Civilinė byla Nr. 3K-3-718-421/2015
Teisminio proceso 2-01-3-16561-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.5.2.5. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos, kylančios dėl asmens laikinojo sulaikymo, atlyginimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas P. B. prašė teismo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškovas reikalavimą grindžia šiomis aplinkybėmis: Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje jam buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo. Nurodytos tarnybos ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu ieškovas buvo laikinai sulaikytas nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. 10 val. 21 min. iki 2010 m. rugsėjo 22 d. 13 val. 40 min. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas. Ieškovas teigia, kad jis sulaikytas be teisėto pagrindo, piktnaudžiaujant teise, suvaržius jo asmens ir profesinės veiklos laisvę, jam padaryta neturtinė žala.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1500 Lt (434,43 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nurodė, kad nebuvo pagrindo ir sąlygų skirti ieškovui laikiną sulaikymą, nes jo metu ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai nepaėmė jokių bylai reikšmingų daiktų ir (ar) dokumentų, išskyrus tuos, kuriuos paėmė kratų, vykdytų 2010 m. rugsėjo 21 d., metu; kratos veiksmai buvo pakankami dokumentams ir daiktams, turintiems reikšmės tyrimui, surasti; iki ieškovo paleidimo po laikino sulaikymo nebuvo atlikti kiti procesiniai veiksmai, kurie būtų pateisinę šios procesinės prievartos priemonės taikymo būtinumą; nebuvo pagrindo manyti, kad pranešus apie įtarimus padarius nusikalstamas veikas, ieškovas būtų slėpęsis nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ar kad ieškovo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime būtų apsunkintas; ieškovas buvo išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje; taigi ieškovo laikinas sulaikymas buvo nereikalinga procesinė prievartos priemonė. Ieškovas patyrė neturtinės žalos: jam buvo neteisėtai suvaržyta asmens laisvė, dėl to jis patyrė emocinį sukrėtimą, tai sukėlė dvasinių išgyvenimų; ieškovas yra advokatas, jo laikinas sulaikymas, nesant šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindo, aprašytas žiniasklaidos, ir tai pablogino jo reputaciją.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo tik vieną iš nutarime laikinai sulaikyti asmenį nurodytų sulaikymo pagrindų, t. y. aiškinosi, ar buvo pagrindas sulaikyti ieškovą dėl to, kad jis gali sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės bylai, nors nutarime taip pat nurodyta, kad asmenį būtina sulaikyti, paaiškėjus, jog jis gali trukdyti procesui, pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius. Nors kratos veiksmai buvo pakankami dokumentams ir daiktams, turintiems reikšmės tyrimui, surasti, o sulaikymo laikotarpiu po kratų atlikimo jokie daiktai ar dokumentai nebuvo paimti, tačiau tai nėra reikšminga aplinkybė, nes, sprendžiant pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimą, svarbiausia nustatyti, ar ieškovo sulaikymo momentu egzistavo pagrindas jį sulaikyti. Nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo pareikšti įtarimai ieškovui, specifiškumas (valstybės tarnautojo kurstymas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir be leidimo atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis), ieškovo vaidmuo leido tuo metu tyrėjui pagrįstai manyti, kad ieškovas gali trukdyti tyrimui, pats ar per kitus asmenims paveikti kitus įtariamuosius, liudytojus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas antrąją savarankišką sąlygą taikyti procesinės prievartos priemonę – galimą bandymą paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės bylai, – nepagrįstai ją vertino retrospektyviniu aspektu, t. y. atliktų ikiteisminio tyrimo veksmų, bet ne atliekamo veiksmo – nutarimo taikyti procesinės prievartos priemonę – momentu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo sulaikymo momentu teisinis pagrindas taikyti šią procesinės prievartos priemonę egzistavo, nes, priimant nutarimą, buvo turima duomenų, kurie leido įtarti ieškovą padarius nusikalstamas veikas, ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepadarė klaidos, turėjusios esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, bei savo įgaliojimų neviršijo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nebuvo pagrindo ir sąlygų skiti ieškovui procesinę prievartos priemonę – laikiną sulaikymą – ir nebuvo būtina suvaržyti laisvę, siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų, nes baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad ieškovas galėjo paveikti kitus įtariamuosius arba liudytojus. Apeliacinės instancijos teismas, netyręs, ar nagrinėjamu atveju egzistavo BPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyti laikino sulaikymo pagrindai, pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo veiksmų ir jam pareikštų įtarimų specifiškumą laikė pakankamu pagrindu taikyti ieškovui laikiną sulaikymą, tačiau iš esmės netyrė ir nevertino, ar egzistavo kitos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos laikino sulaikymo sąlygos. Priimdami nutarimus paleisti įtariamuosius, pareigūnai neturėjo galimybės patikrinti dokumentų, surinktų kratų metu, todėl faktas, kad, nepasikeitus aplinkybėms, ieškovas buvo paleistas, patvirtina, kad pagrindų sulaikyti ieškovą nebuvo nuo pat pradžios. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad ieškovas galėjo paveikti kitus įtariamuosius, prieštarauja bylos aplinkybėms, nes ieškovas neturėjo jokių galimybių paveikti kitus įtariamuosius, nes jie buvo sulaikyti, ir jokių liudytojų, kuriuos būtų reikėję apsaugoti, nebuvo, mat nė vienas liudytojas ieškovo sulaikymo metu apklaustas nebuvo. Nei nutarime sulaikyti ieškovą, nei baudžiamojoje byloje nėra nurodyta, kokie duomenys 2010 m. rugsėjo 21 d. leido manyti, kad ieškovas sieks trukdyti baudžiamajam procesui ir tuo labiau ketina klastoti, paslėpti ar sunaikinti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, todėl nutarimas ir pats sulaikymas vertintini kaip neteisėti veiksmai, kadangi nebuvo pagrindų ir sąlygų šią procesinę prievartos priemonę skirti. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikino sulaikymo skyrimo teisėtumo negalima vertinti vien tik atsižvelgiant į pradėto ikiteisminio tyrimo faktą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2014">3K-3-346/2014</a>).
Atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepimais į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Abiejuose atsiliepimuose laikomasi analogiškos pozicijos ir nurodoma:
Sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad laikino sulaikymo tikslai nagrinėjamu atveju sietini su nutarime nurodytu pagrindu, t. y. siekiu užkirsti kelią galimam proceso trukdymui, atsižvelgiant į susiklosčiusią ikiteisminio tyrimo situaciją. Teisėsaugos institucijų pareigūnai, įvertinę įtariamųjų specifinį bendravimo pobūdį, glaudžius veiksmus iki jų sulaikymo dienos, turėjo pagrįstą įtarimą, kad šie asmenys, netrukdomai komunikuodami, gali trukdyti tyrimui. 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte, kai buvo priimtas nutarimas sulaikyti kasatorių, neatlikus kratų kasatoriaus ir kitų įtariamųjų gyvenamosiose ir darbo vietose bei automobiliuose, kurios buvo atliekamos visą dieną, neapklausus įtariamųjų, negalėjo būti žinomi ir įvertinti jų rezultatai.
Ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Konstatuoti neteisėtus veiksmus galima, jei įrodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011; teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2014">3K-3-346/2014</a>). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti tokios klaidos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prievartos priemonių taikymo neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą, jo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnams jam neteisėtai taikius procesinę prievartos priemonę – laikiną sulaikymą, nes nebuvo pagrindo suvaržyti jo laisvę, siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų.
Laikinas sulaikymas reglamentuojamas BPK 140 straipsnlyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų; 3) nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo.
BPK 119 straipsnyje nustatyta kardomųjų priemonių paskirtis – jos gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
2010 m. rugsėjo 21 d. nutarime laikinai sulaikyti asmenį yra nurodyta, kad P. B. būtina sulaikyti, nes paaiškėjo BPK 122 straisnyje nustatyti suėmimo pagrindai ir sąlygos: jis trukdys procesui, nes pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės bylai tirti.
Atsakovai, tvirtindami, kad nurodytu nutarimu laikino sulaikymo skyrimą reglamentuojančios teisės normos nebuvo pažeistos, teigia, kad laikinas sulaikymas kasatoriui nagrinėjamu atveju buvo skirtas pagrįstai – siekiant užkirsti kelią galimam proceso trukdymui, kuris, ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomone, 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte, jiems rengiantis visą dieną atlikti kratas įtariamųjų darbo, gyvenamosiose vietose ir automobiliuose, įtariamųjų netrukdomo komunikavimo atveju buvo tikėtinas, atsižvelgiant į nustatytus įtariamųjų glaudžius veiksmus ir bendravimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo šios pozicijos pagrįstumą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga yra pagrįsto įtarimo, suprantamo kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą, tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-393-378/2015; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2014">3K-3-346/2014</a>; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80).
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, sulaikant kasatorių, egzistavo ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusiais duomenimis pagrįstas įtarimas, jog jis organizavo ir sukurstė valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir be leidimo atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, t. y. galbūt padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 24 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje, 247 straipsnio 1 dalyje.
Pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3 dalį suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti trukdyti procesui: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme.
Vertinant nurodyto manymo apie grėsmę, kad įtariamasis gali bandyti trukdyti procesui, pagrįstumą, turėtų būti vadovaujamasi pirmiau minėtu kriterijumi, pripažįstant, jog toks manymas yra pagrįstas, jei esantys (paaiškėję) faktai ar informacija pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali bandyti atlikti nurodytus trukdymo procesui veiksmus.
Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad vertinant, ar egzistavo BPK 122 straipsnyje įtvirtintas pagrindas laikinai sulaikyti kasatorių, pirmiausia turi būti vertinama ikiteisminio tyrimo situacija, buvusi būtent priimant nutarimą dėl jo sulaikymo, t. y. 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aktyvų kasatoriaus vaidmenį darant veiks, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai, šių veikų ypatybes, lemiančias būtinybę netrukdomai surinkti atitinkamus įrodymus, sprendė, kad šie duomenys, atsižvelgiant į susiklosčiusią ikiteisminio tyrimo situaciją, leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams pagrįstai manyti, jog kasatorius gali trukdyti tyrimui ir, siekiant tam užkirsti kelią, taikyti kasatoriui laikiną sulaikymą.
Kasacinis teismas sprendžia, kad sutiktina, jog egzistavo aplinkybės, suponavusios pagrindą ikiteisminio tyrimo pareigūnus manyti, kad dėl didelio kratų skaičiaus ir skirtingų jų atlikimo vietų nesant galimybių jų atlikti greitai, kasatorius, būdamas teisininkas, baudžiamosios teisės ir proceso specialistas, pareiškus jam įtarimus, pas jį esant daiktams ir dokumentams, numatytiems paimti kratų metu, būdamas nesulaikytas, turėjo galimybę nurodytus daiktus ir dokumentus sunaikinti, paslėpti ar suklastoti. Taip pat nesulaikytas ir netrukdomai komunikuodamas jis turėjo galimybę sau naudinga linkme paveikti su jam inkriminuojama veika susijusius liudytojus ir įtariamuosius.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į kasatoriui pareikštus įtarimus ir pirmiau nurodytą procesinę situaciją byloje, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nutarimo laikinai sulaikyti kasatorių priėmimo momentu ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrindą manyti, kad, būdamas nesulaikytas, ieškovas gali trukdyti procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 122 straipsnio 3 dalis), ir dėl to BPK 119 straipsnyje nustatytiems tikslams pasiekti taikytina procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sulaikant kasatorių buvo atliekami proceso veiksmai (kratos, po jų – įtariamųjų apklausos), kuriems nesulaikytas kasatorius būtų turėjęs galimybę trukdyti ar daryti įtaką prieš juos atliekant.
Kadangi ikiteisminis tyrimas yra dinamiškas procesas, jo metu gali kisti pagrįstas poreikis taikyti procesines prievartos priemones. Toks poreikis ir jo pagrįstumas turi būti vertinami atsižvelgiant į tyrimo eigą, jo metu gaunamus duomenis. BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymą nedelsiant nutraukti, kai tai tampa nereikalinga. Nurodytas principas įtvirtintas BPK 140 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, taip pat BPK 140 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu: 1) nepasitvirtino įtarimas, kad jis padarė nusikalstamą veiką; 2) nustatyta, kad nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paskirta procesinė prievartos priemonė kasatoriui buvo panaikinta, atlikus numatytus procesinius veiksmus, per protingą terminą įvertinus procesinę situaciją byloje, poreikį tęsti sulaikymą ir nustačius tokio poreikio išnykimą. Taigi nurodytos procesinės prievartos priemonės panaikinimas nepatvirtina jos paskyrimo neteisėtumo, kaip teigia kasatorius, bet priešingai – patvirtina jos taikymo proporcingumą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo vertinimo ir pagrįstai sprendė, jog laikinas sulaikymas kasatoriui buvo skirtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo tenkinti šioje byloje pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 3,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,32 Eur (tris Eur 32 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
