Baudžiamoji byla Nr. 2A-3-697/2020
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00072-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistojo S. R. gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,
teismo posėdyje išnagrinėjo atnaujintą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. gynėjo advokato Olego Šibkovo pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 3 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo ir prokurorės, prašiusių procesą nutraukti, paaiškinimų,
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Jungtinės Karalystės Snaresbruko karališkojo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu S. R. nuteistas pagal 1861 m. įstatymo „Dėl nusikalstamų veikų asmeniui“ 18 straipsnį (tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas) laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2003 m. Baudžiamojo teisingumo įstatymo 240 A straipsnį, iš paskirtos bausmės atimtos devynios dienos, be to, nuspręsta, kad nuteistasis turi būti paleistas lygtinai atlikęs pusę bausmės, t. y. trejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo. S. R. nuteistas už tai, kad jis, būdamas neblaivus, su dviem kitais tuo pačiu nuosprendžiu nuteistais asmenimis – M. S. ir K. D. – 2017 m. kovo 26 d. apie 6.30 val. prie (duomenys neskelbtini), užpuolė K. A. (K. A.), spardė jį, kai jis nejudėdamas gulėjo ant žemės, sudavė kumščiu, nuo to K. A. buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių jis dvi savaites nedirbo ir negavo ligos išmokos; praėjus dviem mėnesiams po incidento, nukentėjusysis patyrė neurologinius sužalojimus, naktimis jaučia ypač stiprius migrenos priepuolius.
2. 2018 m. rugpjūčio 31 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerija priėmė sprendimą dėl S. R. deportacijos iš Jungtinės Karalystės. Jungtinės Karalystės kalėjimų ir probacijos tarnyba 2019 m. balandžio 30 d. išdavė liudijimą dėl šio nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir pateikė jį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Liudijime, be kita ko, nurodoma, kad nuosprendis dėl S. R. įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 8 d., kad bausmė jam skaičiuojama nuo 2017 m. kovo 27 d. ir kad jis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos 2021 m. vasario 11 d., kai visos bausmės atlikimo laikas yra iki 2024 m. lapkričio 11 d.
3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kreipėsi į teismą, prašydama spręsti klausimą dėl Snaresbruko karališkojo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio pripažinimo ir juo paskirtos bausmės S. R. Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdymo.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi Snaresbruko karališkojo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis pripažintas ir nutarta jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. S. R. minėtu nuosprendžiu paskirta bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalimi ir paskirta laisvės atėmimo septyneriems metams šešiems mėnesiams bausmė. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, į bausmės laiką įskaitant Snaresbruko karališkojo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu įskaitytą laiką, taip pat Jungtinėje Karalystėje atliktos bausmės laiką.
5. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atmestas nuteistojo S. R. gynėjo advokato O. Šibkovo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties, paliekant ją galioti bei papildant, kad S. R. turi teisę prašyti jį paleisti lygtinai iš įkalinimo įstaigos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157, 164 straipsniai).
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistojo S. R. baudžiamoji byla pagal jo gynėjo advokato O. Šibkovo pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atnaujinta ir perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
7. Pareiškimu nuteistojo S. R. gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl S. R. dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo; S. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir ištaisius padarytus baudžiamojo įstatymo pažeidimus sumažinti nuteistajam S. R. paskirtą subendrintą bausmę. Pareiškime nuteistojo O. Šibkovo gynėjas nurodo:
7.1. Teismai, nenustatę, kad nuosprendyje aprašyta nusikalstama veika sukėlė bent vieną iš BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, sprendimą priėmė formaliai atsižvelgdami tik į straipsnio pavadinimą, tačiau nevertindami Jungtinės Karalystės ir Lietuvos Respublikos teisės normų turinio skirtumų, ignoruodami tai, jog pagal nuosprendyje esantį nusikaltimo požymių apibūdinimą nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas atitinka ne BK 135 straipsnyje, o BK 138 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, pažeidė S. R. teisę į teisingą teismą, nepagrįstai pasunkino jo teisinę padėtį. Teismai turėjo pareigą patikrinti, ar toks sveikatos sutrikdymas, kuris buvo padarytas nukentėjusiajam, atitinka būtent BK 135 straipsnį, o ne BK 138 straipsnį, kilus abejonių, galėjo imtis iniciatyvos ir gauti papildomos informacijos iš kitos valstybės narės (tokios informacijos gavimas nebūtų laikomas nuosprendžio kvestionavimu).
7.2. Nustatant sveikatos sutrikdymo mastą taikomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklėse konkrečiai nurodyta, kokie sužalojimai laikytini nesunkiu ir kokie – sunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau duomenų, jog nukentėjusiajam būtų kilę Taisyklėse nurodyti padariniai, nėra. Migrenos priepuoliai, įvardijami kaip tam tikri neurologiniai sužalojimai, atsiradę praėjus dviem mėnesiams po incidento, nepatenka į Taisyklėse nurodytų sunkių nepagydomų ligų sąrašą, o migrena, kaip liga, nors gali būti ilgalaikė, nesukelia realios grėsmės gyvybei ir negali stipriai sutrikdyti žmogaus psichikos.
7.3. Nepaisant to, kad S. R. paskirta bausmė yra septyneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėtis, kurią sudaro baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, todėl nuosprendžiu paskirtos bausmės dydis negali lemti kvalifikavimo parinkimo. Teismas turi pareigą bet kuriuo atveju nustatyti, ar veika atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, nustatyti kiekvieną būtinąjį jos požymį.
7.4. Apeliaciniame skunde pateikus motyvuotus argumentus, kad nuosprendyje aprašytas sveikatos sutrikdymas negali būti vertinamas kaip sunkus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes nenustatytas nė vienas iš dispozicijoje nurodytų padarinių, teismas turėjo imtis priemonių tokioms abejonėms pašalinti ir galėjo gauti papildomos informacijos, kuri leistų jam priimti tinkamą sprendimą dėl nuosprendžio pripažinimo ir juo paskirtos bausmės suderinimo su BK straipsniu, atitinkančiu S. R. padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalis). Teismai turėjo pašalinti abejones dėl sveikatos sutrikdymo masto kategorijų atitikimo; tokios informacijos gavimas negali būti laikomas nuosprendžio kvestionavimu. Teismai, nenustatę būtinų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, ne tik netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, bet taip pat pažeidė S. R. teisę į teisingą teismą.
7.5. Ištaisius pažeidimą dėl veikos kvalifikavimo, teismui būtų pagrindas svarstyti bausmės dydžio sumažinimo klausimą, nes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį maksimali skirtina bausmė yra laisvės atėmimas iki trejų metų (pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką).
7.6. Suderindami S. R. nuosprendžiu paskirtą septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teismai neįvertino nuosprendyje aptarto lygtinio paleidimo klausimo, kuris savo pobūdžiu iš esmės keičia S. R. paskirtą bausmę. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad, nuosprendžiu paskirtą bausmę suderinus su Lietuvos Respublikos teisės aktais, S. R. nebuvo pabloginta jo teisinė padėtis. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatas garantijos, kad nuteistasis bus paleistas lygtinai, nėra, o Jungtinės Karalystės teismo nuosprendyje lygtinis paleidimas yra būtinas, atlikus pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiko. Teismai, gavę prašymą vykdyti užsienio valstybės nuosprendį, kuriame kartu užsienio valstybės teismas nusprendžia, kad nuteistasis, atlikęs pusę paskirtos bausmės, turi būti paleistas lygtinai, privalėjo suderinti bausmę tokiu būdu, kad lygtinis paleidimas būtų užtikrintas, nes tai lengvino S. R. teisinę padėtį: Jungtinės Karalystės Snaresbruko karališkasis teismas nurodė, kad S. R., atlikęs pusę paskirtos bausmės, turi būti paleistas lygtinai, nuosprendyje nebuvo nurodyta jokių papildomų tokio sprendimo sąlygų. Jeigu bausmė ir toliau būtų vykdoma Jungtinėje Karalystėje, S. R., atlikęs pusę bausmės, būtų paleistas lygtinai, o nuosprendį pripažinus vykdyti Lietuvoje, tokios galimybės jis iš esmės neteko, nes lygtinio paleidimo galimybė priklausys nuo sąlygų pagal Lietuvos Respublikos įstatymą, reglamentuojantį lygtinio paleidimo institutą, įvykdymo.
7.7. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, sprendimo vykdymas Lietuvos Respublikoje turi sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai. Nors apeliaciniame skunde buvo motyvuota, kodėl S. R. perkėlimas bausmei vykdyti Lietuvoje nesudarytų palankesnių sąlygų jo socialinei reabilitacijai, teismai šių aplinkybių neįvertino, pažymėdami, jog tokio pagrindo, – t. y. nuteistojo S. R. perkėlimas likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai vykdyti Lietuvos Respublikoje yra netikslingas, neekonomiškas ir nesudarytų palankesnių sąlygų jo resocializacijai, – Įstatymo 8 straipsnyje nėra. Teismai turėjo pagrindą imtis priemonių, pasikonsultuoti su kita valstybe nare, ar toks tikslas bus pasiektas, arba gauti papildomos informacijos tam, kad įvertinę visas aplinkybes galėtų tinkamai išspręsti klausimą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nuosprendžiu paskirtos bausmės suderinimo su Lietuvos Respublikos teisės aktais. Socialinės reabilitacijos sąvoka pateikta Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje – tai yra visuma socialinių, psichologinių, teisinių, pedagoginių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nuteistojo sėkmingą reintegraciją į visuomenę. Pats socialinės reabilitacijos siekis atsispindi ir kitose Įstatymo nuostatose. Teismai, norėdami tinkamai pritaikyti Įstatymą, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nuosprendžio pripažinimas ir jo vykdymas Lietuvoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai. Bausmės vykdymo paskirtimi pripažįstama nuteistojo asmens resocializacija, t. y. kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nuosprendžio pripažinimas ir jo vykdymas Lietuvoje nesudarys palankesnių sąlygų, teismas kompetentingas atsisakyti pripažinti ir vykdyti tokį nuosprendį, nes tai prieštarautų Įstatymo 3 straipsnio 1 daliai. S. R. liko atlikti apie vienerius metus laisvės atėmimo bausmės, po to, remiantis priimtu nuosprendžiu, jis turi būti paleistas lygtinai. Įvertinus tai, akivaizdu, kad bausmės vykdymo paskirtis, t. y. asmens resocializacija, vargu ar bus įgyvendinta, o perkėlus S. R. atlikti bausmės dalies į Lietuvą toks sprendimas ne tik bus finansiškai nepagrįstas, bet ir lems netikslingą valstybės pareigūnų darbo išteklių bei laiko panaudojimą. Kadangi S. R. didžiąją dalį laisvės atėmimo bausmės atliko Jungtinėje Karalystėje, jo perkėlimas į Lietuvos Respubliką atlikti likusios nedidelės bausmės dalies sukeltų rimtų neigiamų padarinių dėl prisitaikymo prie naujos aplinkos, fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimą dėl jauniems nuteistiesiems Lietuvoje esančios veiklos trūkumo, kalbos barjero, atsiradusių kultūrinių skirtumų; bet koks nuteistojo perkėlimas iš vienos vietos į kitą (net jeigu tai yra kita kamera) sukelia nesaugumo, netikrumo jausmą. Teismai neįsigilino į visas bylos aplinkybes, turėdami pagrindą vertinti, ar iš tiesų nuteistojo socialinė reabilitacija bus palankesnė, jeigu nuosprendis bus pripažintas ir vykdomas Lietuvoje, to nepadarė.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo S. R. gynėjo advokato O. Šibkovo pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo netenkintinas.
Dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo proceso nutraukimo
9. Nagrinėjant šią atnaujintą baudžiamąją bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, buvo gauta informacijos apie tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 27 d. priėmė nutartį, kuria nutraukė sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą S. R. pagal Jungtinės Karalystės Snaresbruko karališkojo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį. Nutartis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo, tad yra įsiteisėjusi. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad 2020 m. sausio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tarptautinės teisės grupės raštas, kuriuo teismui persiunčiamas Jungtinės Karalystės kalėjimų ir probacijos tarnybos raštas, kuriuo informuojama apie S. R. 2019 m. balandžio 30 d. išduoto liudijimo dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje panaikinimą. Iš šios nutarties matyti, kad pagal 2017 m. rugsėjo 8 d. Jungtinės Karalystės Snaresbruko karališkojo teismo nuosprendį S. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti atliekama ne Lietuvos Respublikoje, o Jungtinėje Karalystėje.
10. BPK 3655 straipsnyje įtvirtinta nukreipiančioji norma, pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio kodekso VII dalies nuostatas. Įstatymu buvo įgyvendintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nustatyta Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje tvarka ir sąlygos. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės gali būti pripažįstamas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje tik esant kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos kreipimuisi. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 6 dalį liudijimas – tai nustatytos formos dokumentas, kuriuo liudijamas prašymas dėl teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) pripažinimo ir vykdymo ir kuriame nurodoma visa pagrindinė su įtariamuoju, kaltinamuoju ar nuteistuoju teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi, nutarimu), bausmės ar kitos poveikio priemonės atlikimu susijusi ir kita būtina informacija. Pagal Įstatymo 14 straipsnio 10 dalį, jeigu gaunamas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos pranešimas, kuriuo panaikinamas liudijimas, arba bet koks kitas Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas, dėl kurio sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės tampa nevykdytinas, nutartį pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės priėmęs teismas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, priima nutartį nutraukti sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir išsiunčia nutartį bausmę vykdančiai institucijai. Tarybos pamatinio sprendimo 13 straipsnyje nustatytos liudijimo panaikinimo pasekmės: kol bausmė nepradėta vykdyti vykdančiojoje valstybėje, išduodančioji valstybė gali panaikinti joje išduotą liudijimą, nurodydama panaikinimo priežastis; panaikinus liudijimą, vykdančioji valstybė nebevykdo bausmės.
11. Jungtinės Karalystės įgaliotos institucijos išduoto liudijimo panaikinimas yra absoliutus pagrindas nutraukti sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus 2020 m. sausio 27 d. nutartį, netenka teisinės prasmės nuteistojo S. R. gynėjo pareiškime dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nurodytų bausmės suderinimo klausimų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį sprendimas, nes Jungtinės Karalystės teismo priimtas nuosprendis S. R. vykdomas ne pagal Lietuvos Respublikos, o pagal Jungtinės Karalystės įstatymus.
12. Pasikeitus teisiniams faktams, kurie buvo pagrindas atnaujinti bylos procesą, nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, spręstina, kad pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo neatitinka BPK 451 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl jis atmestinas (BPK 455 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. R. gynėjo advokato Olego Šibkovo pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Rima Ažubalytė
Alvydas Pikelis
