Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-150/2011

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05756-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 37; 52.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Antrocelas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Antrocelas“ ieškinį atsakovėms BUAB „Butrema“, UAB „Svara“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo esmė – materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo perleidimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia atsakovių 2009 m. rugpjūčio 12 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Butrema“ už 1 Lt perleido UAB „Svara“ 62 432,60 Lt reikalavimo teisę į ieškovę. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė (užsakovė) ir UAB „Butrema“ (rangovė) 2006 birželio 23 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią rangovė rekonstravo pastatą – pristatė priestatą (duomenys neskelbtini). Šalys 2007 m. balandžio 11 d. sudarė antrą statybos rangos sutartį, pagal kurią rangovė atliko apdailos darbus (sienų ir lubų apdailos, metalinės sąramos darbus). Užsakovė darbus priėmė. Rangovė 2007 m. rugpjūčio 28 d. pateikė PVM sąskaitą–faktūrą darbams apmokėti – 83 376,60 Lt. Nurodyta PVM sąskaita–faktūra išrašyta 1898,28 Lt be PVM vertės darbams, atliktiems pagal 2006 birželio 23 d. rangos sutartį, ir 68 759,86 Lt be PVM vertės darbams, atliktiems pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį, apmokėti. Užsakovė sumokėjo dalį sumos, t. y. 20 944 Lt. Užsakovė sustabdė prievolės likusios dalies įvykdymą iki darbų trūkumų pašalinimo, nes sienos, stogas ir stogą laikančios metalinės konstrukcijos turi trūkumų. Rangovė 2009 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimą atsakovei UAB „Svara“ ir apie tai informavo ieškovę. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartimi UAB „Butrema“ iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad UAB „Antrocelas“ ir UAB „Butrema“ 2006 m. birželio 23 d., 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys yra dvi atskiros ir savarankiškos sutartys, nes jose nustatyti visi būtini sutarčių elementai, šalių teisės bei pareigos, atsakomybė ir kt. Dėl to iš jų kylančios prievolės turi būti vykdomos atskirai, nepriklausomai nuo kitos sutarties aplinkybių. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė neatsiskaitė su atsakove UAB „Butrema“ už darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį. Įvertinęs PVM sąskaitą–faktūrą BUT Nr. 0000287, kurią UAB „Butrema“ pateikė ieškovei, kad ši apmokėtų už atliktus darbus, teismas konstatavo, kad pagal šią PVM sąskaitą–faktūrą UAB „Butrema“ reikalavo apmokėti 68 759,86 Lt be PVM už darbus, atliktus pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį, ir 1898,28 Lt be PVM už darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė dalį skolos, t. y. 20 944 Lt, sumokėjo, teismas padarė išvadą, kad ieškovės 62 432,60 Lt skola atsakovei UAB „Butrema“ liko tik už darbus, atliktus pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį. Remdamasis šia aplinkybe ir BUAB „Butrema“ atstovų parodymais, teismas pripažino, kad reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Butrema“ perleido atsakovei UAB „Svara“ 62 432,60 Lt reikalavimo teisę, kilusią iš 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutarties. UAB „Butrema“ neperleido prievolių. Teismo vertinimu, nurodytas reikalavimas nesusijęs su atsakovės BUAB „Butrema“, kaip kreditorės, asmeniu. Ji neturi esminės reikšmės ieškovei, nes ši pareiškė pretenzijas dėl pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį atliktų darbų kokybės (rekonstruoto pastato, pristatant priestatą, sienų, stogo ir stogą laikančių metalinių konstrukcijų defektų). Dėl to teismas sprendė, kad UAB „Butrema“ galėjo perleisti reikalavimą UAB „Svara“ be ieškovės sutikimo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai dėl rangos sutarčių savarankiškumo Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad abiejose sutartyse šalys aiškiai nustatė sutarčių kainas (jos skirtingos, nepriklausomos viena nuo kitos), darbų atlikimo terminus (jie taip pat savarankiški). 2006 m. birželio 23 d. sutartyje nėra sąlygų, kurios suteiktų teisę UAB „Butrema“, įvykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, įgyti teisę atlikti darbus, nustatytus 2007 m. balandžio 11 d. sutartyje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Antrocelas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir priimti sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad 2006 m. birželio 23 d., 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys yra atskiros ir savarankiškos, iš jų kylančios pareigos vykdytinos atskirai, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, suformuotas CK 6.193 straipsnyje ir plėtojamas kasacinio teismo praktikoje, t. y. kad sutartis būtina aiškinti sąžiningai, sistemiškai, atsižvelgiant į sutarties šalių praktiką, taip pat kad būtina nustatyti tikrąją šalių valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., byla Nr. 3K-3-406/2000; 2002 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje likviduojama AB „Komercijos ir kredito bankas“ v. bankrutuojanti UAB „Kaišiadorių autotransportas“ ir kt., byla Nr. 3K-7-438/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. V. v. M. N. ir kt., byla Nr. 3K-3-1167/2003; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, byla Nr. 3K-3-274/2004; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, byla Nr. 3K-3-424/2004; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. S. individuali įmonė „Ridetas“, byla Nr. 3K-3-421/2006; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Ageratec AB, byla Nr. 3K-3-128/2010; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007).

2. Kasatorės ir BUAB „Butrema“ sudarytos rangos sutartys, sprendžiant šalių ginčą dėl reikalavimo perleidimo sutarties, turi būti aiškinamos neatskiriamai viena nuo kitos, o iš sutarčių atsiradusios teisės ir pareigos turi būti vykdomos atsižvelgiant į jas abi, nes: darbai vykdyti tame pačiame objekte; šalys vėlesne sutartimi tęsė ankstesnės sutarties pagrindu atsiradusius rangos santykius, nes vėlesne sutartimi susitarė tik dėl papildomų darbų atlikimo tokiomis pat kaip ir ankstesnės sutarties sąlygomis; PVM sąskaita–faktūra, pagal kurią BUAB „Butrema“ perleido reikalavimo teisę, išrašyta darbams, atliktiems pagal abi rangos sutartis, apmokėti; aplinkybė, kad kasatorė apmokėjo už darbus, patvirtina tęstinius rangos santykius.

3. Dėl CK 6.101 straipsnio 5 dalies, 6.102 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad BUAB „Butrema“ neturi esminės reikšmės kasatorei, nepagrįsta, nes padaryta neįvertinus šių asmenų tęstinių rangos santykių, neteisingai nustačius, kad rangos sutartys yra atskiros ir savarankiškos. Kasatorė mano priešingai, t. y. jai atsakovė BUAB „Butrema“ turi esminę reikšmę, nes rangos sutartys vykdytos kartu.

4. Tai, kad kasatorei kreditorius turi esminę reikšmę, įrodo aplinkybė, jog kasatorei buvo svarbios užsakovės kvalifikacija, patirtis, galimybės atlikti didelės apimties darbus. Tai pripažino ir UAB „Butrema“, parengiamojo posėdžio metu nurodžiusi, kad sutartį su kasatore sudarė laimėjusi konkursą. Be to, UAB „Butrema“ neįvykdė visų įsipareigojimų pagal rangos sutartis: yra statybos darbų trūkumų, dėl jų rekonstruotas pastatas nepriduotas valstybinei statybos komisijai. Dėl to UAB „Butrema“ garantiniai darbų ir medžiagų įsipareigojimai, darbų trūkumų šalinimas kasatorei yra neatskiriamai susijęs su atsakovės asmeniu ir jų perleidimas negalimas.

5. Dėl CK 6.115–6.122 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.115–6.122 straipsnius, padarė nepagrįstą išvadą, kad nereikėjo ieškovės (kaip skolininkės) sutikimo reikalavimo teisei perleisti, nes neįvertino, kad kasatorę ir BUAB „Butrema“ sieja iš rangos santykių atsiradusi dvišalė prievolė – kasatorė yra ir skolininkė, ir kreditorė. Kasatorė nurodo, kad, esant dvišalei prievolei, reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo, o reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115–6.122 straipsnių reikalavimų.

6. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nenurodė argumentų, kodėl atmetė kasatorės argumentus, pagrindžiančius, kad jai BUAB „Butrema“, kaip kreditorė, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T., byla Nr. 3K-295/2006; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., byla Nr. 3K-3-435/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. I. ir kt. v. UAB „Uosta“, byla Nr. 3K-3-405/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga).

7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus, nes nemotyvavo, kodėl nustatė, kad kasatorės sumokėti 20 944 Lt buvo skirti už darbams, atliktiems pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį, apmokėti o likęs 62 432,60 Lt nepatenkintas ir atsakovei UAB „Svara“ perleistas reikalavimas kildinamas už darbus, atliktus pagal 2007 m. balandžio 11 d. sutartį. Kasatorės teigimu, byloje nėra šį faktą patvirtinančių įrodymų.

8. Išvadą, kad perleistas reikalavimas, kilęs iš 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį, Šiaulių apygardos teismas padarė neatsižvelgęs į kitoje civilinėje byloje priimtą Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. preliminarų sprendimą, kuriame nustatyta, jog UAB „Svara“ reikalavimą UAB „Antrocelsas“ grindžia reikalavimo perleidimo ir 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartimis.

9. Kasatorė nurodo, kad atsakovės, sudarydamos reikalavimo perleidimo sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes reikalavimas perleistas už vieną litą. Be to, UAB „Butrema“ turtinė padėtis buvo sunki, ji siekė išvengti atsakomybės kasatorei dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartimi atsakovei UAB „Butrema“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-869-154/2010). Be to, atsakovės UAB „Butrema“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė UAB „Svara“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime pritariama pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentams ir išvadoms. Papildomai atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Kasatorė nenurodė, kokiu pagrindu prašo pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį. Darant prielaidą, kad kasatorė ginčijamą sutartį prašo pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kasatorė nenurodo, kokioms imperatyviosioms teisės normoms prieštarauja ši sutartis.

2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismai tinkamai aiškino rangos sutartis ir konstatavo jų atskirumą. Aplinkybė, kad PVM sąskaitoje–faktūroje, pagal kurią perleista reikalavimo teisė, nurodytos darbų, atliktų pagal abi rangos sutartis, apmokėjimo sumos, neturi įrodomosios reikšmės, nes teisės aktų nedraudžiama to daryti. Dėl to BUAB „Butrema“ galėjo išrašyti vieną ar kelias PVM sąskaitas–faktūras.

3. Dėl CK 6.101 straipsnio 5 dalies, 6.102 straipsnio 3 dalies pažeidimo. BUAB „Butrema“ kvalifikacija neturi reikšmės kasatorės pareigai sumokėti skolą, nes ją reikia mokėti nepaisant rangovo kvalifikacijos. Aplinkybė, kad BUAB „Butrema“ atliko darbus su trūkumais ir kad juos reikia ištaisyti, taip pat neturi įrodomosios reikšmės, nes už atliktus darbus užsakovė privalo sumokėti nepaisant darbų trūkumų. Be to, pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.

4. Dėl CK 6.115–6.122 straipsnių pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad teismai pagrįstai netaikė CK 6.115–6.122 straipsnių, nes juose reglamentuojamas skolos perkėlimas, bet šios bylos atveju skolos perkėlimo neatlikta. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo priešpriešinių prievolių, nes visi atlikti darbai kasatorei perduoti anksčiau.

5. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, kodėl laikė, jog UAB „Butrema“, kaip kreditorė, neturi esminės reikšmės kasatorei.

6. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad kasatorė 20 944 Lt sumokėjo už darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį. Be to, UAB „Svara“ nurodo, kad pagal CK 6.55 straipsnio 2 dalį, kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų neužtikrinta, laikoma, jog grąžinta seniausia skola.

7. Su kasatorės argumentu, kad bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į kitoje civilinėje byloje priimtą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. preliminarų sprendimą, atsiliepime nesutinkama, nes šis sprendimas neįsiteisėjęs.

8. Atsiliepime prieštaraujama kasatorės argumentams dėl atsakovių nesąžiningumo. UAB „Svara“ teigia, kad šie kasacinio skundo argumentai nekelti nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, BUAB „Butrema“ perleido reikalavimą siekdama sumažinti skolas kreditoriams, bet ne išvengti darbų trūkumų šalinimo pareigos, pabloginti kasatorės ir kitų kreditorių padėtį.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacijos paskirties ir šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodeksą kasacija nėra trečioji teisminė instancija po pirmosios ir apeliacinės instancijų, bet yra išimtinė teismų procesinių sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išimtinis kasacijos pobūdis lemia taip pat tai, kad faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacijos dalykas, nes kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, bet ne dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės.

Aiškindamas ir taikydamas reikalavimo perleidimą reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, byla Nr. 3K-3-199/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Jaukurai“ v. UAB,,Forsitia“, byla Nr. 3K-3-469/2010). Šių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija analizuoja kasacinio skundo argumentus ir pasisako pirmiausia dėl tų, kuriais keliamas rangos sutarčių, kurių pagrindu atsirado atsakovės UAB „Butrema“ reikalavimo apmokėti už atliktus statybos rangos darbus teisė, aiškinimo klausimas.

Dėl CK 6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.193 straipsnyje išdėstytų sutarčių aiškinimo taisyklių tikslas nustatyti sutarties turinį. Šio straipsnio normos taikytinos, kai kyla sutarties šalių ginčas dėl tarpusavio teisių ir pareigų ir tik tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sutarties sąlygų reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras ieškovo AB „Kauno energija“ interesais v. V. A., byla Nr. 3K-3-1311/2002; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. (Pavydienė) v. R. P., byla Nr. 3K-3-156/2009). Kasacinio teismo suformuotoje sutarčių aiškinimo praktikoje akcentuojama ir tai, kad pagal CK 6.193 straipsnį, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, bet ne tik remiamasi pažodiniu sutarties tekstu; svarbiausia, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas bei kokias būtent (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. (P.) v. R. P., byla Nr. 3K-3-156/2009). Taigi kasacinis teismas akcentuoja tai, kad teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų reikšmės, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, v. P. B. ir kt., byla Nr. 3K-7-229/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, byla Nr. 3K-3-424/2004; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Stafis“ v. UAB,,Saurida“, byla Nr. 3K-3-132/2011). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad taisyklių, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, taikymas yra teisės klausimas (CK 6.193–6.195 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“, byla Nr. 3K-3-458/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. UAB „Miaras“ v. A. D. individualiai įmonei „Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010). Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo, kasatoriaus nurodytų aplinkybių įvertinimo aspektu.

Kasatorius nurodo, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys turi būti aiškinamos neatskiriamai viena nuo kitos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nurodytos statybos rangos sutartys yra savarankiškos, pažeidė CK 6.193 straipsnį, nes pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį darbai buvo atliekami tame pačiame objekte, jie buvo papildomi; 2007 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitoje–faktūroje nurodyti ir 1898,28 Lt darbai pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

Tik faktas, kad pagal dvi rangos sutartis darbai atlikti tame pačiame objekte, nėra pagrindas teigti, jog šalys sudarė vieną rangos sutartį. Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Net ir tada, kai statybos darbai atliekami viename objekte, šalys laisvos sudaryti savarankiškas sutartis, susitardamos dėl atskirų statybos darbų. Sudarydamos savarankiškas sutartis šalys susitaria dėl atskiro sutarties dalyko ir nustato kiekvienos iš jų teisių bei pareigų apimtį. Įvykdžius kiekvieną iš tokių sutarčių prievolės pagal įvykdytą sutartį pasibaigia (CK 6.123 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad šalys yra laisvos nustatyti sutartyse sąlygas, kuriomis susietų ir savarankiškų sutarčių vykdymą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Konstatuoti, kad šalys buvo sudariusios vieną statybos rangos sutartį, nėra pagrindo taip pat remiantis faktu, jog 2008 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitoje–faktūroje, serija BUT Nr. 0000287, kartu su pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį atliktais darbais nurodyti 1898,28 Lt vertės darbai, atlikti pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį. PVM sąskaita–faktūra yra finansinės apskaitos dokumentas, kuriame turi atsispindėti atliekama ūkinė operacija (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12, 13 straipsniai). Šis finansinės apskaitos dokumentas išrašomas atliktų rangos darbų perdavimo akto pagrindu ir savaime nevertintinas kaip šalių sutartinius santykius nustatantis ar keičiantis, o šioje konkrečioje situacijoje abi rangos sutartis siejantis sandoris (CK 1.63 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartimis šalys susitarė dėl atskirų lokalinėse sąmatose nurodytų darbų, nustatė sutarčių kainas, nesusijusias ir nepriklausomas viena nuo kitos, savarankiškus darbų atlikimo terminus. Teismas taip pat nustatė, kad 2006 m. birželio 23 d. sutartyje nėra jokių sąlygų, kurios suteiktų atsakovei UAB „Butrema“, įvykdžius atitinkamus įsipareigojimus, įgyti teisę atlikti darbus, numatytus 2007 m. balandžio 11 d. sutartyje. Šios sutarties dalykas aiškiai, nedviprasmiškai, akivaizdžiai apibrėžtas, jokių dviprasmybių nėra, šalių valia akivaizdi ir aiškiai išreikšta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios teismo išvados atitinka CK 6.193 straipsnio reikalavimus ir paneigia kasatoriaus argumentus, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. statybos rangos sutartys turi būti vertinamos kaip susijusios.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kaip kasacijos pagrindo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Laumė“ v. AB,,Tauras“, byla Nr. 3K-3-101/2011). Šių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad jei kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu kasacijos pagrindu, kasaciniame skunde turi būti išsamūs teisiniai argumentai, kad teismas be teisinio pagrindo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasatoriaus keliamu teisės klausimu. Kasatorius turi nurodyti ne tik konkrečias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, jose pateiktus išaiškinimus aktualiais bylai teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, bet ir argumentuotai pagrįsti galėjimą jomis remtis nagrinėjamoje byloje, jo nurodomų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylų konkrečių faktinių aplinkybių esminį panašumą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nors kasatorė, teigdama, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys turi būti aiškinamos neatskiriamai viena nuo kitos, nes tokia buvo tikroji jas sudariusių šalių valia, kasaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., byla Nr. 3K-3-406/2000; kt.), bet teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste ji nepagrindė teiginio, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Kasaciniame skunde atkartotos CK 6.193 straipsnyje nustatytos ir kasacinio teismo praktikoje plėtojamos sutarčių aiškinimo taisyklės, taip pat pateikiamas kasatorės neva tinkamas rangos sutarčių aiškinimas, bet šis sutarčių aiškinimas nesusiejamas su pačios kasatorės nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, neatskleistas netinkamo šių taisyklių taikymo ir aiškinimo faktas, nenurodyta, kaip nukrypta nuo kasatorės nurodomų kasacinio teismo išaiškinimų sutarčių aiškinimo srityje. Kasacinio teismo išaiškinimų nurodymas bendrais bruožais, nesusiejant jų su teismų byloje atliktu konkrečių faktų teisiniu kvalifikavimu, negali būti pripažįstamas pagrįsta vada CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytam kasacijos pagrindui konstatuoti. Juolab kad pirmesnėje šios nutarties dalyje konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais keliamas sutarčių aiškinimo taisyklių netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos klausimas.

Dėl CK 6.101 straipsnio 5 dalies dėl (draudimo perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo) aiškinimo

CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia šių normų reikalavimų.

Kasaciniame skunde nurodomas ir CK 6.102 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.), pažeidimas. Tačiau kasatorius nepateikia jokių konkrečių teisinių argumentų dėl šios normos pažeidimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jos nepasisako, bet atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos dvi skirtingos teisinės situacijos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas. CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus lemia prievolės prigimtis, tai daro ją neatskiriamą nuo kreditoriaus asmens ir todėl negalimą perleisti.

Aiškinant CK 6.101 straipsnio 5 dalį, pažymėtina, kad įstatyme neapibrėžta ir atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes. Pavyzdžiui, pasisakydamas dėl kreditoriaus asmens skolininkui esminio reikšmingumo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, kredito unijai suteikus paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija, byla Nr. 3K-3-394/2009).

Sprendžiant, ar perleidžiant reikalavimą pažeista CK 6.101 straipsnio 5 dalis, ši norma turi būti sistemiškai taikoma kartu su kitomis reikalavimo perleidimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Pavyzdžiui, CK 6.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą, bet neatsako už tai, kad skolininkas šio reikalavimo neįvykdo, išskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja naujajam kreditoriui už skolininką. Skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis), naudotis įskaitymo teise (CK 6.108 straipsnis). Skolininko teisių apsauga, kreditoriui perleidus reikalavimą, taip pat užtikrinama kitomis teisės normomis. Pavyzdžiui, reikalavimo perleidimas neriboja užsakovo teisės rinktis jam priimtinas teisių gynimo priemones, įskaitant ir teisę reikalauti sumažinti kainą, kai pagal rangos sutartį atliktų darbų kokybė netinkama (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir pan.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Butrema“ perleido UAB „Svara“ 62 432,60 Lt reikalavimą pagal 2007 m. balandžio 11 d. sutartį. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovės ir UAB „Butrema“ ginčas dėl atliktų darbų kokybės kilo pagal kitą – 2006 m. birželio 23 d. – rangos sutartį. Kasatorės kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių jai reikšmingas rangovo asmuo – kvalifikacija, patirtis, galimybės atlikti didelės apimties darbus ir pan., gali būti reikšmingos vertinant įsipareigojimus atlikti darbus pagal rangos sutartį, bet neturi jokios reikšmės CK 6.101 straipsnio 5 daliai taikyti, t. y. reikalavimo apmokėti už atliktus darbus perleidimo atveju. Atsiradus užsakovės prievolei sumokėti už atliktus pagal sutartį darbus, nurodytos aplinkybės nereikšmingos, nes asmens, kuris turi teisę gauti mokėjimą (kreditoriaus), pasikeitimas nepažeidžia kasatorės teisių. Minėta, 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. statybos rangos sutartys yra savarankiškos. Iš jų kilusių pažeistų teisių gynimo priemonės, kuriomis gali pasinaudoti kreditorius, taip pat savarankiškos. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku, teisingai atribojo rangos sutartis ir nustatė, iš kurios rangos sutarties kilusio reikalavimo cesija įvyko nagrinėjamo ginčo atveju, taip pat tinkamai įvertino ginčijamą cesijos sandorį, todėl jų išvada, kad atsakovė UAB „Butrema“, kaip kreditorė, kasatorei neturi esminės reikšmės, yra pagrįsta. Byloje teismų nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad šio ginčo atveju CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatytas draudimas kreditoriui perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo netaikytinas. Pažymėtina, kad toks šių santykių kvalifikavimas nereiškia kreditorės teisių ribojimo nagrinėjamoje konkrečioje situacijoje, nes įstatymuose nustatyta nemažai teisinių priemonių (kainos sumažinimas, priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir pan.), kuriomis tinkamai naudodamasis kreditorius galėjo ginti savo teises, nustačius tokių teisinių priemonių taikymo sąlygas.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas yra du atskiri asmenų pasikeitimo prievolėje institutai, kurie skiriasi savo sąlygomis, todėl savaime šių dviejų institutų sutapties neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. UAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB „Kononenko ir ko“, byla Nr. 3K-3-44/2011). Skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl skolos perkėlimą reglamentuojančių CK 6.115–6.122 straipsnių aiškinimo ir taikymo, nes, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą, nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl reikalavimo perleidimo, bet ne skolos perkėlimo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentais dėl tariamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo keliami fakto klausimai, t. y. kad teismai įrodymais nepagrindė išvadų dėl atsakovės BUAB „Butrema“, kaip kreditorės, esminės reikšmės kasatorei, taip pat kad byloje ginčijama cesijos sutartimi perleistas reikalavimas kilo tik iš 2006 m. birželio 23 d. rangos sutarties ir kad BUAB „Butrema“ yra nesąžininga. Pirmiau nutartyje teisėjų kolegija akcentavo tai, kad fakto klausimai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tokie kasatorių argumentai dėl naujų faktų nustatymo yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje kasacinio teismo aptartų argumentų ir nesudaro kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo klausimai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio5 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 46,75 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės UAB „Antrocelas“ (juridinio asmens kodas 145548034) 46,75 Lt (keturiasdešimt šešis litus 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius