Baudžiamoji byla Nr. 2K-45-511/2020
Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00246-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžio.
Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo sutarties) – 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda; 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. sausio 25 d. sutarties) – 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo sutarties) nustatytus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė ir bausmė, paskirta už BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2016 m. sausio 25 d. sutarties) nustatytą nusikaltimą, subendrintos apėmimo būdu ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per penkis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose.
Iš A. P. priteista valstybei 20,90 Eur proceso išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis, kuria A. P. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. sausio 25 d. sutarties) ir jam paskirta 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, ir A. P. pagal šį straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeista:
A. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams – ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo sutarties) jam paskirta 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per penkis mėnesius po šio nuosprendžio priėmimo atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2017 m. gegužės 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pagamino netikrą dokumentą – 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. AP20165 su UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), panaudojęs 2015 m. birželio 15 d. atstovavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutarties Nr. AP20150615 paskutinį lapą, kurioje yra užsakovo – Š. L., atsakovo – A. P. parašai ir UAB „M.“ antspaudas, o pirmajame lape panaudojo UAB „D.“ blanko rekvizitus bei jame įrašęs melagingus duomenis apie sudarytą tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį tarp A. P. ir UAB „M.“, atstovaujamo direktoriaus Š. L., bei apie UAB „M.“ skolą A. P. už suteiktas paslaugas, bendrai už 35 000 Eur, ir žinodamas, kad jis nėra sudaręs 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. AP20165 su UAB „M.“, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. AP20165 pateikdamas 2017 m. gegužės 24 d. per savo atstovą R. N., nežinantį apie jo daromą nusikalstamą veiką, Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmams per e.teismas.lt sistemą kartu su ieškiniu, prašydamas priteisti jam netikros sutarties pagrindu iš UAB „M.“ 5000 Eur skolos, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2017 m. birželio 22 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, prašydamas priteisti jam netikros sutarties pagrindu iš UAB „M.“ 35 000 Eur skolos ir 486,98 Eur palūkanų, taip apgaule pasikėsino iš UAB „M.“ savo naudai įgyti svetimą, UAB „M.“ priklausantį, didelės vertės turtą – pinigus, 35 486,98 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įtarus, kad 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. AP20165 suklastota, Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėjas civilinę bylą Nr. e2-5467-837/2017 sustabdė, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 2016 m. sausio 25 d. sutarties suklastojimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šios veikos jį išteisino. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Panevėžio apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai taikant BK 2, 183 straipsnius ir iš esmės BPK 44, 58, 301, 320 straipsnių nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą, o bylos apeliacinis nagrinėjimas buvo formalus, atliktas ignoruojant esminius proceso pažeidimus ir jų neištaisant bei netinkamai taikant BK 2, 54, 63, 182 straipsnius ir pažeidžiant BPK nuostatas. Teismai nepagrįstai kriminalizavo iš esmės civilinius santykius ir pripažino kasatorių kaltu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant BPK 302 straipsnio nuostatą tuo, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, teismui neapsvarsčius ir neišsprendus nuosprendžiui priimti reikalingų klausimų. Be to, apeliacinės instancijos teismo išdėstytos išvados neatitinka šios baudžiamosios bylos aplinkybių, jos priimtos vadovaujantis selektyviai iš baudžiamosios bylos konteksto paimtomis duomenų dalimis, kurių ne patvirtina, o priešingai – paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kuris įrodymais ir įrodytomis aplinkybėmis pripažino niekuo su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamų veikų sudėtimi bei nuteistojo kaltumu nesusijusius procesinius dokumentus, perrašė pirmosios instancijos teismo motyvus, nenurodė ir nesivadovavo apeliacinės instancijos teisme papildomo įrodymų tyrimo metu surinktais duomenimis ir tiesiogiai išklausytais atsakingų asmenų liudijimais.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir paliko tik tą nuosprendžio dalį, pagal kurią kasatorius buvo nuteistas dėl pasikėsinimo padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje (vienas epizodas dėl 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo sutarties) nustatytą nusikaltimą. Taigi už vieną nusikalstamą veiką teismas turėjo paskirti vieną bausmę, jokios kitos veikos neapimant, nes dėl jos padarymo jis buvo išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas ir paskyrė bausmę, nes neatsižvelgė į tai, kad BK 182 straipsnis kasatoriui inkriminuotas kartu su BK 22 straipsnio 1 dalimi. Panevėžio apygardos teismas, keisdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo tinkamai, kartu su kitais BK bendrosios dalies straipsniais, taip pat taikyti ir BK 57 straipsnio 2 dalį, kurioje įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, remiantis BK 62 straipsniu, gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką nurodyta bausmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas privalėjo tinkamai taikyti BK 54 straipsnio nuostatas, įvertinti faktą, kad veika (tuo atveju, jei nebus pagrįstais pripažinti kiti kasacinio skundo motyvai) nebuvo baigta, reali žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje net nepareikštas. Tačiau teismas to nepadarė, dėl to netinkamai taikė BK 54, 57 bei 62 straipsnius. Dėl to bausmė kasacinės instancijos teismo turėtų būti peržiūrėta ir paskirta tinkamai arba turėtų būti panaikintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
3.3. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims, taip pat ir UAB „M.“ arba Š. L., savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka, tai pastarieji ir buvo pradėję faktiškai daryti. Dėl to nebuvo jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje ir taip padėti Š. L. ginti savo privačius interesus civilinėje byloje Nr. E2-5467-837/2017. Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Net ir pradėta teisme civilinė byla Panevėžio apylinkės teismo teisėjo A. J. buvo sustabdyta nepagrįstai. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesigilino, kad tada, kai civilinę bylą nagrinėjęs teisėjas gavo iš Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjos L. Ž. paklausimą dėl civilinėje byloje esančių duomenų išreikalavimo, baudžiamojoje byloje dar tik vyko ikiteisminis tyrimas. Tad bylos nė nebuvo ketinta perduoti į teismą. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Kasatorius cituoja kasacines nutartis, EŽTT praktiką ir teigia, kad šiuo atveju Panevėžio apylinkės teismas, nagrinėjęs civilinę bylą Nr. E2-5467-837/2017, naudodamasis jam suteikta diskrecija spręsti dėl bylos sustabdymo būtinumo, turėjo išsiaiškinti, ar ši priemonė yra pateisinama. Be to, šis teismas nenurodė jokio pagrįsto motyvo, dėl ko buvo nuspręsta civilinę bylą sustabdyti, apsiribojant ikiteisminio tyrimo pradėjimo fakto sužinojimu. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas privalomas civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas teismo turėjo būti taikomas tik tuo atveju, kai baudžiamosios bylos aplinkybės, kurios turės reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, yra nustatomos teismo, t. y. tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Išimtinai civiliniai santykiai šioje byloje nepagrįstai ir neteisėtai buvo kriminalizuoti, ikiteisminis tyrimas pradėtas vien dėl formalaus sprendimo jį atlikti.
3.4. Teismai kasatoriaus veikoje nenustatė visų būtinų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes sukliudė abiem teismams priimti teisingą nuosprendį. Nors pagal kaltinamojo akto formuluotę A. P. apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau teismai nepastebėjo, kad kaltinime suformuluota ir jam inkriminuota veika teoriškai ir tiksliau atitiktų ne BK 182 straipsnyje, o 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą veiką – melagingo ieškinio pareiškimo teismui sudėtį. Tačiau motyvuotą išvadą apie tai, kad A. P. ir UAB „M.“ atstovas Š. L. nesudarė 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. AP20165, atsižvelgiant tiek į nekaltumo prezumpcijos, tiek į in dubio pro reo (prieštaravimų vertinimo kaltinamojo naudai) principus, būtų buvę galima daryti tik baudžiamojoje byloje atlikus atitinkamą ekspertizę, kuri nustatytų, kas pasirašė minėtoje sutartyje, ar jos turinys suklastotas ir pan. Tačiau tokių aplinkybių teismai nenustatė, dėl to konstatuoti tiek apgaulę, tiek ieškinio pareiškimo teismui melagingumą ir taikyti atitinkamai BK 182 arba 235 straipsnį neturėjo jokio teisinio pagrindo. Kaltinamajame akte ir teismų nuosprendžiuose aiškiai neįvardyta, kokią iš BK 182 straipsnyje nurodytų veikų kaltininkas padarė. Teismų išvados, kad vien į baudžiamąją bylą išsireikalauti duomenys iš Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr.e2-5467-837/2017 apie tai, kad yra pareikštas 35 000 Eur civilinis ieškinys UAB „M.“, patvirtina A. P. kaltę dėl veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, yra nepagrįstos ir neteisėtos. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nuosprendyje išdėstydamas priekaištą, kad A. P. naudojasi teise į gynybą ir kad jis turi poziciją, prieštaraujančią valstybės kaltintojo pozicijai šioje baudžiamojoje byloje. Teismai ignoravo, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį padaryta žala turi būti reali, o ne tik teoriškai konstatuojama pagal suinteresuotos UAB „M.“ tendencingus parodymus. Spręsdami, ar kasatorius naudojo apgaulę, ar atliko savo, kaip nekilnojamojo turto brokerio, pareigą, teismai privalėjo nuosprendžiuose atriboti šiuos procesus ir nurodyti savo išvadų pagrįstumo šaltinius, aptardami liudytojų perteiktų faktinių aplinkybių turinį. Nė vienas teismas nevertino, ar kasatoriaus bendradarbiavimas nekilnojamojo turto pardavimo versle atitiko nekilnojamojo turto, kurį kūrė UAB „M.“, o klientų ieškojo jis (kasatorius), rinkodaros sąvoką. Teismai nepagrįstai vertino iš esmės vien objektyviąją nusikalstamos veikos pusę formaliai galinčias sudaryti faktines aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas, kad vien tai, jog A. P., turėdamas teisę teisme įrodyti savo turtines pretenzijas dėl suteiktų rinkodaros paslaugų neapmokėjimo UAB „M.“, ir faktas, kad byloje nėra pateiktos bendradarbiavimo rašytinės sutartys, įrodo jo kaltę bandant apgaule įgyti UAB „M.“ bendrovės turtą. Tokia teismų argumentacija skundžiamuose nuosprendžiuose ne tik yra netiksli, bet ir neatitinka teismų praktikos, nes vien kreipimosi į teismą faktu, siekiant apginti savo pažeistą teisę, negali būti grindžiamas sunkių nusikalstamų veikų kategorijai priskirtos nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Teismai apie nuteistojo A. P. veikos atitiktį BK 182 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį, o dėl jo tyčios padarius būtent šią nusikalstamą veiką konkrečių argumentų nepateikė. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, o apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl nuteistojo psichinio santykio su daroma veika. Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus tyčia nenustatyta, teismų sprendimuose nėra argumentų, atskleidžiančių jos turinį.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas formaliai išnagrinėjo bylą, savo išvadas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo fakto ir jų turinio grindė išimtinai suinteresuoto ir išgalvotą pareiškimą teisėsaugos institucijoms parašiusio Š. L. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, tačiau jų nepatikrino įstatymo nustatyta tvarka, neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, neišreikalavo papildomų duomenų (UAB „M.“ kasos knygos), neatsakė į apeliaciniame skunde keltą klausimą dėl byloje esančių objektyvių duomenų, patvirtinančių bendrovės „M.“ ir A. P. realų bendradarbiavimą, nevertino UAB „M.“ bent jau 2016 ir 2017 finansinių metų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registrų, iš kurių matytųsi, ar juridinio asmens UAB „M.“ valdymo organo nario (Š. L.) pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu šiuo atveju buvo įgyvendinta tinkamai ir ar juridinio asmens turtas nebuvo naudojamas savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.
3.6. Vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įtvirtintas nuostatas, nevertino visų įrodymų, nepagrįstai vadovavosi melagingais Š. L. parodymais atmesdami kasatoriaus parodymus. Dėl to teismai padarė klaidingas išvadas, kad vienos tarp A. P. ir UAB „M.“ sudarytos sutarties atsispindėjimas banko duomenyse leidžia manyti, jog tarp A. P. ir UAB „M.“ buvo sudaryta viena atstovavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartis; kad nebuvo susitarimo dėl tarpininkavimo su klientais. Teismai nesigilino, kad A. P., kaip nekilnojamojo turto brokeris, galėjo vykdyti ir vykdė savo profesinę veiklą per bendrovę „N.“, kurioje ėjo direktoriaus pareigas, nesiaiškino kitų aplinkybių.
3.7. Nuteistasis prašo kasacinės instancijos teismo išaiškinti BK 2 ir 182 straipsnių aiškinimo ir tinkamo taikymo šioje byloje pagrindimą; įvertinti, ar nebuvo padaryti esminiai BPK 44 straipsnio 6 dalies, 302 straipsnio 1 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai, lėmę nepagrįsto, neteisėto bei neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą; objektyviai įvertinti, ar apeliacinės instancijos teismas ne imitavo apeliacinį procesą, o realiai patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, iš esmės atsakant į visus apeliacinio skundo klausimus bei priimant nutartį, pagrįstą ne kaltumo, bet nekaltumo prezumpcijos pagrindu, ir motyvuojant ją nepriekaištaujant, jog kaltinamasis kažko neįrodė, o konstatuojant, ar valstybės kaltintojas įgyvendino pareigą surinkti tiek kaltinančius, tiek teisinančius kaltinamąjį duomenis, ir jų pagrindu priiminėjant teismų sprendimą.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
4.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, juos pripažino tinkamais, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir nepadarė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo tai, kad A. P. pagamino netikrą dokumentą – 2019 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. AP20165 ir ją nusikalstamais tikslais panaudojo, t. y. kreipėsi su ieškiniu į teismą siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, papildydamas pirmosios instancijos teismo motyvus, nuosprendyje išsamiai išanalizavo 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. AP20165 suklastojimo aplinkybes. Teismas įvertino nuoseklius liudytojo Š. L. parodymus apie tai, kad su A. P. jis pasirašė tik vieną tarpininkavimo sutartį 2015 m., pagal išrašytą sąskaitą faktūrą už paslaugas buvo atsiskaityta visiškai ir tuo viskas baigėsi.
4.2. Teismas išsamiai išanalizavo 2015 m. birželio 15 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d. sutartis ir nustatė, kad, palyginus abiejų sutarčių paskutinius lapus, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tai yra to paties dokumento kopijos. Teismas taip pat nurodė, kad nėra galimybės atlikti dokumentų ekspertizės, nes byloje nėra aptartų sutarčių paskutiniųjų lapų originalų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. AP 20165 sudaryta tuomet, kai A. P. jau nebedirbo „D.“. Teismas taip pat išanalizavo ir kitas A. P. preliminarias sutartis su klientais N. R., V. S. ir T. G. bei pasisakė dėl jo, t. y. A. P., pateikiamų vis kitokių įvykio versijų, kuriomis jis siekia pateisinti netinkamus savo veiksmus susiklosčiusiai situacijai pagrįsti bei siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
4.3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas visus A, P. pateiktus duomenis, kuriais buvo siekiama pateisinti ir pagrįsti 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties sudarymą, įvertino kaip nepatikimus.
4.4. Nėra pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent A. P. padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikalstamas veikas.
4.5. Kasatoriaus teiginiai, esą byloje buvo netinkamai išspręstas klausimas dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, taip pat nepagrįstas. Apgaulės panaudojimas siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą (ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti) yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų bei civilinės teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą.
4.6. Teismas, įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, A. P. asmenybę bei kitus BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus, parinko ir paskyrė tinkamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį A. P. (dėl 2016 m. sausio 25 d. sutarties), iš naujo subendrino bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties). Teismas A. P. taikė nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją (2015 m. kovo 19 d. redakcija), kuri nurodė galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą už sunkų nusikaltimą.
4.7. Taigi, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodekso 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, todėl kasacinis skundas atmestinas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK pažeidimų
6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 58, 301 straipsnių, 302 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio nuostatas, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (prieštaravimai vertinami kaltinamojo naudai) principus, tačiau šie pažeidimai iš esmės motyvuojami kritikuojant teismų atliktą įrodymų vertinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys (paties nuteistojo, liudytojų Š. L., V. S., N. R., T. G. parodymai, UAB „M.“ prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą, A. P. teismui pateikta 2016 m. lapkričio 21 d. sutartis, ieškinys ir patikslintas ieškinys, tarnybiniai pranešimai, kratos ir daiktų apžiūros protokolai, specialistų išvados bei kiti dokumentai) buvo ištirti, nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Taigi nuteistojo A. P. kaltė pagrįsta įrodymų visumos analize. Abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojo Š. L. byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kartu pažymėtina ir tai, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė), nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2013">2K-84/2013</a> ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus bei argumentus ir iš dalies patenkino nuteistojo apeliacinį skundą.
7. Nepagrįsti ir deklaratyvūs kasatoriaus argumentai, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas, neteisėtos sudėties teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2010">2K-414/2010</a>; EŽTT sprendimai: 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo teisėja ar kuris nors iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų, nagrinėjusių šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę apie A. P. kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami kai kurie kaltinamųjų, jų gynėjų prašymai (pvz., paskirti ekspertizę), įrodymais pripažįstami tam tikri duomenys, įrodytomis aplinkybėmis – tam tikri faktai, ar apskritai nesutikimu su teismo išvadomis. Kasaciniame skunde nenurodoma jokių objektyvių aplinkybių, kaip galėjo būti paveikti abiejų instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo, kuris leistų daryti išvadą, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, buvo šališki.
Dėl pasikėsinimo įgyti svetimą turtą apgaule, suklastojant dokumentą ir jį panaudojant, teisinio vertinimo
8. Kasaciniu skundu prašoma A. P. išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, iš esmės ginčijamas BK 182 straipsnio 2 dalies jam taikymas teigiant, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius santykius, nenustatė visų būtinų sukčiavimo sudėties požymių.
9. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad A. P., panaudodamas kitos sutarties paskutinį lapą, UAB „D.“ blanko rekvizitus bei įrašydamas melagingus duomenis apie sudarytą tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį tarp A. P. ir UAB „M.“ bei pastarosios skolą A. P. už suteiktas paslaugas, pagamino netikrą dokumentą – 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį ir ją panaudojo, pateikdamas teismui kartu su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydamas netikros sutarties pagrindu priteisti jam iš UAB „M.“ nuosprendyje nurodyto dydžio skolą su palūkanomis, taip apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės UAB „M.“ turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi A. P. pripažintas kaltu tiek už pasikėsinimą sukčiauti, tiek už dokumento suklastojimą ir panaudojimą.
10. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kai kaltininkas pateikia suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašo netikrus duomenis, jis ne tik suklaidina dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA0LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-304-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-304-895/2018">2K-304-895/2018</a>, 2K-32/2015, 2K-514/2014, 2K-329/2011, 2K-225-303/2019). Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.); kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312/2013">2K-312/2013</a>, 2K-108-788/2018). Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos – apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu.
11. Nustatęs (ir nuosprendyje nurodęs) įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. P. pasikėsino padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, t. y. apgaule įgyti UAB „M.“ priklausantį didelės vertės turtą – pinigus – 35 486,98 Eur. Apgaulė pasireiškė tuo, kad suklastotos 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties pagrindu jis per e.teismas.lt sistemą per savo atstovą R. N., nežinantį apie jo daromą nusikalstamą veiką, kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas jam priteisti skolą iš UAB „M.“ (su ieškiniu – 5000 Eur skolos bei su patikslintu ieškiniu – 35 000 Eur skolos ir 486,98 Eur palūkanų, iš viso 35 486,98 Eur), kartu pateikdamas ir minėtą netikrą dokumentą. Tai darydamas nuteistasis A. P. siekė neteisėtai gauti UAB „M.“ pinigus ir veikė esant tiesioginei tyčiai. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad nuteistasis praeityje yra turėjęs sutartinių teisinių santykių su UAB „M.“ (ši bendrovė su A. P. 2015 m. birželio 15 d. yra sudariusi vieną atstovavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartį Nr. AP20150615), tačiau nustatyta, kad nagrinėjamu atveju minėtos bendrovės ir A. P. civiliniai teisiniai santykiai nesiejo, pastarasis UAB „D.“ nebedirbo, o šios įmonės rekvizitai panaudoti neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad toks sąmoningas kreipimasis su žinomai netikru paties pagamintu dokumentu į teismą patvirtina šio dokumento panaudojimą ir laikytinas nusikalstamai pavojingu, nes galėjo sukurti teisinius padarinius kitiems asmenims. Nuteistojo pateikta suklastota tarpininkavimo sutartis civilinėje byloje būtų reikšmingas įrodymas teismui sprendžiant dėl prašomos priteisti pinigų sumos. Kilus įtarimui dėl galimo 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. AP20165 suklastojimo fakto, civilinė byla pagal A. P. pateiktą ieškinį bei patikslintą ieškinį buvo sustabdyta, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas, ir tik dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ši apgaulė buvo atskleista bei nuteistojo veika nutraukta pasikėsinimo stadijoje. Esant tokioms aplinkybėms nuteistojo veiksmai peržengė civilinių santykių ribas, dėl to pagrįstai jam taikyta baudžiamoji atsakomybė. Nuteistajam realizavus dalį sukčiavimo objektyviųjų požymių, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas sukčiauti – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Taigi, pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes A. P., pasikėsinusiam panaudojant apgaulę įgyti UAB „M.“ priklausančius 35 486,98 Eur, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
12. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti materialiųjų padarinių, tačiau padariniai kyla valdymo tvarkai, nustatančiai reikalavimus dokumentų apyvartai. Šios veikos objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K426/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-277-697/2015 ir kt.). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-316/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-316/2013">2K-316/2013</a>).
13. Minėta, kad byloje nustatyta ir įrodyta, jog suklastoto dokumento pagrindu buvo pasikėsinta sukčiauti siekiant įgyti didelės vertės svetimą turtą, todėl A. P. padaryta veika atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad A. P. tyčia buvo nukreipta į svetimo didelės vertės turto pasisavinimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), o jo veiksmai pagaminant netikrą dokumentą ir jį panaudojant buvo tik priemonė pirmiau minėtam tikslui pasiekti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse nurodytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>). Šiuo atveju A. P. pirmiau aptartu būdu pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, todėl jo veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį tinkamai kvalifikuotos kaip nusikalstamų veikų sutaptis.
Dėl paskirtos bausmės
14. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bausmė A. P. už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, paskirta vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šiuos nusikaltimus, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijas, kaltinamojo asmenybę, kitas bausmei skirti svarbias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis): A. P. atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė sunkią tyčinę nusikalstamą veiką, kurios nepabaigė, ir vieną nesunkią baigtą; jis yra neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, į psichikos sveikatos centro įskaitą neįrašytas, priklausomybės ligų kabinete neregistruotas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismas atsižvelgė į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika (kurios sankcijoje nustatytas tik laisvės atėmimas iki aštuonerių metų be jokių kitų alternatyvų) nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir būtent dėl to padarė išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą skiriant laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei jos vidurkis, o už BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas skiriant švelniausią sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis. Be to, A. P. pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir už sunkų nusikaltimą paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Dar labiau švelninti už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes nėra teisinio pagrindo, BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 2016 m. sausio 25 d. sutarties suklastojimo, iš naujo subendrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo sutarties suklastojimo) paskirtas bausmes, laikydamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse ir 5 dalies 1, 2 punktuose nustatytų taisyklių. Nėra pagrindo teigti, kad bausmė nuteistajam A. P. buvo paskirta netinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas.
15. Apibendrinant pasakytina, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo A. P. kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Audronė Kartanienė
Eligijus Gladutis
