Dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas teisiniuose santykiuose, susijusiuose su komercinės paslapties paviešinimu ir pasinaudojimu ja, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-13-378/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00360-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.8; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Agrolitpa“ ieškinį atsakovui S. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas teisiniuose santykiuose, susijusiuose su komercinės paslapties paviešinimu ir pasinaudojimu ja, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 110 934,83 Eur nuostolių atlyginimo, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 23 d. dirbo jos įmonėje vyriausiuoju agronomu ir buvo atsakingas už prieskonių ir konditerinių žaliavų pirkimą ir pardavimą. Su atsakovu 2003 m. liepos 22 d. buvo sudaryta konfidencialumo sutartis, pagal kurią jis įsipareigojo konfidencialią informaciją naudoti tik bendrovės interesams, tarnybinėms užduotims vykdyti, o pažeidęs įsipareigojimus – atsakyti už padarytus nuostolius, atlyginti materialinę ir neturtinę žalą, įskaitant negautas pajamas.

Atleidus atsakovą iš darbo ir patikrinus duomenis jo naudotame įmonės kompiuteryje, paaiškėjo, kad atsakovas nuo 2007 metų, naudodamasis konfidencialia įmonės informacija, atlygintinai tarpininkavo sudarant žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis. Iš kompiuteryje rasto susirašinėjimo paaiškėjo, kad atsakovas, nežinant ieškovei, naudodamasis pagal pareigas patikėta informacija, darbo metu, kai turėjo veikti darbdavės naudai, sudarinėjo sutartis ne ieškovės interesais ir naudai. Dėl neteisėtos atsakovo veiklos buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, tačiau baudžiamoji byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Dėl atsakovo kaltės ieškovė negavo 110 934,83 Eur pajamų, kurias apskaičiavo pagal 2007 metų pelno (nuostolių) ataskaitą, t. y. negavo 58 101,81 Eur pelno iš aguonų sėklų pardavimo sandorio; 7615,40 Eur pelno iš lukštentų sorų pardavimo; 22 257,32 Eur pelno iš linų sėklų pardavimo ir 22 960,31 Eur pelno iš kmynų pardavimo.

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 380 008,94 Lt (110 058,20 Eur) negautų pajamų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4067 Lt (1177,88 Eur) advokatų pagalbos išlaidų atlyginimo, 7800 Lt (2259,04 Eur) žyminio mokesčio, valstybei – 19 Lt (5,50 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; priteisė atsakovui iš ieškovės 44 Lt (12,74 Eur) advokatų pagalbos išlaidų atlyginimo; atmetė kitą ieškinio dalį.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, dirbdamas ieškovės vyriausiuoju agronomu, gaudamas už darbą solidų darbo užmokestį, naudodamasis ieškovės suteikta technika, įranga, priemonėmis ir lėšomis, panaudodamas konfidencialią įmonėje sukauptą informaciją apie sandorius, kontaktus ir kainas, darbo laiku vykdė asmeninę komercinę veiklą ne darbdavės naudai. Teismas sprendė, kad byloje visiškai įrodyta, jog atsakovas, turėdamas pareigą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis su užsienio šalių ir Lietuvos Respublikos partneriais savo įmonės vardu, šias sutartis sudarinėjo su įmonėmis, kurios bendradarbiavo su ieškove, tačiau ne ieškovės vardu. Teismo nuomone, yra visos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Atsakovo neteisėtas veikimas, teismo vertinimu, akivaizdus ir visiškai įrodytas, jis veikė tikslingai, sąmoningai ir tyčia, siekdamas sau naudos. Ieškovė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, nuolat dirba pelningai, o sutartys, kurias pagal pareigas atsakovas turėjo siūlyti sudaryti ieškovei, buvo sudarytos su trečiaisiais asmenimis, dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė negavo pelno.

Teismas konstatavo, kad ieškovės nuostoliais laikomos ne tik negautos pajamos, bet ir išlaidos, kurias ji patyrė konfidencialiai informacijai sukurti, t. y. atsakovui, kuris iš esmės buvo atsakingas už siekį plėtoti kuo pelningesnę prekybą prieskoninėmis ir konditerinėmis žaliavomis, kontaktų paiešką, kitus verslo pasiekimus, ieškovė mokėjo darbo užmokestį, apmokėdavo jo komandiruočių išlaidas, išlaidas už degalus, internetą, telefoną ir kt. Nuo 2002 iki 2009 metų ieškovė patyrė daugiau negu 400 000 Lt (115 848,01 Eur) išlaidų. Teismas, nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį, vadovavosi pelno (nuostolių) ataskaitomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 1 dalimi, šalių sudarytos konfidencialumo sutarties ir jos priedo nuostatomis, nagrinėjant bylą nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad ieškovė tiksliai apibrėžė informacijos pobūdį ir kriterijus, kuriais remiantis informacija pripažįstama bendrovės komercine paslaptimi; atsakovas, turėdamas informaciją apie ieškovės komercinius ryšius, susitikimus, pats dalyvaudamas šiuose susitikimuose ir derybose, disponavo informacija, kuri buvo ieškovės laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, ir neturėjo teisės šia informacija naudotis, siekdamas asmeninių tikslų, ar ją atskleisti tretiesiems asmenims.

Remdamasi CK 1.116 straipsnio 3 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais, įvertinusi bylos įrodymų visumą, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo neteisėtus veiksmus, kolegijos vertinimu, patvirtina nustatytos aplinkybės, susijusios su jo veiksmais sudarant sandorius su buvusiais ieškovės klientais, ieškovei to nežinant ir siekiant savo asmeninės naudos, dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovei negaunant pelno.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga ir joje esančiais įrodymais ir juos vertino nagrinėjamoje civilinėje byloje tik pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra suformuluotas kaltinimas dėl komercinės paslapties atskleidimo, teismui priimant sprendimą civilinėje byloje, kolegijos vertinimu, neturėjo reikšmės.

Kolegijos vertinimu, nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus atskleidžiant komercinę (gamybinę) paslaptį, galima daryti išvadą, kad ieškovė patyrė žalą, kuri pasireiškė atsakovui naudojantis nesąžiningais veiksmais gautomis pajamomis, sudarant sandorius asmeniškai su buvusiais ieškovės klientais.

Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovės patirtos žalos dydį, nepakankamai įsigilino į padarytos žalos pagrįstumą, todėl priteista negautų pajamų suma ieškovei nėra tiksli. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal byloje pateiktą ieškovės 2007 metų pelno (nuostolių) atskaitą grynasis įmonės pelnas sudarė 262 228 Lt (75 946,48 Eur), tuo tarpu vien ieškovės prašomi priteisti 200 613,93 Lt (58 101,81) Eur iš aguonų sėklų pardavimo sudaro beveik visų metų įmonės grynojo pelno dalį, kas kelia tam tikrų abejonių. Teismas, kolegijos vertinimu, nepakankamai detalizavo, kaip apskaičiavo padarytos žalos dydį, nes ieškovė gali pretenduoti tik į grynojo pelno dalį, kurią ji būtų galėjusi gauti, jei šie sandoriai būtų buvę sudaryti su ja.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, kuriais jis slapta nuo ieškovės sudarė su buvusiais jos klientais sandorius, kas lėmė ieškovės nuostolius, tačiau teismas nenustatė ieškovei padarytos žalos dydžio ir ieškovė, bylos duomenimis, šio dydžio neįrodė.

Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės dėl žalos padarymo, o apeliacinės instancijos teisme žalos dydžio nustatymas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka dėl minėtos dalies visa apimtimi. Dėl šios priežasties kolegija grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kolegija pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, teismui nustačius, jog pateiktiems byloje duomenims įvertinti reikia specialių žinių, svarstytinas ekspertizės būtinumo klausimas (CPK 212 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 62 680 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1363 Eur advokatų pagalbos išlaidų atlyginimo, 1267 Eur žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo 7,48 Eur, o iš ieškovės – 5,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Teismas nustatė, kad ieškovė įregistruota 1994 m. sausio 18 d., jos pagrindinė veikla – javų ir kitų, niekur nepriskirtų, augalų auginimas, grūdinių ir kitų, niekur nepriskirtų, kultūrų sėklininkystė, didmeninė prekyba už atlyginimą ar pagal sutartį, žemės ūkio paslaugų veikla; atsakovas pas ieškovę dirbo vyriausiuoju agronomu nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 23 d.; šalys 2003 m. liepos 22 d. pasirašė konfidencialumo sutartį, pagal kurią jos įsipareigojo neatskleisti, neperduoti ar kitu būdu neperleisti žodžiu, raštu ar jokiomis kitomis prieinamomis komunikacijos priemonėmis ar informacijos laikmenomis, kuriomis galima naudotis sutarties sudarymo dieną ar kurios bus sukurtos sutarties galiojimo metu, konfidencialios informacijos bet kokiam trečiajam asmeniui be raštiško informacijos perdavėjo sutikimo.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ieškovei nežinant sudarė sandorius dėl aguonų sėklų pardavimo už 446 937 Eur; per tarpininkę bendrovę „Kremona Limited“ jis sudarė sandorius dėl išlukštentų sorų sėklų pardavimo už 58 580 Eur; ŽŪB „Daugėliškiai“, su kuria bendradarbiavo ieškovė, tarpininkaujant atsakovui, pardavė firmai „Maximum Trading“ 118 140 kg linų sėklų už 37 805,80 Eur.

Pasisakydamas dėl sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti egzistavimo, teismas pažymėjo, kad byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai po to, kai ją Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartimi perdavė nagrinėti teismui iš naujo; apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė tinkamai apibrėžė informacijos pobūdį ir kriterijus, kuriais remiantis informacija pripažįstama komercine paslaptimi, ir padarė išvadą, kad atsakovas, bendraudamas su vienu iš buvusių ieškovės klientų, perdavė pastarajam duomenis apie ieškovės įmones, su kuriomis ji prekiavo, ir tai patvirtina, jog atsakovas trečiajam asmeniu atkleidė informaciją apie ieškovės komercinius ryšius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas, įvertinęs tai, kad naujų aplinkybių, kurios reikalautų pakartotinai analizuoti ir vertinti, ar ieškovė tinkamai nustatė, kas yra komercinė paslaptis, ar atsakovas ją atskleidė ir pasinaudojo savo interesais, ar atliko neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieškovei žalą, nebuvo nurodyta, nebuvo keliamas ginčas, kokius sandorius ir kokiomis sąlygomis sudarant atsakovas tarpininkavo, dar kartą dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo nepasisakė, konstatuodamas, jog visos jos yra įrodytos.

Vertindamas ieškovei padarytos žalos dydį, teismas pažymėjo, kad svarbu nustatyti, kiek tikėtina (realu), jog ieškovė būtų sudariusi sutartis su tais kontrahentais, kuriems tarpininkavo atsakovas, jeigu būtų gavusi iš atsakovo informacijos apie tokių sandorių sudarymo galimybę, ar ieškovė turėjo finansinių ir kitokių išteklių tokioms sutartims faktiškai vykdyti.

Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad prekyba prieskoniais (aguonos, kmynai), sėklomis ir kruopomis (linų sėklos ir sėmenys, soros) atitiko ieškovės veiklos pobūdį, kad 2007 m. ji aktyviai veikė šioje rinkoje (pagal 2007 m. pelno (nuostolių) ataskaitą ieškovės pajamos buvo apie 18 mln. Lt, pelnas – 2,4 mln. Lt), taip pat tai, kad pagal eksperto išvadą negalima teigti, jog ieškovė finansiškai nebūtų buvusi pajėgi įvykdyti ieškinyje nurodytų sandorių, ir įvertinęs duomenis apie turtinę finansinę ieškovės būklę 2007 metais, padarė išvadą, kad labiausiai tikėtina, jog jei atsakovas būtų buvęs lojalus ir būtų veikęs ieškovės naudai, ši šiuos sandorius būtų sudariusi ir tam būtų turėjusi reikiamų išteklių.

Nors ekspertė padarė išvadą, kad 2007 m. bendrovės įsiskolinimo lygis buvo labai aukštas, teismas konstatavo, jog tai tik patvirtina, kad be papildomo finansavimo, neatsisakydama kitų sandorių, ieškovė negalėjo sudaryti ginčo sandorių, tačiau tai nepašalina realios tikimybės tokios sandorius sudaryti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo veiklai vykdyti lėšų skolindavosi iš AB SEB banko, įsipareigojimus pagal paskolos sutartis ji vykdė tinkamai, skolų neturėjo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad tikėtina, jog ieškovė būtų gavusi (pasiskolinusi) lėšų minėtiems sandoriams sudaryti ir juos būtų sudariusi.

Teismas, įvertinęs buhalterinės ekspertizės išvadą, nustatė, kad potencialaus aguonų ir sorų pardavimo pelningumas apskaičiuotas pagal 13 proc. bendrojo pelningumo normą, linų ir kmynų sėklų – pagal vidutinę metinę šių prekių savikainą, nes tais metais pati ieškovė tokiomis sėklomis prekiavo. Teismas pažymėjo, kad šalys iš esmės nereiškė prieštaravimų dėl tokių skaičiavimo principų taikymo, ir sprendė, kad toks skaičiavimas yra tinkamas ir teisingas.

Vadovaudamasis ekspertizės akto išvada – atsakymu į 3 klausimą (patikslinta 15 lentelė), teismas nustatė, kad, sudarius 1 lentelėje nurodytus, t. y. ieškinio pagrindu įvardytus, sandorius, ieškovė negavo 65 510 Eur grynojo pelno (atskaičius 15 proc. dydžio pelno mokestį), tačiau iš šios sumos neišskaičiuotos papildomo finansavimo sąnaudos. Teismas sprendė, kad be papildomo finansavimo ieškovė aptariamų papildomų sandorių nebūtų galėjusi įvykdyti, o tokios sąnaudos didina prekių savikainą ir atitinkamai mažina pelną iki mokesčių bei grynąjį pelną (suma, liekanti po mokesčių), o tik tokia suma pripažįstama žala.

Teismas padarė išvadą, kad apskaičiavimams atlikti nebūtina turėti specialių žinių, pakanka ir bendrųjų matematikos žinių, todėl sąnaudas apskaičiavo pats, įvertinęs anksčiau ieškovės ir AB SEB banko sudarytų kredito sutarčių sąlygas, liudytojos K. S. parodymus, ieškovės rašytinius paaiškinimus. Teismas sprendė, kad metinis kintamųjų palūkanų dydis būtų buvęs apie 5,981 proc., o finansavimo (kredito gavimo ir jo grąžinimo) naudojimosi trukmė galėjo siekti iki 30 dienų.

Teismas, apskaičiuodamas finansavimo sąnaudas pajamoms uždirbti, nustatė, kad per metus finansavimo sąnaudos būtų sudariusios 137 925,68 Lt (2 306 064 Lt x 5,981 proc. x 100), o per mėnesį – 11 493,8 Lt (137 925,68 Lt / 12 mėn.); šių išlaidų dydžiu padidėja papildomoms lėšoms uždirbti turėtų veiklos sąnaudų dalis iki 62 742 Lt (51 248 Lt + 11 493,8 Lt), o bendrasis pelnas (prieš apmokestinimą) atitinkamai sumažėja iki 254 615 Lt (bendrasis pelnas 317 357 Lt – padidėjusios veiklos sąnaudos 62 742 Lt (veiklos sąnaudos 51 248 Lt + apskaičiuotos papildomo finansavimo sąnaudos 11 493,8 Lt); 15 proc. pelno mokestis nuo perskaičiuoto bendrojo pelno sumos sudaro 38 192,25 Lt (pelnas prieš apmokestinimą 254 615 Lt x 15 proc. / 100 proc.); mokėtiną mokesčio sumą atėmus iš pelno prieš apmokestinimą, grynasis pelnas sudarytų 216 422,75 Lt (pelnas prieš apmokestinimą 254 615 Lt – apskaičiuotas pelno mokestis 38 192,25 Lt). Teismas sprendė, kad būtent šis dydis – 216 422,75 Lt (62 680 Eur) – ir yra ieškovės patirta žala (negautos pajamos, atskaičius mokesčius ir finansavimo sąnaudas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi paliko Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegija, įvertinusi bylą pirmą kartą nagrinėjusio apeliacinio teismo išvadas bei išaiškinimus, nurodytus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, taip pat bylai aktualias faktines aplinkybes, pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nenagrinėdamas klausimo dėl dalies sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti egzistavimo (priežastinio ryšio), neatskleidė bylos esmės.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą (šalių procesinius dokumentus, teismo posėdžių protokolus, garso įrašus), pažymėjo, kad po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsakovas iš naujo nekėlė klausimo ir neginčijo ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, susijusių su jo civilinės atsakomybės kilimo sąlygomis. Kolegijos vertinimu, teismas tinkamai įvertino aukštesnės instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių įtaką nagrinėjamam ginčui ir pagrįstai nustatė, kad egzistuoja CK įtvirtintos ir apeliacinės instancijos teismo pakartotinai konstatuotos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Tačiau skundžiamo sprendimo dalyje,,Dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo“ teismas pasisakė tik dėl dalies jų egzistavimo, būtent sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad atskleisdamas tretiesiems asmenims informaciją – ieškovės prekių ir paslaugų savikainą, kainų struktūrą, komercinius ryšius – atsakovas pažeidė konfidencialumo sutartį, t. y. atliko veiksmus, kuriuos draudė atlikti sutartis (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), atlikdamas šiuos veiksmus jis suprato, kad veikia prieš įmonės interesus ir pažeisdamas priimtus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą, nes jei atsakovas būtų tarpininkavęs sudarant šiuos sandorius ieškovei su klientais, pajamas būtų gavusi ieškovė (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Nors teismas konkrečiai neišskyrė priežastinio ryšio klausimo nagrinėjimo kaip atskiros procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies ir dėl jo nepasisakė vertindamas kitų atsakomybės sąlygų egzistavimą, tačiau, kolegijos nuomone, priešingai negu teigia atsakovas, dėl jo egzistavimo ir įrodymo nagrinėjamoje byloje sprendė nustatydamas atlygintinos žalos dydį. Teismas nustatė, kad jei atsakovas būtų perdavęs ieškovei duomenis apie subjektus, ketinančius pirkti bei parduoti įvairią žemės ūkio produkciją, ji šiuos sandorius būtų sudariusi, todėl pajamos nebuvo gautos būtent dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kvestionuodamas minėtą teismo išvadą ir teigdamas, jog ieškovė negalėjo sudaryti minėtų sandorių ir nebūtų jų sudariusi, nes tam neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų, taip pat nesutikdamas su teismo išvada, kad įmonė trūkstamas lėšas skolindavosi, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

Kolegija, įvertinusi ieškovės ir AB SEB banko sudarytas kredito sutartis ir šio banko 2015 m. balandžio 15 d. raštą, padarė išvadą, kad, priešingai negu teigia atsakovas, įmonė savo prievoles bankui vykdo tinkamai ir tokia skolinimosi praktika yra būdinga jos veiklai.

Remdamasi CPK 331 straipsnio 6 dalimi, 342 straipsniu, kolegija nurodė, kad atsakovas, nesutikdamas su pirmą kartą bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, galėjo pasinaudoti teise paduoti kasacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė ir būdą, kuriuo žala pasireiškė, t. y. kaip atsakovo gautos pajamos, ir kad įmonės nuostoliais gali būti laikomos tik pajamos, kurias ji būtų gavusi teikdama tarpininkavimo paslaugas. Remdamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo formuojama šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktika, kolegija nurodė, kad netiesioginiai nuostoliai suprantami kaip negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, sprendžiant dėl priteistinų nuostolių dydžio aplinkybės, kiek asmuo, atskleidęs įmonės komercinę paslaptį iš to gavo naudos, šiuo atveju – komisinio mokesčio, neturi reikšmės nustatant žalos, kurią įmonė patyrė dėl tokių sandorių, dydį. Analogiška išvada padaryta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje – ieškovė gali pretenduoti tik į grynojo pelno dalį, kurią ji galėjo gauti, jei šie sandoriai būtų buvę sudaryti su ja.

Įvertinusi atsakovo pasirašytą pareiginę instrukciją, kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, dirbdamas ieškovei, be kita ko, atliko ir tarpininkavimo paslaugas, todėl, nepriklausomai nuo to, kad jis, sudarydamas minėtus sandorius, veikė kaip tarpininkas ir gavo atlygį būtent už tai, analogiškas pareigas būtų turėjęs atlikti ir šiuos sandorius sudarydamas kaip ieškovės darbuotojas.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė, vykdydama veiklą, neteikė tiesioginių tarpininkavimo paslaugų, sutiko su teismo išvada, jog ieškovės nuostoliai apskaičiuotini vertinant tai, kokias pajamas įmonė būtų gavusi vykdydama jai būdingą veiklą (pati įsigydavo prekių, o vėliau jas parduodavo klientams) (CPK 178 straipsnis).

Kolegija nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertizės akte pateiktu nuostolių skaičiavimu, nes jų dydis turėjo būti nustatomas pagal grynąjį pelningumo, o ne bendrąjį rodiklį, ir kad apskaičiuotas pelnas neatitinka realumo kriterijaus. Kolegija pažymėjo, kad negautos pajamos suprantamos kaip negautas grynasis pelnas, kuris gaunamas iš bendrojo pelno atskaičius veiklos sąnaudas.

Įvertinusi Lietuvos teismų ekspertizės centro ekspertės atliktos buhalterinės ekspertizės išvadą, kolegija nustatė, kad ekspertė, apskaičiuodama įmonės nuostolius, iš tiesų pirmiausia vertino, kokį bendrąjį pelną gautų įmonė, jei ji būtų nupirkusi ir pardavusi produkciją, ir šį pelną skaičiavo vadovaudamasi bendruoju įmonės pelno rodikliu, tačiau išvada dėl nuostolių dydžio padaryta atsižvelgiant ir į sąnaudas šioms pajamoms gauti, būtent – darbuotojų darbo užmokestį, komandiruočių išlaidas, tarpininkavimo ir draudimo paslaugas, degalus, transporto priemones, jų remontą, elektros, telefono ryšio, pašto bei kitas sąnaudas, taip pat mokėtiną pelno mokestį.

Nors atsakovas teigia, kad priteisti nuostoliai yra neprotingi, nes jie sudaro didžiąją dalį įmonės gaunamo metinio pelno, tačiau, kolegijos vertinimu, bylos įrodymai patvirtina, kad sėklų sandoriai, kurie sudaro tik dalį įmonės veiklos, yra vieni iš pelningiausių, todėl iš šių sandorių gaunamas pelnas yra didesnis nei iš kitų įmonės sudaromų sandorių.

Nors 2007 m. ieškovė nesudarė sandorių, kurių objektai būtų mėlynųjų aguonų sėklos ar lukštentos soros, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad šiomis sėklomis įmonė prekiavo 2006 m., todėl kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad ieškovė ginčo sandoriais sudaryta produkcija neprekiavo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai neanalizavo, ar ieškovės prašoma priteisti žala – negautos pajamos – buvo objektyvi ir reali. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė neturėjo realių galimybių sudaryti sandorius, kuriais grindžia negautų pajamų reikalavimą. Tam, kad pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Vien faktas, kad buvo atskleista konfidenciali informacija ar komercinė paslaptis, savaime nesuponuoja, jog buvo padaryta žala. Siekdami nustatyti, ar ieškovės deklaruojama negautų pajamų suma yra reali, teismai turėjo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju ieškovės finansinės galimybės būtų leidusios sudaryti minėtus sandorius. Ekspertizės akte konstatuota, kad ieškovė negalėjo sudaryti jokių naujų sandorių, nes laisvomis lėšomis nedisponavo, todėl atsiskaityti su galimais tiekėjais netrikdydama kitų atsiskaitymų neturėjo galimybės. Vadinasi, tam, kad būtų galėjusi sudaryti sandorius, ieškovė turėjo gauti finansavimą iš trečiųjų asmenų. Teismai preziumavo ieškovės galimybę gauti trečiųjų asmenų finansavimą ir vertino šią aplinkybę kaip savaime suprantamą, nors bylos medžiagoje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės finansinė padėtis ir kreditingumo rodikliai būtų leidę jai gauti dar vieną paskolą. Teismų išvada, kad ieškovė turėjo realias galimybes sudaryti ginčo sandorius iš skolintų lėšų, yra nesuderinama su eksperto išvada, kuri akivaizdžiai parodo, jog ieškovė tokių galimybių tikrai neturėjo. Šiame kontekste nebuvo analizuojamos ir aplinkybės, kad nors ieškovės kreditinis rizikingumas aukštas, ji, be kita ko, neturėjo ir turto, kuriuo būtų galėjusi užtikrinti paskolos sutarties pagrindu kylančios prievolės įvykdymą. Be to, teismai neanalizavo, kad ieškovei esą sukėlusių žalą sandorių sudarymo trukmė (laikas nuo derybų iki sudarymo) buvo labai trumpa ir ieškovė tokiomis pačiomis sąlygomis nebūtų sugebėjusi operatyviai gauti kredito prekėms įsigyti. Taigi akivaizdu, kad ieškovė negalėjo patirti žalos, nes pati nebūtų galėjusi minėtų sandorių sudaryti dėl objektyvių priežasčių.

Teismai taip pat nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėto veikimo ir ieškovės deklaruojamos žalos. Nagrinėjant bylą nustatytos aplinkybės patvirtina, kad priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jų padarinių (ieškovės tariamai negautų pajamų) yra pernelyg nutolęs. Aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi konstatavo neteisėtą atsakovo veikimą, neeliminuoja bylą iš naujo nagrinėjančio teismo pareigos nustatyti priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir tariamos ieškovės patirtos žalos. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad turi būti nustatomas ne tik ieškovės patirtų nuostolių dydis, bet ir aplinkybės, lėmusios analizuojamos žalos kilimą. Neteisėtų veiksmų ir jų padarinių (žalos) priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas tik jei priežastis (neteisėti veiksmai) nėra pernelyg nutolusi nuo padarinių (žalos). Nagrinėjamu atveju teismai, minėta, neanalizavo aplinkybės, ar ieškovė iš tikrųjų būtų galėjusi sudaryti nagrinėjamus sėklų pirkimo–pardavimo sandorius, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju teismai nepagrįstai preziumavo, kad neteisėti veiksmai automatiškai sukelia žalą, kurią belieka apskaičiuoti ir jos atlyginimą priteisti iš atsakovo. Nuosekliai analizuojant byloje surinktus įrodymus akivaizdu, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir tariamos žalos yra pernelyg nutolęs, nes net ir tuo atveju, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, ieškovė nebūtų galėjusi patirti žalos, nes pati dėl objektyvių aplinkybių nebūtų galėjusi minėtų sandorių sudaryti. Be to, dėl atsakovo atliktų veiksmų ieškovė netapo mažiau konkurencinga rinkoje, nebuvo padaryta žala įmonės įvaizdžiui, nesumažėjo jos pelnas ar apyvarta. Joks ieškovės konkurentas neįgijo pranašumo, nesužinojo technologinių ar rinkodaros paslapčių. Taip pat negalima konstatuoti, kad ieškovė patyrė žalą negautų pajamų, praradus rinkos dalį, forma, nes ji nagrinėjamu laikotarpiu dirbo maksimaliu pajėgumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl nekonkuravimo, todėl atsakovas galėjo tarpininkauti sudarant de facto (faktiškai) neaktualų ieškovei sandorį.

Teismai, nevertindami visų byloje surinktų įrodymų, nepaskirdami byloje ekspertizės, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju tam, kad teismai būtų galėję vertinti ieškovės galimybes gauti kreditavimo paslaugas, siekiant finansuoti ginčo sandorių sudarymą, buvo reikalingas papildomas ekspertinis tyrimas, kurio metu būtų įvertintas ieškovės kreditingumas ir objektyvios galimybės gauti papildomą finansavimą, kuris, kaip nustatė teismai, buvo vienintelis kelias, siekiant pačiai ieškovei įgyvendinti ginčo sandorius. Tokio pobūdžio tyrimas nustatytų, ar ieškovė apskritai turėjo objektyvias galimybes per reikiamą laiką pasiskolinti trūkstamas pinigų sumas, ar ji būtų turėjusi galimybes pateikti likvidžias kredito įvykdymo užtikrinimo priemones ir pan. Visos šios aplinkybės bylą nagrinėjusių teismų buvo nepagrįstai konstatuotos, nors nebuvo šiuos duomenis patvirtinančių įrodymų.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos bylose dėl pasinaudojimo komercine paslaptimi ir už tai kylančios civilinės atsakomybės taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtOTQyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-942/2017">2K-23-942/2017</a>).

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Bylos įrodymais neginčijamai yra nustatyta, kad ieškovė 2007 metais turėjo realias galimybes įvykdyti ir būtų įvykdžiusi atsakovo nuslėptus nuo jos sandorius, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų, kenkimo darbdavės interesams nuslepiant galimus pelningus sandorius. Aplinkybę, kad ieškovės finansinė padėtis buvo gera, stabili ir kad ieškovė buvo pajėgi įvykdyti nuslėptus sandorius, patvirtina šios įrodytos aplinkybės: įmonės iki 2007 metų sukauptos verslo patirties, „įdirbio“ faktas, pakankamai ilgas įmonės gyvavimo ir sėkmingos veiklos laikotarpis; buhalterinės ekspertizės akto išvadoje atsakyme į penktąjį klausimą vienareikšmiškai nurodyta, kad negalima teigti, jog ieškovė nebūtų buvusi finansiškai pajėgi įvykdyti ieškinyje nurodytų sandorių; visi buvę teigiami finansiniai įmonės veiklos rodikliai; AB SEB banko 2015 m. balandžio 16 d. pažyma, kredito sutartys. Taigi teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, yra labiausiai tikėtina, kad ieškovė būtų sudariusi nuslėptus sandorius ir kad tam būtų turėjusi reikiamų išteklių.

Teismai pagrįstai nustatė esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos (negautų pajamų). Priežastinį ryšį patvirtina tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės: nuslėptus sandorius ieškovei už akių organizavo atsakovas (ieškovės darbuotojas), veikdamas kaip sandorio šalių tarpininkas už gaunamus komisinius; jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, tai ieškovė būtų sudariusi tuos nuslėptus sandorius; sandorių objektai buvo būtent tos sėklos, kuriomis prekiaudavo ieškovė ir kurių prekyba teikia geras pajamas; nuslėptų sandorių šalys buvo būtent ieškovės klientai ir partneriai; tai buvo įprastiniai ieškovės sudarinėjami paklausių prekių sandoriai. Taigi yra aiškus priežastinis ryšys ir atsakovo kaltė, kai neteisėtus veiksmus atlieka darbuotojas, kuris įmonėje pagal savo pareigas privalo kontaktuoti su sėklas parduodančiais ir perkančiais įmonės klientais, ieškoti naujų klientų, siekti plėtoti kuo pelningesnę prekybą ir pan. Be to, priežastinio ryšio buvimą patvirtino jau Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, kuri yra įsiteisėjusi, atsakovas jos neskundė kasacine tvarka. Pažymėtina, kad teismai dėl priežastinio ryšio egzistavimo ir įrodymo šioje byloje sprendė ir nustatydami atlygintinos žalos dydį. Taigi teismai nustatė esant visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Civilinės atsakomybės sąlygų buvimą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas minėtoje 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, todėl kartoti visų apeliacinės instancijos teismo išvadų pirmosios instancijos teismas neprivalėjo.

Faktas, kad su atsakovu nebuvo sudarytas susitarimas dėl nekonkuravimo, nesuteikė teisės jam vykdyti sandorius su ieškovės klientais ir nepadaro teisėtų tų jo veiksmų, kuriais jis padarė nuostolius ieškovei.

Atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neteikė prašymo (reikalavimo) skirti pakartotinę, papildomą buhalterinę ar kitokią ekspertizę dėl ieškovės finansinio pajėgumo nustatymo, todėl negali remtis šiuo reikalavimu kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtOTQyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-942/2017">2K-23-942/2017</a> yra priimta ginče, kurio ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo šioje byloje esančio sprendimo pagrindo, todėl ji nelaikytina teismo precedentu nagrinėjamoje byloje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos

Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl civilinės atsakomybės sąlygų teisiniuose santykiuose, susijusiuose su komercinės paslapties paviešinimu ir pasinaudojimu ja. Atsakovas įrodinėja, kad jo neteisėti veiksmai nesukėlė ieškovei realios žalos; tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovės prašomo priteisti žalos atlyginimo nėra priežastinio ryšio. Šiuos argumentus atsakovas iš esmės grindžia teiginiu, kad ieškovės finansiniai pajėgumai 2007 m. jai nebūtų leidę sudaryti ginčo sandorių pačiai ar gauti jiems finansavimą iš kredito įstaigų.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikiamas komercinės paslapties informacijos apibrėžimas, reglamentuota, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę. Taigi pagal įstatymo formuluotę pripažįstant informaciją komercine paslaptimi nėra būtini jos savininko faktiniai veiksmai tokią informaciją naudoti hic et nunc (čia ir dabar). Todėl vien galimybės komercinės paslapties savininkui ja pasinaudoti nebuvimas ar nepageidavimas tokią informaciją naudoti konkrečiu laiko momentu savaime nereiškia nei to, kad kitiems subjektams atsiranda teisė atlikti su jos paviešinimu ar pasinaudojimu ja susijusius veiksmus, nei to, kad, juos atlikus, komercinės paslapties savininkui nepadaroma žala. Komercinių paslapčių apsauga, skirtingai nei kitų pramoninės nuosavybės objektų rūšių, pavyzdžiui, patentų, nėra ribota laiko atžvilgiu ir iš principo yra susijusi su jų savininko sugebėjimu išlaikyti informaciją slapta. Ši savybė gali būti viena iš priežasčių, skatinančių ūkio subjektus rinktis šį jiems priklausančios vertingos informacijos apsaugos būdą – jis leidžia saugoti informaciją labai ilgą laiką. Atitinkamai vertingos informacijos saugojimas ir nenaudojimas tam tikrą laiką versle yra normali komercinė praktika. Taip gali būti daroma, pavyzdžiui, tais atvejais, kai projektas dar nėra išplėtotas iki komercinio lygio; kai dabartinis įmonės produktas vis dar yra konkurencingas rinkoje, todėl išleisti į rinką kitos kartos produktą būtų neracionalu; kai ūkio subjektas siekia susigrąžinti kuo didesnę dalį į ankstesnio produkto kūrimą investuotų lėšų; kai įmonė veikia pelningai ir nesinaudodama komercine paslaptimi ir kt. Lygiai taip pat gali būti saugoma informacija ir verslo santykių metu sukauptos žinios apie įmonės klientus, esamus ar būsimus atitinkamo kliento poreikius ar kt., todėl tokio pobūdžio informacijos nenaudojimas savaime nereiškia, kad jos savininkas neketina gauti iš jos naudos ateityje.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad komercinę paslaptį sudarančios informacijos paviešinimas pats savaime yra jos savininkui žalingas dėl tos priežasties, kad paviešinta komercinė paslaptis netenka formaliojo slaptumo požymio ir, atitinkamai, komercinės paslapties teisinio statuso (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a> 86 punktą).

Neteisėtas komercinės paslapties panaudojimas vykdant veiklą toje pačioje rinkoje, kurioje veikia jos savininkas, savo ruožtu reiškia, kad, paklausai nesant neribotai, komercinės paslapties savininkas netenka galimybės turėti verslo santykių, o kitas asmuo, neteisėtai pasinaudojęs komercine paslaptimi, įgyja prieš jį konkurencinį pranašumą, turėdamas galimybę naudotis kito subjekto komercine paslaptimi, tačiau nepatyręs jokių sąnaudų jai sukurti ar plėtoti.

Taip pat pažymėtina, kad teisė į komercinę paslaptį sudarančią informaciją, akivaizdu, pati savaime yra vertinga, todėl, priklausomai nuo ūkio sektoriaus, kuriame įmonė veikia, tokios teisės gali sudaryti didelę įmonės turto dalį, taip pat jos pačios savaime gali būti civilinės apyvartos objektas. Todėl komercinės paslaptys yra vertingos, kai jos būna naudojamos tiek pagal tiesioginę paskirtį, tiek ir kitais būdais – jos gali būti atlygintinai perduodamos, taip pat gali tapti jų savininko indėliu į bendrą su kitu subjektu projektą ar kt. Spręsti, kokiu būdu bus naudojama komercinę paslaptį sudaranti informacija, prerogatyva tenka jos savininkui, todėl galimybė taikyti pirkimo–pardavimo modelį neturėtų būti suabsoliutinama.

Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas nuo 2007 metų, naudodamasis konfidencialia įmonės informacija, atlygintinai tarpininkavo sudarant žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovas, nežinant ieškovei, naudodamasis pagal pareigas patikėta informacija, darbo metu, kai turėjo veikti darbdavės naudai, sudarinėjo sutartis ne ieškovės interesais ir naudai. Taip pat nustatyta, kad ieškovės grynasis pelnas sumažėjo ginčo metais, lyginant su ankstesniais metais: 2006 metais ieškovės grynasis pelnas siekė 473 961 Lt (137 268,62 Eur), o 2007 m. – 262 228 Lt (75 946,48 Eur). Šie faktiniai duomenys teikia pagrindą daryti išvadą, kad 2007 metais ieškovės pelningumo mastai smarkiai krito, o šis kritimas įvyko būtent tuo laikotarpiu, kuriuo ieškovė įrodinėja atsakovą veikus ne įmonės interesais, todėl pagrįstai siejamas būtent su atsakovo neteisėtais veiksmais.

Atmestini atsakovo argumentai, kuriais įrodinėjama, kad komercinės paslapties savininko finansinės galimybės naudotis komercine paslaptimi neturėjimas, galimybės skolintis iš kredito įstaigų nebuvimas leistų daryti išvadą, kad reali žala nebuvo patirta. Kaip jau minėta šios nutarties 45 punkte, komercinę paslaptį sudarančios informacijos paviešinimas pats savaime yra jos savininkui žalingas, todėl vien tik ta aplinkybė, kad dėl naujų sandorių ieškovė galimai būtų turėjusi imti kreditą, savaime nereiškia, kad ieškovė nepatyrė žalos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės įsiskolinimo 2007 metais lygis buvo labai aukštas, todėl vertino tai kaip patvirtinimą, jog be papildomo finansavimo neatsisakydama kitų sandorių ieškovė negalėjo sudaryti papildomų sandorių, tačiau sprendė, jog tai nepašalina realios tikimybės tokius sandorius sudaryti, kadangi nenustatyta pagrįstų abejonių, jog papildomo finansavimo tam, kad būtų buvę galima sudaryti papildomus sandorius, ieškovė nebūtų gavusi. Papildomo finansavimo, esant poreikiui sudaryti papildomus sandorius, tikimybę teismai vertino kaip labiausiai tikėtiną (realią); šią išvadą grindė byloje esančių įrodymų visuma.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada dėl galimo finansavimo suteikimo ieškovei padaryta vadovaujantis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o atsakovo kasacinio skundo argumentai minėtų išvadų nepaneigia.

Taip pat nepagrįsti ir tie atsakovo argumentai, kuriais įrodinėjama dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įrodinėjimas civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gauti pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2014">3K-3-524/2014</a> ir kt.).

Komercinę paslaptį sudarančios informacijos paviešinimo atveju neteisėti veiksmai – duomenų įgijimas, atskleidimas ar perdavimas – turi būti susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais nuostoliais. Priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija tokį savo statusą praranda dėl neteisėtų veiksmų, o jos savininkas netenka galimybės gauti iš jos komercinės naudos.

Teismų praktikoje nurodoma, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197/2007">3K-3-197/2007</a> ir kt.).

Neteisėto pasinaudojimo komercinę paslaptį sudarančia informacija atveju priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad dėl neteisėto pasinaudojimo paprastai atsiranda neigiamų pasekmių (pvz., prarandamas klientas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTctOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317-916/2015">3K-3-317-916/2015</a>).

Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad ieškovės įmonė veikia nuo 1994 m. Atsakovas ieškovės įmonėje ėjo pareigas, reikalaujančias aukšto informuotumo lygio, jį su ieškove siejo darbo sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovės atsakovui buvo suformuotas žinojimas, kokia konkrečiai informacija sudaro įmonės komercinę paslaptį, taip pat atsakovas žinojo ir komercinės paslapties turinį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų leidusi atsakovui (jo asmeniniais tikslais) naudoti šią komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Atsakovo veiksmai, dėl kurių kilo ginčas, atlikti pažeidžiant jo sutartinius įsipareigojimus darbdavei, veikiant toje pačioje srityje, kurioje veiklą vykdė ieškovė, atsakovo darbdavė šioje srityje dirbo jau ilgą laiką, atsakovo veikla buvo susijusi su ieškovės klientais, sudaryti sandoriai buvo pelningi. Ginčo veiksmų atlikimo metais darbdavės grynasis pelnas, lyginant su ankstesniais metais, gerokai sumažėjo.

Šių aplinkybių pakanka išvadai, kad priežastinis ryšys šioje byloje teismų nustatytas egzistuojant pagrįstai – ilgą laiką iki pažeidimo veikusi ir po pažeidimo sėkmingai veikianti įmonė, sužinojusi apie jos srityje galimus sudaryti pelningus sandorius, pagrįsta manyti, būtų juos sudariusi ir gavusi pelną, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs pareigas bendrovei ir nebūtų atlikęs ginčo pažeidimo. Finansinių galimybių (laisvai disponuojant apyvartinėmis lėšomis) tai padaryti pirkimo–pardavimo būdu buvimas ar nebuvimas neturi esminės reikšmės, nes šis verslo būdas nėra vienintelis ar išimtinis, o ieškovė yra didelę patirtį atitinkamoje srityje ginčo laikotarpiu jau turėjęs subjektas. Tuo tarpu atsakovo pozicija įtikinamai nepagrindžia, kodėl ginčo laikotarpiu drastiškai mažėjo ieškovės pajamos, kodėl egzistavo poreikis slėpti bendradarbiavimą su klientais nuo ieškovės, kokiu būdu atsakovas sugebėjo klientams pasiūlyti tokias sąlygas, kad jie sutiktų sudaryti atitinkamas sutartis. Teismų padarytos išvados, kad jeigu atsakovas būtų ieškovei perdavęs duomenis apie subjektus, ketinančius pirkti bei parduoti įvairią žemės ūkio produkciją, ieškovė šiuos sandorius būtų sudariusi ir taip būtų gavusi atitinkamas pajamas, yra teisingos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo priteisti 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties ieškovei iš atsakovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1000 Eur.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 11,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio (1300 Eur) sumokėjimas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Netenkinus kasacinio skundo, iš atsakovo valstybei taip pat priteistina atidėta žyminio mokesčio, mokėtino už kasacinį skundą, dalis, t. y. 1300 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Agrolitpa“ (j. a. k. 168598128) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 11,61 Eur (vienuolika Eur 61 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 1300 (vieną tūkstantį tris šimtus) Eur žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Dalia Vasarienė