Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-233-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00341-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.30; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl lėšų pripažinimo draustinomis indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti su atsakovu 2011 m. lapkričio 15 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 23 d., o lėšas, perduotas šios sutarties pagrindu ir esančias investuotojo banko sąskaitoje, pripažinti draustinomis indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu.

Byloje nustatyta, kad šalys 2011 m. lapkričio 15 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas atidarant (uždarant) vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Šios sutarties pagrindu šalys tą pačią dieną sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo nupirkti 204 vnt. obligacijų už bendrą 20 396,08 Lt (5907,11 Eur) kainą. Pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.8 punktą obligacijų apmokėjimo terminas buvo nustatytas 2011 m. lapkričio 15 d., o pagal 1.10 punktą obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d. Atsakovas 2011 m. lapkričio 15 d. nusirašė iš ieškovo sąskaitos 20 396,08 Lt (5907,11 Eur) ir šiuos pinigus įskaitė kaip skirtus obligacijoms pirkti. Ieškovas, vadovaudamasis Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.2 ir 6.3 punktais, 2011 m. lapkričio 23 d. pateikė atsakovui prašymą anuliuoti 2011 m. lapkričio 15 pavedimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį, lėšas grąžinti į ieškovo sąskaitą. Minėtą pavedimą ieškovas atsakovo prašė laikyti ir įspėjimu apie vienašališką sutarties nutraukimą pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 13.4 punktą. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.20 punkte buvo nustatyta, kad ieškovas turi teisę atšaukti tokį pavedimą, kurio atsakovas nepradėjo vykdyti ar įvykdė tik iš dalies, o pagal 6.21 punktą pavedimas laikomas atšauktu, jei atsakovas gauna pranešimą apie pavedimo atšaukimą iki tol, kol jis pavedimo nepradėjo vykdyti ar jį įvykdė iš dalies.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad, vykdant Obligacijų pasirašymo sutartį, ieškovas pinigus už perkamas obligacijas pervedė į sutartyje nurodytą sąskaitą 2011 m. lapkričio 15 d., o atsakovas tą pačią dieną pagal sutarties nuostatas nurašė šią sumą iš ieškovo sąskaitos (sutarties 1.8, 1.14 punktai), t. y. 2011 m. lapkričio 15 d. ieškovo pavedimą įvykdė. Ieškovas pavedimą dėl pavedimo atšaukimo atsakovui pateikė 2011 m. lapkričio 23 d., t. y. jau po 2011 m. lapkričio 15 d. pavedimo įvykdymo, todėl teismas padarė išvadą, kad jis neteko teisės atšaukti 2011 m. lapkričio 15 d. pavedimą, o atsakovas pagrįstai šio ieškovo prašymo netenkino. Kadangi 2011 m. lapkričio 15 d. pavedimas jau buvo užbaigtas vykdyti, tai teismas, vadovaudamasis Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.20–6.21 punktais, atmetė ieškovo argumentą, kad pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.15 punktą jo 2011 m. lapkričio 23 d. pavedimas turėjo būti įvykdytas nedelsiant. Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 13.4 punktą ieškovas turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai prieš 5 kalendorines dienas raštu apie nutraukimą įspėjęs atsakovą. Ieškovas apie Obligacijų pasirašymo sutarties nutraukimą atsakovą informavo 2011 m. lapkričio 23 d., todėl, teismo vertinimu, ši sutartis laikytina ieškovo vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 29 d. Draudžiamasis įvykis, susijęs su atsakovo nemokumu, kaip tai nustato IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 nutarimu Nr. 03-196 atšaukė atsakovui banko licenciją dėl jo nemokumo. Kadangi ieškovas pagal Obligacijų pasirašymo sutartį investavo lėšas į atsakovo leidžiamus vertybinius popierius, atsakovas atitinkamai įsipareigojo suteikti investicines paslaugas (IĮIDĮ 2 straipsnio 10 dalis), o sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 29 d., todėl teismas sprendė, kad draudžiamojo įvykio dieną ieškovas laikytinas investuotoju pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 ir 19 dalis, dėl to nepagrįstas jo reikalavimas pripažinti jį atsakovo indėlininku, o sumokėtas už obligacijas lėšas laikyti indėliu. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektu negali būti paties draudėjo (atsakovo) išleisti skolos vertybiniai popieriai, o atsakovo obligacijos, kurias pirko ieškovas, pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 22 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.101, 1.103 straipsnius yra skolos vertybiniai popieriai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas, kaip investuotojas į atsakovo skolos vertybinius popierius, pagal IĮIDĮ neįgijo teisės į šiame įstatyme nustatytą draudimo išmoką, todėl nepagrįstas reikalavimas įpareigoti atsakovą perduoti trečiajam asmeniui duomenis apie ieškovą ir draudžiamąjį įvykį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kolegija laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad, remiantis Obligacijų pasirašymo sutarties 1.14 punktu, jo už obligacijas įmokėtos lėšos privalėjo būti laikomos ieškovo banko sąskaitoje iki pat obligacijų įsigaliojimo momento. Obligacijų pasirašymo sutartimi ieškovas siekė įsigyti atsakovo leidžiamus vertybinius popierius ir šiuo tikslu į savo banko sąskaitą pervedė pinigų sumą už įsigyjamas obligacijas, kurią pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.14 punktą atsakovas galėjo nusirašyti be ieškovo sutikimo ir bet kuriuo metu. Kolegija taip pat atmetė argumentą, kad, remiantis minėtos sutarties 1.14 punktu, lėšas į investuotojo banko sąskaitą galėjo pervesti ne atsakovas, o emitentas, kuriuo atsakovas būtų tapęs tuo atveju, jei obligacijų emisija būtų įsigaliojusi. Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje apibrėžta, kad vertybinių popierių emitentas yra asmuo, ketinantis leisti ar leidžiantis savo vertybinius popierius; Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo yra laikomas emitentu, jeigu jo išleistų vertybinių popierių prospektą patvirtino priežiūros institucija ir šio prospekto pagrindu jo išleisti vertybiniai popieriai buvo siūlomi viešai. Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtino atsakovo išleistų obligacijų emisijos bazinį prospektą. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas negalėjo vadintis emitentu, nes obligacijos nebuvo įsigaliojusios.

Kadangi ieškovas pavedimą anuliuoti 2011 m. lapkričio 15 d. pavedimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį atsakovui pateikė tik 2011 m. lapkričio 23 d., t. y. jau po 2011 m. lapkričio 15 d. pavedimo įvykdymo, tai kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neteko teisės atšaukti 2011 m. lapkričio 15 d. pavedimą, nes šis pavedimas jau buvo užbaigtas vykdyti.

Įvertinusi skundžiamos teismo nutarties motyvus, kolegija sprendė, kad argumentai dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti. Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 13.4 punktą ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartį vienašališkai prieš 5 kalendorines dienas raštu apie nutraukimą įspėjęs atsakovą. Ieškovas apie Obligacijų pasirašymo sutarties nutraukimą atsakovą informavo 2011 m. lapkričio 23 d., todėl ši sutartis laikytina ieškovo vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 28 d., tai pripažino ir atsakovas. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atšaukė atsakovui banko licenciją dėl jo nemokumo. Todėl pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudžiamasis įvykis, susijęs su atsakovo nemokumu, įvyko 2011 m. lapkričio 24 d. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas pagal Obligacijų pasirašymo sutartį investavo lėšas į atsakovo leidžiamus vertybinius popierius, ši sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 28 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog draudžiamojo įvykio dieną ieškovas laikytinas investuotoju pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 ir 19 dalis. Dėl šios priežasties nepagrįstas ieškovo reikalavimas pripažinti jį atsakovo indėlininku, o jo sumokėtas už obligacijas lėšas laikyti indėliu ir įpareigoti atsakovą perduoti duomenis apie draudžiamąjį įvykį trečiajam asmeniui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose, nes nepagrįstai pažodžiui aiškino Obligacijų pasirašymo sutarties 1.14 punktą, nurodydamas, kad atsakovas lėšas iš ieškovo banko sąskaitos galėjo nusirašyti bet kuriuo metu. Šis aiškinimas niekaip nesuderinamas su tame pačiame Obligacijų pasirašymo sutarties punkte esančia nuostata, kad pinigų nurašymo iš sąskaitos momentu ieškovas įgyja obligacijas: „<...> suteikia teisę emitentui šią sumą nurašyti be atskiro investuotojo sutikimo ir apmokėti įgyjamas Obligacijas.“ Taigi, remiantis sąžiningu sutarties aiškinimo principu, nustatant tikruosius šalių keitimus, matyti, kad Obligacijų pasirašymo sutarties 1.14 punktu ieškovas suteikė atsakovui teisę nusirašyti pinigus iš jo banko sąskaitos be atskiro sutikimo tik su sąlyga, kad tuo pačiu veiksmu bus apmokėtos įgyjamos obligacijos. Sutartyje nustatyta, kad šiuo konkrečiu atveju pinigų nurašymo iš sąskaitos momentu ieškovas įgyja obligacijas, kurios įsigalios 2011 m. gruodžio 1 d. (sutarties 1.10 punktas). Obligacijų ieškovas neįgijo, o jei būtų jas įgijęs, jas būtų buvę privaloma apskaityti ieškovo investuotojo sąskaitoje (sutarties 1.15 punktas). Jokios kitos galimybės ar būdo disponuoti ieškovo lėšomis sutartyje nustatyta nebuvo. Teismas nevertino šalių pasirašytos sutarties kaip vientiso dokumento, neatsižvelgė į normų, įtvirtintų sutartyje, tarpusavio sąveiką, nesiekė išsiaiškinti tikrųjų šalių ketinimų ir dėl šios priežasties priėmė neteisingą bei neteisėtą nutartį. Be to, teismas nepagrįstai visą sutarties tekstą aiškino išimtinai ją pasiūliusios šalies naudai ir ją priėmusios šalies (sykiu ir vartotojo) nenaudai, nors, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, matyti, kad abejonių dėl sutarties turinio aiškinimo teismui privalėjo kilti.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo veiksmai buvo nesąžiningi, nes sutarties sudarymo metu atsakovas žinojo apie savo finansinę padėtį, nurašydamas lėšas iš banko sąskaitos, jis žinojo, kad sutartis nebus įvykdyta dėl jam ketinamų taikyti teisinių veiksmų. Sudarant sutartį atsakovas informavo ieškovą, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti indėlių ir investicijų draudimu. Ši informacija buvo neteisinga, klaidinanti. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis sudaryta 2011 m. lapkričio 15 d. 15 val. 22 min., t. y. likus keliolikai valandų iki moratoriumo bankui paskelbimo, banko vadovybei, taip pat ir jo prezidentui, kurio įsakymo pagrindu su ieškovu sudaryta sutartis, pasislėpus užsienyje, atsakovas aiškiai žinojo, jog sutartis negalės būti vykdoma joje nurodytomis sąlygomis. Nuo ieškovo šie faktai buvo sąmoningai nuslėpti, todėl ieškovas susidarė klaidingą prielaidą apie sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnis).

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3.6 punkte nustatyta, kad ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, turi būti taikomas aukščiausias investuotojo interesų apsaugos lygis. Tai reiškia, kad turi būti taikomos Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 ir 24 straipsniuose bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos apsaugos priemonės. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato atsakovo pareigą vykdant pavedimą veikti taip, kad būtų pasiektas geriausias įmanomas rezultatas klientui, o jeigu klientas yra pateikęs konkretų nurodymą, tai toks nurodymas turi būti vykdomas tiksliai ir nenukrypstant nuo nurodyme pateiktų sąlygų. Kaip matyti iš 2012 m. kovo 19 d. atsakovo pateikto sąskaitos išrašo, ieškovo lėšos atsidūrė surenkamojoje sąskaitoje „Snoras“ obligacijoms platinti. Šiuo išrašu atsakovas įrodė, kad jis pažeidė minėtos sutarties ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus (veikė nukrypdamas nuo nurodyme pateiktų sąlygų, t. y. nurašė lėšas, esančias banko sąskaitoje, kitu tikslu nei įgyjamoms obligacijoms apmokėti, nes šiuo nurašymu nebuvo pasiektas ieškovo tikslas – įgyti obligacijas). Tai reiškia, kad tokio savavališko ieškovo lėšų nusirašymo į savo sąskaitą fakto atsakovas ir niekas kitas neturi teisinio pagrindo laikyti kaip ieškovo pavedimo tinkamo vykdymo pradėjimo ar įvykdymo. Dėl šios priežasties teisiškai nepagrįstas yra teismo argumentas, kad ieškovas neturėjo teisės atšaukti pavedimo, nes atsakovas šį pavedimą pradėjo vykdyti ar įvykdė iš dalies. Toks atsakovo veikimas prieštarauja teisės principui ex injuriajus non oritur (teisės pažeidimas nesuteikia jokių teisių ar naudos pažeidėjui; iš neteisės teisė neatsiranda), nes ieškovo interesams prieštaraujantys padariniai atsiranda būtent iš neteisėtų atsakovo veiksmų.

Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimais į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimais palaikoma teismų pozicija ir argumentai, papildomai nurodant, kad jeigu bankas nebūtų nurašęs lėšų iš kliento sąskaitos, pastarasis būtų pažeidęs sutartinę pareigą atsiskaityti už obligacijas. Apmokėjus ieškovas faktiškai įgijo obligacijas, o obligacijų apskaitymo tam tikrose sąskaitose faktas negali būti tapatinamas su nuosavybės į jas įgijimo faktu. Pažymima, kad ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nesirėmė aplinkybėmis dėl atsakovo nesąžiningumo, todėl šie kasacinio skundo argumentai negali būti nagrinėjami kasaciniame teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalis).

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

ir šalių rašytiniai paaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimo gavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a> (buvęs bylos Nr. 3K-3-8-701/2016).

Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a> ESTT buvo prašoma priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokioms lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19/EB, Indėlių direktyva) 1 straipsnio 1 punktas ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Direktyva 97/9/EB, Investuotojų direktyva) 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniu sprendimu sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 nuspręsta:

Pirma, 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9 nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19 nurodytų indėlių garantijų sistemų.

Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19 nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9 nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos, ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.

Pirma, Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 1 punktą ir, antra, Direktyvos 97/9 1 straipsnio 4 punktą bei 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi ši civilinė byla atnaujinta ir šalims pasiūlyta nustatytu terminu pateikti rašytinius paaiškinimus.

Trečiasis asmuo pateiktais rašytiniais paaiškinimais prašė palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo paaiškinimuose nurodė:

ESTT prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai nėra aiškūs dėl jų taikymo nagrinėjamoje byloje ir praktikoje. Šioje byloje ieškovas prašė teismo pripažinti jį indėlininku IĮIDĮ prasme. Ar tai reiškia, kad, atsižvelgiant į ESTT prejudicinį sprendimą, kuriame įtvirtinta tik paties asmens galimybė pasirinkti jam taikytiną sistemą (Direktyvoje 97/9 nurodytą investuotojų kompensavimo arba Direktyvoje 94/19 nurodytą indėlių garantijų sistemą), nagrinėjamoje byloje ieškovas dar turi išreikšti savo valią, kuria iš sistemų – indėlių garantijų sistema ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudos kaip teise į kompensaciją už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias trečiojo asmens obligacijas?

Atsižvelgiant į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktą išaiškinimą, asmens galimybė pasirinkti, kuria sistema naudotis kaip kompensacija už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias Banko obligacijas, yra susijusi su asmens teisės į draudimo išmoką galiojimo terminu. IĮIDĮ (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio dieną) 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Tai reiškia, kad asmenys įgyvendinti savo teisę reikalauti išmokėti draudimo išmokas dėl trečiojo asmens bankroto (ir pasirinkti, kuria iš sistemų naudosis) galėjo per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Atsižvelgiant į tai, asmens teisė pasirinkti kuria iš sistemų – indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudoti, negali būti įgyvendinama pasibaigus teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui.

ESTT prejudicinio sprendimo 104 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant, pirma, į tai, kad minėtų skolinių reikalavimų turėtojai gali pagrįstai teisės prasme remtis apsauga, kurią jiems užtikrina tiek Direktyva 94/19, tiek Direktyva 97/9, ir, antra, į tai, kad pagal minėtą šios antrosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį jie negali naudotis dviguba kompensacija, laikytina, kad minėti savininkai turi pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų, nustatytų įgyvendinant šias direktyvas, jiems bus kompensuojama. Pateiktas ESTT išaiškinimas suprantamas taip, kad asmens skoliniam reikalavimui, kylančiam iš vienos su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties, negali būti taikoma dviguba kompensacija, t. y. tiek pagal Indėlių direktyvą, tiek pagal Investuotojų direktyvą. Tačiau kyla klausimas, kaip ESTT prejudiciniame sprendime nurodytas išaiškinimas turėtų būti taikomas asmens tapatiems skoliniams reikalavimams, kylantiems ne iš vienos sutarties, bet iš kelių tapačių su trečiuoju asmeniu sudarytų sutarčių. Ar gali asmuo tapačioms sutartims prašyti taikyti skirtingą kompensaciją – vienai sutarčiai pagal Indėlių direktyvą, kitai sutarčiai – pagal Investuotojų direktyvą?

Ieškovas ir atsakovas teismo nustatytu terminu rašytinių paaiškinimų nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl lėšoms, sumokėtoms pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos apsaugos sistemos

Kasacinėje byloje sprendžiamas teisės klausimas susijęs su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į jo asmeninę banko sąskaitą, siekiant įsigyti banko leidžiamų obligacijų, ir asmens sutikimu buvo nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas.

Remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą.

Atitinkamai skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).

Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Pažymėtina, kad, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija.

Dėl ieškovo sumokėtų lėšų draustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą

Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 2 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu AB bankas „Snoras“ platino dvi viešas obligacijų emisijas: emisiją Nr. 11 ir emisiją Nr. 12. Platinimas turėjo vykti iki 2011 m. lapkričio 30 d. Pagal šių obligacijų emisijų galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 1 d.

Platinant nurodytas emisijas 2011 m. lapkričio 15 d. ieškovas ir AB bankas „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį dėl 204 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Nr. 11 įsigijimo (sutarties 1.1, 1.2 punktai). Pagal šią sutartį ieškovas į savo sąskaitą, atidarytą AB banke „Snoras“, įnešė obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytas lėšas (sutarties 1.14 punktas). Sutarties 1.15 punkte buvo nurodoma, kad apmokėtos obligacijos bus apskaitomos asmeninėje ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Sutarties 1.10 punkte buvo nustatyta, kad obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d., o obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d. (sutarties 1.12 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, AB banko „Snoras“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku „Snoras“ susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta banko veikla ir obligacijų išleidimo procesas. Dėl to AB bankas „Snoras“ negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 punktas) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 AB banko „Snoras“ akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o pačiam bankui buvo pritaikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

Taigi, ieškovo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas. Tuo tarpu AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas gavo, nes pagal minėtą sutartį (pvz., sutarties 1.14 punktas) nurašė lėšas iš minėtoje sutartyje nurodytos ieškovo sąskaitos ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į banko, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Dėl šios priežasties laikytina, kad obligacijų pasirašymo sutartis draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovui nebuvo perduotos. Tai reiškia, kad ieškovas obligacijų neįgijo, nors už jas buvo įmokėjęs sutartyje nurodytą sumą.

Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų įgyvendina vienas teisės aktas – Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 (naujas bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a>), kuria buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo apsisprendimas abi šias direktyvas įgyvendinti viename teisės akte papildomai apsunkina šiose direktyvose įtvirtintų apsaugos sistemų taikymą tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė (žr. minėtos nutarties 43 punktą). Nacionalinio įstatymo leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški (žr. minėtos nutarties 47 punktą). Remiantis IĮIDĮ (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) 2 straipsnio 2 dalies 11 punktu, investuotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pagal šio straipsnio 12 dalį, įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamoje byloje teismų nenustatyta, kad AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jo valios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a>, kurioje buvo sprendžiamas kitų asmenų pagal savo esme analogiškas obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtų lėšų už neįsigaliojusias obligacijas draustumo klausimas, konstatuota, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas skolinių reikalavimų, atsiradusių iš nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos, nepriskyrė prie vienos sistemos pagal Direktyvą 94/19/EB ar Direktyvą 97/9/EB (žr. minėtos nutarties 29 punktą).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus (žr. šios nutarties 19–21 punktus), t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovas), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojas (ieškovas) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant šias dvi direktyvas.

Šioje byloje ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu, priimtu 2012 m. gegužės 23 d. protokoline nutartimi, be kita ko, prašė lėšas, perduotas atsakovui obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu, pripažinti indėliu. Ieškovo manymu, jo pagal minėtą sutartį įmokėtos lėšos, neįgijus obligacijų, laikytinos jo asmeninėmis lėšomis, esančiomis ieškovo banko sąskaitoje, todėl pripažintinos indėliu. Pirmosios instancijos teismas draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) ieškovą laikė investuotoju pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 ir 19 dalis, todėl reikalavimą jį pripažinti indėlininku, o lėšas – indėliu pripažino nepagrįstu. Skųsdamas šią pirmosios instancijos teismo nutartį, ieškovas nurodė argumentus, kad jis negali būti pripažintas investuotoju, nes obligacijos taip ir nebuvo išleistos, ir kad iki obligacijų įsigaliojimo dienos (2011 m. gruodžio 1 d.) lėšos, įmokėtos už obligacijas, laikytinos jo lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje (indėliu), į kurias jis turi reikalavimo teises. Tokios pat pozicijos ieškovas laikosi ir kasaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad patikslintu ieškiniu ieškovas lėšas, įmokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartį, prašė pripažinti indėliu, ginčijo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl jo pripažinimo investuotoju, nes, kaip mano ieškovas, jis pripažintinas indėlininku, konstatuoja, kad tokiu būdu ieškovas aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažįsta trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose keliamas abejones dėl ieškovo jam taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo.

Atsižvelgdama į tai, kad indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taip pat esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojo (ieškovo) išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jam užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis IĮIDĮ, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jį indėlininku ir pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas – indėliu IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalies prasme laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinu.

Šios nutarties 25 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas, nors atsakovas pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas gavo, laikytina, kad obligacijų pasirašymo sutartis draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovui nebuvo perduotos. Dėl šios priežasties pertekliniu ir nepagrįstu laikytinas ieškovo reikalavimas obligacijų pasirašymo sutartį laikyti anuliuota nuo 2011 m. lapkričio 23 d.

Dėl asmens teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, galiojimo terminų

IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios draudžiamojo įvykio metu) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Analogiška nuostata dėl indėlininko teisės gauti draudimo išmoką galiojimo termino yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje.

Trečiasis asmuo rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad ieškovas praleido terminą pasinaudoti investuotojo ar indėlininko teise gauti draudimo išmoką, todėl ši jų teisė nebegali būti įgyvendinama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a> pažymėjo, kad galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis (žr. minėtos nutarties 37 punktą).

Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį, remiantis IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalimi, galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau (žr. minėtos nutarties 39 punktą).

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą dėl draudimo išmokos jam mokėjimo atsakovui pradėjo kelti nepasibaigus šios nutarties 33 punkte nurodytam indėlininko teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui: draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d.; pretenziją atsakovui dėl draudimo išmokos mokėjimo ir tam reikalingų duomenų perdavimo trečiajam asmeniui reiškė 2012 m. sausio 16 d. raštu; nagrinėjamas patikslintas ieškinys teisme gautas 2012 m. gegužės 18 d. ir jis priimtas 2015 m. gegužės 23 d.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šio nutarties 35, 36 punktuose nurodytais išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas šios nutarties 33 punkte nurodytu terminu ėmėsi veiksmų, gindamas savo, kaip indėlininko, pažeistas teises, sprendžia, kad trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti teiginiai, kad ieškovas praleido terminą pasinaudoti investuotojo ar indėlininko teise gauti draudimo išmoką, yra teisiškai nepagrįsti.

Kiti kasacinio skundo, atsiliepimų į kasacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netenkindami ieškovo reikalavimo pripažinti jį indėlininku, o pagal ginčo sutartį įmokėtas lėšas – indėliu pagal IĮIDĮ, priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. Dėl šios priežasties naikintinos skundžiamų nutarčių dalys, kuriomis atmestas minėtas ieškovo reikalavimas, ir dėl šių dalių priimtinas naujas sprendimas – pripažinti ieškovą indėlininku, o pagal obligacijų pasirašymo sutartį įmokėtas lėšas – indėliu IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalies prasme (CPK 364 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas patyrė šias bylinėjimosi visų instancijų teismuose išlaidas: 139 Lt (40,26 Eur) žyminis mokestis už ieškinį; 143 Lt (41,42 Eur) žyminis mokestis už kasacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi, 15 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsniu, CPK 163 straipsnio 5 punktu, nagrinėjamą civilinę bylą pridėjo prie atsakovo bankroto bylos Nr. B2-2361-611/2012 (naujas bylos Nr. B2-2097-614/2018) ir laikė minėtos bylos dalimi, padaręs išvadą, kad ieškovo pareikštas reikalavimas iš esmės yra kreditoriaus reikalavimas atsakovo bankroto byloje, susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu ir galimybe gauti draudimo išmoką pagal IĮIDĮ. Dėl šios priežasties teismas taip pat grąžino ieškovui už ieškinį sumokėtą 139 Lt (40,26 Eur) žyminį mokestį (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalys apeliaciniu skundu nebuvo skundžiamos, todėl įsiteisėjo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 43 punkte nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 4 dalimi, 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendžia, kad ieškovui taip pat grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.

Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas atstovavimo išlaidas ir jų dydį, todėl šios išlaidos jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 12,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti pagal 2011 m. lapkričio 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111115V990013 įmokėtas lėšas indėliu, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria ši Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutarties dalis palikta nepakeista, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovą S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) indėlininku, o jo pagal 2011 m. lapkričio 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111115V990013 įmokėtas lėšas – indėliu pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovui S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2013 m. vasario 19 d. AB „Swedbank“ sumokėtą 41,42 Eur (keturiasdešimt vieno Eur 42 ct) žyminį mokestį.

Priteisti iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) valstybei 12,63 Eur (dvylika Eur 63 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) priteista suma mokėtina iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas