Dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-153/2011

Procesinio sprendimo kategorija 43.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gabijos investicijos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gabijos investicijos“ ieškinį atsakovui M. Ž. (M. Ž.) dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas kilo dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nustatančios žemės sklypo kainą, aiškinimo, kai už pajamas, gautas pardavus turtą, turi būti mokamas gyventojų pajamų mokestis.

Ieškovas prašė teismą priteisti iš atsakovo 202 500 Lt, kuriuos jis įgijo be teisinio pagrindo, 30 236 Lt materialinių palūkanų (5 proc. dydžio) už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 4 d. iki 2009 m. vasario 26 d., 98 475 Lt nuostolių, patirtų dėl valstybei sumokėtų delspinigių ir baudų, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 2 d. sudarė su atsakovu 0,3000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Vilniuje, Pavilionių kaime, pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios 3.1 punkte nustatė, jog „[...] bendra žemės sklypo kaina yra 1 350 000 Lt“; ieškovas 2006 m. kovo 3 d. pervedė visą šią sumą į atsakovo banko sąskaitą. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, 2008 m. pabaigoje atlikusi ieškovo įmonėje patikrinimą, nustatė, kad jis pažeidė Gyventojų pajamų įstatymo 23 straipsnio nuostatas, nes, sumokėdamas atsakovui žemės sklypo kainą pagal 2006 m. kovo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nuo šių atsakovo pajamų neapskaičiavo, neišskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 202 500 Lt pajamų mokesčio. Ieškovo teigimu, jis per klaidą neišskaičiavo nurodyto mokesčio, todėl, sutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, sumokėjo į valstybės biudžetą 202 500 Lt pajamų mokesčio, 37 725,09 Lt delspinigių ir 60 750 Lt baudos. Ieškovas, remdamasis tuo, kad pagal mokesčių teisės normas pajamų mokesčio mokėtojas yra atsakovas, o ieškovas – tik mokestį išskaičiuojantis asmuo, teigė, kad atsakovas be pagrindo įgijo turtą – sutaupė nurodytą pajamų mokesčio sumą – ieškovo sąskaita, todėl turi grąžinti jam be pagrindo gautus 202 500 Lt, taip pat sumokėti už šią sumą 5 proc. dydžio palūkanas nuo tos dienos, kai, gavęs be pagrindo pinigus, turėjo juos grąžinti ieškovui, t. y. nuo 2006 m. kovo 4 d., iki 2009 m. vasario 26 d., be to, atlyginti 98 475 Lt nuostolių, kutrių ieškovas patyrė sumokėjęs į valstybės biudžetą 37 725,09 Lt delspinigių ir 60 750 Lt baudos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas; taigi šiai normai taikyti būtina įrodyti atsakovo nesąžiningus veiksmus, dėl kurių jis gavo tam tikrą sumą be teisinio pagrindo. Analizuodamas ginčo šalių Sutartį, teismas pažymėjo, kad joje aiškiai ir suprantamai nurodyta perleidžiamo žemės sklypo kaina – 1 350 000 Lt, visa nurodyta suma buvo pervesta į pardavėjo sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 4.1 punkte atskleista aplinkybė, jog turtą parduoda ne asmuo, vykdantis individualią veiklą, taigi apie pirkimo–pardavimo sandorio aplinkybes atsakovas tinkamai informavo ieškovą; be to, ieškovas ir be atsakovo pranešimo privalėjo žinoti, kad jam, kaip juridiniam asmeniui, pirkusiam žemės sklypą iš fizinio asmens, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį teks prievolė sumokėti į biudžetą pajamų mokestį. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad Sutartyje šalys susitarė dėl ieškovo mokėtinos atsakovui kainos, kuri ir buvo sumokėta be jokių papildomų sąlygų ar išlygų; pareiga apskaičiuoti ir išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį įstatymo nustatyta pirkėjui, todėl jis privalėjo įvertinti visas savo išlaidas, susijusias su įsigyjamu turtu, t. y. aptarti ne tik turto kainą, bet ir į tą kainą įeinančius mokesčius, kurie privalės būti išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą; kai to nebuvo padaryta, nėra pagrindo laikyti atsakovą nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėjusiu (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 21 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog šalys susitarė dėl žemės sklypo kainos – 1 350 000 Lt, kurią ieškovas sumokėjo atsakovui, ir Sutartyje nėra duomenų apie valstybei mokėtinus privalomus mokesčius, nesutarta, kuri iš šalių turėtų šiuos mokesčius sumokėti; atsakovas neigė, kad jam buvo perkelta pareiga sumokėti gyventojų pajamų mokestį, apeliacinės instancijos teismui paaiškino, jog šį mokestį žadėjo sumokėti ieškovas, todėl atsakovas neteikė mokesčių inspekcijai pajamų deklaracijos ir pajamų mokesčio permokos nėra. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, jog šalys tarėsi ir susitarė dėl tokios atsakovui mokėtinos žemės sklypo kainos, kurią nurodė Sutartyje (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti UAB,,Gabijos investicijos“ 2006 m. vasario 23 d. valdybos posėdžio ir visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai nepaneigia šių faktinių aplinkybių, neįrodo kitokios sandorio šalių valios: protokoluose nurodyta neapibrėžta kaina („apytikriai už 1 000 000 Lt“) nepatvirtina ieškovo sprendimo dėl galutinės žemės sklypo kainos, be to, jeigu šalys būtų susitarusios dėl 1 000 000 Lt ginčo žemės pardavimo kainos, tai 15 proc. pajamų mokestis būtų 150 000 Lt, taigi bendra kaina – 1 150 000 Lt – neatitiktų Sutartyje nurodytos 1 350 000 Lt kainos (nei su mokesčiu, nei be mokesčio). Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ieškovas, kaip verslininkas, pagal savo veiklos pobūdį privalo žinoti mokesčius reglamentuojančius norminius aktus ir vykdyti juose įtvirtintas pareigas; verslininkui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o fizinis asmuo šiuo atveju vertintinas kaip silpnesnioji sandorio šalis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sumokėjęs atsakovui visą Sutartyje nurodytą kainą, ieškovas, be atskiro susitarimo su atsakovu (fiziniu asmeniu), neturėjo pagrindo perkelti jam savo pareigos išskaičiuoti ir sumokėti privalomą mokestį. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų turto gavimo be pagrindo ar nepagrįsto praturtėjimo institutui (CK 6.237, 6.242 straipsniai) taikyti, todėl atsakovas neprivalo grąžinti ieškovui, pažeidusiam įstatymo nustatytą pareigą, nei sumokėto valstybei mokesčio, nei kitų dėl neįvykdytos prievolės ieškovo patirtų išlaidų (delspinigių, baudos).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimą ir sudarymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Teismai netinkamai taikė CK šeštosios knygos XIV skyriuje įtvirtintas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius jos šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju Sutarties 3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad bendra žemės sklypo kaina yra 1 350 000 Lt, tiek šalių elgesys derybų dėl kainos metu, tiek po Sutarties sudarymo patvirtina, kad šalių susitarimas dėl kainos apėmė ir gyventojų pajamų mokesčio sumą. Teismai, priešingai aiškindami Sutarties sąlygą dėl kainos, vadovavosi iš esmės vien atsakovo paaiškinimais, prielaidomis, padarytomis netinkamai išaiškinus mokesčių teisės aktų nuostatas ir neatidžiai išanalizavus Sutarties tekstą. Ieškovo valios dėl žemės sklypo kainos ir abiejų šalių elgesio iki Sutarties sudarymo bei jos vykdymo metu teismai apskritai nesiaiškino, neatsižvelgė nei į ieškovo veiksmus iki ir po Sutarties sudarymo, nei į šalių derybų eigą, taip pažeisdami vieną iš esminių sutarčių aiškinimo principų, pagal kurį sutartis turi būti aiškinama taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Dėl to, kad nebuvo išsiaiškinta ieškovo valia ir neatsižvelgta į tai, jog Sutartyje kaina įvardyta kaip bendra (tai būtent ir patvirtina derybų metu šalių pasiektą susitarimą, kad 1 350 000 Lt kaina apims ir atsakovo mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio sumą), buvo priimti neteisingi teismų sprendimai.

2. Dėl mokesčių teisės aktų netinkamo aiškinimo įtakos civilinio teisinio santykio šalių teisėms ir pareigoms. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15, 16 punktuose įtvirtintomis mokesčių mokėtojo ir mokestį išskaičiuojančio asmens apibrėžtimis ir dėl to priėjo prie nepagrįstos išvados, kad mokestį išskaičiuojančio asmens statusas lemia ne tik pareigos išskaičiuoti ir pervesti mokestį į biudžetą atsiradimą, bet apskritai mokesčio naštos šiam asmeniui perėjimą, t. y. atitinkamų išlaidų patyrimą. Pagal mokesčių teisės aktus ieškovas (įmonė) nėra subjektas, kuriam tenka prievolė patirti gyventojo pajamų mokesčio išlaidų. Būtent atsakovas (gyventojas) yra pajamų mokesčio mokėtojas, o ieškovas (įmonė) vykdo tik šio mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo ir pervedimo į biudžetą veiksmus už mokesčio mokėtoją, t. y. gyventoją (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23, 3 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, manydamas, kad, kaip buvo susitarta derybose dėl Sutarties sudarymo, pajamų mokestį sumokės pats atsakovas iš dėl šios priežasties padidintos žemės sklypo kainos, ieškovas neapskaičiavo nurodyto mokesčio sumos, neišskaičiavo jos iš atsakovui išmokamos kainos ir nepervedė į biudžetą. Dėl netinkamo nurodytų viešosios teisės normų aiškinimo teismai neteisingai paskirstė civilinio teisinio santykio šalių teises bei pareigas ir priėjo prie neteisėtos išvados, kad ieškovui teko gyventojų pajamų mokesčio našta, todėl atsakovas negali būti laikomas be pagrindo įgijusiu šio mokesčio dydžio sumą ieškovo sąskaita.

3. Dėl turto įgijimą be pagrindo reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinis teismas sprendė, kad, neįrodžius atsakovo (gyventojo) nesąžiningumo, nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto. Tačiau asmens nesąžiningumas turi reikšmės taikant nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 straipsnio), o ne turto gavimą be pagrindo (CK 6.237 straipsnis) reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinis teismas rėmėsi abiem šiomis normomis, nors jų taikymo teisinės prielaidos yra skirtingos, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl šių dviejų institutų atskyrimo bei kiekvieno iš jų taikymo sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB Medicinos bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-276; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rolvika“ v. BUAB „LVS“, AB DnB NORD, bylos Nr. 3K-3-90/2010; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gelvora“ v. UAB „Staura“, bylos Nr. 3K-3-351/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinei sąjungai,,Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju teismai turėjo taikyti CK 6.237 straipsnį, reglamentuojantį turto įgijimą be pagrindo. Kasacinio teismo dėl CK 6.237 straipsnio išaiškinta, kad asmuo laikomas įgijusiu turtą be teisinio pagrindo, jeigu jis bet kokiu būdu ir nepriklausomai nuo savo kaltės gauna turto, kurio negalėjo ir neturėjo gauti. Šiuo atveju nesvarbu, turtą įgijęs asmuo elgėsi sąžiningai ar ne, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog atsakovas, įgydamas gyventojų pajamų mokesčio dydžio sumą, elgėsi nesąžiningai. Nagrinėjamu atveju iš ieškovo mokėtinos žemės sklypo kainos turėjo būti išskaičiuota ir pervesta į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma; kai ieškovas pervedė šią sumą į atsakovo sąskaitą, o pajamų mokestį sumokėjo iš savo lėšų, atsakovas akivaizdžiai be teisinio pagrindo gavo nurodyto mokesčio dydžio sumą. Akivaizdu, kad yra visos CK 6.237 straipsnyje įtvirtinto turto gavimo be pagrindo instituto taikymo sąlygos, ieškovas negali kitokiu būdu apginti savo pažeistos teisės.

4. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Pirmiau nurodytus materialiosios teisės normų pažeidimus lėmė ir netinkamas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymas. Teismai rėmėsi atsakovo paaiškinimais apie šalių derybas dėl Sutarties sąlygų ir apie ieškovo neva prisiimtą įsipareigojimą sumokėti iš savo lėšų į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą. Ieškovas teikė įrodymus, aiškiai patvirtinančius, kad abiejų šalių valia dėl Sutarties kainos ir gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo buvo kitokia (CPK 178 straipsnis). Ieškovo prašymas priimti nurodytas aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus ir apklausti kaip liudytoją derybose dalyvavusį ieškovo darbuotoją pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, argumentuojant tuo, kad prašymas nesusijęs su bylos medžiaga ir bylai nereikšmingas. Apeliacinis teismas pridėjo prie bylos rašytinius įrodymus, tačiau taip pat atsisakė apklausti kaip liudytoją, nenurodęs jokių motyvų. Kai teismai atsisakė priimti įrodymus, kuriais buvo įrodinėjama šalių valia dėl Sutarties kainos, t. y. vienos iš esminių ginčo aplinkybių, byloje buvo netinkamai taikytas įrodymų sąsajumo principas (CPK 180 straipsnis) ir dėl to neištirtos ginčui išspręsti svarbios aplinkybės bei priimti neteisingi sprendimai.

CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių ypatumų, aiškinant pirkimo–pardavimo sutartį, kai už pajamas, gautas pardavus turtą, turi būti mokamas gyventojų pajamų mokestis

Nagrinėjamoje byloje kilo žemės pirkimo–pardavimo sutarties šalių ginčas dėl pardavėjo (atsakovo) galbūt nepagrįstai gautos iš pirkėjo (ieškovo, kasatoriaus) žemės kainos dalies, atitinkančios gyventojų pajamų mokesčio sumą. Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorius savo lėšomis sumokėjo į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą, kuri turėjo būti išskaičiuota iš atsakovui mokėtinos žemės sklypo kainos, todėl atsakovas akivaizdžiai be teisinio pagrindo gavo nurodyto dydžio sumą ir taip nepagrįstai praturtėjo kasatoriaus sąskaita. Kasatoriaus teigimu, šalys, sudarydamos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, susitarė dėl bendros žemės sklypo kainos, kuri apima ir pardavėjo (atsakovo) mokėtiną pajamų mokesčio sumą; tai pagrindžia vien pažodinis Sutarties 3.1 punkto, kuriame nurodyta, jog bendra žemės sklypo kaina yra 1 350 000 Lt, aiškinimas.

Pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Celarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas dėl kainos tais atvejais, kai už pajamas, gautas pardavus turtą, turi būti mokamas gyventojų pajamų mokestis, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet atsižvelgti ir į mokesčių teisės normas, reglamentuojančias gyventojų pajamų mokestį bei šio mokesčio mokėjimo tvarką.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Taigi gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas yra fizinis asmuo, gavęs apmokestinamųjų pagal įstatymą pajamų.

Dėl mokestinių prievolių vykdymo tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodyta, kad mokestinė prievolė valstybei struktūriškai susideda iš pareigos mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareigos laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Dėl daugumos mokesčių abi šios pareigos tenka vienam asmeniui – mokesčio mokėtojui. Tačiau yra dvejopos mokestinės prievolės atvejų, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą turi prievolę mokėti mokestį, o kitas asmuo šią prievolę faktiškai įvykdo, pervesdamas nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį į biudžetą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-359/2010).

Taip yra gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo atveju. Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme pagal mokėjimo tvarką šio mokesčio mokėtojų pajamos suskirstytos į dvi klases – A ir B. Nuo A klasei priskirtų pajamų gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir pervesti į biudžetą privalo mokestį išskaičiuojantis asmuo, t. y. subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir sumokėti jį į biudžetą (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 punktas). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys, išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamo civilinio teisinio ginčo šalis siejo būtent dvejopa mokestinė prievolė: atsakovas, pardavęs kasatoriui ne individualios veiklos turtą, nepraėjus trejiems metams po jo įsigijimo, gavo A klasės pajamų, kurios pagal įstatymą apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu, taigi įgijo šio mokesčio mokėtojo statusą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 21 straipsnio 1 dalies 21 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi 2006 m. kovo 2 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu); kasatorius pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnį įgijo mokestį išskaičiuojančio asmens teisinį statusą ir, išmokėdamas atsakovui žemės sklypo kainą, turėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą šio įstatymo nustatyto dydžio pajamų mokestį.

Byloje nustatyta, kad kasatorius, sumokėdamas atsakovui žemės sklypo kainą, neįvykdė mokesčių teisės normų nustatytos jam prievolės apskaičiuoti, išskaičiuoti ir pervesti į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą; šią prievolę jis įvykdė tik po to, kai, praėjus daugiau kaip dvejiems metams po žemės sandorio sudarymo, mokesčių inspekcija, patikrinusi jo įmonę, įpareigojo sumokėti nurodytą mokestį, taip pat delspinigius ir baudą už pavėluotą tokios prievolės įvykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant, kokia buvo tikroji ginčo šalių valia dėl žemės sklypo kainos, ką šalys susitarė dėl mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimo, turi būti analizuojamas sutarties tekstas, vertinami šalių paaiškinimai, atsižvelgiama į sutartį sudariusių asmenų veiklos pobūdį, patirtį, sudarant panašaus pobūdžio sandorius, vertinamos šalių galimybės derėtis dėl tam tikrų sutarties sąlygų, be to, minėta, atsižvelgiama ir į mokesčių teisės normų nustatytą gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarką.

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys, aptardamos sutarties kainą ir jos sumokėjimo tvarką, Sutarties III dalies 3.1 punkte nustatė, kad bendra žemės sklypo kaina yra 1 350 000 Lt, o vieno aro kaina – 45 000 Lt; 3.2 punkte susitarė, kad pirkėjas sumoka pardavėjui kainą tokia tvarka: pervesdamas 1 350 000 Lt ne vėliau kaip per tris darbo dienas po šios sutarties sudarymo į pardavėjo sąskaitą nurodytame banke. Kasatorius remiasi tik Sutarties 3.1 punkto dalimi, kurioje nurodyta bendra viso trisdešimties arų žemės sklypo kaina, nepaaiškindamas jos santykio su šiame punkte nurodyta vieno aro kaina. Be to, Sutarties 3.1 punktas turi būti aiškinamas sistemiškai su kitomis Sutarties III dalies, kurioje šalys nustatė sutarties kainą ir jos sumokėjimo pardavėjui tvarką, sąlygomis. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad vien Sutarties 3.1 punkte pavartota sąvoka „bendra kaina“ pagrindžia šalių susitarimą, jog ši kaina apima ir atsakovo mokėtiną valstybei gyventojų pajamų mokesčio sumą, yra teisiškai nepagrįsti.

Minėta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą atsakovui priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį teko kasatoriui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Pažymėtina, kad kasatorius yra juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Transgesta Servis“ v. K. B., P. B., N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-69/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į kasatoriaus veiklos pobūdį, akivaizdu, kad jis turi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo patirties, be kita ko, jam turi būti žinomi mokesčių teisės reikalavimai, nustatyti mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties tekstą rengė kasatorius, todėl jis turėjo realią galimybę įrašyti į Sutartį visas sąlygas, dėl kurių šalys susitarė derybų metu. Jeigu šalys sutarė, kad atsakovas, gavęs apmokestinamųjų pajamų, pats sumokės į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestį, kasatorius, žinodamas apie jam, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, tenkančią pareigą faktiškai įvykdyti atsakovo prievolę valstybei, elgdamasis apdairiai, rūpestingai ir protingai, turėjo atitinkamai įforminti šį susitarimą. Ginčo šalių sudarytoje žemės pirkimo–pardavimo sutartyje aptarti tik civilinio teisinio pobūdžio santykiai, sutartyje nėra jokių sąlygų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl viešosiose teisės normų, t. y. mokesčių įstatymų, pagrindu kylančių prievolių vykdymo.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu kasatoriaus pozicija dėl to, kodėl pervedė atsakovui visą Sutartyje nurodytą žemės sklypo kainą, buvo nenuosekli: pirmosios instancijos teisme jis teigė, jog per klaidą neišskaičiavo iš atsakovui mokėtinos žemės sklypo kainos gyventojų pajamų mokesčio; apeliacinės instancijos teisme, kasaciniame skunde – kad atsakovas įsipareigojo pats sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Nenuoseklūs šalies paaiškinimai nėra patikimi įrodymai. Tuo tarpu atsakovas bylos nagrinėjimo metu neigė, kad buvo šalių susitarimas dėl kitokios, negu įstatymo nustatyta, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad teismai neatsižvelgė į šalių elgesį iki Sutarties sudarymo ir po jos sudarymo, taip pat kad rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais. Bylą nagrinėję teismai analizavo bylos duomenis tiek dėl šalių ikisutartinių veiksmų, tiek jų elgesio po Sutarties sudarymo, vertino abiejų šalių paaiškinimus ginčo klausimu, taigi aiškinosi abiejų šalių valią dėl žemės sklypo kainos ir gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėjo prie vienodos išvados, kad ginčo šalys aiškiai susitarė dėl pardavėjui (atsakovui) mokėtinos žemės sklypo kainos ir abi vienodai ją suprato, nes pirkėjas (ieškovas) pervedė į atsakovo sąskaitą visą Sutartyje nurodytą sumą – 1 350 000 Lt.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, siekdami nustatyti tikrąją šalių valią dėl žemės sklypo pardavimo kainos ir tai, ką šalys susitarė dėl mokesčių į valstybės biudžetą, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nėra teisinio pagrindo kasatoriaus nurodytiems šių taisyklių pažeidimams konstatuoti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kai byloje nustatyta, kad žemės pirkimo–pardavimo sutartyje šalių sutarta būtent dėl atsakovui mokėtinos žemės sklypo kainos, tai reiškia, jog ginčo sumą atsakovas gavo esant teisiniam pagrindui, t. y. pagal sutartį, todėl nėra būtinosios teisinės sąlygos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti (CK 6.237–6.242 straipsniai). Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio reikalavimo teisinio kvalifikavimo pagal CK 6.237 ar 6.242 straipsnius tampa teisiškai nereikšmingi ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo, pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti tam tikrus rašytinius įrodymus, apklausti kaip liudytoją derybose dalyvavusį kasatoriaus darbuotoją, nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes nenurodyta motyvuotų teisinių argumentų, kurie atskleistų esminį pažeidimų, kuriais remiamasi, pobūdį, įtaką teismų sprendimo teisėtumui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. balandžio 5 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 31,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartimi, tenkindama kasatoriaus prašymą, taikė laikinąją apsaugos priemonę –areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto (kilnojamųjų daiktų, lėšų ar turtinių teisių, nekilnojamųjų daiktų) už 331 211 Lt. Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus kasacinį skundą, yra pagrindas panaikinti nurodytą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 150 straipsnio 3 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Gabijos investicijos“ (juridinio asmens kodas 126307840) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 31,25 Lt (trisdešimt vieną litą 25 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovui M. Ž. (M. Ž.) (a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenančiam Vilniuje (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio turto (kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, nekilnojamųjų daiktų) už 331 211 Lt areštą (turto arešto aktas Nr. 0711000423).

Nutarties nuorašą nusiųsti Centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas