Dėl grąžinimo į darbą, kompensacijų, darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-71/2008

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.6 (S)

2008 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutarties ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Corriere Rosa transportas“ dėl grąžinimo į darbą, kompensacijų, darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu; 2) priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti darbo užmokestį už 2005 m. rugpjūčio mėnesį – 52,27 Lt ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas –166,88 Lt; priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką; 4) priteisti 9026 Lt dienpinigių; 5) priteisti visas civilinės bylos vedimo išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2005 m. birželio 17 d. iki 2005 m. rugsėjo 16 d. dirbo atsakovo įmonėje vairuotoju. Darbo sutartyje buvo nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis. Atsakovo direktoriaus 2005 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 020-P ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį kaip neišlaikęs bandomojo laikotarpio. Ieškovas neginčijo atsakovo išvados apie jo netinkamumą šiam darbui, o teigė, kad atsakovas pažeidė atleidimo iš darbo pagal šį DK straipsnį tvarką. Atsakovas įspėjimą apie atleidimą iš darbo parašė 2005 m. rugsėjo 13 d. ir tą pačią dieną jį išsiuntė, ieškovas jį gavo 2005 m. rugsėjo 17 d. Teismas konstatavo, kad jeigu įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas būtų skaičiuojamas nuo įteikimo darbuotojui dienos, prarastų prasmę įstatymo nustatyta išbandymo laikotarpio forma, tai sudarytų sąlygas darbuotojui piktnaudžiauti savo teisėmis, vilkinti atleidimo iš darbo procedūrą. Ieškovas nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. iki rugsėjo 16 d. įmonėje nebesilankė. Darbo sutartyje nustatytas trijų mėnesių išbandymo terminas baigėsi 2005 m. rugsėjo 17 d. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad darbdavys ieškovui apie numatomą atleidimą iš darbo stengėsi pranešti anksčiau – 2005 m. rugpjūčio 22 d. Teismas padarė išvadą, kad įstatymo nustatytą sąlygą pranešti apie atleidimą prieš tris dienas atsakovas vykdė tinkamai.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, žinodamas apie atleidimą iš darbo, sąmoningai vengė atvykti į įmonę, atsisakė pasirašytinai susipažinti su jam pateiktais atleidimo iš darbo dokumentais.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas jam nesumokėjo 52,27 Lt už 2005 m. rugpjūčio mėn. ir 166,88 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 9 d. nutarimas Nr. 443, kuriuo ieškovas grindė reikalavimą priteisti dienpinigius, negalioja nuo 1995 m. gegužės 6 d. Kitų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo motyvus, ieškovas nepateikė. Be to, ieškovo teiginys, kad jis nėra gavęs atlyginimo už komandiruotes, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 12 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti apeliaciniam skundui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą; priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti darbo užmokesčio dalį už 2005 m. rugpjūčio mėn. – 52,27 Lt, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 166,88 Lt ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką; priteisti 9026 Lt dienpinigių ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką; priteisti visas išlaidas, susijusias su civilinės bylos vedimu teisme. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstu laikė ieškovo argumentą, kad darbdavys pagal DK 107 straipsnį privalėjo raštu įspėti ieškovą prieš tris dienas apie būsimą atleidimą, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė iš viso. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įspėjimo surašymas 2005 m. rugsėjo 13 d. prilygsta raštiškam įteikimui prieš tris dienas. DK 107 straipsnio norma yra labai aiški. Teismas neteisingai aiškino DK 107 straipsnio normą. Iš pranešimo apie atleidimą iš darbo matyti, kad šį ieškovas gavo 2005 m. rugsėjo 17 d., t. y. jau po atleidimo iš darbo ir pasibaigus bandomajam laikotarpiui.

Teismas nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų: 2005 m. rugsėjo 19 d. ieškovo raštiško prašymo paaiškinti, kodėl jis nebuvo įspėtas prieš tris dienas iki atleidimo iš darbo, ir darbdavio 2005 m. rugsėjo 22 d. darbdavio rašto, kuriame jis nurodo, kad raštu pranešimas apie atleidimą iš darbo prieš tris dienas nebuvo įteiktas.

Teismas turėjo taikyti DK 107 straipsnio 3 dalies, 140 straipsnio 2 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies normas, kurių pagrindu ieškovui priteistina dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

2. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė pagrindą, kuriuo remdamasis reikalavo priteisti išmokas, išsamiai paaiškino, kaip jos buvo apskaičiuotos, todėl teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškinio dalį dėl darbo užmokesčio dalies ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Be to, tokio pobūdžio bylose teismas turi būti aktyvus, todėl galėjo rinkti įrodymus savo iniciatyva, paskirti darbo ekonominę ekspertizę. Teismas netaikė DK 414 straipsnio, 141 straipsnio 1 dalies, 206 straipsnio 1 dalies, 207 straipsnio 1 dalies normų.

3. Ieškovas, reikalaudamas priteisti jam dienpinigius, rėmėsi tachogramomis ir Italijos įmonės duotomis ataskaitomis. Teismo argumentas, kad ieškovui buvo sumokėta 7800 Lt už komandiruotes į Italiją ir 300 Lt už komandiruotes į Latviją, vertintinas kritiškai. Buhalteriniai dokumentai, įrodantys atsiskaitymo faktą, byloje nebuvo pateikti.

Teismas byloje neaptarė ir nevertino įrodymų: SEB Vilniaus banko 2006 m. sausio 30 d. pažymos, kad ieškovas banke neturi nei asmeninių, nei darbdavio išduotų banko kortelių; 2006 m. birželio 14 d. pažymos, kad nurodyta kortelė priklauso ne ieškovui, o kitam atsakovo įmonės darbuotojui; 2006 m. liepos 4 d. pažymos, kad vienu metu galima paimti suma yra 2000 Lt, o ne 7800 Lt.

Teismai turėjo taikyti Lietuvos Respublikos 1992 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 443 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 nuostatas.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo 5000 Lt už teisinę pagalbą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. DK 107 straipsnio 1 dalies normoje darbdavys įpareigojamas įspėti atleidžiamą darbuotoją dėl neigiamo išbandymo rezultato ir būsimo atleidimo prieš tris dienas, tačiau neįpareigojamas to įspėjimo įteikti. Ieškovui nesirodant darbe, likus trims dienoms iki išbandymo termino pabaigos, atsakovas įspėjimą išsiuntė registruotu laišku. Šias pastangas reikėtų laikyti pakankamomis siekiant įteikti ieškovui įspėjimą.

2. Ieškovo pateiktuose galutinio atsiskaitymo skaičiavimuose nėra pakankamo aiškumo. Ieškovas nepateikė argumentų, kurie nuginčytų įmonės buhalteriniuose dokumentuose pateiktus skaičiavimus.

3. Galiojantis Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis dienpinigių komandiruotėms į užsienį apskaičiavimą, leidžia darbo sutarties šalims sulygti ir dėl dienpinigių dydžio. Priimant ieškovą į darbą, su juo buvo sutarta dėl komandiruočių į Italiją. Ieškovui buvo žinoma, kad, būnant Italijoje, reikės vykti ir į kitas šalis. Dienpinigiai buvo apskaičiuojami vadovaujantis šiuo susitarimu.

4. DK nedraudžiama daryti darbdaviui su darbuotoju vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Apskaičiuojant galutinį atsiskaitymą su ieškovu, buvo įvertinta ne tik priklausanti jam išmokėti darbo užmokesčio dalis, dienpinigiai ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ir jo asmeninėms reikmėms panaudotų įmonės lėšų dalis pagal ieškovo pateiktą komandiruotės ataskaitą.

k o n s t a t u o j a :

V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas dirbo atsakovo įmonėje vairuotoju. Darbo sutartyje buvo nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis. Atsakovo direktoriaus 2005 m. rugsėjo 12 d. įsakymu ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 107 straipsnio 1 dalį kaip neišlaikęs bandomojo laikotarpio.

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo atleidimo iš darbo

Sudarant darbo sutartį su ieškovu, išbandymą buvo galima nustatyti (DK 105 straipsnis).

DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbdavys pripažino, kad išbandymo, norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas apie tai, jog išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, siekė informuoti ieškovą dar 2005 m. rugpjūčio 22 d. Šalių sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad ieškovas pradeda dirbti 2005 m. birželio 17 d. Vadinasi, išbandymo laikotarpis turėjo pasibaigti 2005 m. rugsėjo 17 d. Išsiųstą įspėjimą apie pranešimą dėl atleidimo iš darbo ieškovas gavo rugsėjo 17 d. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiomis šio teismo nustatytomis aplinkybėmis. Esant tokiems teismų konstatuotiems faktams, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas nepažeidė DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įspėti ieškovą dėl išbandymo rezultatų ir būsimo atleidimo iš darbo.

Dėl ieškovo piniginių reikalavimų

Spręsdami dėl ieškovo pareikštų piniginių reikalavimų žemesnės instancijos teismai rėmėsi byloje atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad teismas neatliko to vaidmens, kuris nustatytas CPK 414 straipsnyje. Šie kasacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, ar teismui pakako byloje pateiktų įrodymų vienokioms ar kitokioms išvadoms padaryti. Taigi keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, ar teismas gali, esant surinktiems įrodymams, padaryti išvadas, kad tam tikros aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Įrodymų pakankamumo klausimą teismas visiškai išsprendžia, kai ištiria visus įrodymus teismo posėdyje (CPK 183, 185, 260 straipsniai). Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant.

CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Pagal šią įstatymo nuostatą, kurioje nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, darytina išvada, kad byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Pažymėtina, kad ieškovui žemesniosios instancijos teismuose atstovavo advokatas, todėl šis turėjo užtikrinti, kad būtų byloje surinkta tiek įrodymų, kad jų pagrindu teismas suformuotų atitinkamą įsitikinimą.

Teismai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185 straipsniuose. Teismų sprendimai pagrįsti pakankamais įrodymais, t. y. teismų įsitikinimui pakako tų įrodymų, kurie buvo surinkti byloje, todėl kasaciniame skunde nurodomos ekspertizės nepaskyrimas nepaneigia teismų išvadų pagrįstumo. Remiantis kasatoriaus argumentais, teismų priimti sprendimai negali būti panaikinti.

Neanalizuodamas kiekvieno iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), ir pakankamai motyvavo savo sprendimus (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl jie paliktini galioti.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Byloje yra advokato surašytas ir pasirašytas atsakovo atsiliepimas į ieškovo kasacinį skundą. 2007 m. spalio 22 d. kasos pajamų orderyje Nr. 026/2007 (šaknelė) nurodyta, kad advokatas A. B. priėmė iš atsakovo 5000 Lt už kasacinį procesą prieš ieškovą V. L. Iš šio dokumento neaišku, kiek atsakovas sumokėjo advokatui už atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą surašymą. Kasacinis teismas palieka nepakeistus skundžiamus teismų sprendimus, o ieškovo kasacinį skundą atmeta. Taigi kasacinio teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl jam turi būti atlygintos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Šie dydžiai yra maksimalūs. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, advokatas dalyvavo ją nagrinėjant pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, todėl bylos aplinkybės jam žinomos, kasacinis teismas už atsiliepimo surašymą iš ieškovo priteisia atsakovui 700 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovo A. L. 700 Lt (septynis šimtus) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Corriere Rosa transportas“, (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: Draugystės g. 14, Marijampolė, išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis