Civilinė byla Nr. 3K-3-322-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04751-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1; 1.3.7.2.5; 1.3.7.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija, valstybės įmonė Turto bankas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašė priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui VĮ Turto bankui 39 342,92 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo.
Ieškovas, remdamasis įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7607-809/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1858-577/2013, nurodė, kad atsakovas neteisėtai atleido iš darbo VĮ Turto banke L. M., dėl to pastarajam yra priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos.
Ieškovo manymu, yra visos būtinosios atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos: atsakovo, buvusio VĮ Turto banko generalinio direktoriaus, priimtais neteisėtais vidaus teisės aktais valstybės įmonei padaryta reali žala; neteisėti VĮ Turto banko vadovo veiksmai – įstatyme nustatytos pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 134 straipsnio 1 dalyje, nevykdymas, įsakymų priėmimas, pažeidžiant imperatyviąsias DK normas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas; terminų įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nesilaikymas; DK 219 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą darbą netinkamas įgyvendinimas; bendrosios vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo imperatyvų nepaisymas; tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir trečiojo asmens patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys; žalos padarymo metu L. M. ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas susijęs su įmonės vadovo darbo veikla.
Atsakovas raštu buvo informuotas, kad L. M. yra profesinės sąjungos narys ir kad jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, dėl tokio neteisėto atleidimo valstybės įmonė neišvengiamai patirs finansinių nuostolių, tačiau atsakovas nepaisė susidariusios situacijos, ignoravo imperatyviąsias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas, nevykdė įstatyme nustatytų pareigų (DK 129 straipsnio 1 dalis, DK 130 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio l dalis), veikė žinodamas, kad jo veikla neatitinka įmonės interesų, neteisėtai atleido L. M. iš darbo.
II. Pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu buvo paskirtas eiti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, o iš šių pareigų atleistas 2015 m. liepos mėn. Atsakovas L. M. iš darbo atleido pagal DK 129 straipsnį (nesant darbuotojo kaltės).
Teismas pripažino, kad atleisdamas iš darbo L. M. atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl tokie jo veiksmai yra susiję su VĮ Turto banko patirtais nuostoliais, nes iš biudžeto lėšų L. M. buvo išmokėtos teismo sprendimu priteistos sumos.
Teismas nurodė, kad, galiojant skolininko (atsakovo) kaltės prezumpcijai, nors ir ieškovui įrodžius kitus materialinės atsakomybės požymius, atsakovas visomis įrodinėjimo priemonėmis turi galimybę paneigti šią kaltės prezumpciją. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas byloje pateiktais įrodymais – tiek rašytiniais, tiek savo ir atstovo paaiškinimais bei liudytojų G. P., M. Ž., J. S., R. Ž., N. V. parodymais paneigė savo kaltės prezumpciją. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad byloje nenustatyta visų atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygų.
Teismas nurodė, kad teismų priimtuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl neteisėtų VĮ Turto banko generalinio direktoriaus veiksmų, kurie būtų galėję turėti įtakos L. M. neteisėtam atleidimui iš darbo. Teismai konstatavo, kokias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas pažeidė darbdavys, tačiau neatskleistos aplinkybės, turėjusios įtakos tokiems pažeidimams.
Teismo vertinimu, atsakovas dėjo visas pastangas tam, kad užtikrintų tinkamą darbo organizavimą ir įspėtų darbuotojus dėl pareigybių naikinimo, keitimo ir pan., jis laikėsi įstatymo reikalavimų. Be to, šiame procese generalinis direktorius negalėjo veikti vienas.
Teismas nustatė, kad tarp atsakovo – generalinio direktoriaus – ir Teisės departamento direktoriaus tvyrojo tam tikra įtampa ir nesutarimas dėl darbo klausimų. Aktyvus dviejų profesinių sąjungų veikimas keliant įvairius reikalavimus generaliniam direktoriui, banke dirbusių teisininkų priklausymas šioms profesinėms sąjungoms, atsakovo specialių teisinių žinių stoka, teismo vertinimu, turėjo įtakos L. M. atleidimui iš darbo. Tai paneigia atsakovo kaltę priimant sprendimą dėl L. M. atleidimo. Teismas konstatavo, kad neteisėto įsakymo priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet nepalankiai esant interesų konfliktui susiklosčiusios aplinkybės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija pabrėžė, kad vien retrospektyvaus sprendimo neteisėtumo konstatavimo įmonės vadovo materialinei atsakomybei atsirasti neužtenka; turi būti nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidė jam įstatymu nustatytas pareigas – buvo nelojalus įmonei, viršijo suteiktą kompetenciją, nepaisė įmonės savininko (steigėjo) interesų, nesiekė pelno, elgėsi toje situacijoje nepateisinamai rizikingai.
Kolegijos vertinimu, ieškovas pateikė tik abstrakčius teiginius dėl įmonės interesų pažeidimo ir aplaidaus, tyčinio įmonės vadovo pasirinkto elgesio modelio; atsakovas, eidamas generalinio direktoriaus pareigas, neviršijo jam įstatymu ir įmonės įstatuose suteiktos kompetencijos nuspręsti dėl darbuotojo atleidimo. Atsakovui buvo suteikta diskrecija nuspręsti dėl darbuotojų atleidimo aukštesnio įmonės valdymo organo sprendimu (VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK2-45).
Kolegija konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma apie įmonės teisininkų susitarimą neteikti konsultacijų dėl profesinės sąjungos narių darbo santykių, todėl priimdamas aptariamą sprendimą atsakovas pagrįstai galėjo vertinti, kad jis yra klaidinamas savo darbuotojų.
Kolegija nustatė, kad L. M. užėmė vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus. Atleistas darbuotojas ne tik buvo profesinės sąjungos renkamo organo narys, bet ir aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, t. y. naudojosi einant teisininko pareigas įgyta informacija (atsakovo 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštas Nr. (1.23-30)-SK4-4420), atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, kvestionavo darbdavio sprendimus dėl darbo organizavimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad verslo logikos aspektu tokio darbuotojo darbą įmonėje atsakovas pagrįstai laikė neefektyviu ir žalingu, o patį darbuotoją – nelojaliu. Atsakovo priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį su L. M. iš esmės atitiko įmonės interesus, nepaisant to, kad atleidimas buvo netinkamai įformintas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo kasacinį skundą, 2017 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo, kaip trečiojo asmens vadovo, veiksmai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo su trečiojo asmens darbuotoju L. M. yra susiję su kasdienės veiklos organizavimu, vidinių sprendimų priėmimu, o ne veikimu trečiojo asmens vardu santykiuose su kitais asmenimis. Todėl atsakovo veikimas, atleidžiant L. M., šiuose santykiuose laikytinas veikimu kaip trečiojo asmens darbuotojo. Dėl to atsakovo atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas spręstinas taikant ne Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, nurodomą kasacinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad teismas atsakovo veiksmus vertino išimtinai pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo.
Konstatavusi, kad atsakovo veiksmai neteisėtai nutraukiant darbo sutartį su trečiojo asmens darbuotoju L. M. nulemia jo atliktų veiksmų kvalifikavimą ne pagal civilinės, o pagal darbo teisės normas, teisėjų kolegija nurodė, jog būtina iš naujo įvertinti, ar atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnį, jei taip – koks yra atlygintinos žalos dydis (DK 257 straipsnis) ir kokios materialinės atsakomybės ribos (DK 254–256 straipsniai). Sprendžiant šiuos klausimus būtina nustatyti materialinei darbuotojo atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingus faktus, o tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo VĮ Turto bankui 7579,78 Eur; priteisė iš ieškovo atsakovui 566 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atmetė kitą ieškinio dalį.
Kolegija, remdamasi kasacinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje prokuroras, pareiškęs ieškinį, privalėjo nurodyti faktines aplinkybes, kurios parodo, kokia apimtimi priklausomai nuo atsakovo valios buvo įgyvendintos L. M. atleidimo iš darbo privalomosios procedūros ir kodėl ieškovas sprendžia, jog atsakovas tyčia pažeidė teisės normas, kai jis, pasitaręs su teisininkais, nesikreipė į VĮ Turto banko darbuotojų profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo.
Nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti atsakovo kaltės formą, kolegijos vertinimu, būtina ištirti darbuotojo L. M. atleidimo iš darbo aplinkybes, kai ieškovas remiasi argumentu, jog tyčia buvo pažeistas reikalavimas gauti atstovaujamojo organo išankstinį sutikimą dėl L. M. atleidimo.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: 1) L. M. ėjo vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus ir ši aplinkybė pagrįstai galėjo paveikti atsakovo suabejojimą dėl tokios padėties atitikties galiojusio DK 19 straipsnio 2 daliai ir 24 straipsnio 1 daliai; 2) atsakovas kreipėsi į teisininkus dėl konsultacijos atleidžiant L. M. iš darbo ir jam buvo pateiktos konsultacijos, jog Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojams atstovaujančiu organu; 3) apie L. M. atleidimą žinojo įmonės steigėjas ir tokiam sprendimui pritarė; 4) L. M. aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra atsakovo tyčios dėl nesikreipimo į atstovaujamąjį organą siekiant gauti sutikimą atleisti L. M. iš darbo. Nenustačiusi atsakovo veiksmuose tyčios, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo taikyti jam visišką materialinę atsakomybę.
Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, būdamas vadovas, savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako, kolegija padarė išvadą, kad jis prisiėmė sprendimo dėl L. M. atleidimo riziką. Pateiktos teisininkų konsultacijos, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo atleisti ieškovą nuo atsakomybės, nes šios konsultacijos neturi privalomojo pobūdžio. Kolegija sprendė, kad atsakovo veikos neteisėtumas pasireiškė neveikimu, nes jis nesikreipė nei į teismą dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo nuginčijimo, nei į šią profesinę sąjungą dėl pritarimo atleisti iš darbo L. M. (DK 134 straipsnio 1 dalis, 246 straipsnio 2 punktas).
Įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad atsakovo kaltė pasireiškė neatsargia forma (DK 246 straipsnio 4 punktas), todėl jam taikytina materialinė atsakomybė pagal DK 254 straipsnį. Dėl šios priežasties kolegija ieškovo ieškinį tenkino iš dalies priteisdama VĮ Turto bankui iš atsakovo 7579,78 Eur žalos atlyginimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovo visų instancijų teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas ieškinyje ir nagrinėjant bylą laikėsi vienareikšmės pozicijos, kad, vertinant atsakovo materialinės atsakomybės sąlygą – neteisėtą veiką priimant įsakymą atleisti L. M. iš darbo negavus profsąjungos sutikimo, atsakovas veikė tik tiesiogine tyčia. Kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovo veiksmuose priimant minėtą įsakymą nebuvo tyčios pažeisti teisės normas, tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. To nepadaręs, teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, kartu ir ieškinio ribas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje suformuluota taisyklė, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 522/2000). Ieškovas apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl atsakovo kaltės, pasireiškusios neatsargia forma, ir DK 246 straipsnio 4 punkto taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ir įstatymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, o įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2001; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2004; 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 246 straipsnyje įtvirtintas materialinės atsakomybės taikymo sąlygas. Materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – DK 246 straipsnio prasme suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, taip pat lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas, taikydamas atsakovui materialinę atsakomybę, netyrė ir skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokius konkrečius teisės aktus, kokias konkrečias darbo pareigas atsakovas pažeidė, kuo pasireiškė jo neteisėta veika. Teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti šiuo aspektu reikšmingas konkrečias faktines aplinkybes, o to nepadaręs priėmė neteisėtą nutartį.
Pagal DK 246 straipsnio 4 punktą, materialinė atsakomybė taikoma tik tais atvejais, jeigu darbuotojas yra kaltas. Darbuotojas laikomas kaltu, jeigu, atsižvelgiant į aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ar apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Taigi juridinę reikšmę tokiu atveju turi tokio asmens faktinis elgesio ir tam tikro elgesio standarto santykis, t. y. ar asmuo buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir atsargus (bonus pater familias principas) konkrečioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo atsakovo kaltę, pasireiškusią neatsargia forma. Tačiau šios savo išvados dėl atsakovo kaltės, pasireiškusios neatsargia forma, visiškai nemotyvavo. Darbuotojo kaltė neatsargumo forma gali pasireikšti neatsargumu dėl per didelio pasitikėjimo arba nerūpestingumu. Teismas netyrė ir nenustatė, kuri iš šių dviejų galimų kaltės formų (neatsargumo rūšių) buvo pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti. Dėl šios priežasties laikytina, kad teismas neatskleidė bylos esmės.
Teismai, nagrinėję L. M. atleidimo iš darbo aplinkybes, nėra nustatę atsakovo neteisėtų veiksmų atleidžiant pastarąjį iš darbo. Teismai tik pripažino L. M. atleidimą iš darbo neteisėtu ir nurodė, kad atleidimo iš darbo neteisėtumą nulėmė daug VĮ Turto banko administracijos ir valdymo organų procesinių veiksmų – sprendimas dėl struktūros pertvarkymo ir L. M. etato panaikinimas, netinkamas įspėjimas L. M. dėl atleidimo iš darbo, jam nepasiūlytas kitas darbas, sprendimas dėl įmonės administracijos nesikreipimo į profesines sąjungas dėl sutikimo atleisti L. M. iš darbo gavimo. Nemažą dalį šių sprendimų priėmė ne atsakovas, o kiti VĮ Turto banko valdymo organai ir darbuotojai. Dėl šios priežasties teismų sprendimai dėl L. M. atleidimo neteisėtumo nėra savaime prilyginti teismų išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo atleidžiant L. M. iš darbo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės (įstaigos) vadovas savaime nėra materialiai atsakingas už tai, jog teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu ir priteisė darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; vien tai, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – teisme panaikinta, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, kad vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-319/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-319/2012">3K-3-319/2012</a>).
Teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai nevertino atsakovo pateiktų įrodymų ir argumentų dėl jo neteisėtų veiksmų ir (ar) kaltės nebuvimo. Be to, teismo padarytos išvados, kad atsakovas galėjo suprasti, jog nėra kompetentingas spręsti, ar Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta teisėtai, ir kad atsakovas galėjo ir turėjo suvokti, jog, norint paneigti įsteigtos VĮ Turto banko Kolektyvo profesinės sąjungos veiklos teisėtumą ir nevykdyti prievolės gauti šios profesinės sąjungos sutikimą dėl L. M. atleidimo iš darbo, pirmiausia reikėjo nuginčyti jos įsteigimą teisme, patvirtina, kad teismas nenustatė ir neįvertino šiuo aspektu reikšmingų konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Atsakovas įrodinėjo, kad jis pats ir jo teisiniai patarėjai bei advokatai manė ir sprendė, jog nereikia kreiptis į VĮ Turto banko Kolektyvo profesinę sąjungą dėl sutikimo gavimo atleisti L. M. iš darbo, nes: 1) pagal DK 19 straipsnio 2 dalį darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas; 2) pagal Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį darbdavio įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje veikiančių profesinių sąjungų nariu; 3) pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; 4) pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, todėl būtent šios teisės normos leido atsakovui L. M. tapimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu ir renkamo organo nariu vertinti kaip imperatyviosios įstatymo normos pažeidimą ir kaip niekinį sandorį, kuris negalioja.
Teismų nustatytos aplinkybės apie VĮ Turto banke buvusią situaciją, vykdomus struktūrinius pokyčius, L. M. ir kitų teisininkų atsisakymą vykdyti darbdavio nurodymus, atsakovo kreipimąsi teisinių konsultacijų į kitus teisininkus prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad L. M. buvo neteisėtai atleistas iš darbo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, padarė akivaizdžią klaidą. Teismas nurodė, kad turi būti pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes ieškinys patenkintas 19 proc. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 5 dalis); konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priteista atsakovui bylinėjimosi išlaidų suma 2628,48 Eur neviršija rekomenduojamų dydžių ir nėra aiškiai neprotinga; kad atsakovas iš viso yra patyręs 2978,94 Eur bylinėjimosi išlaidų. Spręsdamas dėl atsakovui iš ieškovo priteistinos sumos ir nurodęs, kad, atsižvelgiant į atmestų reikalavimų procentą, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama 566 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis), teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 2 dalies normą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tokiu būdu teismas turėjo atsakovui iš ieškovo priteisti 2413 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. imant pagrindu 81 proc. atmestų ieškinio reikalavimų atsakovui (2979 Eur (100 proc.) – 566 Eur (19 proc.) = 2413 Eur (81 proc.).
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
L. M. neteisėto atleidimo iš darbo faktas nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu. Šiuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad darbdavio atlikti struktūriniai pertvarkymai negali būti pripažinti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį ir kad darbdavys, atleisdamas iš darbo L. M., tinkamai nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos pareigos. Taigi, materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, – nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas iš esmės analogišką nagrinėjamai bylą, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo atsakomybės klausimas, 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYtMzEzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126-313/2018">3K-3-126-313/2018</a> išaiškino, kad darbdavio VĮ Turto banko veiksmų neteisėtumas implikuoja šio juridinio asmens valdymo organo veiksmų neteisėtumą, nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad su darbuotoju neteisėtai nutraukta darbo sutartis buvo nutraukta atsakovo – tuometinio VĮ Turto banko vadovo, t. y. atsakovas priėmė įsakymą, kurio pagrindu darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo. Kadangi darbdavio VĮ Turto banko veiksmai sutapo su atsakovo veiksmais ir jie jau buvo įvertinti teismų kitoje civilinėje byloje, atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas pripažintinas prejudiciniu. Byloje taip pat nustatyta, kad žala neteisėtai nutraukiant darbo sutartį pasireiškė tuo, kad VĮ Turto bankas iš įmonės lėšų išmokėjo L. M. sumas, susijusias su darbo santykiais (dėl neteisėto atleidimo); tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir VĮ Turto banko patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.
Ieškovo į bylą pateikti įrodymai, aplinkybės, kad atsakovas į teisininkus (advokatus) su prašymu įvertinti įsakymo dėl L. M. atleidimo pagrįstumą nesikreipė ir kad jis buvo raštiškai įspėtas dėl darbuotojų neteisėto atleidimo, patvirtina atsakovo kaltę, kaip būtinąją materialiosios atsakomybės taikymo sąlygą. Kaltės forma (tyčia ar neatsargumas) lemia tik galimos priteisti žalos dydį (DK 246, 254, 255 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė atsakovo kaltės formą – neatsargumą, todėl bet kuri jos rūšis, ar tai gali būti neatsargumas dėl didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumas, yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentas, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė, kuri konkrečiai neatsargumo rūšis buvo pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti, nepagrįstas.
Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Kitoks, nei nurodė ieškovas, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo keitimu (ieškinio ribų peržengimu). Be to, tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu, jeigu apeliantas ir neišvardija visų su ginčo dalyku susijusių teisės normų. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą trečiajam asmeniui, tokį reikalavimą grįsdamas DK teisės normomis dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 30 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina iš naujo įvertinti, ar atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnį, jei taip – koks yra atlygintinos žalos dydis (DK 257 straipsnis) ir kokios materialinės atsakomybės ribos (DK 254–256 straipsniai). Dėl to apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas, nustatytos taikytinos materialinės atsakomybės ribos ir atlygintinos žalos dydis, negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu.
Įstatyme nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės byloje dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo išimčių (CPK 93, 961 straipsniai). Tačiau, vertinant atsakovo argumentus dėl teismo padaryto CPK 93 straipsnio pažeidimo, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad nagrinėjamu atveju susidaro paradoksali situacija, kai ieškinys pagrįstas, materialinės atsakomybės ribos ir priteistinos žalos dydis nustatomas laikantis įstatymu įtvirtintų ribų, t. y. ieškinys iš esmės tenkinamas ir priteisiamas žalos dydis, ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vyksta ne tarp privačių asmenų, prokuroras neturi asmeninio materialinio suinteresuotumo byloje, ieškinys pateiktas ne prokuratūros interesais, prašant atlyginti žalą ne ieškovo naudai, žala atlyginama valstybės įmonei Turto bankui, tačiau atsakovui bylinėjimosi išlaidas, kurios realiai pagal atsakovo skaičiavimus turėtų sudaryti trečdalį priteistos sumos, turi atlyginti Generalinė prokuratūra, t. y. iš tų pačių valstybės biudžeto lėšų.
Tretieji asmenys atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos
DK (redakcija, galiojusi priimant 2012 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. P2-19, kuriuo L. M. atleistas iš pareigų) 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.
Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Taigi materialinė darbuotojo atsakomybė kyla, kai pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla ir kai yra nustatomos visos šios sąlygos: žala; neteisėta veika; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; yra pažeidėjo kaltė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK normos nereglamentuoja darbuotojo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, sąvokos. DK 246 straipsnis taip pat nenustato ir specialiųjų šios materialinės atsakomybės sąlygos (darbuotojo neteisėtų veiksmų) taikymo taisyklių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYtMzEzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126-313/2018">3K-3-126-313/2018</a>, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo materialinės atsakomybės klausimas dėl neteisėto kito VĮ Turto banko darbuotojo atleidimo iš darbo, išaiškinta, kad, kadangi DK 246 straipsnis, be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti, įtvirtintus DK 255 straipsnyje), nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas gali būti taikomos CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę.
CK 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 26 punktą).
Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami jo neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją materialinės atsakomybės taikymo sąlygą, netinkamai taikė ir aiškino DK 246 straipsnį, nes netyrė ir nenurodė, kokias konkrečias pareigas jis pažeidė, kuo pasireiškė jo neteisėta veika. Aplinkybė, kad L. M. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsakovo manymu, pati savaime nereiškia jo veiksmų, atleidžiant minėtą darbuotoją iš darbo, neteisėtumo.
Nagrinėjamu atveju L. M. neteisėto atleidimo iš darbo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi. Minėtais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad darbdavys VĮ Turto bankas, atleisdamas iš darbo L. M., tinkamai nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos pareigos – nesikreipė į Kolektyvo profesinę sąjungą, kai jam buvo žinoma, kad darbuotojas yra šios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, dėl išankstinio sutikimo atleisti šį darbuotoją, nesilaikė DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų, pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalyje pareigą pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą.
Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTktNDAzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499-403/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499-403/2017">3K-3-499-403/2017</a> 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Šios nutarties 35 punkte minėtoje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija, vertindama atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją materialinės atsakomybės sąlygą, kai kito darbuotojo atleidimas iš darbo panašiomis, kaip ir L. M. atleidimo atveju, aplinkybėmis taip pat buvo pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsižvelgdama į tai, kad darbdavio VĮ Turto banko veiksmai sutapo su atsakovo minėtoje byloje veiksmais ir jie jau buvo įvertinti teismų kitoje civilinėje byloje, kurios procesiniai sprendimai jau yra įsiteisėję, pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumo faktą prejudiciniu byloje, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo materialinės atsakomybės klausimas (žr. minėtos nutarties 43 punktą).
Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 42 punkte nurodytą kasacinio teismo išvadą, atsižvelgdama į tai, kad civilinėje byloje dėl L. M. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbdavio VĮ Turto banko veiksmai buvo įvertinti ir jie pripažinti neteisėtais, šie darbdavio veiksmai sutapo su atsakovo nagrinėjamoje byloje nustatytais veiksmais, sprendžia, jog materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, – nagrinėjamoje byloje yra nustatyta. Priešingi atsakovo kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.
Dėl kaltės, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos
Taigi šioje byloje nustatyta viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėta veika. Tačiau, remiantis DK 246 straipsniu ir šios nutarties 33 punkte nurodytais išaiškinimais, vien neteisėtų veiksmų konstatavimo faktas, nesant kitų būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pakankamas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti. Dėl šios priežasties ieškovas, siekdamas, kad atsakovui būtų taikoma materialinė atsakomybė, turėjo pareigą įrodyti jo kaltę, kaip vieną iš būtinųjų materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygų.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2009">3K-3-446/2009</a>; 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296-611/2017">3K-3-296-611/2017</a> 28 punktas). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296-611/2017">3K-3-296-611/2017</a> 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti atsakovo kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis – nustačius darbuotojo tyčią, jam taikoma visiška materialinė atsakomybė, o neatsargumą – ribota trijų vidutinių darbuotojo atlyginimų dydžio atsakomybė, išskyrus DK nustatytus atvejus (DK 254, 255 straipsniai).
Tiek civilinės, tiek materialinės atsakomybės atveju kaltės sampratą apibrėžia CK 6.248 straipsnio 3 dalis: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2010">3K-3-59/2010</a>).
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad atsakovo veiksmuose, nesikreipiant į atstovaujamąjį organą, siekiant gauti sutikimą atleisti L. M. iš darbo, nebuvo tyčios, nes: 1) L. M. ėjo vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus, ir ši aplinkybė pagrįstai galėjo paveikti atsakovo suabejojimą dėl tokios padėties atitikties galiojusio DK 19 straipsnio 2 daliai ir 24 straipsnio 1 daliai; 2) atsakovas, prieš atleisdamas L. M. iš darbo, konsultavosi su teisininkais ir jam buvo pateiktos konsultacijos, jog Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojams atstovaujančiu organu; 3) apie L. M. atleidimą žinojo įmonės steigėjas ir tokiam sprendimui pritarė. Remdamasis minėtais argumentais, teismas pripažino, kad nors atsakovas veikė neteisėtai, jis nesiekė padaryti žalos, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti tyčiniais.
Tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę neatsargumo forma dėl šių priežasčių: pirma, manydamas, kad Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta neteisėtai ir L. M. negali būti jos valdymo nariu, atsakovas nereiškė atitinkamo ieškinio Kolektyvo profesinei sąjungai, o nusprendė netaikyti darbuotojui DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų, antra, atsakovas, būdamas vadovas, savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako (VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigybės aprašymo 9 punktas, 10.1 punktas numato, kad įmonės vadovas sudaro ir nutraukia su darbuotojais darbo sutartis, organizuoja įmonės veiklą), todėl jam tenka neteisėto sprendimo rizika, o pateikti teisininkų išaiškinimai negali būti pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės, nes jie neturi privalomojo pobūdžio.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiais teismo argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo. Pirma, jei atsakovas, prieš atleisdamas L. M. iš pareigų, ir būtų kreipęsis į teismą dėl profesinės sąjungos įsteigimo pripažinimo neteisėtu, pati teismo proceso trukmė, tikėtina, būtų buvusi dar žalingesnė įmonei, nes darbuotojui, dėl kurio buvo priimtas sprendimas atsisakyti jo paslaugų, būtų ir toliau mokamas atlyginimas, be to, šio teismo proceso palanki įmonei baigtis nebuvo pakankamai tikėtina, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog vadovo pasirinkta alternatyva buvo mažiau naudinga įmonei.
Dėl antrojo apeliacinės instancijos teismo argumento, kad, būdamas vadovas, asmuo savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako, todėl jam ir tenka neteisėto sprendimo rizika, ir pateikti teisininkų išaiškinimai negali būti pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės, pasakytina, kad toks aiškinimas prieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai dėl vadovo materialinės atsakomybės sąlygų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas nėra materialiai atsakingas vien už tai, kad teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu. Aplinkybė, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – panaikinta teisme, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, nes vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-319/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-319/2012">3K-3-319/2012</a>). Vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, kad vadovas kaltas dėl iš jo kilusių pasekmių materialinės atsakomybės prasme. Vadovo materialinė atsakomybė už neteisėtą darbuotojo atleidimą bus taikoma, tik jei bus įrodyta, kad vadovas veikė nerūpestingai priimdamas šį sprendimą.
Atsakovas kasaciniame skunde nesutinka, kad ieškovas įrodė buvus jo kaltę neatsargumo forma, nes, kaip atsakovas teigia, jis ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad sprendimas atleisti iš darbo L. M. būtų teisėtas ir naudingas įmonei.
Teisėjų kolegija pažymi, kad žala padaroma paprasto neatsargumo forma ir vadovui kyla materialinė atsakomybė, kai jo veiksmai neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar atsakovo veiksmai atitiko minėtą standartą.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai atsakovas priėmė vėliau neteisėtu teismo pripažintą sprendimą dėl L. M. atleidimo, jis pats ir jo teisiniai patarėjai bei advokatai manė, jog buvo dvi galimybės aiškinti šio darbuotojo atleidimo tvarką. Pirmoji atleidimo tvarkos aiškinimo galimybė suponavo išvadą, kad nereikia kreiptis į VĮ Turto banko Kolektyvo profesinę sąjungą dėl sutikimo gavimo atleisti L. M. iš darbo, nes: 1) pagal DK 19 straipsnio 2 dalį darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas; 2) pagal Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį darbdavio įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje veikiančių profesinių sąjungų nariu; 3) pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Būtent tokie šių teisės normų pateikti teisininkų išaiškinimai leido atsakovui L. M. tapimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu ir renkamo organo nariu vertinti kaip imperatyviosios įstatymo normos pažeidimą ir kaip niekinį sandorį, kuris negalioja. Antroji atleidimo tvarkos aiškinimo galimybė suponavo būtinybę kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti L. M. iš pareigų, tačiau ja atsakovas nesirėmė, nes jai atstovavo pats L. M. ir darbuotojai, kurių lojalumu atsakovas turėjo pagrindo abejoti. Taigi, vertinant sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes, pasirinkdamas bet kurią iš alternatyvų, vadovas galėjo suklysti. Todėl esminę reikšmę sprendžiant, ar atsakovo sprendimas atitiko rūpestingumo standartą, turi aplinkybė, ar jis pasirinko pagrįstą ir atitinkančią įmonės interesus alternatyvą.
Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas siekė įvykdyti aukštesnio valdymo organo – valdybos – sprendimą, dėjo protingas pastangas tinkamai interpretuoti teisės aktus dėl darbuotojo atleidimo, priimdamas sprendimą pasitelkė profesionalus ir įvertino alternatyvas, o L. M. aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, t. y. naudojosi einant teisininko pareigas įgyta informacija, atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, kvestionavo darbdavio sprendimus dėl darbo organizavimo, tačiau jam, veikiančiam prieš įmonės interesus, turėjo būti mokama pareiginė alga, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas sprendimą dėl L. M. atleidimo priėmė veikdamas įmonės interesais, net ir esant rizikai dėl sprendimo nuginčijimo teisme. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo sprendimas atleisti L. M. be profesinės sąjungos sutikimo atitiko rūpestingo žmogaus elgesio standartą, kuris protingai tikėtinas įvertinus konkrečias susiklosčiusias aplinkybes.
Teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovo elgesys ir jo atlikti veiksmai, atleidžiant L. M. iš darbo, atitiko rūpestingo žmogaus elgesio standartą, nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo kaltę neatsargumo forma. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.
Byloje nenustačius atsakovo kaltės, kaip vienos būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, jam materialinė atsakomybė netaikytina.
Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto procesinio sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris paliktinas galioti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Tenkinus kasacinį skundą, atsakovui iš ieškovo (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros) priteistinas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Atsakovas prašo priteisti 350,46 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, ir 965,78 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų rengiant nagrinėjamą kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13, 8.14 punktuose nustatytų dydžių. Dėl šios priežasties atsakovui iš ieškovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1316,24 Eur.
Atsakovui iš ieškovo taip pat priteistinas atsakovo už paduotą kasacinį skundą sumokėtas 171 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Taigi iš viso iš ieškovo atsakovui priteistina 1487,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) atsakovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1487,24 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
