Baudžiamoji byla Nr. 2K-219/2007
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.3.1.; 2.1.3.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Prano Kuconio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,
gynėjui K. Ašmiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį 20 MGL dydžio (2500 Lt) bauda, pagal BK 286 straipsnį 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda, pagal BK 63 straipsnį šias bausmes apėmus V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. J. nuteistas pagal BK 245 straipsnį už tai, kad nevykdė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimu paskirto teismo įpareigojimo nepalaikyti ryšio su R. J., t. y. 2003 m. kovo 15 d., apie 23.30 val., sodyboje, (duomenys neskelbtini), susitiko su R. J. ir su juo bendravo.
V. J. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad 2005 m. kovo 14 d. Kauno 2-osios klinikinės ligoninės (duomenys neskelbtini) palatoje pasipriešino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartį dėl jo atvesdinimo vykdžiusiems policijos pareigūnams – grasino pareigūnams tuoj pat panaudoti prieš juos fizinį smurtą, t. y. iššokti pro palatos langą išsitraukiant vieną iš pareigūnų, taip pat panaudojo fizinį smurtą prieš vieną iš pareigūnų, t. y. sudavė jam koja vieną smūgį į krūtinę ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Kasaciniame skunde V. J. gynėjas prašo panaikinti teismų sprendimų dalį dėl V. J. nuteisimo pagal BK 286 straipsnį ir bylą nutraukti, o bylos dalį dėl V. J. nuteisimo pagal BK 245 straipsnį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus. Veiksmai, už kuriuos nuteistas V. J., gali būti kvalifikuojami pagal BK 286 straipsnį tik tada, kai priešinamasi teisėtiems pareigūnų veiksmams ir kai grasinimas panaudoti fizinį smurtą yra realus. Tačiau šių sąlygų byloje nėra, todėl teismas, kasatoriaus nuomone, taikė baudžiamąjį įstatymą, kurio negalėjo taikyti. Iš bylos matyti, kad V. J. neatvykimo į teismą priežastis teismui buvo žinoma, ši priežastis buvo pateisinama. Tuo tarpu teisėjas, priimdamas nutartį atvesdinti V. J., pažeidė BPK 142 straipsnio reikalavimus. Todėl kasatorius daro išvadą, kad minėta nutartis ir jos vykdymas buvo neteisėti. Be to, pareigūnų veiksmai vykdant šią nutartį – asmens atvesdinimas iš ligoninės – prieštaravo elementariai pareigūnų etikai. Tačiau teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nevertino bylos duomenų, susijusių su nutarties, pareigūnų veiksmų teisėtumu. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad V. J. grasinimas pareigūnams buvo realus, nes V. J. dėl savo būklės negalėjo to padaryti. Kasatorius, abejodamas teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigia, kad net ir sutikus su nuosprendžio išvada, kad V. J. tyčia sukėlė pareigūnui fizinį skausmą, veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau nesant byloje įstatymo numatyto skundo ar reikalavimo V. J. negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, pripažindamas V. J. kaltu pagal BK 245 straipsnį, nenustatė būtino požymio – kaltės. BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad V. J. bendravo su R. J. sąmoningai. Tai, kad V. J. buvo aptiktas neblaivus viename kambaryje su R. J., nėra pagrindas jį nuteisti pagal BK 245 straipsnį. Teismas, nenurodydamas įrodymų, patvirtinančių V. J. kaltę padarius minėtą nusikalstamą veiką, iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Tai, kad V. J. sąmoningai nesiekė bendrauti su R. J., buvo nurodyta ir byloje paduotame apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepateikęs išsamaus atsakymo dėl šio esminio skundo argumento, jo neišnagrinėjo ir taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Todėl, kasatoriaus nuomone, ši bylos dalis turi būti nagrinėjama iš naujo.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl V. J. nuteisimo pagal BK 286 straipsnį
Marijampolės rajono apylinkės teisme nagrinėjant bylą, kurioje V. J. kaltinamas pagal BK 245 straipsnį, į 2005 m. kovo 10 d. posėdį jis neatvyko, ir teismas priėmė nutartį dėl V. J. atvesdinimo į teismo posėdį 2005 m. kovo 14 d. Šią nutartį vykdantys pareigūnai 2005 m. kovo 14 d. atvyko į Kauno 2-ąją klinikinę ligoninę ir pareikalavo, kad V. J. vyktų su jais į teismą, nors V. J. po operacijos tuo metu dar gydėsi ligoninėje. V. J. vykti į teismą atsisakė ir aiškino, kad jis dėl sveikatos būklės negali važiuoti, atvyks, kai geriau jausis. Įvykus konfliktui tarp pareigūnų ir V. J. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pabaigus V. J. buvo kaltinamas ir nuteistas ir pagal BK 286 straipsnį.
Byloje nustatyta, kad V. J. Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje 2005 m. kovo 8 d. buvo skubos tvarka operuotas dėl išvaržos ir gydomas. Stacionare jis turėjo būti gydomas aštuonias devynias dienas. 2005 m. kovo 10 d., pirmą kartą atvykus policijos pareigūnams, gydytojas pasakė, kad V. J. taikomas gulimas režimas ir jo transportavimas negalimas, o gydymui reikėtų dar trijų keturių dienų.
Po to V. J. pakilo temperatūra – kovo 13 d. vakare 38,8? ir 14 d. ryte 37,5°C. Gydytojas suprato, kad žaizdai kažkas negerai. Iš ryto kovo 14 d. V. J. buvo suleisti nuskausminamieji vaistai, dėl buvusių komplikacijų atlikta žaizdos revizija – atlikus nuskausminimą iš dalies išardyta žaizda. Gydytojas parodė, kad V. J. tą dieną negalėjo būti išleistas iš ligoninės, nes po žaizdos revizijos namo neišleidžiama, jis būtų buvęs išrašytas maždaug po trijų parų. Pasak gydytojo, policininkų reikalavimas buvo kategoriškas: „vis tiek turim išsivežti“, o pagal būklę fizine prasme V. J. galėjo būti transportuojamas, todėl pareigūnų reikalavimu tokia pažyma buvo išduota dėl fizinės būklės. V. J. buvo išrašytas iš ligoninės ne todėl, kad nebebuvo reikalo jį gydyti stacionare, o dėl to, kad jis iš ligoninės išvyko. Pareigūnams reikalaujant vykti į Marijampolę V. J. dar gulėdamas lovoje tyčia susižalojo peiliu. Buvo kviečiamas psichiatras jo būklei įvertinti, bet, kai jis atvyko, V. J. buvo jau išvežtas.
Toliau V. J. buvo gydomas Marijampolės ligoninės nervų ligų skyriuje, o iš atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad V. J. nesirgo psichine liga, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jam nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 1 d. V. J. pripažindamas kaltu nuosprendyje nurodė, kad pasipriešinimas bei nustatyti neteisėti veiksmai galėtų būti pateisinami tik esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, siekiant išvengti žalos sveikatai – nustatyta, kad jis į šią ligoninę negrįžo ir po padarytos operacijos daugiau nesigydė, o Marijampolėje buvo gydomas nervų ligų skyriuje.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje padarė išvadas, kad V. J. pagal sveikatos būklę 2005 m. kovo 14 d. galėjo būti transportuojamas į teismą, todėl nepagrįsti skundo teiginiai, kad V. J. sveikatos būklė buvusi sunki ir jis negalėjęs vykdyti teismo sprendimo. 2005 m. kovo 10 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis nebuvo panaikinta, ją buvo privaloma vykdyti ne tik policijos pareigūnams, bet ir nuteistajam V. J.. Marijampolės PK darbuotojai teisėtai vykdė savo funkcijas ir teismo įpareigojimą atvesdinti V. J., o jo atsisakymas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, grasinimas jiems fiziniu smurtu ir priešinimasis jiems fiziniu smurtu pagrįstai pripažinti nusikalstamais.
Teismai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl V. J. būklės ir jo kaltės.
Atvesdinimas yra viena iš procesinių prievartos priemonių. Pagal BPK 11 straipsnį taikant procesines prievartos priemones turi būti laikomasi proporcingumo principo. Procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Taikant procesines prievartos priemones draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Panaudoti fizinę jėgą leidžiama tik tiek, kiek tai būtina proceso veiksmo atlikimo trukdymams pašalinti.
Teismai nustatė, kad konfliktas tarp pareigūnų ir V. J. prasidėjo tada, kai pareigūnai pradėjo grasinti, kad V. J. į teismą pristatys jėga, o pastarasis nesileido aprengiamas. Esant tokioms aplinkybėms teismo nutartį dėl atvesdinimo vykdantys pareigūnai neturėjo teisės naudoti prievartos, kad baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo būtų pristatytas į teisiamąjį posėdį.
Nei teismo nutarties dėl atvesdinimo, nei pareigūnų prievartinių veiksmų negalima pateisinti tuo, kad V. J., kuris buvo kaltinamas BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymu, baigėsi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.
Nors V. J. pripažintas pakaltinamu, tačiau jis turėjo teisę nepaklusti pareigūnų reikalavimui ir atsisakyti vykdyti teismo nutartį. Šiomis aplinkybėmis iš jo nebuvo galima reikalauti, kad jis nesipriešintų pareigūnų, kurie naudodami prievartą siekė jį paimti iš ligoninės ir pristatyti į teismą, veiksmams. Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartis dėl V. J. atvesdinimo į 2005 m. kovo 14 d. teismo posėdį priimta pažeidžiant įstatymo reikalavimus. BPK 142 straipsnyje nurodyta, kad kaltinamasis, neatvykęs į teismą be pateisinamos priežasties, gali būti atvesdintas. Taigi atvesdinimas šiuo atveju galimas tik tada, kai kaltinamasis neatvyksta į teismą be pateisinamos, t. y. svarbios priežasties. BPK 37 straipsnyje yra nurodyta viena iš svarbių asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežasčių – sveikatos priežiūros įstaigos nustatyta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą. Būtent dėl šios svarbios priežasties V. J. neatvyko į 2005 m. kovo 10 d. teismo posėdį. Iš minėtos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. nutarties aprašomosios dalies matyti, kad ši svarbi V. J. neatvykimo į teismą priežastis nutartį priėmusiam teismui buvo gerai žinoma. Šio posėdžio metu teismui buvo pateikta 2005 m. kovo 10 d. pažyma, iš kurios matyti, kad V. J. nuo 2005 m. kovo 8 d. gydomas Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje, 2005 m. kovo 8 d. buvo operuotas, pažymos išrašymo dieną jam buvo taikomas gulimas režimas ir jo transportavimas negalimas. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad neatvykus V. J. į teismą dėl svarbios priežasties – ligos, teismas neturėjo pagrindo priimti nutartį jį atvesdinti. Priimdamas tokią nutartį teismas pažeidė BPK 37, 142 straipsnių reikalavimus. Tai, kad ši nutartis nėra panaikinta, nereiškia, kad ji yra teisėta.
Kadangi V. J. veikoje nėra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, jam remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu byla dėl šio kaltinimo nutraukiama.
Dėl V. J. nuteisimo pagal BK 245 straipsnį
V. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu ir už tai, kad, nevykdydamas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimu paskirto teismo įpareigojimo nepalaikyti ryšio su R. J., 2003 m. kovo 15 d. susitiko su R. J., su juo bendravo ir taip padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnyje. Pagal BK 95 straipsnio nuostatas asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo baudžiamojo nusižengimo padarymo praėjo dveji metai. Iš teismų sprendimų matyti, kad V. J. minėtą BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą padarė 2003 m. kovo 15 d., o apkaltinamasis nuosprendis dėl šios nusikalstamos veikos priimtas 2006 m. birželio 1 d. Nutraukus V. J. bylą pagal BK 286 straipsnį laikytina, kad senaties eiga 2005 m. kovo 14 d. jam nenutrūko, duomenų, kad senaties eiga V. J. būtų nutrūkusi ar sustojusi dėl kitų aplinkybių, kolegija neturi. Todėl yra pagrindas laikyti, kad apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo V. J. nuteistas pagal BK 245 straipsnį, priimtas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kadangi V. J. dėl veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, jam remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu byla nutraukiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti. Bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį V. J. nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį V. J. nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Pranas Kuconis
Albinas Sirvydis
