Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, draudimą piktnaudžiauti savo teise, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-15-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01719-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.2; 2.6.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Luminor Bank“ ieškinį atsakovams N. P. ir E. G. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovų N. P. ir E. G. priešieškinius ieškovei akcinei bendrovei „Luminor Bank“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „MV Trading“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, draudimą piktnaudžiauti savo teise, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė AB „Luminor Bank“ (AB „Nordea Bank“ teisių perėmėja) pareiškė teisme ieškinį, prašydama:

priteisti iš atsakovo N. P. 244 255,16 Eur kredito, 274,34 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 53 106,78 Eur (46 338,28 Eur + 6768,50 Eur) kompensuojamųjų palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – procesinės palūkanos);

priteisti iš atsakovo E. G. 474 142,38 Eur kredito, 532,55 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 103 089,62 Eur (89 950,78 Eur + 13 138,84 Eur) kompensuojamųjų palūkanų ir procesines palūkanas.

Ieškovė nurodė, kad ji ir UAB „MV Trading“ 2008 m. vasario 27 d. sudarė banko sąskaitos kredito sutartį. Ieškovė ir atsakovai N. P. bei E. G. tą pačią dieną sudarė laidavimo sutartis, kuriomis atsakovai įsipareigojo atsakyti ieškovei kaip solidarieji skolininkai, jeigu UAB „MV Trading“ neįvykdys prievolių, kylančių iš 2008 m. vasario 27 d. kredito sutarties.

Bylos šalys 2010 m. kovo 10 d. sudarė papildomus susitarimus, kuriais, be kita ko, susitarė, kad atsakovas E. G. bus atsakingas už 66 proc. įsipareigojimų pagal kredito sutartį, atsakovas N. P. – už 34 proc. įsipareigojimų pagal kredito sutartį. UAB „MV Trading“ nustatytu terminu neįvykdė įsipareigojimų, todėl atsakovai pirmiau nurodytomis dalimis turi įvykdyti įsipareigojimus, kylančius pagal kredito sutartį.

Atsakovas N. P. pareiškė teisme priešieškinį, prašydamas pripažinti pasibaigusia ieškovės ir šio atsakovo 2008 m. vasario 27 d. sudarytą laidavimo sutartį.

Atsakovas N. P. nurodė, kad nedavė sutikimo pratęsti kredito sutarties terminą, todėl laidavimo sutartis, atsižvelgiant į šios sutarties sąlygas, laikytina pasibaigusia. Be to, ieškovė turėjo galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą, pasinaudodama jos naudai nustatytais prievolių užtikrinimais (UAB „Rududu ir Co“ laidavimu ir atsargų įkeitimu): ieškovė turėjo teisę pareikalauti UAB „Rududu ir Co“ banko sąskaitose esančių lėšų, kurios sudarė maždaug 765 983,54 Eur (2 644 788 Lt), tačiau nepasinaudojo tokia teise. Taip ieškovė savo veiksmais patvirtino atsakovo, kaip laiduotojo, atleidimą nuo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.86 straipsnio nuostatas.

Atsakovas N. P. taip pat nurodė, kad ieškovei buvo reguliariai teikiama informacija apie UAB „MV Trading“ finansinę būklę, tačiau ieškovė laiku ir efektyviai nereagavo į situaciją. Kredito sutarties pakeitimai dėl termino pratęsimo buvo sudaromi daug vėliau, negu yra nurodyta pačiuose dokumentuose. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė veikė aplaidžiai, tokie veiksmai neatitinka bankų veiklos saugumo ir patikimumo reikalavimų. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad vien hipoteka ieškovei įkeistų objektų vertė sudarė ne mažiau nei 42 012 452,04 Eur (145 060 594,39 Lt), nors prievolė, kuriai užtikrinti buvo įkeisti šie objektai, tesudarė 724 397,54 Eur (2 501 199,83 Lt). Ieškovei nesiėmus veiksmų dėl reikalavimo nukreipimo į UAB „Rududu ir Co“ lėšas ir prekių atsargas ar bent jau dėl šio įkeitimo objekto išsaugojimo, be atsakovo, kaip laiduotojo, sutikimo reikšmingai padidėjo jo atsakomybė ir rizika, t. y. susidarė atsakovui ypač nepalankios sąlygos.

Atsakovas E. G. taip pat pareiškė teisme priešieškinį, prašydamas pripažinti pasibaigusia ieškovės ir šio atsakovo 2008 m. vasario 27 d. sudarytą laidavimo sutartį.

Atsakovas E. G. savo materialiniam subjektiniam reikalavimui pagrįsti nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsakovas N. P.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priešieškinius atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „MV Trading“ 2008 m. vasario 27 d. sudarė banko sąskaitos kredito sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui buvo suteiktas 796 455,05 Eur (2 750 000 Lt) kreditas. UAB „MV Trading“ prievolių pagal kredito sutartį vykdymas užtikrintas UAB „MV Trading“, UAB „Rududu ir Co“ priklausančių lėšų ir prekių atsargų įkeitimais, UAB „MV Trading“, UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ inventoriaus įkeitimais, UAB „MV Trading“ turtinių teisių įkeitimu, atsakovų E. G. ir N. P. vertybinių popierių įkeitimais, UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“, UAB „Rududu ir Co“ ir atsakovų E. G. bei N. P. laidavimais. Kredito sutartis buvo keičiama 2008 m. lapkričio 11 d., 2009 m. balandžio 21 d., 2010 m. kovo 10 d., 2010 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. papildomais susitarimais. Kredito grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. sausio 31 d. UAB „MV Trading“ šiuo terminu negrąžino kredito.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių pabaigos, ieškovei nepasinaudojus kitomis prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Pažymėjo, kad pagal kredito sutartį tik vienareikšmis raštiškas ieškovės patvirtinimas gali būti laikomas teisės atsisakymu. Pasak teismo, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė atsisakė reikalavimo patenkinimo UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargomis ar lėšomis, kurios buvo įkeistos jos naudai.

Teismo vertinimu, ieškovė visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu atliko veiksmus, kurie buvo reikalingi kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonėms išsaugoti, o, pasibaigus kredito sutarčiai, dėjo maksimalias pastangas pasinaudoti visomis kredito sutarties užtikrinimo priemonėmis, įskaitant UAB „Rududu ir Co“ pateiktas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys – verslo partneriai ir susijusių įmonių vadovai. Atsakovas N. P. kredito sutarties galiojimo laikotarpiu buvo susijęs iš esmės su visomis įmonėmis, kurios buvo pateikusios kredito sutarties įvykdymo užtikrinimus: buvo šių įmonių akcininkas, direktorius ar valdybos pirmininkas. Vadinasi, atsakovas N. P. visu sutarties galiojimo laikotarpiu disponavo informacija apie įmonių, su kuriomis buvo tiesiogiai susijęs, ieškovės naudai pateiktų kredito sutarties įvykdymo užtikrinimų realų mastą. Atsakovas E. G., veikdamas UAB „Rududu ir Co“ vardu, žinojo apie šios įmonės įsipareigojimus ieškovei, tačiau nesiėmė veiksmų įsipareigojimams įvykdyti, priešingai, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų ir lėšų panaudojimas ieškovės reikalavimams tenkinti buvo apsunkintas būtent pačių atsakovų veiksmais – atsakovai ignoravo ieškovės reikalavimus, UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargos, kurių vertė sudarė ne mažiau negu 365 983,54 Eur (1 263 668 Lt), buvo nevaržomai pardavinėjamos įvairiems tiekėjams, be to, maždaug 400 000 Eur (1 381 120 Lt) suma buvo panaudota atsiskaityti su įvairiais kreditoriais.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai laidavimo sutartimis patvirtino, jog sutinka ir neprieštarauja, kad kredito sutartis būtų pakeista ar papildyta be jų, kaip laiduotojų, sutikimo ar informavimo net ir tuo atveju, jeigu, pakeitus ar papildžius kredito sutartį, prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės. Teismo vertinimu, vien šios sutarties sąlygos sudaro teisinį pagrindą netaikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo pasibaigimo pagrindo. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų skaičiaus ar masto sumažėjimas pagal laidavimo sutartis nėra laikomas aplinkybe, reiškiančia, kad yra reikalingas laiduotojo sutikimas dėl tolesnio laidavimo, net jeigu dėl šios aplinkybės ir padidėtų laiduotojo atsakomybė.

Teismo vertinimu, kredito grąžinimo termino pratęsimas (kredito laikotarpio pailginimas) laikytinas esminiu prievolės pasikeitimu, padidinančiu laiduotojo atsakomybę, tačiau, kaip nustato CK 6.87 straipsnio 4 dalis, esant laiduotojo sutikimui, laidavimas šiuo pagrindu nesibaigia. Laidavimo sutartyse nustatyta, kad laiduotojo sutikimai reikalingi tik atliekant kredito sutarties pakeitimus, susijusius su kredito sumos padidinimu arba kredito grąžinimo termino pratęsimu (kredito laikotarpio pailginimu). Teismas pažymėjo, kad kredito sutarties šalių papildomais susitarimais buvo atliekami sutarties pakeitimai dėl naujo kredito grąžinimo laikotarpio nustatymo. Be to, tomis pačiomis dienomis buvo pasirašomi laiduotojų sutikimai dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, 2015 m. balandžio 9 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė ieškovei iš atsakovų procesines palūkanas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo N. P. apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi paliko nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalis dėl reikalavimų šiam atsakovui išsprendimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>), konstatavo, kad ieškovės veiksmai neturi požymių, kurie patvirtintų CK 6.86 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad kredito sutarties 13.4 punkte įtvirtinta, jog tik vienareikšmis raštiškas banko (ieškovės) patvirtinimas gali būti laikomas jo atsisakymu savo teisės. Nesant tokio raštiško patvirtinimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė atsisakė atsakovo N. P. laidavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiau nurodytą sutarties sąlygą pripažino pakankamu pagrindu atmesti atsakovo, kaip laiduotojo, reikalavimą dėl laidavimo sutarties galiojimo pabaigos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės negalima vien tik kreditoriaus atsakomybė už kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių neišsaugojimą ar netinkamą saugojimą, ko faktiškai ir siekia atsakovas N. P. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamų aplinkybių tyrimą, tinkamai nustatė, kad ieškovė dar kredito sutarties vykdymo metu domėjosi visomis jai pateiktomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, o, pasibaigus sutarčiai, laiku ėmėsi ir būtinų veiksmų, kad pasinaudotų visomis užtikrinimo priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės veiksmai (neveikimas ar pavėluotas veikimas) nulėmė, jog ji neteko galimybės patenkinti savo reikalavimo, pasinaudodama kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, ir taip patvirtino laidavimo atsisakymą.

Laidavimas pasibaigia CK 6.87 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, jeigu laidavimo sutartimi nenustatyta kitaip. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad laidavimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo N. P., yra įtvirtinta taisyklės, nustatytos CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, išimtis (nutarties 14 punktas).

Bylos duomenys patvirtina, kad, keičiant kredito sutartį, buvo pratęsiamas (pailginamas) kredito grąžinimo terminas. Kredito grąžinimo terminui pratęsti buvo būtinas laiduotojo sutikimas. Tokie atsakovo N. P., kaip laiduotojo, sutikimai buvo suteikti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinės prievolės įvykdymo termino pratęsimas nesudaro pagrindo pasibaigti laidavimo prievolei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas N. P. iš esmės neneigia sutikimų išdavimo (pateikimo) fakto, tačiau tvirtina, kad tokie sutikimai buvo išduoti vėliau, nei yra nurodyta šiuose dokumentuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, lemiamą reikšmę turi pats leidimų išdavimo (pateikimo) faktas. Jeigu atsakovo N. P. nurodoma faktinė aplinkybė ir pasitvirtintų, tai neturėtų įtakos laidavimo prievolės galiojimui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas N. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir atsakovo N. P. priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.86 straipsnio nuostatas. Šios nuostatos yra įtvirtintos laiduotojo apsaugos ir kartu kreditoriaus kontrolės tikslais. Kreditorius yra įpareigojamas nepiktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis ir, esant realiai galimybei, patenkinti savo reikalavimą pirmenybės teise kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Kitoks CK 6.86 straipsnio nuostatų aiškinimas reikštų laiduotojo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nes laiduotojui tektų pareiga įvykdyti visą prievolę, nors ši (ar jos dalis) galėjo būti įvykdyta pirmenybės teise kitomis priemonėmis. Be to, laiduotojas dėl kreditoriaus nerūpestingumo ir (ar) piktnaudžiavimo prarastų galimybę pasinaudoti CK 6.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise, t. y. teise gauti savo reikalavimo patenkinimą kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. CK 1.137 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Kreditoriaus atsisakymas, remiantis CK 6.86 straipsnio ir 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gali būti išreikštas jo sąmoningu (piktnaudžiaujančiu) neveikimu netenkinant reikalavimo kitomis realiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Toks aiškinimas, kokį pateikė apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad atsisakymas turi būti išreikštas raštu, nepagrįstai susiaurina CK 6.86 straipsnio nuostatas ir apskritai lemia šių nuostatų neveiksmingumą. Kreditorius, jeigu egzistuotų reikalavimas įforminti atsisakymą raštu, paprasčiausiai nepasirašytų tokio dokumento ir sąmoningai nepasinaudotų pirmenybės teise. Tokia situacija yra nesuderinama su CK 1.137 straipsnio 3 dalimi ir 1.5 straipsnio nuostatomis. Ieškovė piktnaudžiavo turimomis teisėmis, t. y. nepasinaudojo teise nurašyti lėšas, esančias UAB „Rududu ir Co“ banko sąskaitoje. Toks ieškovės elgesys sudaro pagrindą pripažinti atsakovo N. P. laidavimą pasibaigusiu pagal CK 6.86 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į bylai teisingai išspręsti reikšmingus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, suformuluotus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2014">3K-3-479/2014</a>). Kasacinis teismas šia nutartimi išaiškino, kad finansų įstaigos veiksmai leidžiant paskolos gavėjui atlikinėti operacijas, nepaisant to, kad paskolos sutartis yra pažeista, atleidžia laiduotoją nuo atsakomybės.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama kreditoriaus teisė apsispręsti, kuria prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone pasinaudoti pirmiau (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-883/2001; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-364/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-364/2010">3K-7-364/2010</a>; Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Kreditoriaus nepasinaudojimas tam tikromis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, priešingai negu nurodo atsakovas N. P., nesudaro pagrindo taikyti CK 6.86 straipsnio nuostatų.

Atsakovas N. P. neįrodė CK 6.86 straipsnio taikymo sąlygų. Pirma, ieškovė, priešingai negu nurodo šis atsakovas, buvo aktyvi – pasibaigus kredito grąžinimo terminui, bandė nukreipti išieškojimą į subjektus, kurie pateikė prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimus, įskaitant UAB „Rududu ir Co“. Antra, kasacinio teismo praktika, kuria pagrįstai vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad prievolės įvykdymo užtikrinimo atsisakymas CK 6.86 straipsnio prasme turi būti aiškiai išreikštas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>). Todėl, jeigu ir būtų pagrindas pripažinti, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama pasinaudoti kitomis užtikrinimo priemonėmis, nereiškia, jog ji CK 6.86 straipsnio prasme atsisakė savo teisės.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „MV Trading“, atstovaujama bankroto administratoriaus, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo teismo nuožiūra spręsti atsakovo N. P. kasacinio skundo pagrįstumo klausimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu

CK 6.86 straipsnyje įtvirtinta, kad, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.

Atsakovas N. P. teigia, kad jis, kaip laiduotojas, atleistinas nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį, kreditoriui (ieškovei) atsisakius savo teisių patenkinimo iš kitų užtikrinimo priemonių, t. y., be kita ko, nesiėmus iniciatyvos ar veiksmų, kuriais būtų siekęs savo reikalavimo patenkinimo įkeistomis prekių atsargomis ar laiduotojos UAB „Rududu ir Co“ disponuojamomis lėšomis.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad pagal CK 6.86 straipsnį laidavimo pasibaigimo pagrindas yra kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, t. y. kreditoriaus laisva valia atsisakyti savo teisės. Ši teisės norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimą ar nepakankamai aktyvų veikimą įgyvendinant savo teises. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui, jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint. Kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis – nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu, būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Nepasiteisinęs nepasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti vertinamas kaip verslo rizikos išraiška, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymą siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad banko sąskaitos kredito sutarties šalys susitarė, jog tik vienareikšmis raštiškas banko (ieškovės) patvirtinimas gali būti laikomas jo atsisakymu savo teisės (sutarties 13.4 punktas), o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad bankas būtų atsisakęs savo reikalavimo patenkinimo įkeistomis prekių atsargomis ar laiduotojos UAB „Rududu ir Co“ disponuojamomis lėšomis.

Teismų nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai (nutarties 28 punktas) neteikia pagrindo sutikti su atsakovo N. P. argumentais dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės, kreditoriui nepasinaudojus kitomis pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditoriaus nepakankamai efektyvūs veiksmai realizuojant savo teisę išieškoti iš kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones teikusių subjektų neteikia pagrindo išvadai, kad kreditorius atsisakė savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė, ir tai atleidžia laiduotoją nuo atsakomybės pagal su kreditoriumi sudarytą laidavimo sutartį.

Dėl draudimo piktnaudžiauti savo teise

Atsakovas N. P. taip pat teigia, kad kreditoriaus nepasinaudojimas savo pirmenybės teise, jeigu taip jis būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, ir reikalavimo nukreipimas į laiduotoją vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo teise.

CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Iš minimos teisės normos aišku, kad piktnaudžiavimas teise yra neatsiejamas nuo subjektinės teisės ir jos įgyvendinimo.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise bei pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju – teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žala kitiems asmenims gali atsirasti, asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Įpareigojimas civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nustatytas ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje. Kiekvienas asmuo turi ne tik teises, bet ir tų teisių nulemtas pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2008">3K-3-203/2008</a>).

Atsakovas N. P. teigia, kad ieškovės piktnaudžiavimas savo teise pasireiškė tuo, jog ji nesikreipė į kitus subjektus, kurie teikė prievolių, prisiimtų 2008 m. vasario 27 d. banko sąskaitos kredito sutartimi, užtikrinimo priemones, ir nereikalavo pirmiausia iš jų įvykdyti prievolių už skolininką, šiam tapus nemokiam.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasacinis teismas netiria bylos faktinių aplinkybių, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais ir įvertintais faktais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bankas (ieškovė) ėmėsi daugybės veiksmų, kuriais siekė efektyviai įgyvendinti savo, kaip kreditoriaus, teises, be kitų, kreipėsi į Centrinės hipotekos įstaigos filialo hipotekos skyrių prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo, prašydamas priteisti skolą ir areštuoti įkeistus daiktus, įskaitant UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargas, bei suteikti teisę tvarkyti UAB „Rududu ir Co“ banko sąskaitas, kuriose esančiomis lėšomis buvo laiduota pagal laidavimo sutartį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad šie ieškovės veiksmai nepasiteisino dėl laiduotojų – atsakovų N. P. ir E. G. – kaltės, jiems vengiant priimti įspėjimus, kuriais jie privalomai turėjo būti įspėti dėl galimo skolos išieškojimo. Skolos išieškojimas dėl pirmiau nurodytos priežasties negalėjo tęstis. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu atliko veiksmus, reikalingus šios sutarties įvykdymo užtikrinimams išsaugoti, o, pasibaigus sutarčiai, dėjo maksimalias pastangas, siekdama pasinaudoti visomis sutarties užtikrinimo priemonėmis, be kitų, ir UAB „Rududu ir Co“ pateiktais prievolių įvykdymo užtikrinimais. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas N. P. kredito sutarties galiojimo laikotarpiu buvo susijęs iš esmės su visomis įmonėmis, kurios buvo pateikusios kredito sutarties įvykdymo užtikrinimus: buvo šių įmonių akcininkas, direktorius ar valdybos pirmininkas. Teismai konstatavo, kad laiduotojas N. P. visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu disponavo informacija apie įmonių, su kuriomis yra tiesiogiai susijęs, ieškovės naudai pateiktų kredito sutarties įvykdymo užtikrinimų realų mastą. Atsakovas N. P. iš esmės neginčija šių teismų nustatytų aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas N. P. laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovei kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidariojo laiduotojo atsakomybė yra daug platesnė nei subsidiariojo laiduotojo atsakomybė: solidarusis laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Faktiškai laiduotojas prisiima turtinę atsakomybę (atsakomybę savo turtu) ir už tai, kad skolininkas neišsaugojo įkeistų daiktų vertės ar kitų kreditoriaus turimų teisių efektyvumo, pakankamo prievolei įvykdyti. Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryšių su juo išraiška nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes šie jų ryšių bruožai svarbūs laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiškai privalo rūpintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (žr. pirmiau nurodytą nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas būtų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo, atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiūros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininką informaciją, kurią laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis) (žr. pirmiau nurodytą nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės normas, reglamentuojančias piktnaudžiavimą teise, teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes ir pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad atsakovas N. P. neįrodė, jog ieškovė pažeidė draudimą piktnaudžiauti teise, įgyvendindama savo, kaip kreditorės, teisę, t. y. reikalaudama iš solidariojo skolininko – laiduotojo – sumokėti skolą, pagrindiniam skolininkui tapus nemokiam. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad bankas (ieškovė), nukreipdamas reikalavimą į laiduotoją, nesąžiningai veikė, siekdamas savo interesų patenkinimo, ar tuo pažeidė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog bankas, siekdamas savo intereso – išsireikalauti skolą, veikė, pažeisdamas rūpestingo, sąžiningo ir protingo asmens elgesio standartą. Priešingai, šios nutarties 37 punkte nurodytos, teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bankas ėmėsi veiksmų, siekdamas susigrąžinti skolą iš kitų, kartu su skolininku atsakingų, subjektų, kurie savo turtu buvo užtikrinę pagrindinės prievolės įvykdymą, tačiau šie veiksmai nebuvo efektyvūs, teismų vertinimu, ir dėl paties laiduotojo N. P., kuris, minėta, buvo susijęs iš esmės su visomis įmonėmis, kurios buvo pateikusios kredito sutarties įvykdymo užtikrinimus (buvo šių įmonių akcininkas, direktorius ar valdybos pirmininkas), pareigos pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo, kaip laiduotojo, interesai nukentėtų kuo mažiau, nevykdymo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, draudimą piktnaudžiauti savo teise, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose, ir priėmė teisėtus bei pagrįstus procesinius sprendimus. Kasacinio skundo argumentai neteikė pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl skundas atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis skundas yra atmestas, vadinasi, ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Ieškovė prašo priteisti 4464,24 Eur išlaidų už advokatės pagalbą atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pažymi, kad ši byla nėra ypač sudėtinga, kasaciniame teisme nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai (t. y. tokie klausimai, kokie buvo iškelti atsakovo N. P. kasaciniame skunde, jau buvo anksčiau spręsti kasacine tvarka), ta pati advokatė atstovavo ieškovei ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, vadinasi, atsiliepimui į kasacinį skundą parengti nereikėjo labai didelių darbo bei laiko sąnaudų. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į maksimalų užmokesčio už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą dydį, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos): šis dydis (atskaitos tašku laikant 2017 m. liepos mėn., kai buvo sumokėta didžioji užmokesčio už advokatės pagalbą dalis (3381,95 Eur)) siekia 1348,61 Eur (Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, advokatės pagalba kasaciniame teisme, atsižvelgiant, viena vertus, į pirmiau įvardytus kriterijus, kita vertus, į argumentus ir argumentavimo lygį, kuris atsispindi atsiliepime į kasacinį skundą, gali būti įvertinta maksimaliu dydžiu. Todėl ieškovei, remiantis išdėstytais argumentais, priteisiamas iš atsakovo N. P. 1348,61 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą atlyginimas.

Kasaciniame teisme susidarė 8 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei, atmetus kasacinį skundą, priteisiamas iš atsakovo N. P. 8 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti akcinei bendrovei „Luminor Bank“ (j. a. k. 112029270) iš N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1348,61 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių Eur 61 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą atlyginimą.

Priteisti valstybei iš N. P. 8 (aštuonių) Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas