Dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir daikto grąžinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-69/2008

Procesinio sprendimo kategorija

45.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, Dariaus Pileičiko įmonės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „SEB VB lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Gendera“, UAB „Antima ir Ko“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Evaldo Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, valstybės įmonei „Regitra“, UAB „Vakario transportas“, dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir daikto grąžinimo iš svetimo neteisėto valdymo bei trečiojo asmens Dariaus Pileičiko įmonės savarankiškus reikalavimus ieškovui UAB „SEB VB lizingas“, atsakovams UAB „Gendera“, UAB „Antima ir Ko“, Evaldo Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ „Regitra“, UAB „Vakario transportas“, dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir daikto grąžinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „SEB VB lizingas“ prašė pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų UAB „Gendera“ ir UAB „Antima ir Ko“, ir grąžinti vilkiką „Scania R 124“ (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 2004 m. gegužės 5 d. jis ir R. Dilijono firma „Vakaris“ (po pertvarkymo – UAB „Vakario transportas“) sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2004-050043-01 (toliau – lizingo sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo nupirkti vilkiką „Scania R 124“ ir perduoti jį naudotis lizingo gavėjui UAB „Vakario transportas“. Dėl to ieškovas su trečiuoju asmeniu E. Urbonavičiaus įmone „Renovila“ 2004 m. gegužės 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PP 2004-050043. Vilkikas 2004 m. gegužės 20 d. buvo perduotas naudotis trečiajam asmeniui UAB „Vakario transportas“, tačiau, šiam nemokant įmokų pagal lizingo sutartį, ieškovas 2004 m. spalio 22 d. lizingo sutartį nutraukė ir pareikalavo vilkiką grąžinti. Tik tada paaiškėjo, kad vilkikas yra įregistruotas ne ieškovo, bet UAB „Antima ir Ko“ vardu. Ieškovas išsiaiškino, kad E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ vilkiką įsigijo iš UAB „Gendera“ pagal 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Kartu su 2004 m. birželio 30 d. sutartimi buvo pasirašytas vilkiko perdavimo aktas. Taigi E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ tapo vilkiko savininku ir lizingo sutarties pagrindu nuosavybės teises perleido ieškovui. UAB „Gendera“ 2004 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pakartotinai perleido vilkiką UAB „Antima ir Ko“, nors nuo 2004 m. birželio 30 d. nebebuvo vilkiko savininku ir neturėjo teisės juo disponuoti, todėl ši pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia (CK 6.307, 1.80 straipsniai), o vilkikas grąžintinas ieškovui – teisėtam savininkui.

Trečiasis asmuo Dariaus Pileičiko įmonė pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydamas nutraukti 2004 m. birželio 30 d. vilkiko „Scania 124“ pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą D. Pileičiko įmonės ir UAB „Gendera“, ir grąžinti vilkiką D. Pileičiko įmonei CK 6.305, 6.345, 6.344 straipsnių pagrindu, taip pat pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento vilkiko „Scania 124“ pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 m. gegužės 13 d. sudarytą E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ ir UAB „VB SEB lizingas“, ir 2004 m. birželio 30 d. UAB „Gendera“ ir E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ sudarytą to paties vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, nurodė, kad su ieškiniu sutinka ir prašo jį patenkinti iš dalies – pripažinti negaliojančia atsakovų UAB,,Gendera“ ir UAB „Antima ir Ko“ 2004 m. rugsėjo 8 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiojo asmens teigimu, vilkiką jis valdė visą laiką nuo įgijimo dienos iki 2004 metų gruodžio mėnesio, kai sužinojo, kad vilkikas yra areštuotas teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Trečiasis asmuo nurodė, kad sugadintą vilkiką jis 2004 m. gegužės 15 d. pirko Belgijoje. Lietuvoje vilkikas buvo suremontuotas. D. Pileičiko įmonė su UAB „Gendera“ 2004 m. birželio 30 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė vilkiką perleisti UAB „Gendera“ už 175 195 Lt. Šalys susitarė, kad UAB „Gendera“ pinigus sumokės iki 2004 m. liepos 15 d., todėl iki atsiskaitymo vilkikas liko pardavėjo (D. Pileičiko įmonės) žinioje. Kadangi UAB „Gendera“ sutartos sumos nesumokėjo, o 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota, tai sutartis nutrauktina teismine tvarka, grąžinant vilkiką trečiajam asmeniui D. Pileičiko įmonei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2004 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų UAB „Gendera“ ir UAB „Antima ir Ko“, bei šios sutarties pagrindu išduotą registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Antima ir Ko“ vardu ir nusprendė grąžinti ieškovui UAB,,SEB VB lizingas“ vilkiką „Scania R 124“ (duomenys neskelbtini); trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad 2004 m. gegužės 5 d. ieškovas ir R. Dilijono firma „Vakaris“ (po pertvarkymo – UAB „Vakario transportas“) sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2004-050043-01, kuria ieškovas įsipareigojo nupirkti iš E. Urbonavičiaus įmonės,,Renovila“ 2002 metų gamybos vilkiką „Scania 124“ ir perduoti jį naudoti R. Dilijono firmai „Vakaris“, o ši – sumokėti 184 849,31 Lt pagal sutartą mokėjimų grafiką. Lizingo sutarčiai įgyvendinti ieškovas UAB,,SEB VB lizingas“ su E. Urbonavičiaus įmone „Renovila“ 2004 m. gegužės 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ (pardavėjas) įsipareigojo perduoti 50 740 eurų vertės balninį vilkiką „Scania 124“ (duomenys neskelbtini) pirkėjo (ieškovo) nuosavybėn iki 2004 m. gegužės 25 d., o ieškovas įsipareigojo sumokėti pardavėjui 157 163,86 Lt. Sutartyje nurodyta, kad dalį kainos – 18 031,21 Lt – R. Dilijono firma „Vakaris“ sumokėjo tiesiogiai E. Urbonavičiaus įmonei,,Renovila“. Teismo vertinimu, 2004 m. gegužės 20 d. priėmimo–perdavimo aktas įrodo, kad E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ vilkiką perdavė naudotis UAB „Vakario transportas“. Nors UAB,,Vakario transportas“ neigė šiame akte esant įmonės vadovo R. Dilijono parašą ir teigė, kad vilkikas įmonei niekada nebuvo perduotas, tačiau teismas, nesant byloje pateikto pareiškimo apie tai, kad šis įrodymas yra suklastotas (CPK 184 straipsnis), šį aktą pripažino tinkamu rašytiniu įrodymu. UAB „Vakario transportas“ nemokant įmokų pagal lizingo sutartį, ieškovas 2004 m. spalio 22 d. lizingo sutartį nutraukė. Teismas nustatė, kad Dariaus Pileičiko įmonė 2004 m. gegužės 24 d. E.Urbonavičiaus įmonei „Renovila“ pateikė PVM sąskaitą–faktūrą LGA Nr. 5894567, kurioje nurodyta, jog ginčijamas vilkikas parduodamas už 175 195,07 Lt. Pagal šią sąskaitą–faktūrą Dariui Pileičikui ir jo įmonei jokie piniginiai mokėjimai atlikti nebuvo, tačiau, teismo vertinimu, šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad ginčijamą vilkiką D. Pileičiko įmonė į Lietuvą atvežė turėdama tikslą parduoti jį E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, kuri dėl jo jau buvo sudariusi 2004 m. gegužės 13 d. sutartį su ieškovu, ketinusiu vilkiką lizingo sutarties pagrindu perduoti naudotis UAB „Vakario transportas“. Teismas nurodė, kad D. P. teismo posėdyje netiesiogiai patvirtino žinojęs, jog dėl vilkiko pardavimo E. U. buvo susitaręs su ieškovu, pripažindamas, kad vilkiką pirmą kartą bandė įregistruoti ieškovo vardu, tačiau neįregistravo tik dėl formalaus pobūdžio priežasčių. Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad D. P. susitarė su E. U., jog vilkiką E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“ parduos ne tiesiogiai, o per atsakovą UAB,,Gendera“. D. P. teismo posėdyje nurodė, kad jis, būdamas skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondui, nenorėjo, jog pinigai būtų pervesti į jo sąskaitą, todėl automobilio VĮ,,Regitra“ neregistravo savo vardu, o E. U. nesutikus pirkti VĮ,,Regitra“ neįregistruoto vilkiko, sutarė, kad pirmiausia vilkiką įregistruos UAB,,Gendera“ vardu, o ši vėliau perleis jį E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“. Teismas nustatė, kad E. Urbonavičiaus įmonė,,Renovila“ pagal pateiktą PVM sąskaitą–faktūrą TSA Nr. 0001060 sumokėjo atsakovui UAB,,Gendera“ 152 782,13 Lt. E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“, įgyvendindama 2004 m. gegužės 13 d. sutartį, pateikė ieškovui 2004 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą–faktūrą LEA Nr. 3258327, kurią ieškovas apmokėjo. Teismo vertinimu, D. Pileičiko įmonės ir UAB,,Gendera“ sudaryta 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo vykdoma. Registruojant vilkiką UAB „Gendera“ vardu, VĮ „Regitra“ buvo pateikti tik 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis su D. Pileičiko įmone ir vilkiko perdavimo–priėmimo aktas, o sutarties priedas, paneigiantis perdavimo–priėmimo aktą ir keičiantis sutarties esmines sąlygas (mokėjimo už vilkiką terminą) bei numatantis vilkiko palikimą iki atsiskaitymo D. Pileičiko įmonės žinioje ir draudimą atsakovui UAB,,Gendera“ vilkiką kam nors perduoti ar užstatyti, pateiktas nebuvo, dėl to, teismo sprendimu, yra pagrindas išvadai, kad šis priedas buvo sudarytas atgaline data. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. P., kaip UAB,,Gendera“ atstovas, VĮ,,Regitra“ įregistravo vilkiką UAB,,Gendera“ vardu ir iš karto jį išregistravo, pasilikdamas sau vilkiko dokumentus. Tai, teismo nuomone, patvirtina, kad D. P. ir UAB,,Gendera“ buvo susiję asmenys. Be to, aplinkybė, kad E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ 2004 m. rugpjūčio 25 d. pervedė už vilkiką atsakovui UAB,,Gendera“ 89 382,13 Lt, o UAB,,Gendera“ pinigus iš sąskaitos paėmė ir laikė turėdamas tikslą perduoti D. P. už vilkiką, įrodo, jog 2004 m. birželio 30 d. sutartis, sudaryta E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ ir UAB „Gendera“, buvo vykdoma. Spręsdamas dėl 2004 m. rugsėjo 8 d. sutarties, kuria atsakovas UAB „Gendera“ vilkiką pardavė atsakovui UAB,,Antima ir Ko“, galiojimo, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas UAB „Gendera“ negalėjo nežinoti, jog jis pats 2004 m. birželio 30 d. sutartimi vilkiką jau buvo pardavęs E. Urbonavičiaus įmonei,,Renovila“. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Antima ir Ko“ sumokėjo atsakovui UAB „Gendera“ už vilkiką. 2004 m. rugsėjo 8 d. sutartį teismas pripažino negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu ir vilkiką grąžino teisėtam savininkui – ieškovui UAB,,SEB VB lizingas“, neginant atsakovo UAB „Antima ir Ko“ interesų (CK 6.307 straipsnio 3 dalis, 4.96 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 8 d. sutartis yra tariamas sandoris, nes sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl pripažintina negaliojančia ir CK 1.86 straipsnio pagrindu. Be to, teismo vertinimu, ši sutartis, kuria atsakovas UAB,,Gendera“ tą patį vilkiką perleido antrą kartą, yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Pripažinęs 2004 m. rugsėjo 8 d. sutartį negaliojančia, teismas pripažino negaliojančiu ir šios sutarties pagrindu išduotą registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Antima ir Ko“ vardu. Dėl trečiojo asmens D. Pileičiko įmonės savarankiškų reikalavimų pagal CK 1.78 ir 1.80 straipsnius pripažinti niekinėmis 2004 m. gegužės 13 d. ir 2004 m. birželio 30 d. sutartis teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo nenurodė, kokios imperatyviosios įstatymo normos ginčijamomis sutartimis buvo pažeistos. D. Pileičiko įmonės teiginį, kad, sudarydamas 2004 m. gegužės 13 d. sutartį su ieškovu, atsakovas E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ nebuvo parduodamo daikto savininkas, teismas atmetė, motyvuodamas tuo, jog CK 6.306 straipsnyje nustatyta galimybė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl daikto, kurį pardavėjas įgys ateityje. Teismas atmetė D. Pileičiko įmonės teiginius, kad ieškovo ir atsakovo E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, konstatavęs, kad ieškovas įvykdė vieną iš pagrindinių pirkėjo prievolių – sumokėjo už perkamą daiktą visą sutartą kainą, o atsakovas įvykdė pareigą perduoti daiktą. Teismas nurodė, kad D. Pileičiko įmonė nepagrįstai teigia, jog UAB „Gendera“ vilkiko niekada neturėjo, nes šis visą laiką buvo valdomas D. Pileičiko įmonės. Teismas argumentavo tuo, kad teisinė vilkiko registracija atsakovo UAB,,Gendera“ vardu nėra nuginčyta, todėl UAB „Gendera“, perduodama vilkiką atsakovui E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, buvo perduodamo daikto savininkas. Atsakovas E. Urbonavičiaus firma „Renovila“ galėjo vilkiką valdyti, todėl teismas sprendė, kad pardavėjas UAB „Gendera“ įvykdė pareigą perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Techninė klaida sutartyje (sutartis pasirašyta 2004 m. birželio 30 d., o joje sutarta vilkiką perduoti iki 2004 m. birželio 1 d.), teismo nuomone, nėra pagrindas laikyti sutartį niekine. Teismas atmetė argumentus ir dėl sutarties pripažinimo apsimestine, nes D. Pileičiko įmonė nenurodė, kokią sutartį šalys norėjo pridengti sudarydamos apsimestinę. Atmesdamas trečiojo asmens D. Pileičiko įmonės savarankiškus reikalavimus, teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad D. P. yra nesąžiningas asmuo, nes, stengdamasis išvengti socialinių įmokų į VSDF biudžetą, sugalvojo vilkiko pardavimo per atsakovą UAB,,Gendera“ mechanizmą, kurio įgyvendinti iki galo nepavykus ir atsakovui UAB,,Gendera“ tapus nemokiu, turi prisiimti didžiausią atsakomybę, kuri negali būti perkeliama E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“ ar ieškovui. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.218 straipsnį apie sutarties nutraukimą D. Pileičiko įmonė turėjo įspėti UAB „Gendera“ prieš 30 dienų, todėl netgi pripažinus, jog UAB „Gendera“ ir D. Pileičiko įmonė iš tikrųjų pasirašė 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties priedą, ši sutartis galėjo būti nutraukta tik 2004 m. rugsėjo 9 d. Tuo metu UAB „Gendera“ jau buvo perleidusi vilkiką atsakovui E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, todėl trečiojo asmens reikalavimas nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį netenkinamas (CK 6.345, 4.96 straipsniai). Teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo vilkiką grąžinti D. Pileičiko įmonės nuosavybėn, nes jis iš D. Pileičiko įmonės ar iš atsakovo UAB,,Gendera“ nebuvo pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojęs būti jų valdomas (CK 4.96 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, D. Pileičiko įmonės ir trečiojo asmens UAB „Vakario transportas“ apeliacinius skundus, 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija atmetė trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. Pileičiko įmonės argumentus, kad nuo pat vilkiko įsigijimo iki jo priverstinio paėmimo vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių šio daikto nuosavybės teisės trečiasis asmuo niekam kitam nebuvo perleidęs. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog atitinkamais valiniais veiksmais pradinis vilkiko įgijėjas trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė perleido šio daikto nuosavybės teisę kitam asmeniui. Byloje neginčijama, kad vilkiką „Scania“ (duomenys neskelbtini) D. Pileičiko įmonė 2004 m. gegužės 15 d. nusipirko Belgijoje. Vilkikas ne vėliau kaip 2004 m. gegužės 20 d. buvo pargabentas į Lietuvą. Vilkiko savininkas D. Pileičiko įmonė 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jį UAB „Gendera“. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentas nebūtinai sutampa su nuosavybės ar patikėjimo teisės pirkėjui į parduodamą daiktą perėjimo momentu. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Teisėjų kolegija nustatė, kad D. Pileičiko įmonė ir UAB „Gendera“, 2004 m. birželio 30 d. sudarę vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį, tą pačią dieną pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu įformino daikto perdavimą pirkėjo nuosavybėn. Šio akto pasirašymas reiškia, kad šalys patvirtino daikto perdavimą viena kitai, be to, šiuo aktu taip pat yra teisiškai patvirtintas įgyjamo daikto nuosavybės teisės pagal pirkimo–pardavimo sandorį perėjimas pirkėjui. Tai, kad pasirašius tokį aktą daiktas fiziškai galėjo būti ir neperduotas pirkėjui, esminės reikšmės nebeturi, nes teisės aspektu sandorio šalys reikiama forma konstatavo prievolių įvykdymą pagal sandorį bei patvirtino teisių ir pareigų pagal tokį įvykdymą atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo faktą. Tai, kad pirkėjas UAB „Gendera“ nesumokėjo D. Pileičiko įmonei už parduotą vilkiką, savaime nesukuria ar nesugrąžina daikto nuosavybės teisės buvusiam savininkui – daikto pardavėjui; jis turi teisę atsisakyti sutarties ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo, tačiau tik iki tol, kol daiktai dar nėra atlygintinai perleisti trečiajam asmeniui (CPK 6.345 straipsnio 1 dalis). D. Pileičiko įmonei 2004 m. rugpjūčio 2 d. pareiškiant pretenziją pirkėjui UAB „Gendera“ dėl neatsiskaitymo už parduotą vilkiką, šį kilnojamąjį daiktą UAB „Gendera“ jau buvo atlygintinai pardavusi E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, o ši – ieškovui UAB „SEB VB lizingas“. Tokiomis aplinkybėmis trečiasis asmuo gali reikšti reikalavimus UAB „Gendera“ pagal CK 6.314 straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė šioje byloje ginamas savo daiktines teises į vilkiką perleido pagal sutartį kitam asmeniui tokiomis juridinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, kurioms egzistuojant vilkiko perleidimo sandorį, sudarytą šio trečiojo asmens ir UAB „Gendera“, nutraukti arba pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo. Dėl to trečiojo asmens D. Pileičiko įmonės savarankiškų reikalavimų dėl vilkiko pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų UAB „Gendera“ ir E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ bei E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ ir ieškovo UAB „SEB VB lizingas“, analizė ir vertinimas nebetenka teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo šias sutartis pripažinti niekinėmis kaip prieštaraujančias imperatyviosioms teisės normoms. Įstatyme įtvirtinta suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę ginti nuo pažeidimų ne bet kieno, o savo subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė nėra tas teisės subjektas, kuriam įstatymo būtų suteikta teisė reikšti reikalavimus dėl kitų asmenų teisių ir saugomų interesų arba viešojo intereso gynimo. Nagrinėdama trečiojo asmens UAB „Vakario transportas“ apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, kad šiam trečiajam asmeniui, kaip lizingo gavėjui, buvo perduotas naudoti lizingo objektas (vilkikas „Scania“), teisėjų kolegija nustatė, kad lizingo objektas, kurį lizingo davėjas (ieškovas) UAB „SEB VB lizingas“ įsigijo iš pardavėjo E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“, pagal 2004 m. gegužės 20 d. perdavimo–priėmimo aktą realiai nebuvo ir negalėjo būti perduotas lizingo gavėjui naudotis, nes pardavėjas E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ šio daikto savininku tapo tik 2004 m. birželio 30 d., pasirašęs su UAB „Gendera“ vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį ir jo priėmimo–perdavimo aktą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad lizingo dalykas pagal 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas sutarties šalių UAB „VB lizingas“ bei R. Dilijono firmos „Vakaris“ ir pardavėjo E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ surašytu 2004 m. gegužės 20 d. vilkiko priėmimo–perdavimo aktu lizingo gavėjui UAB „Vakario transportas“ (R. Dilijono firmai „Vakaris“) nebuvo tinkamai perduotas, todėl pašalino iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kurių pagrindu konstatuota, jog byloje esanti 2004 m. gegužės 20 d. priėmimo–perdavimo akto faksimilinė kopija patvirtina vilkiko (lizingo objekto) perdavimą lizingo gavėjui UAB „Vakario transportas“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, Dariaus Pileičiko įmonė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutarties dalį, kuria atmestas D. Pileičiko įmonės apeliacinis skundas, bei Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas ieškovui UAB „SEB VB lizingas“ grąžino vilkiką „Scania R 124“ (duomenys neskelbtini), ir ieškinio dalį dėl šių reikalavimų atmesti, taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė D. Pileičiko įmonės savarankiškus reikalavimus, ir juos visiškai patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, parduoto kilnojamojo daikto perdavimą siedami tik su šio daikto perdavimo akto pasirašymu, o ne su daikto perdavimu natūra, netinkamai aiškino CK 4.49, 6.317 straipsnius. Teismai neatsižvelgė į tai, kad vilkiką visą laiką iki 2004 metų gruodžio mėnesio valdė trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė. Ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių šalys (byloje dalyvaujantys asmenys), parduodamos ir perduodamos vilkiką, iš tikrųjų jo neturėjo ir neapžiūrėjo, vilkikas nė vienam asmeniui realiai nebuvo perduotas, todėl nė vienas negalėjo įgyti ir nuosavybės teisės į jį. Be to, nei ieškovo, nei atsakovų negalima laikyti sąžiningais, nes nė vienas iš jų, prieš pirkdami vilkiką, jo neapžiūrėjo ir neįsitikino, kam iš tikrųjų jis priklauso, kur yra, taip pat kitų aplinkybių. Pirkimo–pardavimo sutarčių ir perdavimo aktų pasirašymas negali būti prilyginami teisėtam daikto įgijimui. Pagal bylos duomenis, UAB „Gendera“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį su kasatoriumi už vilkiką neatsiskaitė, vilkikas jam nebuvo perduotas. Atitinkamai jis negalėjo būti perduotas ir kitiems, vėliau jį įsigijusiems, asmenims. Nei E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“, nei UAB „SEB VB lizingas“ visos sutartos kainos už vilkiką nesumokėjo. D. Pileičiko įmonės ir UAB „Gendera“ 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis nutrauktina CK 6.345 straipsnio pagrindu, nustačius, kad kaina nesumokėta, ir netgi nebuvo perduotas sutarties dalykas (vilkikas).

2. Teismai netinkamai aiškino sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas ir pažeidė CK 6.193-6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas neanalizavo kasatoriaus nurodytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, taip paneigdamas suformuotą teismų praktiką, pagal kurią šalis gali nurodyti tik faktinį pagrindą, o santykių teisinės kvalifikacijos klausimus sprendžia teismas. Teismas kasatoriaus nurodytus akivaizdžius sutarčių pažeidimus nepagrįstai įvardijo kaip technines klaidas, o esminį dalyką – daikto perdavimą pirkėjui – laikė nereikšmingu. E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ ir UAB „SEB VB lizingas“ 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinis sandoris, nes jo sudarymo metu pardavėjas nebuvo ir negalėjo būti parduodamo daikto savininkas (vilkiką D. Pileičiko įmonė įsigijo Belgijoje tik 2004 m. gegužės 15 d.). Be to, teismai nevertino, kad šioje situacijoje ieškovas yra ekonomiškai stipriausia šalis, todėl jo veiksmai, pervedant pinigus pardavėjui esant visiškai neįvykdytai pirkimo–pardavimo sutarčiai, nepatikrinus, kad prekė neperduota ir neįregistruota, neturint turto perdavimo akto originalo, vertintini kaip nusikalstamas pasitikėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vilkiko perdavimo UAB „Vakario transportas“ aktas yra netinkamas, nes jame nėra originalaus parašo ir antspaudo. UAB „Gendera“ ir E. Urbonavičiaus firmos „Renovila“ 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis taip pat yra akivaizdžiai neteisėtas ir prieštaraujantis įstatymui sandoris, nes pardavėjas vilkiko niekada neturėjo, todėl šis negalėjo būti perduotas pirkėjui. CK 6.317 straipsnyje nustatyta, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui, tačiau jokie daiktai pirkėjui nebuvo perduoti. Pagal CK 6.318 straipsnį pardavėjas kartu su daiktais privalo perduoti ir su jais susijusius dokumentus bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Ginčijamo vilkiko dokumentus visą laiką turėjo kasatorius. Dėl šių pažeidimų ir iš faktinių sutarties sudarymo aplinkybių akivaizdu, kad tai buvo apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti 2004 m. gegužės 13 d. sutartį. Dėl tokių argumentų pirmiau nurodyti sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal CK 1.78, 1.80 straipsnius. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.307 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimą.

3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK 185 straipsnio nuostatas. Teismai vertino tik ieškovo argumentus ir visiškai nepasisakė dėl jo akivaizdžiai neteisėtų veiksmų. Apeliaciniam teismui konstatavus, kad lizingo dalykas pagal 2004 m. gegužės 13 d. sutarties sąlygas UAB „Vakario transportas“ nebuvo tinkamai perduotas, nuoseklus įrodymų vertinimas reikštų, kad ir kitiems asmenims vilkikas negalėjo būti perduotas. Be to, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl vilkiko perdavimo aplinkybių yra prieštaringi, nes nustatyta, kad vilkiką vienas asmuo perdavė kitam anksčiau, nei pats jį įgijo.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad kasatorius yra nesąžiningas, pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais. Teismas netinkamai aiškino CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą sąžiningumo principą.

5. Teismų išvada, kad vilkikas grąžintinas ieškovui, yra nepagrįsta ir nesuprantama, nes teismai konstatavo ieškovo sąžiningumą, nepaisydami to, jog būtent ieškovas (jo darbuotojai) nevykdė sutarčių.

Ieškovas UAB „SEB VB lizingas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kasacinio skundo argumentai pagrįsti faktinių aplinkybių kitokiu traktavimu, tačiau kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Kasatoriaus argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimų yra nepagrįsti. Teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino visus šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir savo išvadas išdėstė sprendime ir nutartyje. Teismas tiksliai nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tikruosius sandorių sudarymo tikslus ir šias aplinkybes tinkamai teisiškai įvertino.

2. Kasatorius, teigdamas, kad nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina tik tada, kai jis fiziškai gauna daiktą, nepagrįstai siaurai aiškina nuosavybės teisės perėjimo sąlygas. Daiktas gali būti perduotas nuosavybėn ir jo faktiškai neperdavus, bet surašius reikiamus dokumentus. D. Pileičiko įmonei perdavus turtą UAB „Gendera“ ir pasirašius turto priėmimo–perdavimo aktą, kuriame konstatuota, kad nei pardavėjas, nei pirkėjas vienas kitam pretenzijų neturi, bei įregistravus daiktą UAB „Gendera“ vardu, šis tapo visateisiu turto savininku ir galėjo juo disponuoti savo nuožiūra. Tai ir buvo padaryta, perleidžiant įgytą turtą E. Urbonavičiaus firmai „Renovila“.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, D. Pileičiko įmonė 2004 m. gegužės 15 d. Belgijoje įsigijo vilkiką „Scania 124“, kurį 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovui UAB „Gendera“. D. P., kaip UAB „Gendera“ įgaliotas asmuo, įregistravo vilkiką ir UAB „Gendera“ nuosavybės teises į jį valstybės įmonėje „Regitra“. UAB „Gendera“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį su D. Pileičiko įmone neatsiskaitė. 2004 m. gegužės 5 d. ieškovas UAB „SEB VB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „Vakario transportas“ sudarė lizingo sutartį, pagal kurią lizingo bendrovė įsipareigojo įsigyti vilkiką „Scania 124“ ir perduoti jį lizingo gavėjui. Vykdydamas šią sutartį, UAB „SEB VB lizingas“ 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo vilkiką „Scania 124“ iš trečiojo asmens E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“. 2004 m. gegužės 20 d. lizingo davėjas UAB „SEB VB lizingas“, lizingo gavėjas UAB „Vakario transportas“ ir pardavėjas E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ pasirašė vilkiko perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodė, kad vilkikas perduotas lizingo gavėjui ir šalys viena kitai pretenzijų neturi. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šiuo aktu vilkikas nebuvo tinkamai perduotas lizingo gavėjui. E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ vilkiką „Scania 124“ įsigijo iš UAB „Gendera“ pagal 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį. UAB „SEB VB lizingas“ sumokėjo pardavėjui E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“ sutartyje nustatytą vilkiko kainą. Lizingo gavėjas UAB „Vakario transportas“ nemokėjo įmokų pagal lizingo sutartį, todėl UAB „SEB VB lizingas“ lizingo sutartį nuo 2004 m. spalio 22 d. nutraukė ir pareikalavo vilkiką grąžinti. Tada paaiškėjo, kad vilkikas „Scania 24“ įregistruotas VĮ „Regitra“ kaip UAB „Antima ir Ko“ nuosavybė pagal UAB „Gendera“ (pardavėjas) ir UAB „Antima ir Ko“ (pirkėjas) 2004 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė CK 4.49 ir 6.317 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus teigimu, pagal jo ir atsakovo UAB „Gendera“ 2004 m. birželio 30 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį vilkikas atsakovui nebuvo perduotas, taigi jis negalėjo būti perduotas ir vėlesniems šio vilkiko įgijėjams pagal jų sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, dėl to kasatoriaus sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nutrauktina, o atsakovo UAB „Gendera“ ir trečiojo asmens E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei E. Urbonavičiaus įmonės „Renovila“ ir ieškovo UAB „SEB VB lizingas“ 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintinos niekinėmis kaip sutartys, pagal kurias pardavėjai pardavė jiems nepriklausantį daiktą (CK 1.80, 6.307 straipsniai). Šis kasacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Taigi ši sutartis yra konsensualinė, t. y. laikoma sudaryta ne nuo daiktų perdavimo, bet nuo susitarimo momento. CK 6.317 straipsnyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (1 dalis); laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios daikto valdymo kliūtys (4 dalis). Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė (pardavėjas) 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė vilkiką atsakovui UAB „Gendera“ (pirkėjui) ir pasirašė šio daikto perdavimo–priėmimo aktą, kuriame konstatavo, kad daiktas perduotas pirkėjui ir šalys viena kitai jokių pretenzijų neturi. Be to, taip pat nustatyta, kad pardavėjas D. Pileičiko įmonė, kaip pirkėjo UAB „Gendera“ įgaliotas atstovas, įregistravo vilkiką UAB „Gendera“ vardu valstybės įmonėje „Regitra“. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad šalių suderinta ir pirkimo–pardavimo sutartyje išreikšta valia perduoti daiktą nuosavybėn UAB „Gendera“ buvo įgyvendinta, pardavėjas įvykdė savo pareigą perduoti parduotą daiktą pirkėjui, ne tik teisiškai įformindamas daikto perdavimą pasirašant perdavimo–priėmimo aktą, bet ir išviešindamas nuosavybės teisės perleidimo pirkėjui faktą įregistruodamas parduotą daiktą pirkėjo vardu. Dėl to kasatoriaus teiginys, kad atsakovas UAB „Gendera“ neįgijo nuosavybės teisės į vilkiką, yra nepagrįstas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Tai, kad pirkėjas UAB „Gendera“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį su kasatoriumi (pardavėju) neatsiskaitė, nėra pagrindas pripažinti, jog pirkėjas neįgijo nuosavybės teisės, nes ši, minėta, pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, bet ne nuo atsiskaitymo momento. Pirkėjo neatsiskaitymo su pardavėju teisinės pasekmės nustatytinos vadovaujantis CK 6.314 ir 6.345 straipsnių nuostatomis. Pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį, jeigu kilnojamasis daiktas perduotas pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo, tačiau išreikalavimo teisę pardavėjas turi tik iki tol, kol daiktas dar nėra atlygintinai perleistas trečiajam asmeniui. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Gendera“, pagal 2004 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgijęs vilkiką iš trečiojo asmens D. Pileičiko įmonės ir būdamas jo savininkas, 2004 m. birželio 30 d. sudarė to paties vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią daiktą atlygintinai perleido trečiajam asmeniui E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, o ši jį pardavė ieškovui UAB „SEB VB lizingas“. Šių sutarčių sudarymo metu trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė nereiškė pretenzijų dėl vilkiko nuosavybės teisės. Tokiomis aplinkybėmis kasatorius negali pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį atsisakyti su atsakovu UAB „Gendera“ (pirkėju) sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti pirkėjo grąžinti vilkiką, bet turi teisę, vadovaudamasis CK 6.314 straipsnio 5 dalies nuostatomis, reikalauti iš pirkėjo sumokėti sutartyje nustatytą kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.345 straipsnio 3 dalis).

2. Konstatavus, kad vilkikas buvo perduotas atsakovui UAB „Gendera“ ir šis įgijo į jį nuosavybės teisę, kasacinio skundo argumentai, kad visos vėlesnės vilkiko pirkimo–pardavimo sutartys yra niekinės, nes daiktas buvo parduotas asmenų, neturinčių jo nuosavybės teisės, pripažintini nepagrįstais. Tai, kad trečiasis asmuo E. Urbonavičiaus įmonė „Renovila“ vilkiko 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu UAB „SEB VB lizingas“ sudarė pirmiau nei įsigijo vilkiką iš atsakovo UAB „Gendera“, nedaro šios pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančios, nes pagal CK 6.307 straipsnio 2 dalį pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, nėra negaliojanti, jeigu pardavėjas pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.307 straipsnio nuostatas, tačiau šio teiginio teisiniais argumentais nepagrindė, dėl to jis atmetamas kaip nepakankamai argumentuotas.

3. Be to, pažymėtina dar ir tai, kad kasatorius argumentus dėl ginčijamų sandorių negaliojimo grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su jo paties, kaip pardavėjo, netinkamu pareigų atlikimu. Teigdamas, kad ginčijami vilkiko pirkimo–pardavimo sandoriai yra neteisėti, nes pirmajam pirkėjui UAB „Gendera“ (taigi ir visiems vėlesniems) nebuvo perduotas ne tik vilkikas, bet ir jo dokumentai, kasatorius pripažįsta savo paties neteisėtus veiksmus, nes pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį perduoti pirkėjui daiktą ir jo dokumentus yra pardavėjo pareiga (šiuo atveju įvertintina tai, kad kasatorius (pardavėjas) su atsakovu UAB „Gendera“ (pirkėju) pasirašė perdavimo–priėmimo aktą bei įregistravo vilkiką pirkėjo vardu VĮ „Regitra“). Neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų pasekmių, todėl šie argumentai nėra pagrindas sandorius pripažinti negaliojančiais.

4. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepagrįstai kasatorių pripažino nesąžiningu, atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė vilkiką parvežė į Lietuvą ir ketino jį parduoti E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, kurios vardu net buvo išrašyta sąskaita–faktūra, taip pat D. Pileičiko įmonė dėjo pastangas įregistruoti vilkiką UAB „SEB VB lizingas“ vardu, tačiau to padaryti nepavyko dėl įgaliojimo trūkumų. Taip pat nustatyta, kad D. Pileičiko įmonė, siekdama išvengti socialinio draudimo mokesčių mokėjimo, nusprendė parduoti vilkiką ne tiesiogiai E. Urbonavičiaus įmonei „Renovila“, o per kitą bendrovę – UAB „Gendera“. Šios ir kitos teismų nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas išvadai, kad trečiasis asmuo D. Pileičiko įmonė yra nesąžiningas asmuo – pirkimo–pardavimo sandorio dalyvis. Kasatorius nenurodė teisinių argumentų, dėl ko ši teismų padaryta išvada galėtų būti pripažinta nepagrįsta, todėl kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto sąžiningumo principo taikymo atmestinas. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims ar prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai; jeigu asmuo piktnaudžiauja teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Kasatorius nurodo, kad ne jis, o ieškovas UAB „SEB VB lizingas“ buvo nesąžiningas, tačiau šių teiginių nepatvirtina nei kasacinio skundo argumentai, nei byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Tai, kad asmuo neapžiūrėjo įsigyjamos prekės, nėra pagrindas išvadai dėl jo nesąžiningumo sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, kasatorius nepagrįstai ieškovo nesąžiningumą sieja su jo ekonomiškai stipresne padėtimi. Šioje byloje visų ginčijamų sandorių šalys yra verslininkai, todėl aplinkybė, kuri iš šalių buvo ekonomiškai stipresnė, nėra teisiškai reikšminga ir neeliminuoja ekonomiškai mažiau pajėgių šalių pareigos veikti sąžiningai.

5. Kasacinio skundo argumentai, susiję su atsiskaitymu pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, reikšmingi sprendžiant sutarčių vykdymo klausimus, bet nėra pagrindas pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais, todėl taip pat atmestini kaip nepatvirtinantys teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumo.

6. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau išsamių teisinių argumentų, patvirtinančių šiuos teiginius, nepateikta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi proceso teisės normų reikalavimais, ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, taigi jų išvados pripažintinos pagrįstomis ir teisingomis.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas, kurių kasacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl teismų sprendimą ir nutartį naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius