Civilinė byla Nr. 3K-3-320-969/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21925-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.9; 3.4.5.11; 3.5.20.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugpjūčio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio S. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui S. U., G. K., L. S. dėl antstolio veiksmų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisių pardavimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, areštuojant ir realizuojant paveldėtą turtą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjas J. P. pateikė antstoliui S. U. skundą dėl antstolio veiksmų, jame prašė pripažinti neteisėtais antstolio S. U. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0034/14/00820 organizuojant varžytynes Nr. 143664, 143665, 143666, 143667, vykdant išieškojimą iš nekilnojamojo turto, t. y. 1/6 dalies žemės sklypo, esančio Pasvalio r. sav., duomenys neskelbtini, 1/5 dalies gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, 1/5 dalies kiemo statinių, esančių duomenys neskelbtini, Kaune, 1/2 dalies buto, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, 2/55 dalių 0,1375 ha žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, 59/353 dalių žemės sklypo, esančio Pasvalio r. sav., duomenys neskelbtini, parduodant minėtą turtą 2017 m. spalio 12 d. varžytynėse, ir pripažinti 2017 m. spalio 12 d. varžytynių rezultatą negaliojančiu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad antstolis vykdydamas varžytynes turėjo atlikti ne atskirų nekilnojamojo turto objektų, sudarančių palikimo turinį, o pačios turtinės teisės vertinimą ir skelbti varžytynes būtent paveldėjimo teisės, tačiau ne atskirų nekilnojamojo turto objektų, todėl varžytynės vyko pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir antstolis pardavė ne pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą.
Antstolis S. U. 2017 m. lapkričio 6 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti Kauno apylinkės teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjo J. P. skundą atmetė.
Teismas iš Testamentų registro išrašo nustatė, kad pareiškėjas J. P. palikimą priėmė. Nors pareiškėjas skunde pakartotinai ginčijo palikimo priėmimo faktą, byloje esantis Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimas patvirtina, kad palikimo priėmimo faktas yra nustatytas ir ieškinys, kuriame pareiškėjas prašė pripažinti negaliojančiu vienašalį sandorį – 2011 m. birželio 10 d. pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą, atmestas, o Kauno apygardos teismo nutartimi sprendimas liko nepakeistas. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas šią bylą pakartotinai palikimo priėmimo fakto aplinkybių, nurodytų pareiškėjo skunde, nenagrinėja.
Teismas nustatė, kad skolininkui J. P. yra žinoma, jog pardavinėjamos jo po tėvo V. P. mirties paveldėtos turtinės teisės į nekilnojamąjį turtą, o ne nekilnojamasis turtas, nes antstolis areštavo skolininkui J. P. priklausančias turtines teises į nekilnojamuosius daiktus, o skelbimuose apie varžytynes buvo aiškiai nurodyta, kad parduodamos turtinės teisės į mirusiojo V. P. turto dalis.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo J. P. atskirąjį skundą, 2018 m. vasario 22 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikino ir tenkino dalį pareiškėjo skundo, pripažindamas neteisėtais antstolio veiksmus vykdomojoje byloje organizuojant varžytynes ir parduodant jose pareiškėjui J. P. priklausančias paveldėjimo teises į konkretų nekilnojamąjį turtą.
Teismas pažymėjo, kad J. P. atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, jog jis nekilnojamojo turto neturi, o nuosavybės teisė į paveldimą turtą jam neperėjo, nes dar nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2008">3K-3-240/2008</a>).
Tačiau teismas sprendė, kad tol, kol paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas, įpėdinis paveldėtu turtu neturi teisės disponuoti, t. y. sudaryti jo perleidimo sandorių, todėl išieškojimas iš skolininko J. P. gali būti vykdomas tik iš jam priklausančių paveldėjimo teisių (turtinių teisių), o ne paveldimą turtą sudarančių nekilnojamųjų daiktų.
Teismas nurodė, kad paveldėjimo teisėms (turtinėms teisėms), kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalykui, yra taikomi tam tikri ypatumai, t. y. gali būti parduotos tik visos paveldėjimo teisės, paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalis, 6.426 straipsnio 1 dalis). Kadangi dalinis įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių perleidimas nėra galimas, antstolio S. U. veiksmai parduodant varžytynėse pareiškėjui (skolininkui) priklausančias paveldėjimo teises į konkretų nekilnojamąjį turtą laikytini neteisėtais.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antstolis S. U., vykdydamas išieškojimą iš skolininko J. P. turto, turi teisę arba pardavinėti paveldėjimo teises kaip visumą, t. y. perleisti teises į skolininkui paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą), arba pasiūlyti išieškotojai G. K. kreiptis į teismą dėl priverstinio nuosavybės teisės į paveldėtą turtą įregistravimo skolininko vardu.
Teismas, pripažinęs, kad antstolis S. U. pažeidė skolininko turto realizavimo tvarką, t. y. paskelbė varžytynes dėl skolininkui J. P. priklausančių paveldėjimo teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą pardavimo, sprendė, kad antstolis neturi teisės užbaigti pardavimo iš varžytynių procedūrą surašydamas turto pardavimo iš varžytynių aktą ir privalo grąžinti už ginčo turtą varžytynių dalyvių sumokėtas sumas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu antstolis S. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įpėdinis neturi teisės disponuoti paveldėtu turtu, kol nėra jam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Iš CK 5.50 straipsnio 2 dalies darytina išvada, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja turtines teises į turtą, kuris sudaro paveldimą turtą. CK 6.426 straipsnyje nurodyta, kad įpėdinis turi teisę parduoti paveldėjimo teises, tačiau ši norma nėra taikytina tuo atveju, kai parduodamos ne paveldėjimo, o turtinės teisės. Įstatymas nedraudžia įpėdiniui atskirai parduoti paveldėto turto, taip pat ir turtinių teisių.
Kadangi antstolio veiksmai vykdymo procese reglamentuojami ir jo įgalinimai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) VI dalies normose bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje, procesinės normos, reglamentuojančios antstolio teises ir pareigas vykdymo procese, yra specialiosios normos. CPK 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodekso ir kitų Lietuvos įstatymų, teismas vadovaujasi šio Kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir pripažindamas antstolio veiksmus neteisėtais, vadovavosi ne CPK normomis, nevertino antstolio veiksmų atitikties proceso teisės normoms, o vadovavosi materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimą ir paveldėjimo teisės pardavimą.
Pagal CPK 675 straipsnį antstolis negali areštuoti skolininko paveldėjimo teisės į visą paveldimą turtą, nes tai gali pažeisti imperatyvų draudimą areštuoti daugiau, nei to reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gali būti parduodamos tik visos paveldėjimo teisės, o ne turtinės teisės į konkrečius paveldėjimo objektus, yra nepagrįsta.
Suinteresuoti asmenys G. K. ir L. S. pateiktame prisidėjime prie kasacinio skundo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį ir nurodo, kad:
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiejo nuosavybės teisės į paveldimą turtą perėjimo paveldėtojui momentą su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, o ne palikimo priėmimo momentu. J. P., priėmęs palikimą, įgijo turtines teises į palikėjo turtą. Iš varžytynių buvo parduodamos J. P. priklausančios turtinės teisės į nekilnojamąjį turtą, o ne pats nekilnojamasis turtas.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai draudimą priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, įtvirtintą CK 5.50 straipsnio 1 dalyje, sieja su paveldėjimo teisės nedalomumu ją perleidžiant pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (CK 6.426 straipsnis) ir daro nemotyvuotą išvadą, kad išieškojimas pareiškėjo J. P. atžvilgiu gali būti vykdomas tik iš jam priklausančių paveldėjimo teisių į paveldėtą turtą, tačiau ne iš atskirų turtinių teisių į konkretaus paveldėto turto dalis.
CK 6.426 straipsnio 1 dalis nenustato jokio imperatyvaus draudimo paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje detalizuoti paveldėtą turtą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, perleidžiant paveldėjimo teises draudžiant detalizuoti paveldimą turtą, prieštarautų ne tik minėtai teisės normai, bet ir draudimui antstoliui areštuoti daugiau nei būtinai išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 677 straipsnis).
Apeliacinio teismo išaiškinimai dėl kasatoriaus galimybės išieškoti tik iš J. P. priklausančių paveldėjimo teisių, o ne turtinių teisių į paveldėtą turtą prieštarauja varžytynėms keliamiems tikslams ir jų specifikai užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą, t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus, nes parduodant paveldėjimo teises yra nemaža tikimybė nustatyti tikrovės neatitinkančią paveldimo turto bendros masės kainą (ypač tais atvejais, kai nekonkretizuojamos paveldėjimo turtinės teisės ir prievolės), kurios netinkamas nustatymas lemtų nuostolių atsiradimą pirkėjui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas J. P. prašo antstolio S. U. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas nurodo, kad paveldėjimo teisės yra nedalomos (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), todėl galėjo būti parduodamos tik visos paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas. Nagrinėjamu atveju antstolis vykdo išieškojimą ir paskelbė varžytynes dėl paveldėjimo teisių (turtinių teisių), o ne dėl konkretaus skolininko J. P. paveldėto nekilnojamojo turto pardavimo (nuosavybės teisės į konkrečius nekilnojamuosius daiktus perleidimo), bet varžytynes paskelbė dėl paveldėjimo teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl paveldėjimo teisių perleidimo
Paveldėjimo teisių perleidimas yra vienas iš teisių pirkimo–pardavimo sandorių, reglamentuojamų CK 6.426 straipsnyje. Teisių pirkimo–pardavimo sutarties specifiką atskleidžia skiriamasis (kvalifikuojantis) šios pirkimo–pardavimo sutarties rūšies bruožas – materialios formos neturintis sutarties dalykas, aiškiai susijęs su konkrečiu asmeniu. Kaip nustatyta CK 6.426 straipsnio 1 dalyje, priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas, privalo garantuoti pirkėjui savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą.
Taigi paveldėjimo teisių perleidimas galimas tik įpėdiniui priėmus palikimą. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).
Įpėdinio disponuojamo objekto apibrėžimas yra aktualus sprendžiant pavedėjimo teisių perleidimo klausimus. Paveldėjimo teisių perleidimas galimas nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo procedūrų užbaigimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-348/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-348/2011">3K-3-348/2011</a>). Todėl nepaisant to, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, palikimo turinį sudarančiais daiktais, turtu, kaip nuosavybės teisių objektais, įpėdinis gali disponuoti tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą.
Įpėdinis, kaip paveldėjimo teisių turėtojas, šių teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžia pirkėjui paveldėjimo teises, tačiau ne teises į konkrečius palikimo turinį sudarančius daiktus. Kadangi įpėdinis priima (CK 5.50 straipsnio 1 dalis) ar atsisako priimti (CK 5.60 straipsnio 1 dalis) visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas, tai disponuojant paveldėjimo teisėmis, t. y. įpėdinio teisėmis į palikimą, o ne į konkretų paveldėtą turtą, yra perleidžiama paveldėjimo teisių visuma – aktyvas (turtas) ir pasyvas (palikėjo skolos ir kiti turtiniai įsipareigojimai). Savo pobūdžiu perleidžiamos paveldėjimo teisės yra abstrakčios, nes palikimo priėmimo metu, net ir sudarant turto apyrašą (CK 5.53 straipsnis), įpėdiniui gali būti nežinoma galutinė palikimo sudėtis.
Paveldėjimo teisės yra dalus objektas, pavyzdžiui, paveldėti visą palikimą gali keli įpėdiniai ir nieko negalima priversti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą (CK 5.69 straipsnio 1 dalis), tam tikri įstatymo nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną yra reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomą palikimo dalį (CK 5.20 straipsnio 1 dalis), jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą ir padalijama jiems lygiomis dalimis (CK 5.61 straipsnio 2 dalis). Tačiau pats palikimas negali būti priimamas iš dalies (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), išskiriant tik tam tikras palikimo dalis, pavyzdžiui, aktyvą priimant, o visa kita, t. y. pasyvą, atsisakant priimti, todėl palikimo dalis ar dalis paveldėjimo teisių į palikimą apima palikimo, aktyvo ir pasyvo, visumos idealiąją dalį.
Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad paveldėjimo teisės, kaip civilinės apyvartos objektas, nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo procedūrų užbaigimo gali būti perleistos visos arba dalimis, tačiau perleidžiama paveldėjimo teisių dalis negali būti apibrėžiama konkrečiais paveldimo turto objektais ar teisėmis į juos. Paveldėjimo teisių perleidimo sutartyje gali būti detalizuojama tik idealioji perleidžiamų paveldėjimo teisių dalis, atitinkamai apimanti tiek paveldimo turto aktyvą, tiek pasyvą (pvz., 1/2 įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių).
Nagrinėjamoje byloje antstolis, nepaisydamas to, kad skolininkas, pareiškėjas J. P., nors ir priėmė palikimą, paveldėjimo procedūrų neužbaigė ir paveldėjimo teisės liudijimas jam nebuvo išduotas, vykdė išieškojimą organizuodamas skolininko paveldėjimo teisių į konkretų paveldėtą turtą varžytynes. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kol nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, įpėdinis neturi teisės disponuoti paveldėtu turtu, todėl ir išieškojimas gali būti vykdomas tik iš įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių, o ne konkrečių paveldimą turtą sudarančių nekilnojamųjų daiktų ar teisių į juos.
Antstolis kasaciniame skunde nurodo, kad antstolio veiksmai vykdymo procese yra reglamentuojami CPK normų, viena kurių draudžia areštuoti daugiau skolininko turto, nei to reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 675 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad gali būti parduodamos tik visos paveldėjimo teisės, o ne turtinės teisės į konkrečius paveldėjimo objektus, nepagrįstai suteikė pirmenybę CK normoms, pažeisdamas CPK normas. Teisėjų kolegija šiuos antstolio argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
Antstolis vykdymo procese yra saistomas ne tik proceso teisės normų, nustatančių jo įgalinimus ir vykdymo veiksmus, tokius kaip skolininko turto areštas ar turto varžytynės, bet ir materialiosios teisės normų, apibrėžiančių konkrečių veiksmų turinį, t. y. nustatančių, kas yra skolininkas, turtas, kokios skolininko teisės į tą turtą ir pan. Todėl antstolis, nukreipdamas išieškojimą į skolininko paveldėjimo teises, visų pirma turi įvertinti galimą jų visumos, t. y. aktyvo ir pasyvo, vertę ir, atsižvelgdamas į tai, areštuoti tokią jų idealiąją dalį, kuri atitinka išieškotiną sumą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad toks išieškojimo procesas yra gana sudėtingas tais atvejais, kai įpėdinių yra ne vienas arba perleidžiama tik dalis paveldėjimo teisių, nes, paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje tiksliai neįvardijant konkretaus paveldimo turto, sutartis įgyja rizikos elementą. Be to, tretieji asmenys turi potencialias galimybes užginčyti teises perleidusių įpėdinių statusą, papildyti palikimo sudėtį ar kitaip daryti įtaką paveldėjimo procesui. Tai gali apsunkinti paveldėjimo teisių ar jų dalies įvertinimą, atbaidyti potencialius varžytynių dalyvius. Būtent todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad antstolis gali pasiūlyti išieškotojai kreiptis į teismą dėl priverstinio nuosavybės teisės į paveldėtą turtą įregistravimo skolininko vardu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės į palikimą atsiranda nuo palikimo priėmimo, o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar įpėdinio nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo. Tačiau paveldėjimo teisės liudijimas suteikia galimybę ne tik įpėdiniui, bet ir jo kreditorių naudai išieškojimą vykdančiam antstoliui disponuoti paveldėtu turtu, tai ypač aktualu tais atvejais, kai paveldimas registruotinas turtas, nes paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra registruojamos įpėdinio nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos saugos eismo automobilių keliuose įstatymo 27 straipsnio 1 dalį). Todėl tais atvejais, kai palikimą priėmęs įpėdinis, siekdamas apsunkinti kreditorių reikalavimų vykdymo iš paveldėto turto procesą, vengia kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, kreditorius ar išieškojimą vykdantis antstolis turi teisę kreiptis į teismą dėl skolininko įpareigojimo per teismo nustatytą terminą kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (CK 5.66 straipsnis) ir įregistruoti paveldėtą registruotiną turtą savo vardu. Be to, įpėdiniui įgyvendinant savo paveldėjimo teises (arba jų neįgyvendinant) tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ir varžo kitų asmenų, šiuo atveju kreditorių, teises, esant kitoms įstatymo nustatytoms sąlygoms, gali kilti civilinė atsakomybė už piktnaudžiavimą teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 14,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus antstolio kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš antstolio S. U. valstybei 14,05 Eur (keturiolika Eur 5 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
