Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-63-1073/2020

Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00126-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintajam J. M.,

nukentėjusiajam B. B., jo atstovei advokatei Saulenai Gasiūnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo B. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio.

Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.

Priteista iš J. M. nukentėjusiajam B. B. 750 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur proceso išlaidų. Kita nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis atmesta.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu, panaikinus Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį, J. M. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo B. B. civilinis ieškinys dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. M. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2018 m. birželio 11 d. apie 14.40 val. (duomenys neskelbtini), girdint (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriui G. B., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui S. V., ne mažiau kaip tris kartus B. B. tyčia pavadino vagimi, taip paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią bei žeminančią jį ir sudarančią prielaidas pakirsti pasitikėjimą juo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs J. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl J. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje. Teismas sprendė, kad J. M. pasakyti žodžiai apie B. B., kad jis yra vagis, yra J. M. subjektyvi nuomonė ir negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, siekiant šmeižti B. B., kartu jie nesiekia tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis B. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kartu prašoma priteisti proceso išlaidas. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 154 straipsnio 1 dalį, išteisindamas J. M. dėl šmeižimo nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-697/2018, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės identiškos. Teismas J. M. jam (B. B.) išsakytus žodžius nepagrįstai laikė nuomone. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, tačiau nepagrindė, iš kokių faktų, kuriuos galima patikrinti, J. M. susiformavo nuomonę, jog B. B. yra vagis. Byloje nėra duomenų apie vagystės faktus, nenustatyta jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima padaryti išvadą apie nukentėjusįjį kaip vagį. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiojo ir J. M. susiklostė priešiški santykiai, byloje yra duomenų apie nuolatinius ir sistemingus J. M. skundus dėl jo (B. B.) neteisėtų veiksmų, skunduose nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas J. M. kaltės klausimą, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad J. M. veiksmuose nebuvo tyčios pažeminti B. B.. Priešingai, J. M., žinodamas, kad jo skundai dėl B. B. neteisėtų veiksmų yra nepagrįsti, suvokė, kad pavadindamas nukentėjusįjį vagimi skleidžia tikrovės neatitinkančią ir jį žeminančią informaciją, ir to siekė.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, neišsamiai išnagrinėjo bylą ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus (iš jų liudytojų parodymus) ir, priimdamas J. M. išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi prielaidomis bei spėjimais. Kasatoriaus teigimu, tinkamai ištyrė įrodymus ir priėmė teisingą apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nukentėjusiojo B. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Susipažinus su žemesniųjų instancijų teismų sprendimais bei kasacinio skundo argumentais, konstatuotina, kad skiriasi žemesniųjų instancijų teismų išvados dėl dviejų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių aiškinimo ir taikymo – tyčios apšmeižti (ne)buvimo J. M. veiksmuose bei jo pasisakymų turinio reikšmės kaip informacijos, kitu atveju, kaip nuomonės, vertinimo.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamasis J. M. ne mažiau kaip tris kartus B. B. tyčia pavadino vagimi, girdint (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriui G. B., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui S. V., ir tokiu būdu apie B. B. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir žeminančią B. B. bei sudarančią prielaidas pakirsti pasitikėjimą juo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad visos bylai teisingai išspręsti aplinkybės yra nustatytos tinkamai, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ydingas dėl jų netinkamo vertinimo, – apeliacines instancijos teismas konstatavo, kad J. M. pasakyti žodžiai apie B. B., kad jis yra vagis, yra J. M. subjektyvi nuomonė ir negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, siekiant šmeižti B. B..

7. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvus atspindys žinių ar gautos informacijos, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi būti paremta faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016).

8. Kaip nustatyta byloje, 2018 m. birželio 11 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktorius G. B. kartu su (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininku S. V. nuvyko į (duomenys neskelbtini) esančią (duomenys neskelbtini) gatvę, prie kaimynystėje gyvenančių J. M. ir B. B., pabandyti išspręsti jų nuolatinio konflikto dėl automobilių statymo savivaldybei priklausančioje žemėje. G. B. nurodė, kad apžiūrinėjant vietą, kurioje yra statomi automobiliai, atėjo B. B., po kelių minučių atėjo J. M., tada visi kalbėjosi apie pastarųjų tarpusavio konfliktus. Šio pokalbio metu J. M. pasakė žodžius: „Aš su vagimi neturiu apie ką kalbėtis“, juos šiems girdint pakartojo ne mažiau kaip tris kartus. S. V. žodžiu perspėjo J. M., kad negalima žmogaus taip vadinti neturint jokių faktinių duomenų, tada J. M. pasakė, kad B. B. vagia mokesčius. Po to tarp J. M. ir B. B. kilo žodinis konfliktas, jis buvo nutrauktas, tada visi išsiskirstė. Šiuos administracijos direktoriaus parodymus patvirtino liudytojo S. V. parodymai, kad tą dieną su administracijos direktoriumi be jokio pakvietimo patys nuvažiavo į įvykio vietą dėl nuolat gaunamų skundų dėl automobilių statymo. Kai atėjo B. B. ir J. M., S. V. pasiūlė abiem susėsti, tarpusavyje viską išsiaiškinti ir susitaikyti, tada J. M. pasakė, kad neturi ką su B. B. kalbėtis, nes jis yra „vagis“. Įspėjus, kad taip negalima kalbėti, J. M. dar ne mažiau kaip du kartus pakartojo žodį „vagis“, todėl jo paklausė, kodėl jį taip vadina. Jam J. M. konkrečiai nieko nepaaiškino, buvo susinervinęs, nepamena, kad būtų buvusi kalba apie mokesčių nemokėjimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami duomenys apie B. B. ir jo sutuoktinės K. B. teistumus ir administracinių nuobaudų taikymą (1 t., b. l. 47, 48–49, 50–51, 52, 53, 54), iš jų matyti, kad abu neteisti ir nebausti administracine tvarka. Iki bylos išnagrinėjimo teisme J. M. teismui nepateikė savo iškeltą versiją pagrindžiančių įrodymų, kad B. B. verčiasi neteisėta veikla, gauna pajamas, nemoka mokesčių valstybei, kaip išdėstė savo raštiškame paaiškinime teismui (2 t., b. l. 68–69), to nepadarė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Savivaldybės sprendimai ir įpareigojimai pakeisti turimų patalpų paskirtį patys savaime nerodo, kad B. B. ar jo sutuoktinė nemokėjo jiems priklausančių mokesčių.

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių nemokėjimas, nevisiškas jų sumokėjimas ir kiti mokestiniai pažeidimai, dažniausiai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, administracinės teisenos, civilinio proceso nustatytomis priemonėmis. Tokios veikos užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant tiesiogiai baudžiamajame įstatyme nurodytiems požymiams. Tuo tarpu sąvoka vagystė turi kriminalinės veikos turinį (išskyrus smulkią vagystę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje), nes asmens išvadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio („Vagystė“) nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, žodis „vagis“ turi neigiamą konotaciją, t. y. suteikia vadinamam objektui neigiamą atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto. Taigi, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo viešas išvadinimas vagimi kitų asmenų akivaizdoje ne tik pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, bet ir bendrąsias moralės, mandagaus bendravimo normas.

10. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks kategoriškas, kelis kartus pakartotas, viešas pareiškimas, kad B. B. yra „vagis“, girdint kitiems šalia esantiems asmenims (liudytojams G. B., S. V.), turi konstatuojamąjį pobūdį ir negali būti vertinamas kaip nuomonė. Šią išvadą patvirtina ir kitos teismų nustatytos aplinkybės – t. y. buvusi ilgalaikė konfliktinė situacija tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, jų veiklos konkurencingumas (abu verčiasi maitinimo paslaugų teikimu), aptartų žodžių vartojimas girdint valstybės pareigūnams, turintiems įgaliojimų spręsti klausimus dėl skirtingo lygmens atsakomybės taikymo. Darytina išvada, kad byloje nustatyti J. M. apgalvoti, sistemingi veiksmai rodo tiek jo tyčios kryptingumą, tiek ir tikslingą siekį paskleisti apie B. B. tikrovės neatitinkančią informaciją (sąmoningai iškreipiant ir hiperbolizuojant duomenis) tretiesiems asmenims, turintiems valdingus įgaliojimus imtis teisėtų priemonių prieš asmenį, valstybės pareigūnams, todėl tai yra pavojinga veika, atitinkanti BK 154 straipsnio 1 dalies sudėtį.

11. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamai, visapusiškai ir nešališkai įrodymus šioje byloje įvertino ir jais remdamasis pagrįstas, tiek teisinį reguliavimą, tiek ir teismų praktiką atitinkančias išvadas dėl J. M. veiksmų atitikties BK 154 straipsnio 1 dalies nuostatoms padarė pirmosios instancijos teismas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendis.

Dėl proceso išlaidų

12. Nukentėjusysis kasaciniu skundu taip pat prašo priteisti jam iš J. M. visas turėtas proceso išlaidas, kurių dydžio nenurodo.

13. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau šios išlaidos turi būti pagrįstos finansiniais dokumentais, kurie turi būti pateikti teismui bylos nagrinėjimo metu. Nukentėjusysis B. B. tokių dokumentų kasacinės instancijos teismui nei su kasaciniu skundu, nei nagrinėjant bylą teismo posėdyje nepateikė, todėl jo prašymas dėl turėtų proceso išlaidų priteisimo atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Nukentėjusiojo B. B. prašymą dėl proceso išlaidų jam priteisimo iš J. M. atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė