Dėl administracinių aktų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-149/2011(S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.2; 30.12.1; 41

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės,,Erama“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. P., R. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Erama“, tretieji asmenys G. S., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl administracinių aktų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 5 d. sprendimais Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 buvo atkurtos Ve., N. ir V. P. nuosavybės teisės į 2,19 ha buvusio savininko T. P. žemę, perduodant neatlygintinai atsakovei V. P. tris sklypus (Nr. 30-32) po 0,2 ha individualių gyvenamųjų namų statybai (duomenys neskelbtini). Atsakovė V. P. 1999 m. kovo 18 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimis šiuos sklypus pardavė atsakovui R. B. už 120 000 Lt, o šis – 2000 m. kovo 9 d. sutartimis šiuos sklypus pardavė atsakovui UAB „Erama“ už 600 000 Lt.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2003 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą, 1964 m. CK 47 straipsnio, CK 1.80 straipsnio, 4.96 straipsnio 2 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies pagrindu prašydamas pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 5 d. sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms Ve., N. ir V. P.; 2) V. P. ir R. B. sudarytas 1999 m. kovo 18 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis; 3) R. B. ir UAB „Erama“ sudarytas 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis; 4) VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktą 0,2 ha Santariškių gyvenamųjų namų kvartalo žemės sklypų Nr. 30, 31, 32 Vilniuje teisinę registraciją UAB „Erama“ vardu; įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt, R. B. – UAB „Erama“ 600 000 Lt, UAB „Erama“ – valstybei žemės sklypus Nr. 30 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 31 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 32 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovės V. P. sūnus trečiasis asmuo G. S., eidamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, panaudojo suklastotus netikrus dokumentus ir suklastotus tikrus dokumentus ir taip sudarė sąlygas neteisėtai atkurti Ve., N. ir V. P. nuosavybės teises į 2,19 ha buvusio savininko T. P. žemę. Neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės pagrindu Ve. P. įgytas turtas neteisėtai buvo perduotas V. P., nes jai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į Ve. P. turtą, o N. P. turtas neteisėtai tuo pačiu 1999 m. kovo 5 d. sprendimu buvo perduotas atsakovei V. P. kaip jos įpėdinei, nes N. P. mirė tik 2003 m. rugpjūčio 26 d., o ne 1998 m., kaip nurodyta žemės grąžinimo dokumentuose. Be to, T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, todėl negalėjo nuosavybės teise žemės valdyti pareiškime dėl nuosavybės atkūrimo laikotarpiu. Atsakovė neteisėtai įgytus žemės sklypus pardavė atsakovui R. B., o šis – UAB „Erama“, todėl žemės sklypai turėtų būti grąžinti valstybei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 5 d. sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Ve., N. ir V. P., 1999 m. kovo 18 d. sudarytas atsakovų V. P. ir R. B. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, 2000 m. kovo 9 d. atsakovų R. B. ir UAB „Erama“ sudarytas žemės sklypų pirkimo- pardavimo sutartis, VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktas 0,2 ha (duomenys neskelbtini) žemės sklypų Nr. 30, Nr. 31 ir Nr. 32 teisines registracijas UAB „Erama“ vardu, įpareigojo atsakovą UAB „Erama“ grąžinti valstybei šiuos sklypus, R. B. – atsakovui UAB „Erama“ 600 000 Lt, V. P. – R. B. 120 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra konstatuotas dokumentų, patvirtinančių pretendentų nuosavybės teises į 2,19 ha žemę ir kurių pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus atkurti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, klastotės faktas, sprendė, jog yra pagrindas šiuos administracinius aktus ir jų pagrindu atsiradusius padarinius (pirkimo–pardavimo sandorius, jų teisinę registraciją) pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nustatęs, kad valstybė turtą (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo – oficialių dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nutarime dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties konstitucijos nuostatoms pateiktu išaiškinimu, teismas taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytą restituciją natūra.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido 30 dienų senaties termino, kurį skaičiavo nuo to momento, kai buvo surinkta užtektinai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą. Teismas nurodė, kad ieškinį teismui prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė 2003 m. birželio 18 d., kai dar nebuvo surinkti visi įrodymai, nebuvo nuteisti kaltieji asmenis, ir dėl to byla buvo sustabdyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atmetė atsakovų V. P. ir UAB,,Erama“ apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, svarbu nustatyti šio termino pradžios momentą, ar terminas praleistas (ar nepraleistas) dėl svarbių priežasčių. Kolegija pažymėjo, kad šis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas terminas traktuojamas kaip sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Kolegija nesutiko su atsakovo teiginiu, kad termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo teisės pažeidimo padarymo (nuosavybės teisių atkūrimo) momento, nes ieškovas negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo Vilniaus apskrities viršininko administracija, ir pažymėjo, jog prokuratūra nevykdo prokurorinės priežiūros, kaip valstybės ar savivaldybės institucijos laikosi įstatymų, todėl ieškovui negali būti perkeliama pareiga nedelsiant sužinoti apie tokius pažeidimus ir per įstatymo nustatytą terminą imtis priemonių jiems pašalinti. Šiuo atveju prokuroras gina viešąjį interesą (valstybės teises), nes valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių. Tiems atvejams, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatyme nenustatyta bendrųjų taisyklių termino eigos pradžios momentui nustatyti išimčių, tačiau ieškinio senatį reglamentuojančių normų aiškinimas ir taikymas tokios kategorijos bylose turi ypatumų. Kolegija, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, vadovavosi teismų praktika, kad vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, todėl kiekvienu atveju įvertintina tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino, ir dėl to atmetė atsakovo argumentą, kad ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2001 m. spalio 2 d.). Įvertinusi tai, kad prokuroras ieškinį grindė baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, ieškiniui pareikšti neužteko 2002 m. II–III ketvirtį gautų iš Lietuvos centrinio archyvo duomenų, kad T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, nuosavybės teisių atkūrimo faktiniu pagrindu buvusiame plane esantys duomenys buvo paneigti tik Lietuvos teismo ekspertizės cento ekspertams baudžiamojoje byloje atliktus šios plano kopijos tyrimą ir 2003 m. kovo 14 d. ekspertizės akte konstatavus, jog šis dokumentas yra suklastotas, kad 2003 m. gegužės 16 d. gavo notaro raštą ir dokumentus, patvirtinančius, jog atsakovei V. P. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas po jos sesers V. P. mirties, kolegija laikė, jog ieškinys teismui pateiktas nepažeidžiant įstatyme nustatyto termino. Be to, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje buvo tiriama daugiau kaip dešimt trečiajam asmeniui G. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, teismui ši byla perduota 2003 m. rugsėjo 22 d. Dėl to kolegija nesutiko su argumentu, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią vienareikšmiškai siejo su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu baudžiamojoje byloje, nes nei pagal CK 1.127 straipsnį, nei pagal teismų praktiką ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džiai ne­tu­ri įta­kos nebaigtas procesas baudžiamojoje byloje, įrodymų ne­tu­rė­ji­mas ir kt. Aplinkybė, susijusi su proceso baudžiamojoje byloje pabaiga ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, reikšminga sprendžiant dėl teisinių padarinių (restitucijos taikymo). Tačiau ši teismo klaida, aiškinant bei taikant ieškinio senatį reglamentuojantį įstatymą, neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimo.

Kolegijos nuomone, baudžiamosios bylos apimtis ir pobūdis, joje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai, būtini ieškiniui paduoti, aplinkybės, kad būtent pareigūnai, kurie patys privalėjo tiksliai vykdyti įstatymų reikalavimus, savanaudiškais tikslais klastojo teisinę reikšmę turinčius dokumentus ir taip per artimus žmones užvaldė didelės vertės valstybės turtą, taip pat kitos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu ieškinys būtų pareikštas praleidus senaties terminą, laikotarpis, per kurį prokuroras pareiškė ieškinį, būtų pripažįstamas atitinkančiu protingo termino kriterijų ir suteikiančiu pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodytą termino atnaujinimą.

Pasisakydama dėl restitucijos taikymo, kolegija pažymėjo, kad teismas atsakovo UAB,,Erama“ prašymu kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl CK 4.96 straipsnio normos atitikties Konstitucijos nuostatoms, ir Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų. Vadovaudamasi šiuo išaiškinimu ir nagrinėjamos bylos medžiaga, kolegijos nuomone, teismas turėjo pagrindą taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį. Toks teismo sprendimas byloje, kada valstybės nuosavybės teisė buvo pažeista nusikalstamais veiksmais, atitinka tiek Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo tikslus, tiek CK 1.5 straipsnyje nustatytus bendruosius civilinės teisės principus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas restruktūrizuojama uždaroji akcinės bendrovė,,Erama“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį, pakeičiant restitucijos būdą – priteisiant valstybei iš atsakovės V. P. 101 025 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos. Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.153 straipsnį sąžiningi tretieji asmenys, atlygintinai įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti turto įgijimo sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Kasatoriaus sąžiningumas byloje nėra paneigtas, teismai nenustatė, kad kasatorius žinojo ar turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises, neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą atsakovei V. P. Dėl to teismai, negindami kasatoriaus kaip sąžiningo įgijėjo teisių, pažeidė CK 6.153 straipsnio nuostatą ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999). Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai atsižvelgė tik į valstybės interesus, nors kasatoriui perleisti žemės sklypai nepatenka į Konstitucijos 47 straipsnyje nustatytų objektų sąrašą;

2) dėl restitucijos netaikymo. Kasatorius nurodo, kad teismas, taikydamas restituciją, gali keisti jos būdą arba jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, teismas taikydamas restituciją, neatsižvelgė į sąžiningumo principą, nevertino restitucijos natūra netaikymo galimybės, neatsižvelgė į teisėtus kasatoriaus ir kito atsakovo R. B. interesus. Kasatorius žemės sklypus įgijo ketindamas juose plėtoti veiklą; šių žemės sklypų vertė teisminio ginčo metu išaugo, todėl, net ir atgavęs iš atsakovo R. B. pinigus, kasatorius nebegalės įgyti už šią sumą analogiškos vertės žemės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl byloje nustatytos aplinkybės, kad, atsižvelgiant į atsakovės V. P. amžių, gaunamas pajamas ir turtą, atsakovui R. B. nėra galimybės šių pinigų atgauti. Tokios egzistuojančios aplinkybės sudaro galimybę netaikyti restitucijos natūra;

3) dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, visų pirma turėjo nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią, tačiau to nepadarė, t. y. teismas nenustatė, koks momentas laikytinas duomenų, kurių užtenka ieškiniui pareikšti, surinkimo momentu. Kasatoriaus nuomone, teismui pripažinus, kad nuosavybės teisių atkūrimo faktiniu pagrindu buvusiame plane esantys duomenys buvo paneigti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu (2003 m. kovo 14 d.), o ieškinį pareiškus tik 2003 m. birželio 18 d., Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 d. terminas buvo praleistas. Nors kolegija nurodė, kad ieškinys pareikštas nepažeidžiant įstatyme nustatyto termino, tačiau nutartyje nurodė ir argumentus, kuriais šį terminą atnaujino. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, terminą galėjo atnaujinti tik tuo atveju, kai yra konstatuota, jog jis praleistas, taip pat esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Spręsdamas dėl senaties termino atnaujinimo (nenustatęs termino eigos pradžios), teismas atsižvelgė tik į vieno subjekto – valstybės interesus.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos. Ieškovas nurodo, kad teismai tinkamai taikė CK 4.96 straipsnio nuostatas, leidžiančias išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo tuo atveju, kai daiktas buvo prarastas dėl padaryto nusikaltimo. Šioje byloje susidarė situacija, kai valstybė turtą prarado dėl padarytų nusikaltimų, kurie buvo įrodyti įsiteisėjusiais nuosprendžiais. Kasatoriaus nurodomas argumentas, kad valstybė jau yra gavusi iš trečiojo asmens G. S. 60 000 Lt kompensaciją, yra nepagrįstas, nes tai yra BK 67 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė, skirta padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o ne atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą;

2) dėl restitucijos netaikymo. Ieškovas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, pažymi, kad jeigu restitucija natūra iš sąžiningo įgijėjo nebūtų taikoma, valstybės nuosavybės teisės nebūtų ginamos, būtų paneigtas ir pažeistas konstitucinis asmens nuosavybės principas. Šiuo atveju priešinti valstybės nuosavybės ir fizinio ar juridinio asmens nuosavybės teisės svarbą negalima, nes Konstitucijoje garantuojamos lygios teisės visiems asmenims. Tokiu atveju, kai daikto savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, prioritetiškai ginamos pradinio savininko (šiuo atveju valstybės) teisės, o sąžiningo įgijėjo teisių gynyba tokiu atveju ribojama. Ieškovas nesutinka su argumentu, kad valstybės padėtis šiuo atveju pagerėja, o kasatoriaus pablogėja. Kasatorius, kaip komercinę veiklą su nekilnojamuoju turtu plėtojanti bendrovė, nuolat patiria finansinės rizikos daromą poveikį, todėl prisiima su tokia veikla susijusią riziką. Teisiškai nereikšmingi teiginiai, kad grąžintinų sklypų vertė šiuo metu yra padidėjusi;

3) dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepraleido termino kreiptis į teismą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jei ir būtų įvertinta, jog prokuroras šį terminą praleido, šis terminas dėl kitų prokuroro atliktų veiksmų tiriant viešojo intereso pažeidimą (užklausimų įvairioms institucijoms po ekspertizės gavimo), dėl baudžiamųjų bylų apimties nebūtų laikomas per ilgu ir galėtų būti atnaujinamas. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi suformuotos praktikos dėl senaties termino skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d, nutartis civilinėje byloje LAB,,Tauro“ bankas v. AB,,Vilniaus vingis“, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LR generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; kt.).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos ir restitucijos netaikymo. Atsiliepime pažymima, kad konstatavus, jog žemės savininkas (valstybė) valdymo teisę prarado dėl atsakovės V. P. ir trečiojo asmens D. S. padaryto nusikaltimo, teismai tinkamai vadovavosi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Atsakovas pažymi, kad teismų nenustatyta, jog atsakovai R. B. ir kasatorius yra nesąžiningi įgijėjai, tačiau taikant CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatą daikto savininkas daiktą turi teisę išsireikalauti iš sąžiningo įgijėjo. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad asmenų lygiateisiškumo principas neleidžia suabsoliutinti vieno asmens (valstybės) teisių kito asmens sąskaita, nes CK normų nustatytas nevienoda savininko ir sąžiningo įgijėjo padėtis, t. y. net ir tuo atveju, kai įgijėjas yra sąžiningas, bet savininkas turtą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo, įgijėjas nebus laikomas teisėtu daikto savininku;

2) dėl ieškinio senatį ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista valstybės nuosavybės teisės ir dėl jos teisių gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, bet prokuroras, ginantis viešąjį interesą. Tiek pažeistų valstybės teisių gynimas, tiek ieškinio senaties institutas yra susijęs su viešuoju interesu, kuris turi būti ginamas prioritetiškai. Atsakovas mano, kad ieškinys pateiktas nepiktnaudžiaujant CPK 5 straipsnio 3 dalyje, 49 straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje nustatyta teise, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atnaujino šį terminą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vindikacijos taikymo ir jos atribojimo nuo restitucijos

CK 1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Šioje byloje prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareikšdamas ieškinį ir prašydamas pripažinti sandorius negaliojančiais bei grąžinti žemės sklypus valstybės nuosavybėn, siekė ne tik grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, bet ir visiškai atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, kad neliktų galioti administracinių aktų ir sutarčių, kurių pagrindu žemės sklypus įgiję asmenys buvo (yra) teisėti jos valdytojai. Teismai, tenkindami ieškinį, pripažino sandorius negaliojančiais ir, remdamiesi daiktinės teisės norma, grąžino žemės sklypus savininkui, nurodydami (aiškindami), kad taiko restituciją. Taigi šiuo atveju aktualus yra daiktinių ir prievolių teisės normų pažeistoms asmens teisės apginti taikymo klausimas.

Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK 6.145- 6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. Dzikienė, J. B., kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė, M. K., kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.

Bylos nagrinėjimo ribas lemia tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad vindikacinio ieškinio dalykas yra reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Tokio ieškinio faktinį pagrindą sudaro kelios grupės aplinkybių: aplinkybės, pagrindžiančios savininko turimą ginčijamo daikto valdymo ar nuosavybės teisę; daikto valdymo teisės praradimą ir praradimą patvirtinančios aplinkybės; aplinkybės, kuriomis daiktą pradėjo valdyti atsakovas; aplinkybės, kad atsakovas ginčijamą daiktą valdo neteisėtai; aplinkybės, patvirtinančios, kad daiktas yra natūra; aplinkybės, kad šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.

Pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija. Valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šioje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą siekdamas grąžinti valstybei žemės sklypus, kuriuos, neteisėtai atkūrus nuosavybės teises, įgijo kasatorius. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį pagal CK 1.80 straipsnio, 4.96 straipsnio 2 dalį ir nurodydamas aplinkybes, kad valstybė nuosavybės teises į žemės sklypus prarado dėl atsakovės V. P. ir trečiojo asmens nusikaltimo, siekė dviem būdais atkurti padėtį, buvusią iki pažeidimo – pripažinti sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiais bei žemės sklypus išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti juos natūra valstybei (vindikacija). Taigi, reikšdamas reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ieškovas ginčijo aplinkybes, kurių pagrindu buvo neteisėtai atkurtos atsakovei V. P. nuosavybės teisės, ir su tuo susijusius žemės sklypų perleidimo sandorius, o vindikacinį reikalavimą grindė nurodydamas daikto valdymo teisės praradimą ir tai patvirtinančias aplinkybes, taip pat aplinkybes, kuriomis daiktą pradėjo valdyti kasatorius.

Teismai, nustatę, kad valstybė turtą (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (atsakovės sūnus trečiasis asmuo G. S., vykdydamas apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, panaudojo suklastotus dokumentus ir sudarė sąlygas neteisėtai atkurti atsakovei nuosavybės teises į T. P. žemę, kuri jam nuosavybės teise nepriklausė), o šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, pripažino šiuo sandorius negaliojančiais, sklypų pardavėjus įpareigojo grąžinti gautas pagal sutartis pinigų sumas pirkėjams ir grąžino žemės sklypus valstybei CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nurodydami, kad taiko šios normos nuostatą dėl restitucijos natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tinkamai kvalifikavę šalių teisinius santykius ir nurodydami šalių teisiniams santykiams taikomas teisės normas, netinkamai aiškino (teisiškai netinkamai kvalifikavo) taikomą daiktinės teisės normą (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Šioje normoje yra nustatytas ribotos vindikacijos institutas, t. y. nustatyta vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlyga, kai iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado jo valdymą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Restitucijos taikymas yra nustatomas ne daiktinėmis, o prievolių teisės normomis ir, minėta, restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Taigi, ieškovui pareiškus reikalavimą grąžinti žemės sklypus ir teismams nustačius, kad valstybės ir kasatoriaus nesiejo prievoliniai santykiai ir žemės savininkas (valstybė, kurios interesus gina prokuroras) nuosavybės ir valdymo teisę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, toks reikalavimas tenkintinas pagal vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Ieškovo pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais vertintini kaip papildomi reikalavimai, kuriais siekiama buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimo. Dėl to be vindikacijos taikant ir kitą asmens pažeistų teisių gynimo būdą, jis taikomas tokia apimtimi, kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto. Taigi teismams pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismai iš esmės pagrįstai taikė vienašalę restituciją, įpareigodami vieną žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties šalį grąžinti kitai šaliai sumokėtus pinigus. Teismai pagrįstai šiuo atveju netaikė dvišalės restitucijos, nes daiktas jo savininkui grąžintas pagal daiktinės teisės normas. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, sprendžia, kad teismai šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti taikė tinkamas teisės normas, t. y. pripažino sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu ir taikė vienašalę restituciją, ir, nustatę CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, daiktą iš kasatoriaus jo savininkui (valstybei) grąžino pagal daiktinės teisės normas (vindikaciją), nors ir netiksliai įvardydami šios normos sąvoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodė, kad, grąžinant žemės sklypus valstybei, taikoma restitucija, todėl, atsižvelgiant į tai, kad daiktas savininkui grąžinamas pagal daiktinės teisės normas, ši sprendimo dalis tikslintina.

Dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, pareiškus vindikacinį reikalavimą

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, taikydami restituciją, neatsižvelgė į kasatoriaus, kaip sąžiningo įgijėjo, teises, nevertino restitucijos natūra netaikymo galimybės, nors pagal Konstitucijos 29 straipsnį neleidžiama suabsoliutinti vienų asmenų teisių ir interesų, pažeidžiant kitų asmenų teisę ar teisėtą interesą. Valstybė prarado žemės sklypus dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo, valstybės įgaliotų institucijų sprendimų pagrindu atkūrus nuosavybės teises pagal suklastotus dokumentus, o įgijėjų, kuriems šis turtas buvo perleistas pagal pirkimo-pardavimo sutartis, sąžiningumas nepaneigtas, todėl jų interesai turi būti ginami, t. y. restitucijos taikymas šioje byloje turi būti vertinamas sąžiningumo teisingumo ir protingumo principų aspektu. Kasatoriaus nuomone, teismai, negindami sąžiningo įgijėjo, pažeidė CK 6.153 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar CK 4.96 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtintas ribotos vindikacijos institutas, neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, nagrinėjo ir pasisakė būtent šiuo kasatoriaus keliamu įgijėjo sąžiningumo klausimu. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų, jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai asmeniui žala buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, pagal Konstituciją toks asmuo turi teisę teisme reikalauti teisingo šios žalos atlyginimo.

Konstitucinis Teismas pirmiau nurodytame nutarime pažymėjo ir tai, kad nuosavybės teisę pagal Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus Civiliniame kodekse nurodytus atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 4 dalis); daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Taigi asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra nevienodas.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai neįvertino kasatoriaus sąžiningumo ir, negindami jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisių, pažeidė CK 6.153 straipsnio nuostatą, šalių lygiateisiškumo principą. Žemės sklypai iš kasatoriaus buvo išreikalauti tenkinus vindikacinį ieškinį, taigi prievolių teisės normos šiuo atveju netaikytinos. Daiktinės teisės normų kontekste sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų kolizija sprendžiama atsižvelgiant į pagrindo, kuriuo daiktas įgytas, pobūdį ir valdymo praradimo aplinkybes. Taigi, vindikacijos taikymą sąžiningam įgijėjui nulemia šių aplinkybių santykis. Dėl to įgijėjo sąžiningumas dar nereiškia, kad daiktą jis valdo teisėtai. Tuo atveju, kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, nustatę aplinkybes, jog daikto savininkas (valstybė) daikto valdymą prarado dėl kitų asmenų (atsakovės V. P. ir trečiojo asmens G. S.) padaryto nusikaltimo, turėjo teisinį pagrindą kasatorių (sąžiningą įgijėją) laikyti neteisėtu valdytoju ir daiktą iš jo išreikalauti. Taigi nustačius vieną iš sąlygų, susijusių su valdymo praradimu, kad daikto savininkas daikto valdymą prarado ne savo valia, o dėl kitų asmenų nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo sąžiningumo ar nesąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės.

Dėl senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties, nenurodė šio termino eigos pradžios, netinkamai įvertino aplinkybes šiam momentui nustatyti, be to, nurodęs, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nepagrįstai atnaujino šį terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje dėl pažeistos specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisės gynimo į teismą kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, ginantis viešąjį interesą (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Asmuo, ginantis viešąjį interesą, turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., byla Nr. 3K-3-143/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.), konstatuota, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys. Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 straipsniai), arba įstatymų nustatytais atvejais – asmenys viešajam interesui ginti (CPK 49, 50 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje prokuroras, gindamas valstybės interesus, ieškinį reiškė tiek ginčydamas sprendimus atkurti nuosavybės teisės, tiek vėlesnius žemės sklypų pardavimo sandorius, taip pat reikšdamas vindikacinį reikalavimą. Šiuo atveju reikšmingas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas. Šioje teisės normoje nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovės, ir pagal tai spręsti, kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino. Nustatydamas momentą, nuo kada turi būti skaičiuojamas terminas, apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančias aplinkybes ir nurodė, kad ieškiniui pareikšti neužteko 2002 m. II–III ketvirtį gautų iš Lietuvos centrinio archyvo duomenų, kad T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje; neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo duomenys buvo paneigti tik Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams baudžiamojoje byloje atlikus šios plano kopijos tyrimą ir 2003 m. kovo 14 d. ekspertizės akte konstatavus, jog šis dokumentas yra suklastotas, taip pat 2003 m. gegužės 16 d. gautu notaro raštu ir dokumentais, kuriais patvirtinta, jog atsakovei V. P. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas po jos sesers Ve. P. mirties. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje V. Š., R. Š., T. S., kt. v. G. P. R., kt., bylos Nr. 3K-3-44/2004, kt.), todėl sprendžia, kad, apeliacinės instancijos teismui įvertinus senaties termino pradžiai nustatyti reikšmingas aplinkybes, laikytina, jog šio teismo išvados dėl termino pradžios yra teisingos ir pagrįstos. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija atmeta nurodytus kasatoriaus argumentus kaip nepagrįstus.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog ieškovas nepraleido termino ieškiniui pareikšti, nepagrįstai šį terminą atnaujino. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas ne atnaujino terminą, o nurodė svarstymus ir argumentus, kad ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, terminą praleido, šis dėl apeliacinės instancijos teismo aptartų ir įvertintų aplinkybių nebūtų laikomas per ilgu ir galėtų būti atnaujinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistus, patikslinant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl restitucijos taikymo ir įpareigojimo grąžinti žemės sklypus, išdėstant ją taip:

Grąžinti valstybei žemės sklypus Nr. 30 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 31 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 32 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt.

Įpareigoti V. B. grąžinti UAB,,Erama“ 600 000 Lt.

Kitas Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė