G. P. pagal BK 138 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-28-719/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00154-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2;

1.2.4.4.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistojo G. P. gynėjui advokatui Modestui Švažui (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Telšių apylinkės teismo (nuosprendyje klaidingai nurodoma – Šiaulių apylinkės teismo) 2024 m. kovo 13 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 18 mėnesių, be intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo metu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžiu taip pat nuspręsta atleisti E. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. P. nuteistas už tai, kad padarė žmogui nesunkų sveikatos sutrikdymą, būtent: 2023 m. sausio 1 d. apie 1.15 val. Akmenės r., Akmenėje, (duomenys neskelbtini), konflikto metu apsikabino per kaklą N. S. ir tyčia pargriovė jį ant žemės, taip padarė N. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio kaulų lūžius.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo G. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, vertino byloje esančius įrodymus atsietai, nenuosekliai, nelygino visumos byloje esančių duomenų, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba grąžinti bylą nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Pripažindamas nukentėjusiojo N. S. parodymus patikimais, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jie nenuoseklūs dėl konflikto pradžios, konflikto iniciatoriaus, kūno sužalojimo padarymo mechanizmo ir kitų bylos aplinkybių, prieštarauja daugumai liudytojų parodymų. Be to, nors teismas pripažino nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, tačiau to nevertino kaltinamojo naudai, t. y. pripažindamas nukentėjusiojo N. S. parodymus nepatikimais. Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes, N. S. buvo sužalotas, kai G. P. užšoko jam ant nugaros ir jie abu pargriuvo. Pirmiau nurodytos aplinkybės G. P. pateiktame kaltinamajame akte nebuvo nurodytos, taigi, jos buvo nustatytos apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas nebuvo atliktas, todėl naujas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė neištyręs byloje surinktų įrodymų, be to, taip jis suvaržė nuteistojo G. P. teisę į gynybą. Darydamas išvadą dėl nukentėjusiojo N. S. patirto kūno sužalojimo, apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimo tarp VšĮ Regioninės Mažeikių ligoninės gydymo stacionare išrašo ir teismo medicinos specialisto išvados Nr. 180/2023 (04). Pagal gydymo stacionare išrašą, nukentėjusiajam buvo padarytas blauzdikaulio kūno lūžis, o pagal teismo medicinos specialisto išvadą – dešinio blauzdikaulio sąnarinis lūžis. Nustatydamas kūno sužalojimo padarymo mechanizmą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, rėmėsi prielaidomis, nes nesiaiškino, ar galima situacija, kai verčiant žmogų į kairę pusę yra sužalojama jo dešinė koja. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus yra deklaratyvūs, nes priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenurodė.

3.2. Pritaikydamas kasatoriaus veikai BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad G. P. veikė gindamasis nuo N. S. pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi. Antai byloje nustatyta, kad N. S., būdamas neblaivus, agresyviai priėjo prie G. P., bandė jam suduoti kumščiu į veidą, o G. P. išvengus smūgio ir apsikabinus N. S., jie abu neišlaikė pusiausvyros ir griuvo. Kasatorius pabrėžia, kad jis jokių smūgių N. S. nesudavė ir jėgos nenaudojo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sužalojimas nukentėjusiajam N. S. galėjo būti padarytas ir veikiant be kaltės, o tokiu atveju baudžiamoji atsakomybė už sukeltą kūno sužalojimą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-402/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-402/2013">2K-402/2013</a>, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018 ir kt.).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo G. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

6. Nuteistojo G. P. kasaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiojo N. S. parodymų patikimumo vertinimu ir tuo remiantis teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas reikalauja, kad kasacinis teismas patikrintų įrodymų vertinimą ir tuo pagrindu padarytų išvadas apie byloje nustatytus faktus, t. y. tikrintų teismų sprendimus faktų nustatymo aspektu. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, tokie klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šis kasacinio skundo argumentas paliekamas nenagrinėtas.

Dėl kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

7. Nuteistojo G. P. kasaciniame skunde nurodoma, kad, darydamas išvadas apie bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad nukentėjusiojo N. S. parodymai prieštarauja daugumai liudytojų parodymų, abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo nevertino kaltinamojo naudai, nustatė naujas faktines aplinkybes neatlikęs įrodymų tyrimo, nepašalino VšĮ Regioninės Mažeikių ligoninės gydymo stacionare išrašu ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. 180/2023 (04) nustatytų prieštaravimų dėl N. S. sužalojimo, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nes neišsiaiškino sužalojimo nukentėjusiajam padarymo mechanizmo. Dėl to, kasatoriaus manymu, buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Šie argumentai nepagrįsti.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

9.???Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką teismo išvada dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką gali būti pagrįsta tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>, 2K-204-689/2019).

10. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visi įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai yra pripažįstami esminiais. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

11. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nenustatė.

12. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvados dėl bylos aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, yra pagrįstos nuteistojo G. P., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės E. V., nukentėjusiojo N. S., G. M., liudytojų D. P., D. E., R. E., G. Š., A. Ž., H. B., A. G. parodymų, pirminio ir papildomo teismo medicinos specialisto tyrimo išvadų Nr. G180/2023(04), pG 286/2023(04), teismo medicinos ekspertės K. Šavyrovienės paaiškinimų teisme, tarnybinio pranešimo, protokolo-pareiškimo analize, palyginimu, vertinant tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Palyginęs pirmiau nurodytų nuteistojo, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus tarpusavyje ir nustatęs apimtį, kiek jie vienas kitą patvirtina, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis N. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus patyrė būtent kaltinimuose nurodytu laiku ir vietoje kilusio konflikto metu, kad smurtą prieš jį panaudojo G. P., kuris suėmė nukentėjusįjį už kaklo ir jį pargriovė ant žemės, bei E. V., kuris užgriuvo ant gulinčių ant žemės N. S. ir G. P. ir sudavė N. S. nenustatytą skaičių smūgių kumščiu į veidą. Remdamasis teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. G180/2023(04), pG 286/2023(04), teismo medicinos ekspertės K. Šavyrovienės paaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiajam dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio kaulų lūžiai galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu. Tokia trauma gali būti padaroma ir suduodant konkretų smūgį arba stumiant ar stipriai krentant. Tuo tarpu nukentėjusiajam gulint ant šono, kai viena koja užkelta ant kitos, o ant apatinės kūno dalies (klubų, kojų) užgriuvus kitam asmeniui, tokia trauma nepatiriama. Įvertindamas šiuos duomenis kartu su kitais byloje surinktais įrodymais apie G. P. ir E. V. atliktus smurtinius veiksmus prie N. S., teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiajam N. S. dešinio blauzdikaulio lūžį ir dešinio šeivikaulio lūžį sukėlė G. P. veiksmai, nes E. V. veiksmai (užkritimas ant gulinčio nukentėjusiojo ir smūgiai kumščiu į veidą) tokios traumos negalėjo sukelti. Dėl to teismas pagrįstai pripažino G. P. kaltu dėl nesunkaus N. S. sveikatos sutrikdymo.

13. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Byloje nustačius, kokiais veiksmais ir kas sukėlė nesunkų N. S. sveikatos sutrikdymą, nebuvo teisinio pagrindo papildomai aiškintis traumos sukėlimo mechanizmą tuo aspektu, ar galima situacija, kai verčiant žmogų į kairę pusę yra sužalojama jo dešinė koja.

14. Byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko savo pareigos išsamiai ištirti bylos aplinkybes, nes nepašalino neatitikimo tarp VšĮ Regioninės Mažeikių ligoninės gydymo stacionare išrašo ir teismo medicinos specialisto išvados Nr. 180/2023 (04). N. S. patirtas kūno sužalojimas ir jo padarymo mechanizmas buvo detaliai tiriami ir tikslinami atliekant pirminį ir papildomą teismo medicinos specialisto tyrimą ir pateikiant jo išvadas Nr. G180/2023(04), pG 286/2023(04), išklausant teismo medicinos ekspertės K. Šavyrovienės paaiškinimus teisme. Ištyręs įrodymus byloje, teismas nustatė, kad nukentėjusysis N. S. patyrė dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio kaulų lūžius, taigi, traumą, kuri konstatuota tiek ligoninės gydymo stacionare išraše, tiek teismo medicinos specialisto išvadose, tiek ir specialisto paaiškinimuose. Dėl to esminių prieštaravimų ar neatitikimų, kuriuos būtų turėjęs pašalinti apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tarp šių įrodymų nėra.

15. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje nenurodė jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, kad, neatlikęs įrodymų tyrimo, jis nustatė naują faktinę aplinkybę (nuteistasis G. P. užšoko ant N. S. iš nugaros), taip suvaržydamas nuteistojo teisę į gynybą, yra atmestini kaip deklaratyvūs ir prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Vien tai, kad teismas, analizuodamas liudytojo parodymų kaitą, paminėjo užšokimą iš nugaros pusės kaip vieną liudytojo nurodytų veikos padarymo būdų, nereiškia, kad teismas nustatė buvus tokią faktinę aplinkybę.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies, 138 straipsnio 1 dalies taikymo

17. Nuteistojo G. P. kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino to, kad G. P. veikė būtinosios ginties situacijoje gindamasis nuo neblaivaus ir agresyvaus N. S..

18. BK 28 straipsnio 1 dalis suteikia asmeniui teisę į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, būtinoji gintis – tai situacija, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

19. Pagal teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. S. buvo sužalotas per konfliktą su G. P. ir E. V., jo metu abi pusės siekė išsiaiškinti tarpusavio nesutarimus panaudodamos fizinį smurtą, t. y. muštynėmis, o joms prasidėjus, nė viena iš konflikto pusių jų galutinai ir besąlygiškai nebuvo nutraukusi. Esant tokioms aplinkybėms, G. P. kasacinio skundo argumentai, jog veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad veikta būtinosios ginties situacijoje, yra atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

21. Nuteistojo G. P. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nuteistojo veikai BK 138 straipsnio 1 dalį, nes kasatorius veikė be kaltės, t. y. nenumatė, kad dėl jo elgesio gali kilti baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių, negalėjo ir neturėjo jų numatyti.

22. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, G. P. veika pasireiškė tuo, kad jis apsikabino per kaklą N. S. ir pargriovė jį ant žemės. Suaugusio žmogaus griovimas ant žemės, kai šis negali tinkamai apsisaugoti, įsikibti, pasirinkti savo virtimo krypties ir pan., teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai yra pavojingas žmogaus sveikatai ir kiekvienas sulaukęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn amžiaus pakaltinamas asmuo yra pajėgus šią aplinkybę suvokti ir gali numatyti galimus tokio elgesio padarinius. Taigi, nekyla abejonių, kad G. P., nusikalstamos veikos padarymo metu būdamas sulaukęs 21 metų amžiaus, griaudamas N. S. ant žemės, numatė galimus tokio elgesio padarinius. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs G. P. veiksmų intensyvumą, kryptingumą ir kitas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad G. P. veika padaryta veikiant tyčia. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada pagal kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neperžengiant kasacinio skundo ribų, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas G. P. veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo G. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Algimantas Valantinas

Artūras Ridikas