Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.2; 38; 44.5.1; 45.1; 114.11 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos autocentras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autocentras“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos altas“, uždarajai akcinei bendrovei „Krasta auto“, dėl žalos atlyginimo ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autocentras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Maritina“ pagal 2004 m. sausio 21 d. lizingo sutartį su UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu – UAB „Swedbank lizingas“) įsigijo iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ naują automobilį BMW 530. Pardavėjas suteikė automobiliui dvejų metų be ridos apribojimų kokybės garantiją, skaičiuojamą nuo turto priėmimo–perdavimo dienos. 2004 m. sausio 21 d. automobilis buvo apdraustas kasko draudimu UADB „Ergo Lietuva“. Draudiko reikalavimu atsakovas UAB „Baltijos autocentras“ užsakė sumontuoti automobilyje apsaugos signalizaciją. Byloje taip pat nustatyta, kad 2004 m. sausio 28 d. ieškovo įsigytas automobilis buvo pavogtas, 2004 m. vasario 1 d. – surastas su sulaužytomis užvedimo ir kairės pusės priekinių durelių spynelėmis. 2004 m. rugsėjo 10 d. automobilis sudegė Jūrmalos mieste, Latvijos Respublikoje, ir po gaisro tapo nebetinkamas naudoti. Ieškinyje nurodyta, kad tiek Latvijos, tiek Lietuvos specialistų (ekspertų) išvadose gaisro, dėl kurio sudegė ieškovo automobilis, kilimo priežastimi įvardytas automobilio elektros laidų instaliacijos avarinis darbo režimas. 2005 m. kovo 4 d. UADB „Ergo Lietuva“ išmokėjo tuometės UAB „Hansa lizingas“ naudai 137 741,47 Lt draudimo išmoką. Liko neatlyginta 17 558,53 Lt už apdraustos transporto priemonės instaliaciją, 1810,16 Lt už neserijinės komplektacijos apsaugos sistemos „Black Bug Plus“ remontą, 8216,20 Lt sumažinta draudimo įmokos ir 600 Lt franšizės suma. Šiuos nuostolius privalo atlyginti atsakovas, nes pardavė netinkamos kokybės daiktą. Dėl trūkumų, lėmusių gaisro priežastį (elektros laidų instaliacijos avarinį darbo režimą), automobilis sudegė atsakovo suteikto dvejų metų garantinio termino laikotarpiu.
Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais UADB „Ergo Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ 137 741,47 Lt tiesioginės žalos atlyginimo, 736,04 Lt gaisro ekspertizės ir 177 Lt žalos įvertinimo išlaidoms atlyginti, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Jis nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas ieškovo pranešimas, jog apdraustas automobilis sudegė. Atsakovas pardavė ieškovui automobilį, neatitinkantį tokio pobūdžio daiktui keliamų reikalavimų – automobilis užsidegė, gaisro metu buvo sunaikintas (žuvo), juo nebegalima naudotis pagal paskirtį. Specialistų tyrimų duomenimis, gaisras automobilyje įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, trečiųjų asmenų veiksmų bei pirkėjo kaltės. Taigi atsakovas privalo vykdyti pirkimo–pardavimo sutartyje prisiimtus įsipareigojimus ir atlyginti dėl automobilio sudegimo atsiradusią žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškovo UAB „Maritina“ ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas jam iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ 80 999,77 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo 2006 m. lapkričio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; kitą UAB „Maritina“ ieškinio dalį atmetė; trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį tenkino visiškai, priteisdamas jam iš atsakovo 138 654,51 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Remdamasis CK 6.573 straipsniu, teismas nurodė, kad ieškovas, būdamas lizingo gavėjas, turi teisę pareikšti lizingo dalyko pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsirandančius reikalavimus tiesiogiai pardavėjui. Spręsdamas dėl šių pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadoje Nr. 15614 nurodyta, jog ant ekspertui perduotų daugiagyslių varinių laidų fragmentų nenustatyta trumpojo elektros jungimo požymių; nustatyti gaisro židinio vietą, taip pat gaisro kilimo priežastį neįmanoma. Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr. 116-2 nustatyta, kad būdingi pažeidimai bei pėdsakai tarp variklio ir radiatoriaus nurodo galimą gaisro židinio rajoną priekinėje automobilio dalyje, taip pat padaryta išvada, jog labiausiai tikėtina gaisro priežastimi galima pripažinti pažeidimą arba trumpąjį elektros jungimą automobilio elektros sistemoje. Jūrmalos miesto Policijos valdybos viršininkas, padaręs išvadą, kad labiausiai tikėtina automobilio užsidegimo priežastis yra elektros sistemos gedimas ar trumpasis sujungimas, kartu pažymėjęs, jog, tiriant įvykį, nebuvo gauta jokios informacijos ar įrodymų, kad automobilis sudegintas tyčia, 2004 m. spalio 10 d. nutarimu atsisakė kelti baudžiamąją bylą. Trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ prašymu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro 2005 m. sausio 17 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 01 EA konstatuota, kad gaisro židinio zona yra variklio skyriaus kairėje pusėje; gaisras kilo dėl elektros laidų instaliacijos avarinio darbo režimo. Teismo pavedimu Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 15 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 11-843 (07);11-965 (09) konstatuota, kad dėl duomenų stokos negalima nei patvirtinti, nei paneigti ankstesnių ekspertizių ir specialistų išvadų dėl gaisro tiesioginės priežasties bei židinio vietos.
Teismas nurodė, kad ieškovas šioje byloje įrodinėja, jog atsakovas pardavė jam automobilį su paslėptais trūkumais (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), dėl kurių jis sudegė. Atsakovas tvirtina, kad pardavė tinkamos kokybės automobilį, savo atsikirtimus dėl gaisro židinio vietos ir priežasties iš esmės grįsdamas Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadomis bei Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto 2009 m. gegužės 15 d. išvadomis. Dėl pirmosios išvados teismas nurodė, kad ekspertas tyrė tik jam perduotų laidų fragmentus, tuo tarpu Gaisrinių tyrimų centro ekspertas A. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jei koks automobilio laidas dirba avariniu režimu, tai perkaitimo pėdsakai lieka jame, o ne visuose laiduose. Dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 15 d. ekspertizės teismas pažymėjo, kad ši buvo atlikta praėjus penkeriems metams po įvykio; vien iš dokumentų darytos ekspertizės akte konstatuota, kad konkrečioms išvadoms nėra pakankamai duomenų, taigi akte niekas nei paneigta, nei patvirtinta. Teismo vertinimu, faktą, kad gaisro židinys buvo automobilio priekinėje dalyje, variklio skyriuje, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis yra automobilio elektros laidų instaliacijos gedimas, patvirtina Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvados, Jūrmalos miesto Policijos valdybos viršininko 2004 m. spalio 10 d. nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą motyvai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės išvados, taip pat gaisrą gesinusių ir įvykio vietą apžiūrėjusių pareigūnų bei liudytojų paaiškinimai, tuo tarpu atsakovas tik neigia byloje surinktus įrodymus, remdamasis atskiromis detalėmis kelia hipotetines versijas, tačiau jas patvirtinančių įrodymų nepateikia (CPK 178 straipsnis). Dėl atsakovo tvirtinimo, kad automobilis padegtas tyčia, ir šiam pagrįsti išvardytų aplinkybių (ant asfalto mėtėsi stiklo šukės, aplink automobilį buvo išsiliejęs skystis, ore tvyrojo benzino kvapas, tačiau automobilio bakas nesprogęs, neišsilydžiusios valstybinių numerių lentelės rastos automobilio viduje ir kt.) teismas nurodė, jog nėra pagrindo manyti, kad šių aplinkybių nepastebėjo Latvijos policija, kuri, atsisakydama kelti dėl įvykio baudžiamąją bylą, konstatavo, jog nėra įrodymų, kad automobilis sudegintas, be to, nurodytą atsakovo tvirtinimą paneigia kiti bylos duomenys (gaisrą gesinusio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno paaiškinimai, įvykio liudytojo A. P. parodymai). Dėl atsakovo argumentų, kad automobilio gedimai galėjo atsirasti dėl trečiųjų asmenų kaltės automobilio vagystės metu ar montuojant apsaugos signalizaciją, teismas sprendė, jog šios aplinkybės neįrodytos, be to, nešalina atsakovo atsakomybės, nes jis rūpinosi tiek automobilio signalizacijos įrengimu, tiek automobilio remontu po vagystės, taigi yra atsakingas už savo pasirinktų asmenų darbus ir šiuo atveju negali remtis trečiųjų asmenų kalte (CK 6.257 straipsnis, 6.333 straipsnio 3 dalis).
Teismas pripažino bylos duomenis pakankamais konstatuoti, kad gaisras įvyko automobilio priekinėje dalyje, variklio skyriuje, dėl elektros instaliacijos gedimų, t. y. paslėptų automobilio trūkumų, o atsakovą – neįrodžiusiu CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nurodytų pardavėjo, garantavusio daikto kokybę, atsakomybę šalinančių aplinkybių. Tai konstatavęs, teismas sprendė, kad atsakovui taikytina civilinė atsakomybė dėl netinkamo sutarties vykdymo, nes jis pardavė ieškovui netinkamos kokybės automobilį, dėl to šis patyrė žalos, kurią atsakovas privalo atlyginti. Teismo nuomone, CK 6.334 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip šalinanti atsakovo atsakomybę už bet kokią ieškovo patirtą žalą. Dėl to teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi nurodyta CK norma, neigdamas savo pareigą atlyginti ieškovui nuostolius, jo patirtus dėl kartu su automobiliu sugedusios signalizacijos ir sudegusio automobilio transportavimo iš Latvijos į Lietuvą. Tačiau teismas pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš jam atsakovo 16 432,40 Lt draudikui UADB „Ergo Lietuva“ sumokėtos draudimo įmokos. Teismas pažymėjo, kad šios išlaidos priežastiniu ryšiu nesusijusios su faktu, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartines prievoles: ieškovas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, bet kokiu atveju privalėjo mokėti draudimo įmokas, be to, būtent draudimo sutarties pagrindu ieškovas gavo draudimo išmoką. Nurodydamas, kad CK 6.254 straipsnio 2 dalyje neribojama žalą patyrusio asmens teisė reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš ją padariusio asmens (CK 6.256 straipsnio 2 dalis), teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovas dėl žalos atlyginimo turi kreiptis į draudiką. Pažymėjęs, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovo sumokėtų sumų (64 010 Lt pirminės lizingo įmokos už automobilį, 28 835,66 Lt lizingo įmokų, 1950 Lt signalizacijos įrengimo kainos, ieškovo patirtų 863,20 Lt automobilio transportavimo išlaidų), teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, tenkino dalį ieškinio, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 16 432,40 Lt išlaidų, turėtų automobilio draudimo įmokoms sumokėti, priteisimo.
Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo prašymą taikyti trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ ieškinio reikalavimams senaties terminą. Pažymėjęs, kad draudimo išmokos išmokėjimas pripažįstamas pagrindinės prievolės įvykdymo momentu, nuo kurio prasideda iš regresinės prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas (CK 1.127 straipsnio 4 dalis), teismas sprendė, jog UADB „Ergo Lietuva“, 2005 m. kovo 4 d. išmokėjusi naudos gavėjui draudimo išmoką, nuo šio momento įgijo reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymo atsakovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo, 2007 m. lapkričio 28 d. pateikdamas teismui ieškinį, nepraleido sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Trečiasis asmuo UADB „Ergo Lietuva“, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), be to, teismo nuomone, draudikas pagrįstai reikalauja atlyginti kitus su šiuo įvykiu susijusius nuostolius (CK 6.249 straipsnio 1, 4 dalys). Pažymėdamas, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), teismas sprendė, kad, konstatavus ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, nėra pagrindo netenkinti draudiko ieškinio. Atsižvelgdamas į tai, kad dėl draudiko patirtos žalos fakto ir dydžio byloje nėra ginčo, teismas tenkino trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įrodinėjamos ieškovui perduoto automobilio užsidegimo priežasties, išsamiai analizavo ir vertino duomenis, kuriuos atskleidė specialių techninių žinių turintys ir automobilio gaisro aplinkybes tyrę specialistai, kompleksiškai lygino šiuos duomenis su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų ir ekspertų (specialistų) paaiškinimais. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų visumos lyginamuoju įvertinimu, kurio pagrindu susiformavo teismo įsitikinimas, kad labiausiai tikėtina automobilio užsidegimą nulėmusia technine priežastimi pripažintinas gaisro kilimas priekinėje automobilio dalyje, variklio skyriuje, dėl elektros laidų instaliacijos avarinio darbo režimo. Ištyrusi ir įvertinusi Latvijos Respublikos VRM Valstybinės policijos kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadoje, Latvijos Respublikos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr. 116-2 išdėstytus duomenis, Jūrmalos miesto VPGT Jūrmalos brigados būrio viršininko pavaduotojo D. P. 2004 m. rugsėjo 10 d. duotus paaiškinimus, Jūrmalos miesto policijos valdybos viršininko patvirtintame 2004 m. spalio 10 d. nutarime atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą padarytas išvadas dėl informacijos ir įrodymų, kad automobilis buvo sudegintas tyčia, nebuvimo, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro specialisto A. R. 2005 m. sausio 17 d. ekspertizės akto išvadas, taip pat teismo paskirtą ekspertizę 2009 m. balandžio 3 d.–gegužės 13 d. atlikusio Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto S. K. poziciją, kartu atkreipusi dėmesį į tai, jog po automobilio vagystės jame buvo atliekamas laidų remontas, įvairių įtaisų išėmimas ir įdėjimas, šios operacijos buvo vykdomos UAB „Baltijos autocentras“, taip pat į tai, kad jokioje gaisro aplinkybių tyrimo medžiagoje neišdėstyta objektyvaus turinio prielaidų, jog gaisro kilimas galėjo būti susijęs su automobilyje trečiojo asmens UAB „Klaipėdos altas“ įrengtos signalizacijos veikimu, jos techninės būklės ar montavimo darbų kokybe arba kad gaisrą galėjo sukelti automobilio vagystės laikotarpiu padaryti jo pažeidimai, teisėjų kolegija ieškovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais pateiktus įrodymus dėl automobilio užsidegimo priežasties vertino kaip labiau patikimus. Įvertinusi byloje esančius įrodymus jų pakankamumo, leistinumo, patikimumo, ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis aspektais, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esančių duomenų pakanka išvadai, jog labiausiai tikėtina, kad automobilio užsidegimą sukėlė elektros instaliacijos laidų avarinis darbo režimas – techninio pobūdžio gedimas automobilio elektros įrangoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio pobūdžio gedimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas atsakovo parduoto daikto paslėptais trūkumais.
Atmesdama atsakovo apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas suteikė didesnę įrodomąją galią Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro specialisto padarytoms išvadoms ir paaiškinimams dėl galimų automobilio gaisro priežasčių, teisėjų kolegija nurodė, jos teismas šio specialisto išvadas lygino ir vertino kartu su Latvijos Respublikos gaisrų tyrimo specialistų ir policijos pareigūnų išvadomis, gaisrą gesinusių asmenų parodymais, taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės išvadomis bei teisme apklaustų ekspertų paaiškinimais ir, remdamasis labiausiai tikėtino visų ištirtų įrodymų grupių patikimumo principu, padarė pagrįstą išvadą dėl galimos techninės gaisro kilimo priežasties, kurią lėmė automobilio (kaip daikto) trūkumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad automobilio užsidegimas įvyko ar jam turėjo įtakos kokie nors išoriniai veiksniai – trečiųjų asmenų veika ar nenugalimos jėgos poveikis. Tokiomis aplinkybėmis labiausiai tikėtina pripažintina techninė automobilio gaisro priežastis. Atsakovas neįrodė, kad automobilio gaisrą sukėlė ar galėjo sukelti kitokia techninio pobūdžio priežastis ar kitokio pobūdžio veiksnys, dėl kurio kokybės garantiją suteikęs daikto pardavėjas nebūtų atsakingas dėl daikto kokybės trūkumų ir galėtų būti pripažįstamas pagal sutartį tinkamai įvykdžiusiu pardavėjo pareigas. Faktas, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centre automobilio gaisro techninį tyrimą užsakė šio automobilio draudikas, aiškindamasis aplinkybes dėl draudžiamojo įvykio, nesudaro pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog šio centro specialisto išvados turėjo būti vertinamos kritiškai ar net visiškai nevertinamos, esą tyrimas buvo užsakytas šios bylos baigtimi suinteresuoto asmens. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sudegusio automobilio draudikas gaisro priežasčių tyrimą užsakė ir jo išvadas gavo dar iki įstojimo į šią bylą ir savarankiškų reikalavimų joje pateikimo. Atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC) teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvadų, teisėjų kolegija pažymėjo, jog šią atilikęs ekspertas, konstatavęs, kad pagal pateiktą medžiagą jam trūksta duomenų ekspertinėms išvadoms padaryti, nedavė atsakymo nei dėl gaisro židinio zonos ar vietos, nei dėl galimos jo kilimo priežasties. Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo galimybės vertinti LTEC atliktos ekspertizės akto išvadų, nes jame jų nebuvo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, LTEC ekspertizės akto teiginiais nebuvo paneigtos ankstesnės išvados dėl gaisro židinio zonos (vietos) bei labiausiai tikėtinos gaisro priežasties.
Atsakovo tvirtinimo, kad po automobilio perdavimo ieškovas juo naudojosi net devynis mėnesius, per kuriuos nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl daikto kokybės trūkumų, teisėjų kolegija taip pat nepripažino sudarančiu pagrindą išvadai, jog ieškovui buvo perduotas tinkamos kokybės ir pardavėjo garantinius įsipareigojimus atitinkantis daiktas. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodyta, kad paprastai problemos dėl automobilio elektros įrangos būklės atsiranda ir kaupiasi palaipsniui, eksploatuojant automobilį. Šiuo konkrečiu atveju sutrikimas automobilio elektros įrangoje, sukėlęs avarinį elektros instaliacijos laidų darbo režimą, įvyko automobilio kokybės garantijos galiojimo laikotarpiu, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentai dėl automobilio eksploatacijos laiko trukmės nuo jo perdavimo ieškovui iki sudegimo nereikšmingi pardavėjo atsakomybės už daikto trūkumus klausimams išspręsti.
Padariusi išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog automobilio gaisrui kilti galėjo turėti įtakos papildomos automobilio apsaugos sistemos sumontavimas, kurį atliko trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą teisingai sprendusiu, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovo santykių su trečiuoju asmeniu UAB „Klaipėdos altas“ buvimas ar nebuvimas neturi esminės reikšmės šalių ginčui išnagrinėti, nes byloje sprendžiama dėl atsakovo prievolių pagal sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo tinkamumo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Klaipėdos altas“ nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai, jokioje automobilio apsaugos sistemų montavimo proceso stadijoje atsakovas nedalyvavo, nieko nesamdė, nederino ir nekontroliavo, nes šias aplinkybes paneigia bylos rašytiniai duomenys dėl automobilio apsaugos sistemos pakeitimo (remonto) darbų organizavimo ir atsiskaitymo už juos remontuojant pas atsakovą automobilį po šio vagystės. Bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybės teisėjų kolegija taip pat pripažino faktus, kad pats pardavėjas (atsakovas) remontavo ieškovo naudojamą automobilį po šio vagystės. Remonto darbai, be kita ko, apėmė ir automobilio elektronikos, apsaugos bei kitų automobilio elektros sistemos ar su ja susijusių sistemų dalių (mazgų) keitimo, remonto ir būklės tikrinimo darbus. Bylos duomenimis, automobilio pardavėjas (atsakovas) į remonto darbų sąskaitą įtraukė ir automatinės apsaugos sistemos Black Bug Plus remonto paslaugos pardavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, įtraukdamas apsaugos sistemos sumontavimo darbą į savo atliktų remonto darbų sąskaitą, nors ir teigdamas, kad pats šios sistemos nemontavo, kartu prisiėmė ir galimą riziką dėl visų atliktų remonto darbų kokybės atitikties atsakovo suteiktai automobilio kokybės garantijai šios galiojimo laikotarpiu. Atsakovo teiginys, kad po automobilio vagystės ieškovas savo iniciatyva sumontavo papildomą apsaugos sistemą, nepagrįstas jokiais įrodymais.
Pasisakydama dėl parduodamo daikto kokybės garantijos ir įrodinėjimo pareigos, pardavėjui pažeidus pareigą perduoti kokybės garantiją atitinkantį daiktą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.333 straipsnyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė ginčams dėl parduoto daikto kokybės spręsti. Teisėjų kolegija nustatė, kad automobilio pardavėjas (atsakovas) 2004 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.1, 5.3 punktuose garantavo, jog parduodamo daikto kokybė visiškai atitinka tokiems gaminiams keliamus reikalavimus, gamintojo nustatytus standartus ir suteikė šiam daiktui dvejų metų be ridos apribojimų kokybės garantiją, skaičiuojamą nuo turto priėmimo–perdavimo dienos, o sutarties 5.2.4 punkte pareiškė, kad atlygins visus nuostolius, tiesiogiai kilsiančius dėl šioje sutartyje pardavėjo pateiktų pareiškimų ir (ar) garantijų neatitikties faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį pirkėjui, pateikiančiam ieškinį, pakanka įrodyti nupirkto daikto trūkumų atsiradimo faktą, o pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis neatsakingas už pirkėjo nurodytus trūkumus, atsiradusius parduoto daikto kokybės garantijos laikotarpiu. Pažymėjusi, kad byloje konstatuota, jog ieškovo naudotas automobilis užsidegė dėl jo kokybės trūkumų, atsiradusių eksploatuojant automobilį garantiniu laikotarpiu, šie kokybės reikalavimų neatitinkantys trūkumai priskirtini paslėptiems, teisėjų kolegija nurodė, jog pardavėjo atsakomybės už paslėptus trūkumus atveju ne pirkėjas turi pagrįsti tinkamai naudojęs ir eksploatavęs daiktą, o šio pardavėjas privalo įrodyti pirkėjo padarytą daikto naudojimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas (pardavėjas) neįrodė, jog automobilio užsidegimą lėmę daikto trūkumai atsirado dėl to, kad ieškovas (automobilio naudotojas) pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles ar kad egzistavo kitos įstatyme nurodytos aplinkybės, kurioms esant daikto kokybės garantiją suteikęs pardavėjas neatsakingas už daikto trūkumų atsiradimą garantiniu laikotarpiu.
Nesutikdama su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti automobilio kokybės trūkumą, buvusį iki daikto perdavimo arba atsiradusį dėl priežasčių, egzistavusių iki daikto perdavimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad kokybės garantijos suteikimas konkrečiam daikto naudojimo (eksploatavimo) terminui ginčo atveju reiškia, jog ieškovas turėjo pareigą įrodyti trūkumų atsiradimo faktą automobilio kokybės garantijos laikotarpiu, bet ne faktą, kad tokie trūkumai egzistavo iki daikto pirkėjui perdavimo arba atsirado dėl priežasčių, buvusių iki daikto perdavimo. Byloje nustatyta, kad automobilis sudegė dėl priežasčių, susijusių su paslėptais šio daikto trūkumais, atsiradusiais per daikto garantijos galiojimo terminą. Taigi ieškovas įrodė automobilio paslėptų trūkumų atsiradimo faktą, o atsakovas nepagrindė, kad jis nėra atsakingas už garantiniu laikotarpiu atsiradusius tokius trūkumus, nes nenustatyta aplinkybių, kad šių trūkumų atsiradimą (išaiškėjimą) po automobilio perdavimo lėmė pirkėjo elgesys netinkamai eksploatuojant ar saugant automobilį, trečiųjų asmenų veiksmai arba nenugalimos jėgos poveikis. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pripažintinas pažeidusiu pardavėjo pareigas pagal sutartį.
Atsižvelgdama į tai, kad papildoma automobilio apsaugos sistema į ginčo automobilį buvo montuojama atsakovui (pardavėjui) žinant ir jam neprieštaraujant nei dėl sistemos montavimo, nei dėl jos modelio, nei dėl ją montuojančio asmens, taip pat į tai, kad pardavėjas, suteikdamas automobiliui kokybės garantiją, nenustatė jokių papildomų jos galiojimo sąlygų, taikymo išlygų ar ribojimų, susijusių su dėl papildomos apsaugos sistemos automobilyje įrengimu, teisėjų kolegija pripažino nereikšmingu atsakovo argumentą, jog šiuo atveju ginčo automobiliui garantija netaikytina, nes į automobilį įmontuotos papildomos apsaugos sistemos nėra gamintojo, nei gamintojas, nei atsakovas nėra įgalioję trečiąjį asmenį UAB „Klaipėdos altas“ montuoti į BMW automobilius apsaugos sistemų. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė dėl automobilyje įmontuotų papildomų apsaugos sistemų galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jeigu būtų sprendžiama dėl automobilio gamintojo teikiamos daikto kokybės garantijos galiojimo arba negaliojimo, tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju sprendžiami daikto pardavėjo suteiktos daikto kokybės garantijos galiojimo ir šios garantijos suteikimo pagrindu galinčios kilti jo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus klausimai.
Remdamasi CK 6.327 straipsnio 3 dalies norma, kad pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokią neatitiktį, kuri buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu ta neatitiktis paaiškėja vėliau, teisėjų kolegija nurodė, jog pardavėjo žinojimas apie parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės pagal CK 6.334 straipsnio 3 dalį už šio daikto trūkumus sąlyga. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas privalėjo įrodyti, jog daiktas žuvo dėl paslėpto jo trūkumo ir, be to, pardavėjas apie jį žinojo arba turėjo žinoti.
Pasisakydama dėl ieškinio senaties termino trečiojo asmens šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą neteisingai nurodžiusiu, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė taikoma nustatant iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžią, tuo tarpu šioje byloje trečiasis asmuo UADB „Ergo Lietuva“, pareikšdamas CK 6.1015 straipsnio pagrindu reikalavimą už žalos padarymą atsakingam atsakovui, įgyvendino subrogacinio reikalavimo teisę. Kadangi subrogacija nėra nauja regresinė prievolė, o tik asmenų pasikeitimas toje pačioje žalos atlyginimo prievolėje, tai ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens pareikštam reikalavimui taikytina bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė – faktinio sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas. Bylos duomenimis, ieškovo naudotas daiktas žuvo (automobilis sudegė) 2004 m. rugsėjo 10 d. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės į žalos atlyginimą dėl daikto žuvimo atsiradimo momentas sietinas su daikto žuvimo (automobilio sudegimo) priežasties nustatymo momentu. Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr. 116-2 įvardyta labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – pažeidimas arba trumpasis elektros jungimas automobilio elektros sistemoje. Dar prieš šios tikimybinės išvados pateikimą, 2004 m. spalio 1 d., automobilio draudikas UADB „Ergo Lietuva“ kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centrą, prašydamas ištirti gaisro kilimo priežastis. Specialisto išvada šiuo klausimu UADB „Ergo Lietuva“ Draudimo įvykių administravimo skyriuje gauta 2005 m. sausio 25 d. Specialisto išvada, kad gaisras kilo dėl automobilio elektros instaliacijos laidų avarinio darbo režimo, buvo pagrindas spręsti apie draudžiamojo įvykio buvimą ir draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimą. Kartu ši išvada įgalino spręsti apie draudimo objekto (automobilio) žuvimą dėl šio daikto trūkumų, už kuriuos turėtų būti atsakingas automobilio pardavėjas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimui dėl išmokėtos draudimo išmokos iš už žalą atsakingo asmens priteisimo pradžia skaičiuotina ne anksčiau kaip nuo išvadų apie automobilio gaisro kilimo priežastį sužinojimo (gavimo) dienos, t. y. 2005 m. sausio 25-osios. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad trečiasis asmuo, pateikdamas teismui ieškinį 2007 m. lapkričio 28 d., nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog automobilio gaisras įvyko priekinėje automobilio dalyje (variklio skyriuje) dėl elektros instaliacijos gedimo, t. y. dėl paslėptų automobilio trūkumų, tiesiogiai atsirado į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens – ginčo automobilio gamintojo BMW Group Petuelring 130 D-80788 München – pareigų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismo sprendimu, kuriuo priteistas žalos atlyginimas iš automobilio kokybės garantiją suteikusio, tačiau prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį pažeidusio pardavėjo, tiesiogiai nenuspręsta dėl automobilio gamintojo teisinės padėties ar jo teisių ir pareigų apimties, taip pat nesukurta šiam asmeniui įstatymo nustatytų teisinių padarinių. Teisėjų kolegijos nuomone, šio konkretaus ginčo atveju atsakovas, garantuodamas automobilio atitiktį tokiems daiktams keliamiems kokybės reikalavimams ir gamintojo standartams, prisiėmė sau, kaip pardavėjui, didžiausią pareigos privalomumo lygį bei deklaravo įsipareigojimą atlyginti visus nuostolius, kylančius iš jo sutartinių pareiškimų ir garantijų. Įvertinusi bylos nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime jokiu konkrečiu aspektu nepasisakyta dėl automobilio gamintojo veiksmų, sukeliančių jam teisinių padarinių, tik padaryta išvada dėl daikto pardavėjo sutartinių prievolių netinkamo įvykdymo, todėl nėra pagrindo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui konstatuoti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Baltijos autocentras“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Maritina“ bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, UADB „Ergo Lietuva“ ieškinius atmesti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.333 straipsnio, reglamentuojančio daiktų kokybę, nuostatas. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį ir CPK 178 straipsnį būtent pirkėjas (ieškovas) turėjo pareigą įrodyti automobilio trūkumą, egzistavusį iki daikto perdavimo arba atsiradusį dėl priežasčių, buvusių iki jo perdavimo, tačiau, priešingai nei nurodoma teismų sprendime bei nutartyje, ieškovas nepateikė jokių patikimų ir leistinų duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad automobilis (jo elektros instaliacija) turėjo kokį nors trūkumą. Kasatoriaus teigimu, jokio konkretaus automobilio trūkumo net nebuvo įvardyta, todėl jis neturėjo galimybės įrodinėti, jeigu tokio ir būta, jo atsiradimo priežasčių bei pardavėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Ieškovo ir trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ argumentai dėl netinkamos automobilio kokybės grindžiami tik gaisro faktu, nenurodant jokių konkrečių automobilio trūkumų, nepateikiant jokių duomenų apie netinkamą kokių nors jo detalių, mazgų, įtaisų kokybę ar gedimus. Priešingai, ieškovo atstovas, automobilį įvykio dieną vairavęs O. K., paaiškino, kad automobilis, 2004 m. balandžio mėnesį atliktos apžiūros duomenimis, buvo techniškai tvarkingas. Kasatoriaus vertinimu, bylos duomenys bei nustatytos aplinkybės (stiklo šukės subyrėjo ne į automobilio dureles ar į jo vidų, kaip kad būna savaiminio užsidegimo atveju, o buvo rastos šalia automobilio ant asfalto; padangos nebuvo visiškai sudegusios; benzinas iš degalų bako neišsiliejęs; benzino bakas nesprogęs; aplink automobilį išsiliejęs kažkoks skystis; ore tvyrojo stiprus benzino kvapas), kurių bylą nagrinėję teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, visapusiškai neištyrė ir neįvertino, leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad automobilis buvo padegtas tyčia. Be to, bylos duomenimis, po 2004 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“ ieškovo užsakymu įmontavo ginčo automobilyje papildomą apsaugos sistemą (be kita ko, ne gamintojo, kaip kad reikalavo draudikas), o po automobilio vagystės 2004 m. sausio 28 d., kai automobilis 2004 m. vasario 1 d. buvo surastas, – dar vieną papildomą apsaugos sistemą, apie kurią duomenų ieškovas į bylą nepateikė. Kasatorius teigia, kad papildomos apsaugos sistemos į ginčo automobilį sumontavimas panaikino gamintojo jam suteiktą garantiją, ir ši pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga ieškovui buvo žinoma. Kadangi byloje neįrodyta, jog ginčo automobilis turėjo trūkumų ir dėl to žuvo, labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastimi pripažintinas tyčinis padegimas, o, remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 15 d. ekspertizės akte Nr. 11-843 (07);11-965 (09) išdėstytomis išvadomis, versija, kad gaisras kilo dėl trumpojo sujungimo elektros instaliacijoje, apskritai mažai tikėtina, tai, kasatoriaus nuomone, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo ieškovo ir trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimams tenkinti.
2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.334 straipsnį, reglamentuojantį pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teises. Kasatoriaus teigimu, teismai, ieškovo ir trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimams, pareikštiems CK 6.334 straipsnio 3 dalies pagrindu, patenkinti privalėjo nustatyti, kad (1) daiktas žuvo dėl jame buvusio paslėpto trūkumo ir (2) kad pardavėjas (kasatorius) žinojo arba turėjo žinoti apie tokį jo trūkumą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų aplinkybei, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, dėl kurių jis buvo sunaikintas, pagrįsti, o pardavėjo žinojimo ar turėjimo žinoti apie paslėptus automobilio trūkumus faktas byloje apskritai nebuvo įrodinėjamas ir nustatinėjamas. Dėl to negalima pripažinti pagrįsta teismų išvados, kad kasatorius privalo atlyginti ieškovui automobilio įsigijimo ir eksploatavimo išlaidas bei dėl jo sudegimo patirtus nuostolius.
3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netinkamai taikydami CK 6.1015 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą subrogacijos atveju, neteisingai sprendė dėl ieškinio senaties termino trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ (draudiko) pareikštam subrogaciniam reikalavimui skaičiavimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, ieškinio senaties termino pradžia šio ginčo atveju nustatytina ne pagal tai, kada draudikas išmokėjo (2005 m. kovo 4 d.), o pagal tai, kada turėjo išmokėti (per penkiolika (Draudimo taisyklių 15.1.1 puntas) arba trisdešimt (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis) dienų nuo Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvados Nr. 15614 gavimo dienos) nekentėjusiam asmeniui draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad draudikas, pateikdamas teismui ieškinį 2007 m. lapkričio 28 d., praleido terminą subrogaciniam reikalavimui pareikšti, dėl to prarado teisę ir į jo patenkinimą (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 81, 82 straipsniai).
4. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176-185 straipsnių reikalavimus ir nukrypo nuo kasacinio teismo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais formuojamos teismų praktikos, nes, nustatydami esminę faktinę aplinkybę – gaisro, kurio metu buvo padaryta žalos ginčo automobiliui, kilimo priežastį – išsamiai neištyrė ir neįvertino visų bylos duomenų, kuriuos pateikė specialių žinių turintys ir gaisro aplinkybes tyrę asmenys, kompleksiškai neanalizavo šių duomenų su kitais bylos rašytiniais įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų bei specialistų (ekspertų) duotais paaiškinimais. Kasatoriaus įsitikinimu, bylos duomenų visuma neteikia pagrindo išvadai, kad ginčo automobilis užsidegė dėl elektros laidų trumpojo sujungimo. Priešingai, ši prielaida mažiausiai tikėtina iš visų galimų, nes ieškovas įsigijo naują automobilį, eksploatavo jį labai trumpą laiką, per kurį nereiškė jokių pretenzijų dėl jo kokybės, be to, bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog automobilis neturėjo jokių trūkumų, buvo tinkamos kokybės (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdyba, nedelsiant po gaisro paėmusi iš gaisro zonos (židinio) laidų pynę ir atlikusi paimtų laidų tyrimą, 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadoje Nr. 15614 nurodė, kad laiduose trumpojo sujungimo požymių nenustatyta. Kiti tiek Latvijos, tiek Lietuvos specialistai automobilio laidų tyrimo neatliko. Iš esmės visos byloje esančios išvados dėl gaisro kilimo priežasčių yra tikimybinio pobūdžio, tačiau tos, kurios paneigia prielaidą, kad gaisras kilo dėl automobilio elektros laidų instaliacijos avarinio darbo režimo, yra patvirtintos eksperto atliktu automobilio laidų tyrimu bei kitais rašytiniais įrodymais. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami CPK 218 straipsnio nuostatas ir nenurodydami jokių motyvų, kodėl nesutinka su teismo pavedimu LTEC 2009 m. gegužės 15 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 11-843 (07);11-965 (09) pateiktomis išvadomis (kad dėl duomenų stokos tiesioginės kilusio gaisro priežasties negalima nustatyti; kad elektros instaliacijos saugiklio suveikimas ne padidina, bet sumažina gaisro kilimo dėl avarinio darbo režimo atitinkamoje elektros grandinėje tikimybę), prioritetą teikė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro 2005 m. sausio 17 d. (be kita ko, ne teismo pavedimu, o trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ užsakymu) atliktos ekspertizės akte Nr. 01 EA išdėstytai eksperto A. R., neatlikusio jokio tyrimo, nuomonei. Nurodyti proceso teisės normų pažeidimai lėmė nepagrįstą, bylos duomenims prieštaraujančią teismų išvadą, kad ginčo automobilio žuvimą lėmė paslėpti daikto trūkumai (gedimai) jo elektros įrangoje.
5. Teismai pažeidė CPK 266 straipsnį, nes, konstatuodami, kad gaisras įvyko priekinėje automobilio dalyje, variklio skyriuje, dėl elektros instaliacijos gedimų, t. y. paslėptų jo trūkumų, ir dėl to nuspręsdami, jog ginčo automobiliui taikytina garantija, tiesiogiai nustatė pareigų neįtrauktam dalyvauti byloje asmeniui – automobilio gamintojui BMW Group Petuelring 130 D-80788 München. Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, pagal esamą bylos procesinę baigtį jis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius iš trečiojo asmens UAB „Krasta auto“, o šis – iš ginčo automobilio gamintojo. Dėl to BMW Group Petuelring 130 D-80788 München turėjo būti įtraukta į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu (CPK 47 straipsnis). Kadangi to nebuvo padaryta, o byloje priimtas sprendimas tiesiogiai sukuria nurodytai bendrovei pareigų, tai, kasatoriaus teigimu, egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), dėl kurio jis negali būti paliktas galioti.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, UADB „Ergo Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo argumentais iš esmės nekeliama klausimų dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ar taikymo, tik ginčijamos teismų nustatytos faktinės automobilio užsidegimo aplinkybės.
2. Byloje nėra jokių duomenų kasatoriaus nurodomoms gaisro kilimo priežasčių versijoms (kad avarinį elektros instaliacijos darbo režimą galėjo lemti daugelis nenustatytų priežasčių; kad automobilį galėjo padegti tretieji asmenys arba jo vairuotojas O. K.) pagrįsti. Bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami kasaciniame skunde įvardytų proceso teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei nenukrypdami nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, vadavosi tikimybių pusiausvyros principu ir padarė pagrįstą išvadą, kad bylos duomenų visuma teikia pagrindą pripažinti, jog labiausiai tikėtina automobilio sunaikinimą lėmusio gaisro kilimo priežastis yra gedimas (paslėptas trūkumas) jo elektros įrangoje, sukėlęs avarinį elektros laidų darbo režimą.
3. Bylą nagrinėjusių teismų argumentai dėl CK 6.333 straipsnio 3 dalies ginčo atveju taikymo ir įrodinėjimo naštos, taikant šią teisės normą, paskirstymo visiškai atitinka kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką. Byloje konstatuota, kad pirkėjas (ieškovas) įrodė automobilio paslėptų trukumų atsiradimo garantiniu laikotarpiu faktą, o kasatorius (pardavėjas) nepagrindė CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nurodytų jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Taigi teismų procesiniuose sprendimuose pagrįstai spręsta dėl kasatoriaus (pardavėjo) pareigos atlyginti ieškovo (pirkėjo) dėl automobilio žuvimo patirtus nuostolius. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl netinkamo CK 6.333 straipsnio nuostatų taikymo, atmestini.
4. Kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo ieškinio senaties termino, taikytino trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ pareikštam subrogaciniam reikalavimui, pradžios nustatymo neteisingai interpretuojamas apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties pradžią skaičiavo ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos, o nuo to momento, kada ieškovas bei trečiasis asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), ir tai visiškai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą subrogacijos atveju.
5. Byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais nenuspęsta dėl neįtraukto dalyvauti joje asmens – automobilio gamintojo BMW Group Petuelring 130 D-80788 München – teisių ir pareigų. Teismų išvados padarytos tik dėl kasatoriaus, kaip automobilio pardavėjo, sutartinių prievolių netinkamo vykdymo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje kilo ginčas dėl parduoto automobilio kokybės ir nuostolių atlyginimo jam sudegus bei draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už sudegusį automobilį, subrogacijos teisės įgyvendinimo.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės klausimai dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Jeigu ieškovas pateikia tvirtinimą, kuriuo atsikerta į atsakovo argumentus, tai ieškovas privalo įrodinėti tvirtinamą aplinkybę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; kt.).
Šalys neginčija aplinkybės, kad automobilis sudegė, t. y. žuvo. Ginčas yra tik dėl automobilio užsidegimo priežasties. Teismai, įvertinę galimas automobilio užsidegimo priežastis, konstatavo, kad nėra įrodymų, jog jis buvo padegtas tyčia. Žemesniosios instancijų teismuose ir kasaciniame skunde atsakovas teigia būtent tokį automobilio sunaikinimo būdą, tačiau šių savo teiginių neįrodė, nors įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, yra šalies pareiga (CPK 178 straipsnis). Taigi tyčinis automobilio padegimas neįrodytas, todėl darytina išvada, kad buvo kita užsidegimo priežastis. Teismai, remdamiesi kompetentingų pareigūnų atliktais moksliniais techniniais tyrimais, ekspertize ir kitais byloje surinktais įrodymais konstatavo, kad gaisro židinys buvo automobilio priekinėje dalyje variklio skyriuje, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis – automobilio elektros laidų instaliacijos gedimas. Šios teismų išvados nepaneigtos ir teismai pagrįstai atmetė atsakovo hipotetinę, įrodymais neparemtą, versiją apie galimą tyčinį automobilio padegimą. Teismai išsamiai tyrė ir vertino įrodymus dėl automobilio užsidegimo priežasčių. Kasaciniame skunde nekeliama naujos įrodymų vertinimo problemos, dėl kurios turėtų pasisakyti kasacinis teismas, todėl plačiau dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo nepasisakoma. Kasacinio skundo motyvai apie tam tikrų įrodymų netinkamą įvertinimą, įrodymų tinkamumą, teismo išvadų nepagrįstumą ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimams. Kasacinis teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Tai, kad nebuvo priimtas atsakovui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.
Teismai taip pat konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog automobilio gaisrui kilti galėjo turėti įtaką papildomos automobilio apsaugos sistemos sumontavimas, kurį atliko trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“. Esant teismų nustatytoms aplinkybėms, kasacinis teismas daro išvadą, kad teismai nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, nes vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau dėl automobilio užsidegimo priežasties nepasisako, nes atitinkamas išvadas padarė žemesniosios instancijos teismai.
Dėl parduoto automobilio kokybės
CK 6.573 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lizingo gavėjas turi visas CK šeštojoje knygoje nustatytas pirkėjo teises dėl daikto kokybės, komplektiškumo, perdavimo terminų, o gavęs lizingo davėjo sutikimą, ir teisę nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį. Tai reiškia, kad lizingo gavėjas turi visas bendrąsias pirkėjo teises pardavėjo atžvilgiu, tarp jų ir nustatytas CK 6.334 straipsnyje – kai nupirktas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų.
Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daikto perdavimo pirkėjui, ir jis nėra atsakingas už trūkumų atsiradimą. Pagal šią įstatymo normą pardavėjas garantiniu laikotarpiu yra atsakingas už parduoto daikto kokybę, jeigu neįrodo, kad pirkėjo nurodyti trūkumai atsirado po daikto perdavimo pirkėjui dėl šio, kitų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos poveikio. Taigi pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį pirkėjui pateikiant ieškinį pakanka nurodyti nupirkto daikto trūkumą, o pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą.
2004 m. sausio 24 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. LT004339/PPS 5.4 punkte nustatyta, kad, jeigu pardavėjas pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį negu nurodyta sutartyje turto kiekį, kitokio asortimento ar neatitinkantį kokybės reikalavimų, pirkėjas turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.330, 6.332, 6.334 ir kituose straipsniuose nurodytomis teisėmis. Taigi net pagal šią šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas, nusipirkęs automobilį, įgijo teises naudotis CK 6.334 straipsnyje įtvirtintais teisių gynimo būdais. Pažymėtina, kad specialiu pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdu, įtvirtintu CK 6.334 straipsnyje, pirkėjas turi teisę naudotis savo pasirinkimu. Šie pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami ir su nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB NTA,,Realus pasiūlymas“ v. UAB,,Mega Property“, bylos Nr. 3K-3-569/2010). Vienu iš ieškovo pasirinktu įstatyme nustatytu būdu teismas apgynė pirkėjo teises.
Automobilis sudegė esant nustatytam kokybės garantijos terminui. Kasatorius (pardavėjas) neįrodė CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nurodytų jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčui spręsti taikė pirkimo-pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog parduotas automobilis turėjo kokybės trūkumų. Teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorius (pardavėjas) privalo atlyginti ieškovo (pirkėjo) patirtus dėl automobilio sudegimo (žuvimo) nuostolius. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.333 straipsnio nuostatų taikymo atmestini.
Dėl ieškinio senaties termino subrogacijos atveju
Apeliacinės instancijos teismas teisingai rėmėsi tuo, kad subrogacijos atveju CK ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo, šiuo atveju ieškovo UAB „Maritina“, reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto.
Tarp trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UADB „Ergo Lietuva“ ir atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ yra susiklostę ne draudimo, bet žalos atlyginimo teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju taikomas ne CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų, bet šio straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3k-7-73/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, AB „Žiemys“, bylos Nr. 3K-3-46/2009; kt.).
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog senaties terminas skaičiuojamas pagal CK 1.128 straipsnyje įtvirtintą taisyklę. Taigi trejų metų ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimui ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina ne anksčiau kaip nuo išvadų apie automobilio gaisro kilimo priežastį sužinojimo (gavimo) dienos – 2005 m. sausio 25-osios. Ši aplinkybė, kuri turi reikšmės nustatant trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ teisės į žalos atlyginimo atsiradimo pradžią, yra žemesniosios instancijos teismo konstatuota, todėl kasacinis teismas jos kitaip nevertina (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių CK normų taikymo atmestini.
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Šioje byloje yra išspręstas atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ teisių ir pareigų klausimas. Pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl BMW automobilio gamintojo (BMW Group Petuelring 130 D-80788 München) atsakomybės ir jam nenustatė jokių pareigų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Baltijos autocentras“, garantuodamas automobilio atitiktį tokiems daiktams keliamiems kokybės reikalavimams ir gamintojo standartams, kaip pardavėjas prisiėmė didžiausią pareigos privalomumo lygį ir deklaravo įsipareigojimą atlyginti visus nuostolius, kylančius iš jo sutartinių pareiškimų ir garantijų. Kasacinis teismas su tokia šio teismo išvada sutinka, todėl atmeta kasacinio skundo argumentą, kad, neįtraukus automobilio gamintojo dalyvauti byloje, išspręstas jo teisių ir pareigų klausimas.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teismas turėjo 157,71 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 balandžio 5 d. pažyma. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 157,71 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Juozas Šerkšnas
