Civilinė byla Nr. e3K-3-48-611/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00054-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.11.2; 3.3.1.10; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovei G. G. dėl netesybų ir nuostolių atlyginimo ir atsakovės G. G. priešieškinį ieškovei J. M. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą ir ieškinio reikalavimų keitimą apeliacinės instancijos teisme, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę pakeisti preliminariosios sutarties sąlygas šalių elgesiu, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė J. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės G. G. 16 500 Eur dydžio netesybas, 16 507 Eur nuostolių, viršijančių netesybas, atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2022 m. gegužės 11 d. sudarė preliminariąją sutartį (toliau – preliminarioji sutartis), kurioje susitarė dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. Ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo atsakovei 16 500 Eur dydžio avansą. Preliminariosios sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad jeigu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis iki preliminariosios sutarties 2.1 punkte nustatyto termino nebus pasirašyta dėl pardavėjos kaltės (įskaitant atsisakymą bei vengimą sudaryti sutartį), tai pardavėja per 3 dienas nuo šios sutarties 2.1 punkte nustatyto termino pabaigos privalės grąžinti pirkėjai sumokėtą sutarties 5.1 punkte nurodytą avansą ir sumokėti papildomai 5.1 punkte nurodyto dydžio baudą. Notarinio sandorio sudarymas pas notarę buvo paskirtas 2022 m. liepos 29 d. 15 val. Ieškovė 2022 m. liepos 27 d. banko pavedimu sumokėjo visą likusią turto kainą – 148 500 Eur. 2022 m. liepos 29 d. atsakovės atstovė elektroniniu laišku ieškovei atsiuntė pranešimą dėl sandorio atšaukimo, kuris pasirašytas elektroniniu parašu likus vos daugiau nei 3 valandoms iki sutarto laiko sudaryti pagrindinę sutartį pas notarą. Atsakovė 2022 m. liepos 29 d. banko pavedimu grąžino ieškovei visą jos sumokėtą sumą – 165 000 Eur. Atsakovė likus keletui savaičių iki pagrindinės sutarties sudarymo nustojo bendradarbiauti, vengė bendrauti ir akivaizdžiai vengė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės veiksmų ir kaltės. Nors šalys raštu nesusitarė dėl statybos darbų atlikimo, o preliminariojoje sutartyje nustatė, kad šis klausimas bus aptartas pagrindinėje sutartyje (3.4 punktas), tačiau šalys tiek iki preliminariosios sutarties sudarymo, tiek ją sudarius aptarė planuojamus atlikti remonto darbus: tiek tuos, kuriuos ieškovė planavo atlikti iki pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tiek tuos, kuriuos planavo atlikti po turto perėjimo jos nuosavybėn. Atsakovė savo žodžiu duotą sutikimą pradėti remonto darbus patvirtino ir konkliudentiniais veiksmais. 2022 m. liepos 19 d. atsakovė paprašė darbų nebevykdyti, 2022 m. liepos 22 d. statybos darbai buvo sustabdyti. Ieškovė dėl atsakovės atsisakymo sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį patyrė nuostolių, kurie viršija preliminariosios sutarties 6.2 punkte nurodytą baudą (netesybas). Ieškovė už projektavimo paslaugas UAB „Projektera“ sumokėjo 1452 Eur, už namo vidaus patalpų paprastojo remonto darbus UAB „Kemsi“ sumokėjo 31 555 Eur.
4. Atsakovė G. G. su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 54 561,53 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 2023 m. lapkričio 23 d. atsakovė pareiškimu dėl priešieškinio reikalavimo sumažinimo prašė priteisti iš ieškovės 52 540,12 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovė nurodė, kad preliminariojoje sutartyje nebuvo susitarta dėl jokių turto griovimo, remonto darbų. Atsakovė nei sudarant preliminariąją sutartį, nei vėliau jokia forma sutikimo dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto remonto, griovimo ar kitų statybos darbų nedavė, kadangi tokio sutikimo ieškovė niekada neprašė. Ieškovė atliko statybos, griovimo darbus po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovės turte, pablogindama jo būklę iš esmės, ženkliai sumažino jo vertę, padarė žalos turtui. Ieškovė neteisėtai, be atsakovės sutikimo, sudarė su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl statybos, griovimo darbų atsakovei priklausančiame turte. Atsakovės namas, kuriame ji gyvena šaltuoju metų sezonu, yra greta ginčo turto, tačiau, nepaisant šios aplinkybės, kad galėtų pastebėti vykstančias statybas ir griovimo darbus, ji turėjo būti nuolatos savo name. Atsakovė kartu su sutuoktiniu iki 2022 m. liepos 17 d. buvo išvykusi atostogų į savo sodybą, todėl faktiškai savo namuose nebuvo ir neturėjo jokių objektyvių galimybių pastebėti vykstančius griovimo darbus ir tam užkirsti kelią. Apie namo griovimo darbus ji sužinojo iš trečiųjų asmenų tik liepos mėnesį. Atsakovė taip pat neįleido jokių darbuotojų į namą, visi darbai buvo vykdomi be atsakovės žinios ir sutikimo. Ieškovė, neturėdama atsakovės sutikimo, sudarydavo statybos darbų sutartis, todėl atsakovei nekyla pareiga apmokėti jas. Ieškovė turto būklę ir vertę iš esmės pablogino, tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, o ne ieškovė patyrė nuostolių. Šiuo atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos taikyti ieškovei civilinę atsakomybę ir priteisti iš ieškovės atsakovei 52 540,12 Eur iki statybos darbų buvusios būklės turto atkūrimo išlaidoms atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2024 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 16 500 Eur netesybas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6910 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė įrodė, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Teismas atsakovės nurodomas aplinkybes, kad ji nieko apie griovimo darbus nežinojo, kad darbai vyko be jos sutikimo, vertino kaip atsakovės gynybinę poziciją byloje, kuria siekiama ieškovės veiksmus pristatyti kaip atliktus be jos sutikimo, todėl neteisėtus, ir išvengti civilinės atsakomybės. Tokį atsakovės elgesį, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino kaip nesąžiningą. Teismo vertinimu, atsakovės teiginiai, kad sandoris nebuvo sudarytas dėl to, jog, negavusi atsakovės sutikimo, ieškovė pradėjo vykdyti namo remonto darbus, yra akivaizdžiai neteisingas ir nelogiškas, nes jos tolimesni veiksmai rodė jos ketinimą sandorį sudaryti, jokių požymių, kad sandoris bus atšauktas, nebuvo net ir, atsakovės tvirtinimu, „netikėtai sužinojus“ apie vykdomus remonto darbus.
8. Teismas nurodė, kad preliminariosios sutarties 7.1 punkte nustatyta, jog sutartis prieš terminą gali būti nutraukta abipusiu raštišku šalių susitarimu. Preliminarioji sutartis nutraukta nebuvo, todėl ji privalėjo būti vykdoma, o nepagrįstas atsisakymas ją vykdyti sukelia teisinių pasekmių nesąžiningai šaliai. Teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ji apie statybos darbus sužinojo tik 2022 m. liepos 14 d., nes apie darbus jai buvo žinoma jau prieš išvykstant į sodybą ir ji dėl to sutiko. Teismas konstatavo, kad atsakovė savo veiksmais sudarė visas sąlygas ieškovei turėti lūkestį, kad ginčo turtas bus jai parduotas, ir, tik numatyto sandorio dieną visiškai ir galutinai bei netikėtai atšaukusi sandorį, atsakovė pasielgė nesąžiningai ir yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, todėl neabejotinai būtent atsakovei tenka atsakomybė.
9. Teismas pažymėjo, kad ne ieškovė, o atsakovė kėlė papildomas sąlygas, todėl galimai vėliau atsisakė pagrindinės sutarties. Kitos nurodytos aplinkybės, kad ieškovė siekia sudaryti sandorį tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių nesitarė ir kurių nenurodė preliminariojoje sutartyje; atsakovė su sutuoktiniu turi sutikti, kad turte kaimynai rekonstruotų (modernizuotų) gyvenamąjį namą; galimai žemės sklype ketinama statyti kitus nekilnojamojo turto objektus pažeidžiant žemės sklypų ribas, nėra įrodytos.
10. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis preliminariosios sutarties 6.2 punktu, pardavėja privalėjo ne tik grąžinti ieškovės sumokėtą 16 500 Eur dydžio avansą, bet ir sumokėti tokio pat dydžio baudą, kuri yra laikytina minimaliais ir neįrodinėtinais pirkėjos patirtais nuostoliais. Esant šioms aplinkybėms, teismas ieškovės ieškinio dalį dėl 16 500 Eur baudos priteisimo laikė įrodyta ir tenkino visiškai.
11. Teismas konstatavo, kad ieškovės ketinimai nupirkti atsakovės turtą buvo rimti. Ji buvo pasikvietusi architektų komandą ir dalyvaujant atsakovei aptarė esminius namo rekonstrukcijos momentus, atsakovė paaiškino gyvenamojo namo statymo aplinkybes, tačiau rekonstrukcijos projektas buvo pradėtas rengti ieškovei nepateikus gyvenamojo namo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Be to, ieškovė pradėjo statybos darbus, neturėdama tinkamai parengtų statybą leidžiančių dokumentų. Teismas vertino, kad nors ir buvo gautas atsakovės žodinis sutikimas dėl darbų atlikimo, tačiau, ieškovei neturint ginčo objekto nuosavybės teisės bei negavus atsakovės pavedimo atlikti konkrečius darbus ir sutikimo apmokėti su tuo susijusias išlaidas, t. y. būnant nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, galimai nenumačius pasekmių, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis, ieškovės turėtos išlaidos tiek už projekto rengimą, tiek už rangovų atliktus be statybą leidžiančių dokumentų statybos darbus yra priskiriamos ieškovės rizikai ir atsakovė neturi prievolės šių darbų kompensuoti. Priešingas aiškinimas dėl be statybą leidžiančių dokumentų ieškovės atliktų darbų atlyginimo reikštų nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl papildomų 16 507 Eur nuostolių, viršijančių netesybas, atlyginimo priteisimo atmetė.
12. Pasisakydamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų, teismas konstatavo, kad nors atsakovė nurodo, jog priešieškinis yra reiškiamas dėl turto vertės sumažėjimo, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų (turto vertinimo), pagrindžiančių būtent turto vertės sumažėjimą. Iš esmės priešieškinis pagal įrodinėjamas aplinkybes yra reiškiamas dėl atsakovės būsimų turto atkūrimo išlaidų atlyginimo.
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, iš anksto neinformavusi ieškovės po preliminariosios sutarties sudarymo, į namą įleido trečiuosius asmenis, šie atsakovės nurodymu iš namo išvežė baldus, visus ten buvusius daiktus, taip pat pradėjo ardyti ir išvežti grindis, apdailos detales, grindlentes, lubas ir kitą įrangą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pablogino turto vertę ir po jos atliktų veiksmų namas nebuvo gyvenamosios būklės. Turtui buvo padaryta žala bei išardytos ir išvežtos namo dalys (grindys, durys), kurias ieškovė planavo pasilikti. Atsakovės nurodymu buvo išardyti sanitariniai mazgai, medinės grindys, išvežti visi name buvę baldai, išimtos ir išvežtos durys. Šių veiksmų atsakovė nederino su ieškove ir akivaizdžiai pablogino turto vertę.
14. Teismas nustatė, kad nors preliminariojoje sutartyje šalys dėl ginčo namo remonto darbų nesusitarė, tačiau toks susitarimas įvyko vėliau. Pardavėja žodžiu davė leidimą pradėti bei atlikti statybos darbus, įleisdavo darbininkus, neprieštaravo dėl atliekamų darbų, taigi šalys savo konkliudentiniais veiksmais pakeitė raštu sudarytos sutarties turinį. Teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į atsakovės žodinį sutikimą, kad ieškovė atliktų griovimo ir statybos darbus, ir aplinkybę, kad pati atsakovė pradėjo namo griovimo darbus (per socialinį tinklą „Facebook“ surado trečiuosius asmenis, leido pasiimti jiems santechninę įrangą, medines grindų, lubų, sienų dalis), nėra pagrindo ieškovės atliktus statybos darbus pripažinti atliktais be atsakovės sutikimo, t. y. neteisėtais veiksmais.
15. Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovės nurodomas žalos dydis yra akivaizdžiai nepagrįstas, neteisingas ir nesąžiningas, kadangi pagal sąmatą buvusi namo būklė nebus atkurta, o bus žymiai pagerinta. Teismas nusprendė, kad atsakovės pateikta konsultacinė išvada negali tinkamai pagrįsti žalos fakto ir jos dydžio.
16. Teismas konstatavo, kad byloje nustačius, jog būtent atsakovė yra kalta dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, nenustačius ieškovės neteisėtų veiksmų, atsakovei neįrodžius realaus žalos dydžio, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl priešieškinį atmetė.
17. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisakė priimti atsakovės kartu su jos apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus – konsultaciją dėl galimos turto kainos, buvusios preliminariosios sutarties pasirašymo metu ir kai ieškovė gyvenamajame name atliko gyvenamojo namo griovimo ir statybos darbus; išankstinio tyrimo ataskaitą dėl gyvenamojo namo atkuriamųjų statybos darbų vertės po ieškovės atliktų statybos darbų (ir kitus įrodymus, susijusius su naujai atliktais vertinimais). Kolegija pažymėjo, kad nors šie įrodymai neegzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau vertinimas užsakytas pačios atsakovės iniciatyva tik po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo byloje priėmimo. Dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ir yra priimamas jiems nepalankus teismo procesinis sprendimas. Dėl to nėra jokio pagrindo spręsti, jog tokių įrodymų pateikti atsakovė negalėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
19. Kolegija taip pat pažymėjo, kad apeliaciniame skunde atsakovė pareiškė naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliaciniu skundu padidino priešieškinio reikalavimo sumą ir prašo priteisti atsakovei 62 754,15 Eur arba 62 700 Eur nuostolių atlyginimą, įvertinant naujai į bylą teikiamus įrodymus. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kolegija dėl padidintų priešieškinio reikalavimų nepasisakė.
20. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl jai kyla pareiga atlyginti ieškovei šios nuostolius, neįvykdžius preliminariosios sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės teiginiai, kad ji atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl ieškovės nesąžiningumo ir neteisėtų veiksmų, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija analizuojamą situaciją galėtų vertinti kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė.
21. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo priteisti atlyginti iš atsakovės 16 507 Eur nuostolių, viršijančių netesybas, kuriuos sudaro patirtos išlaidos, susijusios su ketinto pirkti namo projektavimu (remontu). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad preliminarioji sutartis yra tik organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Iki tol ieškovė jokių teisių į ketinamą pirkti namą neįgyja. Dėl to būsima pirkėja (ieškovė), būdama atidi ir rūpestinga, turėjo įsivertinti ir numatyti galimas pasekmes, jei vis dėlto nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Nors ir buvo gautas atsakovės (pardavėjos) žodinis sutikimas dėl remonto darbų name atlikimo ir buvo atlikti jos konkliudentiniai veiksmai išreiškiant sutikimą, tačiau, ieškovei neturint ginčo objekto nuosavybės teisės bei negavus atsakovės sutikimo dėl konkrečių darbų atlikimo, taip pat neinformavus atsakovės apie galimas patirti (patirtas) su tuo susijusias išlaidas, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė buvo pakankamai atidi, rūpestinga, numatydama galimus pagrindinės sutarties nesudarymo padarinius. Taigi ieškovė, nebūdama preliminariojoje sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto savininkė, tačiau iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo užsakydama namo remonto projektą, pirkdama statybos darbus, kai išlaidos viršijo šalių sutartas netesybas, iš esmės veikė savo rizika.
22. Kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors preliminariojoje sutartyje šalys dėl ginčo namo remonto darbų nesusitarė, tačiau faktiškai toks susitarimas tarp šalių įvyko, t. y. atsakovė po preliminariosios sutarties pasirašymo leido name vykdyti statybos (remonto) darbus. Šalys savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) pakeitė raštu sudarytos preliminariosios sutarties turinį, kad remonto pradžios terminas bus nurodytas pagrindinėje sutartyje ir kad ši nuostata gali būti pakeista tik raštu. Atsakovė, leidusi ieškovei atlikti statybos darbus, šio proceso visiškai nekontroliavo, tuo nesidomėjo ir kaip savininkė nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga, numatydama galimus pagrindinės sutarties nesudarymo padarinius. Nustačius, kad būtent atsakovė yra kalta dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, kad atsakovė nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga, numatydama galimus pagrindinės sutarties nesudarymo padarinius, ir nenustačius ieškovės neteisėtų veiksmų, kolegijos vertinimu, toks šalims kilusių neigiamų pasekmių paskirstymas tarp šalių geriausiai užtikrins jų interesų balansą, nesuteiks nė vienai iš šalių galimybės kitos šalies sąskaita praturtėti dėl nesąžiningų ar nepakankamai atidžių viena kitos veiksmų.
23. Nors nustačiusi, kad nebuvo įrodyti ieškovės neteisėti veiksmai, todėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas nebetenka prasmės, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, jog ieškovė neįrodė ir žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir neturi savo iniciatyva rinkti įrodymų, juo labiau kai nenustatyti ieškovės neteisėti veiksmai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti atsakovės G. G. pateiktus naujus įrodymus ir atsisakyta nagrinėti apeliaciniame skunde padidintą priešieškinio reikalavimą, ir dalį, kuria paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimas dėl priešieškinio atmetimo, ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti naujus įrodymus, turinčius esminę reikšmę teisingo teismo procesinio sprendimo priėmimui, tuo nukrypdamas ir nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Pateiktais naujais įrodymais atsakovė nesiekė iš naujo nustatyti visų faktinių aplinkybių, o siekė įrodyti jos reikalaujamo žalos dydžio pagrįstumą. Aplinkybė, kad teismui nepakako įrodymų dėl atsakovės patirtos žalos dydžio, paaiškėjo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl konstatuotina, kad konsultacinių išvadų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir atsakovė turėjo teisę šiuos įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui. Taigi pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad deliktinę atsakomybę prašantis taikyti asmuo neįrodė realaus žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai, pagrindžiantys žalos dydį, privalo būti priimti, nes apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus.
24.2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė apeliaciniame skunde pareiškė naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Reikalavimas apeliacinės instancijos teismui priteisti patirtos žalos atlyginimo dydį pagal naujai pateiktus įrodymus negali būti laikomas nauju reikalavimu, nes toks reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su pirmosios instancijos teismui pareikštu reikalavimu. Šiuo atveju teismas nepagrįstai sutapatino ieškovo teisę pakeisti ieškinio dalyką ir teisę padidinti ieškinio dalyką, nurodydamas, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, įstatymas nenustato galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme. Vertindamas priešieškinio reikalavimo padidinimą kaip reikalavimo pakeitimą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos.
24.3. Teismai nors ir konstatavo, kad ieškovė atliko savavališkos statybos darbus, nes neturėjo statybą leidžiančių dokumentų, tačiau už neteisėtų veiksmų atlikimą nepagrįstai netaikė ieškovei civilinės atsakomybės. Dėl to ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų padariniai (atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo išgriautas) nepagrįstai teko atsakovei. Atsakovė atlygino ieškovei padarytą žalą už atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovė taip pat yra patyrusi žalos dėl ieškovės savavališkai atliktų statybos darbų, kuriems atlikti atsakovė nedavė ir negalėjo duoti jokio sutikimo. Atsakovei atsisakius parduoti ieškovei nekilnojamąjį turtą ir sumokėjus ieškovės naudai 16 500 Eur baudą, atsakovei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas turėjo likti nepakitęs.
24.4. Teismai nepagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nenustatyti ieškovės neteisėti veiksmai. Ieškovė, pradėjusi vykdyti statybos, griovimo darbus be tinkamai parengto ir suderinto projekto bei statybą leidžiančio dokumento, vykdė savavališkos statybos darbus. Savavališka statyba vertintina kaip neteisėti veiksmai, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ieškovė neturi atlyginti atsakovei patirtos žalos pagal priešieškinio reikalavimą, prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normoms. Siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius ir užtikrinti atsakovės nuosavybės neliečiamumo principą, reikia atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, tam reikalinga 62 754,15 Eur suma, arba atsakovės patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip turto vertės sumažėjimas (62 700 Eur). Įstatymo teisinis reguliavimas patvirtina, kad asmuo, įvykdęs savavališkos statybos darbus, privalo atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą kitiems asmenims, įskaitant ir nekilnojamojo turto savininką. Sprendžiant, kad žalos kilimui turėjo įtakos ir paties nekilnojamojo turto savininko veiksmai, nuostoliai gali būti mažinami, taikant mišrios kaltės institutą, tačiau žalą padariusiam asmeniui bet kokiu atveju turi būti taikoma atsakomybė.
24.5. Bylą nagrinėję teismai, atsisakydami taikyti ieškovei atsakomybę už savavališkos statybos darbais atsakovei padarytą žalą, nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, pardavėjui atsisakius parduoti nekilnojamąjį daiktą pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, preliminariosios sutarties objektą savavališkos statybos darbais iš esmės pabloginęs (sugriovęs) pirkėjas turi atsakyti už pardavėjo patirtą žalą dėl turto būklės pabloginimo (turto vertės sumažėjimo).
24.6. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 2 dalį, 6.165 bei 6.183 straipsnių imperatyvias nuostatas bei įrodinėjimo taisykles, kadangi rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti galima tik raštu, negali būti pakeista ar papildyta kitokiu būdu. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ir atsakovė pakeitė preliminariojoje sutartyje nustatytą remonto pradžios terminą, nes nėra jokių tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų.
24.7. Tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Byloje pagal atsakovės priešieškinį negalima kalbėti apie aiškų ir nedviprasmišką susitarimą, nes ir patys teismai nusprendė, kad atsakovė nebuvo informuota apie konkrečius ieškovės atliekamus statybos darbus ir jiems atlikti nedavė sutikimo (sutikimas neva duotas tik dėl remonto darbų, bet ne dėl konkrečių darbų). Todėl negalima teigti, kad ieškovė ir atsakovė konkliudentiniais veiksmais pakeitė preliminariojoje sutartyje nustatytą remonto pradžios momentą, nes dėl to nėra aiškaus ir nedviprasmiško susitarimo. Laikantis pozicijos, kad preliminariosios sutarties keitimas yra galimas konkliudentiniais veiksmais, šios aplinkybės negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais, nes tai draudžia CK 1.98 straipsnio 2 dalis, taip pat tai neatitinka kasacinio teismo praktikos.
25. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą, priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
25.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės naujai pateiktus įrodymus, kadangi atsakovė nedėjo pakankamai pastangų įrodyti žalos dydį – neprašė skirti byloje teismo ekspertizės, neteikė papildomų įrodymų, buvo pasyvi civilinio proceso dalyvė. Byloje nėra nustatyta ir pati atsakovė procesiniuose dokumentuose nenurodė, kad jai buvo užkirsta teisė imtis iniciatyvos pateikti papildomus įrodymus ir (ar) inicijuoti teismo ekspertizę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar kad tokie jos pateikti prašymai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti. Ieškovės vertinimu, nebuvo ir nėra nustatyta jokių objektyvių, pateisinamų priežasčių, kodėl atsakovė negalėjo pateikti komentuojamų rašytinių įrodymų dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, kadangi atsakovė neįrodė ne tik žalos dydžio, bet ir ieškovės neteisėtų veiksmų ginčo situacijoje, naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui nėra ir negalėjo būti laikoma esmine (teisiškai aktualia). Naujai teikiamų įrodymų (ne)pateikimas į bylą priklausė išimtinai nuo atsakovės valios ir aktyvumo procese, o byloje nebuvo nustatyta, kad ginčo ataskaitų atsakovė į bylą negalėjo surinkti ir (ar) pateikti į bylą dar pirmosios instancijos teisme. Ši aplinkybė esmingai skiriasi nuo kasaciniame skunde cituojamų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų.
25.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, kad atsakovė apeliaciniu skundu pareiškė naujus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė iš esmės ėmėsi įrodinėti turto rinkos vertę, už kurią jis galėtų būti parduotas su byla nesusijusiam trečiajam asmeniui, kainos skirtumą laikydama savo žala, o priešieškiniu atsakovė siekė turto atkūrimo (atstatymo). Todėl vertintina, kad atsakovė siekė ne padidinti savo reikalavimų dydį, bet pakeisti jų pagrindą bei dalyką. Be to, byloje neįrodyti ieškovės neteisėti veiksmai, todėl, apeliacinės instancijos teismui net ir priėmus naujus įrodymus, procesinis sprendimas būtų toks pat.
25.3. Nors preliminariojoje sutartyje šalys dėl ginčo namo remonto darbų nesusitarė, tačiau faktiškai toks susitarimas tarp šalių įvyko, t. y. atsakovė po preliminariosios sutarties pasirašymo leido name vykdyti statybos, remonto darbus. Teismai padarė teisingas išvadas, kad atsakovė tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais pritarė name vykdytiems remonto darbams, todėl tarp šalių buvo susitarimas dėl statybos, remonto darbų, t. y. atsakovė leido, iki bus sudaryta pagrindinė sutartis, name vykdyti minėtus darbus.
25.4. Šalims griežtas preliminariosios sutarties 7.2 punkto sąlygų dėl jos pakeitimo raštu laikymasis neturėjo esminės reikšmės, kadangi šalys atitinkamų nuostatų, įtvirtinančių pareigą preliminariąją sutartį (jos sąlygas) keisti išimtinai raštu, skrupulingai nesilaikė. Akivaizdu, jog šiuo atveju buvo šalių consensus ad idem (šalių valios sutapimas) nepaisyti preliminariosios sutarties 7.2 punkto sąlygos, todėl ir šios sutarties 3.4 punktas galėjo būti keičiamas šalių konkliudentiniais veiksmais (ne raštu). Todėl atsakovė nagrinėjamoje situacijoje negali remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
25.5. Atsakovė nepagrįstai tapatina ieškovės veiksmų neteisėtumą kaip civilinės atsakomybės sąlygą su neteisėtais veiksmais neva atliekant statybos darbus neturint statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas pagal teisės aktų reikalavimus. Kasacinis teismas yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi, civilinės atsakomybės taikymo kontekste svarbu atsakyti, ar ieškovė atliko neteisėtus veiksmus atsakovės atžvilgiu, kad atlikti veiksmai lėmė atsakovės nurodytos žalos jai atsiradimą.
25.6. Statyba be statybą leidžiančio dokumento (nesvarstant to, ar jis buvo būtinas) nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės nurodoma žala. Priešingai, sutvirtinus avarinę namo konstrukciją atsakovė patiria ne žalą, o pagerinimus. Kita vertus, jei dėl neteisėtos statybos atsakovei kiltų neigiamų pasekmių, t. y. Statybos inspekcija pateiktų reikalavimą šalinti neteisėtos statybos padarinius, gauti statybą leidžiantį dokumentą ar pan., statyba be statybą leidžiančio dokumento galėtų būti priežastiniu ryšiu susijusi su atitinkamais nuostoliais, tačiau tokių nuostolių atsakovė nepatyrė ir neįrodinėja.
25.7. Statybos (statybos darbų) pripažinimas savavališkais veiksmais yra reguliuojamas viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybą. O savavališkos statybos faktas yra konstatuojamas valstybinių institucijų pareigūnų priimamais individualiais administraciniais aktais. Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje neįrodinėjo, jog dėl gyvenamajame name atliktų statybos darbų buvo surašytas savavališkas statybos aktas ir (ar) atitinkami privalomieji nurodymai, kurių pagrindu ieškovė (kaip turto naudotoja) ar atsakovė (kaip turto savininkė) būtų įpareigota (-os) pašalinti gyvenamajame name atliktų darbų rezultatą.
25.8. Atsakovei nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį likus apytiksliai 3 valandoms iki pagrindinės sutarties sudarymo, būtent pačios atsakovės veiksmas – nepagrįstas atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį – tiesiogiai nulėmė, kad nekilnojamasis turtas liko atsakovei, todėl atsakovei tenka tokių jos veiksmų sukeltų padarinių rizika ir ji pati yra atsakinga už tokių veiksmų sukeltas pasekmes bei nuostolius.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės priimti naujus įrodymus ir proceso dalyvio teisės keisti ieškiniu pareikšto reikalavimo apimtį apeliacinės instancijos teisme
26. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti naujus įrodymus, turinčius esminę reikšmę teisingo teismo procesinio sprendimo priėmimui, tuo nukrypdamas ir nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Pateiktais naujais įrodymais atsakovė siekė įrodyti savo reikalaujamo žalos dydžio pagrįstumą, aplinkybė dėl pateiktų įrodymų nepakankamumo dėl žalos dydžio paaiškėjo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad deliktinę atsakomybę prašanti taikyti atsakovė neįrodė realaus žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai dėl žalos dydžio privalėjo būti priimti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovė, padidinusi priešieškiniu prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį, pareiškė naują reikalavimą, dėl to neteisėtai nepasisakė šiuo klausimu.
27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Siekiant atsakyti į atsakovės šios nutarties 26 punkte keliamus teisės klausimus, būtina plačiau aptarti CPK 306, 312 ir 314 straipsniuose aptartų ribojimų prasmę ir paskirtį.
28. Visų pirma, visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), taip pat rungimosi ir dispozityvumo (CPK 12–13 straipsniai) principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui jau pirmosios instancijos teisme, o konkrečiai – parengiamojoje proceso stadijoje.
29. Būtent todėl pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija yra viena iš svarbiausių. Nuo to, kaip bus pasirengta bylos teisminiam nagrinėjimui, galutinai suformuluoti ieškovo reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai į pareikštą ieškinį, kada bus nurodyti ir pateikti teismui byloje tirtini įrodymai, tiesiogiai priklauso teismo galimybė bylą išnagrinėti jau per pirmąjį teismo posėdį. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui esmė – visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti, ginčo esmės išsiaiškinimas, įtrauktinų dalyvauti byloje asmenų nustatymas, taip pat kitų veiksmų, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje, atlikimas (CPK 225 straipsnio 1 punktas, 230 straipsnio 1 dalis, 227 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu vykstant bylos nagrinėjimui iš esmės įrodymai neberenkami, tik tiriami ir vertinami rengimosi bylos nagrinėjimui teisme stadijoje nurodyti ir pateikti įrodymai.
30. Būtent todėl CPK 226 straipsnyje įtvirtinta šalių ir trečiųjų asmenų pareiga pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodant aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus per pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadiją.
31. Pagal CPK 225 straipsnį, teismas, gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, turi teisę pasirinkti vieną iš dviejų pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formų – žodinę (parengiamajame teismo posėdyje) arba rašytinę (paruošiamaisiais dokumentais), arba manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti veiksmai nereikalingi, priima CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pažymėtina, kad paprastai papildomi pasirengimo nagrinėti teismo posėdyje veiksmai nereikalingi, kai atsakovui pateikus atsiliepimą į ieškinį bylos aplinkybės bylą nagrinėjančiam teisėjui yra akivaizdžios, byla nesudėtinga, kai atsakovas esmingai neginčija ieškovo nurodomų aplinkybių.
32. Teismas, manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, priima nutartį skirti bylą teismo posėdyje (CPK 232 straipsnis). Priimant nutartį skirti bylą teismo posėdyje, jau turi būti aiškūs galutinai suformuluoti šalių reikalavimai ir atsikirtimai į juos, visi šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų argumentai, taip pat įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ir (ar) atsikirtimus, žinoma, dėl kokio šalis siejančio teisinio santykio kvalifikavimo vyksta ginčas. Tokiu būdu užtikrinamas šios nutarties 28 punkte nurodytų principų įgyvendinimas ir užtikrinama galimybė išvengti siurprizinio teismo sprendimo, t. y. bylos šaliai netikėto sprendimo. Šis draudimas siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl teisės į teisingą teismą, iš kurios matyti, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-1075/2022 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
33. Teismas, naudodamasis CPK 225 straipsnyje įtvirtinta išaiškinimo teise (dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo), gali patikslinti, kuri šalis ir kurias aplinkybes turi įrodyti, tačiau ši teismo teisė nereiškia, kad teismas turi nurodyti šalims, kokius konkrečius įrodymus turi pateikti ir ar pateiktų konkrečių įrodymų ir kiek pakaks šalies įrodinėjamoms aplinkybėms pripažinti esant įrodytomis. Šalys, naudodamosi CPK įtvirtintais dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12–13 straipsniai), pačios sprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius teikti ir kiek jų teikti. CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų neužtenka, turi būti derinama ir aiškinama kartu su pirmiau aptartomis įrodymų teikimo ir teismo išaiškinimo teisę reglamentuojančiomis normomis ir turi būti aiškinama nepaneigiant pirmiau aptartos taisyklės, jog įrodymai teikiami pasirengimo nagrinėjimui iš esmės stadijoje ir teismas neturi šalims nurodyti, kokius konkrečius ir kiek įrodymų šalis turi pateikti.
34. Kadangi visa bylos medžiaga suformuojama parengiamojoje stadijoje, kad bylą galima būtų išnagrinėti per vieną teismo posėdį, todėl atitinkamai CPK įtvirtintas ribojimas vėliau, jau paskyrus bylą į teismo posėdį, teikti naujus įrodymus. Vėliau pateiktus įrodymus teismas turi teisę atsisakyti priimti arba atmesti prašymą juos išreikalauti, jeigu vėlesnis įrodymų pateikimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (ar) įrodymai ar prašymas dėl jų išreikalavimo galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis).
35. Apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020, 49 punktas).
36. Apeliacinės instancijos teisme yra patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas pagal pateikto apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų, remdamasis šalių pateiktais ir teismo ištirtais įrodymais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai pritaikė įstatymą (įskaitant šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimą). Todėl bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme pagal tokius reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, neatitiktų CPK 306 straipsnyje įtvirtinto apeliacijos modelio, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020, 50 punktas).
37. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus materialinius teisinius reikalavimus išreiškia apeliacijos esmę, neleidžia jai pakeisti pirmosios instancijos teismo proceso. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teisme draudžiama kelti naujus reikalavimus, bet ne kiekvienas apeliacinės instancijos teisme pareikštas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, gali būti pripažintas nauju (CPK 312 straipsnis).
38. Pagal CPK 312 straipsnį, naujais reikalavimais nelaikomi šalutiniai reikalavimai, kurie neatsiejamai susiję su jau pareikštu reikalavimu (pavyzdžiui, naujais nepripažįstami reikalavimai priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai); naujais nelaikytini reikalavimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir nesvarstė, ir kt.
39. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teismuose įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2012">3K-3-472/2012</a>; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-299/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-299/2013">3K-3-299/2013</a>).
40. Nors atsakovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad ieškinio reikalavimo apimties padidinimas kasacinio teismo praktikoje nelaikomas nauju reikalavimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2008">3K-3-380/2008</a>; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-431/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-431/2011">3K-3-431/2011</a>), tačiau, atsižvelgiant į Lietuvoje įtvirtintą apeliacijos modelį, leidimas padidinti reikalavimo apimtį, jeigu tai nėra šalutinis reikalavimas CPK 312 straipsnio prasme, neatitiktų CPK įtvirtintų apeliacijos procesą reglamentuojančių normų paskirties, nes tai reikštų apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tokiais aspektais, kurių nenagrinėjo ir netyrė pirmosios instancijos teismas.
41. Kadangi, kaip jau minėta, visi šalių įrodymai turi būti nurodomi ir pateikiami ar pateikiamas prašymas dėl jų išreikalavimo pirmosios instancijos teisme parengiamojoje proceso stadijoje, o vėlesnis jų pateikimas yra draudžiamas, išskyrus CPK nustatytas išimtis, be to, atsižvelgiant į Lietuvoje įtvirtintą apeliacijos modelį (šios nutarties 35–36 punktai), todėl, įstatymo leidėjui laikantis nuoseklios pozicijos, naujų įrodymų teikimas yra draudžiamas ir apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis. Taigi, naujų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme yra bendros ribojimo taisyklės išimtis, dėl to ji negali būti aiškinama per plačiai. Kasacinio teismo praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).
42. Kasacinio teismo yra pažymėta ir tai, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDktMjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349-248/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349-248/2019">3K-3-349-248/2019</a>, 21 punktas).
43. Naujesnėje kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI1LTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-325-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-325-823/2020">e3K-3-325-823/2020</a>, 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI1LTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-325-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-325-823/2020">e3K-3-325-823/2020</a>, 51 punktas).
44. Nagrinėjamoje byloje atsakovė patirtą žalą grindė įrodinėdama, kokias išlaidas ji patirs atkurdama prieš statybos darbų pradžią buvusią gyvenamojo namo būklę. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą atmetė remdamasis dviem savarankiškais pagrindais – kad atsakovė neįrodė ieškovės neteisėtų veiksmų ir kad atsakovės nurodomas žalos dydis yra nepagrįstas, o ne dėl to, kad neužteko įrodymų jam konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismui atsakovė pateikė naujus įrodymus – duomenis apie jos namo vertės sumažėjimą. Jei priimtų šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą naujais aspektais, kurie nebuvo pateikti ir tiriami pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Kita vertus, tokie įrodymai lemtų naujų aplinkybių nagrinėjimą, o tai taip pat neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies normos. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, jog atsakovė turėjo galimybę pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme, atsisakydamas priimti atsakovės naujai teikiamus įrodymus, nepažeidė CPK 314 straipsnio normos. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 40 punkte pateiktą išaiškinimą, nusprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs nagrinėti atsakovės padidintą apeliaciniu skundu reikalavimą, taip pat nepažeidė ir CPK 312 straipsnio normos.
45. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog ši norma nereiškia, kad teismo pareiga nustatyti nuostolių dydį atsiranda ir tais atvejais, kai konkretus nuostolių dydis nėra įrodytas tik dėl to, jog jų atlyginimo prašanti šalis netinkamai vykdo jai tenkančią pareigą pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkyLTExMjAvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-192-1120/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-192-1120/2024">e3K-3-192-1120/2024</a>, 42 punktas; 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTI3LTgyMy8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-127-823/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-127-823/2024">e3K-7-127-823/2024</a>, 52 punktas).
Dėl šalių teisės pakeisti preliminariąją sutartį konkliudentiniais veiksmais
46. CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis).
47. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį, rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Tačiau, pagal minėto straipsnio 2 dalį, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.
48. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.183 straipsnį nurodyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjQ5LTEwNzUvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-249-1075/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-249-1075/2019">e3K-3-249-1075/2019</a>, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
49. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjQ5LTEwNzUvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-249-1075/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-249-1075/2019">e3K-3-249-1075/2019</a> 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
50. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje, formuodamas teismų praktiką dėl CK 6.183 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad ši norma gali būti taikoma ir šalių elgesio kvalifikavimui dėl preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349/2014">3K-3-349/2014</a>; 2024 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-378/2024). Nors minėtose bylose kasacinis teismas pasisakė dėl šalių teisės pakeisti preliminariojoje sutartyje įtvirtintą pagrindinės sutarties sudarymo terminą, tačiau šis aiškinimas vienodai taikytinas ir kitoms preliminariosios sutarties sąlygoms. Tik notarinės formos sutartims įstatymas tiesiogiai draudžia taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą (CK 6.183 straipsnio 3 dalis).
51. Atsižvelgdama į aptartus motyvus teisėjų kolegija nusprendžia, jog atsakovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl CK 6.183 straipsnio 2 dalies normos taikymo draudimo preliminariosios sutarties sąlygoms pakeisti yra teisiškai nepagrįsti. Todėl atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad preliminarioji sutartis dėl jos privalomos rašytinės formos negali būti keičiama konkliudentiniais veiksmais, esant CK 6.183 straipsnio 2 dalies sąlygoms.
52. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apie šalių susitarimą dėl preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo ir leidimo ieškovei pradėti rekonstrukcijos darbus sprendė iš šalių paaiškinimų ir jų elgesio vykdant preliminariąją sutartį (sprendimo 70–72, 74 punktai), apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritarė. Todėl atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad preliminariosios sutarties pakeitimas konkliudentiniais veiksmais dėl jos privalomos rašytinės formos negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais, nėra teisiškai reikšmingas, dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl jo nepasisako. Kaip nurodyta šios nutarties 49 punkte, susitarimas konkliudentiniais veiksmais pakeisti sutartį gali būti įrodinėjamas ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir nustatomas iš šalių elgesio, o tai nagrinėjamoje byloje teismai ir nustatė. Atsakovė kasaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo vertinant įrodymus, o aplinkybės, jog sutartis buvo pakeista šalių konkliudentiniais veiksmais, nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio kasacinis teismas nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl civilinės atsakomybės taikymo ieškovei, nustačius savavališką statybą
53. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės (ši išvada kasaciniu skundu neginčijama). Teismai taip pat nustatė, kad buvo gautas atsakovės leidimas vykdyti remonto darbus dar nesudarius pagrindinės sutarties, bet kartu nusprendė, kad ieškovė darbus vykdė neturėdama tam statybą leidžiančių dokumentų.
54. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog ieškovė neturėdama statybos leidimo atliko savavališkos statybos darbus, už neteisėtų veiksmų atlikimą nepagrįstai netaikė civilinės atsakomybės (CK 6.246 straipsnis). Iš neteisėtų ieškovės veiksmų kilę padariniai negali būti perkeliami atsakovei. Ieškovė pažeidė įstatyme bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl jai kyla deliktinė atsakomybė. Nurodo, kad savavališkos statybos padariniai turi būti šalinami kaltų asmenų lėšomis, todėl šiuo atveju ginčo objekto – gyvenamojo namo – buvusios padėties atkūrimo išlaidas turi padengti ieškovė.
55. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Visų pirma, teismų nustatyta, kad ieškovę ir atsakovę siejo preliminarioji sutartis, šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė šią sutartį, kai atsakovė leido ieškovei atlikti statybos darbus ir pati pradėjo namo vidaus ardymo darbus. Ieškovė atliko gyvenamojo namo statybos darbus esant atsakovės sutikimui, todėl teismai nenustatė, kad ieškovė pažeidė preliminariąją sutartį. Statybos darbai ieškovės iniciatyva buvo atliekami vykdant preliminariąją sutartį, todėl ieškovei negali būti taikoma deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU0LTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-154-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-154-823/2020">e3K-3-154-823/2020</a>, 62 punktas). Dėl to teismų nustatytas viešosios teisės pažeidimas (savavališkos statybos darbai neturint statybą leidžiančio dokumento) neturi įtakos ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiams, todėl nelemia ieškovės civilinės atsakomybės atsakovei. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsakomybę už viešosios teisės pažeidimą reglamentuojančios normos netaikytinos sprendžiant dėl ieškovės civilinės atsakomybės atsakovei. Atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes ir aptartus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
56. Remdamasi nutartyje pateiktais išaiškinimais bei argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias pirmiau aptartas teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
57. Kiti atsakovės kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
59. Atsakovės kasacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad nagrinėjamą bylą laimėjo ieškovė.
60. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2613,60 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
61. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2613,60 (dviejų tūkstančių šešių šimtų trylikos Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė
