 d. kreditavimo sutarties sąlygos su visais tolesniais jų papildymais ir pakeitimais, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją laiduotojo valią (laidavimo sutarties 3.8 punktas). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl padarytų dviejų kreditavimo sutarties pakeitimų be laiduotojo raštiško sutikimo ir jų sukeltų padarinių. Kasatorius A. K., laiduotojas, laiko, kad šiais kreditavimo sutarties pakeitimais iš esmės pasikeitė laidavimo sąlygos ir apimtis, dėl to atsiranda pagrindas taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį.
Kasatorius laidavo dėl 3 000 000 Lt (868 860 Eur) skolos grąžinimo pagal 2007 m. kovo 21 d. kreditavimo sutartį. Šioje sutartyje kredito grąžinimo terminas buvo 2008 m. kovo 20 d., palūkanų marža – 1,4 proc. Skolininkė UAB „Timeda“, kurios vienas akcininkų buvo laiduotojas kasatorius A. K., iki kreditavimo sutarties pabaigos grąžino tik dalį skolos – 400 000 Lt (114 848 Eur).
2008 m. kovo 28 d. buvo padarytas pirmasis kreditavimo sutarties pakeitimas, kuriuo nustatyta, kad likusi skolos suma –2 600 000 Lt (753 012 Eur) – turi būti grąžinta iki 2008 m. rugsėjo 19 d., t. y. pratęstas kredito grąžinimo terminas, palūkanų marža nustatyta 1,7 proc., taip pat nustatytas papildomas kredito gavėjo įsipareigojimas turėti teigiamą kapitalo rodiklį (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.2.1punktas). Skolininkui nevykdant įsipareigojimų, antras kreditavimo sutarties pakeitimas dėl tos pačios 2 600 000 Lt (753 012 Eur) negrąžintos kredito sumos buvo padarytas 2008 m. spalio 7 d., pratęsiant kredito grąžinimo terminą iki 2008 m. lapkričio 11 d. ir nustatant 2,5 proc. palūkanų maržą.
Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad kredito sutarties sąlygos – kredito grąžinimo terminas ir palūkanų mokėjimas, kurios laidavimo sutartimi buvo pripažintos esminėmis (laidavimo sutarties 1.1 punktas), buvo pakeistos du kartus be laiduotojo raštiško sutikimo. Pažymėtina, kad kreditorė, atsakovė, žinojo, jog laiduotojas nesutinka su tokiais pakeitimais, nes jam buvo siūlyta pasirašyti laidavimo sutarties 2008 m. kovo 28 d. pakeitimą, kuriame buvo nurodyta netgi didesnė nei tos dienos kreditavimo sutarties pakeitime nustatyta palūkanų marža (2,5 proc. vietoj 1,7 proc.) ir ilgesnis kredito grąžinimo terminas (2008 m. lapkričio 11 d. vietoj 2008 m. rugsėjo 19 d.). Tai leidžia daryti išvadą, kad kreditorė, atsakovė, pirmu kreditavimo sutarties pakeitimu numatė, kad kreditavimo sutartis bus keičiama ir antrą kartą ir kokiomis sąlygomis bus tai daroma.
Bylą nagrinėję teismai atmetė kasatoriaus ieškinį motyvuodami tuo, kad abiem atvejais kreditavimo sutartis buvo pratęsiama po to, kai kredito grąžinimo terminas buvo praleistas ir atsakovė buvo įgijusi teisę skaičiuoti delspinigius, kurių suma būtų buvusi didesnė nei padidintos palūkanos. Be to, nurodė, kad atsakovė byloje dėl skolos priteisimo atsisakė reikalavimo priteisti palūkanas, delspinigius ir netesybas, sprendė, kad laidavimo apimtis nepadidėjo ir laidavimo sąlygos nepablogėjo (atsakovė dėl skolos priteisimo iš laiduotojų (kasatoriaus ir trečiųjų asmenų) į teismą kreipėsi 2009 m. vasario 9 d, prašydama priteisti skolą su visomis priskaičiuotomis palūkanomis, delspinigiais ir netesybomis; atsakovė reikalavimo priteisti palūkanas, delspinigius ir netesybas atsisakė tik 2012 m. birželio 26 d., dėl to Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu buvo pakeistas Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. preliminarus sprendimas).
Pažymėtina, kad kasatorius į teismą dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu kreipėsi nepasibaigus bylos dėl skolos priteisimo pagal kredito sutartį nagrinėjimui.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai teisme jau yra pareikštas ieškinys dėl prievolės vykdymo, atsakovas, manydamas, kad sandoris, iš kurio ieškovas kildina prievolę, yra ydingas, gali jį ginčyti pareikšdamas savarankišką ieškinį, kaip yra nagrinėjamoje byloje, arba atsiliepdamas į ieškinį. Šiomis savo teisėmis atsakovas turi naudotis sąžiningai, operatyviai, laikydamasis kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 straipsnis), ir nenaudoti jų kaip priemonės procesui užvilkinti ar jau išnagrinėtai bylai peržiūrėti. Nors pagal civilinio proceso dispozityvumo principą pasirinkti gynybos būdą yra atsakovo teisė, tačiau jį rinkdamasis atsakovas turi įvertinti tai, kad sandorio nuginčijimas gali lemti ir ginčo dėl prievolių vykdymo baigtį, todėl jis turi siekti, jog reikalavimas dėl sandorio galiojimo būtų sprendžiamas anksčiau už ginčą dėl prievolių arba kartu su juo.
Teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata galią, sandorio ginčijimas gali tapti komplikuotas, ypač jei jis reiškiamas praėjus ilgam laiko tarpui, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai.
Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos. Todėl ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar yra pagrindas daryti išimtį iš pirmiau aptartos bendros taisyklės, turi būti patikrinta, ar buvo užtikrintos esminės kasatoriaus teisės į teisingą procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. AB „Vilniaus degtinė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51-248/2015">3K-3-51-248/2015</a>).
Nagrinėjamoje byloje dalis teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatyta remiantis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal AB SEB banko ieškinį laiduotojams dėl skolos priteisimo, t. y. kad: 1) kredito suma mažėjo, 2) kredito sutarties pratęsimas (keliems mėnesiams) tik pagerino skolininkų padėtį, nes kreditoriui neatsirado pagrindo reikalauti netesybų tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų, 3) kreditorius nereikalavo iš atsakovų priteisti nei palūkanų, nei netesybų.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2008">3K-3-37/2008</a>; kt.).
Kasacinio skundo argumentai, kad nei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nei šią bylą nagrinėję Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas netyrė aplinkybių, leidžiančių nustatyti tikrąją kreditavimo sutarčių pakeitimo įtaką laidavimo apimčiai atliekant šiuos pakeitimus, laikytini pagrįstais. Teismai nevertino laidavimo sutarties šalių suinteresuotumo kreditavimo sutarties pakeitimu, jų valios vykdyti įsipareigojimus tada, kai buvo pradelstas skolininko kredito grąžinimo terminas (didesnis delspinigių dydis neturėtų būti automatiškai vertinamas kaip priežastis pripažinti palūkanų didinimą nepažeidžiančiu laiduotojo interesų, nes byloje nėra nustatyta, ar kreditorius reikalavo, tarėsi su laiduotoju dėl kredito grąžinimo laiku ir pan.). Vadinasi, šioje byloje įrodinėtinos aplinkybės nebuvo tinkamai nustatytos kitoje byloje, dėl ko būtų galima iš naujo nevertinti kreditavimo sutarties pakeitimų realios įtakos kasatoriaus laidavimo apimčiai.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog prievolės pasikeitimo esmingumui vertinti reikšmingos aplinkybės nustatinėtinos prievolės pasikeitimo momentu, kuriuo laikytinas papildomo susitarimo pasirašymo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio kredito unija v. G. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTc4LTM3OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-578-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-578-378/2015">e3K-3-578-378/2015</a>). Kaip pažymėta pirmiau, nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, atmesdami kasatoriaus ieškinį, kaip vieną pagrindinių argumentų nurodė tai, kad atsakovė atsisakė reikalavimo priteisti palūkanas, delspinigius ir netesybas, tačiau šis atsisakymas buvo pateiktas bylinėjantis, praėjus keleriems metams nuo kreditavimo sutarties pakeitimo, o prievolės pasikeitimo esmingumui vertinti reikšmingos aplinkybės nustatinėtinos prievolės pasikeitimo momentu.
Byloje nenustatyta, ar laiduotojas sutiko su kreditorės atsisakymu reikalauti palūkanų, delspinigių ir netesybų; nesiaiškinta, ar atsisakymo nelėmė kasatoriaus atsikirtimai į ieškinį dėl laidavimo pabaigos vadovaujantis CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas negali būti suprantamas kaip besąlygiška sutarties šalies laisvė atsisakyti sutarties ar jos dalies. Tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju atsakovės atsisakymas reikalauti palūkanų, delspinigių ir netesybų galimai sukėlė ieškovui kur kas sunkesnius padarinius nei šio reikalavimo neatsisakymas, todėl kiekvienu atveju turi būti tinkamai ištirtos bylos faktinės aplinkybės, leidžiančios nustatyti tikruosius šalių ketinimus, sutarties dalies vykdymo atsisakymo teisiniai padariniai sutarties šalims ir pan.
Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nevertino ir kredito grąžino termino pratęsimo įtakos laidavimo apimčiai. Kaip pažymėta pirmiau (žr. 30-31 p.), kredito grąžinimo terminas buvo pratęsiamas du kartus, tačiau pratęsimo aplinkybės ir motyvai nėra detaliai ištirti, todėl teigti, kad tokiu būdu – didindama palūkanas ir delspinigius – atsakovė siekė palengvinti skolininko padėtį ir dėl to netaikė kitų savo teisių gynimo būdų, nėra pagrindo.
Tai, kad laidavimo sutartyje šalys nustatė, kokios sąlygos laikytinos esminėmis, dėl kurių keitimo būtina gauti raštiškas laiduotojo sutikimą, negali būti laikoma tik formaliu reikalavimu, nedarančiu įtakos sutarties vykdymo padariniams. Sutarties keitimo sąlygų nustatymas yra viena iš esminių sutarties sąlygų, kurią pažeidus kyla atitinkami įstatymo nustatyti padariniai. Priešingu atveju laiduotojas galėtų atsidurti itin nepalankioje situacijoje, kai kreditavimo sutarties šalys keistų galimai įtaką laidavimo apimčiai turinčias sąlygas be laiduotojo žinios, ir tik nuo šio tolesnių veiksmų (pavyzdžiui, kreipimosi į teismą) priklausytų, ar tokie kreditavimo sutarčių pakeitimai būtų pripažinti iš esmės pakeitę laidavimo sąlygas.
Tai, kad laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduotojas sutinka su visomis kreditavimo sutarties sąlygomis ir su tolesniais jų pakeitimais ir papildymais, negali būti laikoma aplinkybe, paneigiančia kreditavimo sutarties pakeitimo vertinimą laidavimo apimties kontekste. Pažymėtina, kad sutarties esmė yra šalių susitarimas dėl konkrečių veiksmų atlikimo (neatlikimo), tam tikro rezultato gavimo (negavimo), todėl susitarti iš anksto dėl kažko, net aiškiai neapibrėžiant ko, šalys neturėtų. Be to, laidavimo sutarties šalys susitarė, kokias kreditavimo sutarties sąlygas keičiant taikoma papildoma apsauga – raštiškas laiduotojo sutikimas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors atsakovė bylinėjantis, praėjus beveik trejiems metams nuo reikalavimo priteisti skolą iš laiduotojų pareiškimo, ir atsisakė dalies reikalavimo, tai ieškovui taip pat galėjo sukelti neigiamus padarinius, tokius kaip teisinių konsultacijų pirkimas, laiko sąnaudos ir kiti galimi dėl bylinėjimosi kilę nepatogumai.
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pabaigą, netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, todėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 14,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
