M. R. pagal BK 140 str., 48 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-354/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32261-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.4.6.2.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,

dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,

išteisintojo M. R. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. birželio 6 d. veika) ir 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. birželio 27 d. veika), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. R. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, būtent: 2017 m. birželio 6 d., apie 0.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje konflikto metu tyčia rankos dilbiu spaudė sutuoktinei I. R. kaklą, po to staigiu judesiu pasuko jai galvą, I. R. nuėjus į svetainę, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, atėjęs ją prispaudė prie sienos ir kumščiu trenkė I. R. du kartus į kairės pusės smilkinį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

2. Be to, M. R. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, būtent: 2017 m. birželio 27 d., apie 15 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje konflikto metu tyčia stumdė sutuoktinę I. R., dėl to ji nikstelėjo dešinę koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras J. Trumpulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendį dėl M. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį: M. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. birželio 6 d. veika) ir skirti laisvės apribojimą 6 mėnesiams, pagal BK 48 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 5 dalies 1 punktą, 6 dalies 3 punktą, įpareigoti teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus – lankytis adresu: (duomenys neskelbtini), tęsti darbą, o jo netekus, per 1 mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis; M. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. birželio 27 d. veika) ir skirti laisvės apribojimą 8 mėnesiams, pagal BK 48 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 5 dalies 1 punktą, 6 dalies 3 punktą, įpareigoti teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus – lankytis adresu(duomenys neskelbtini), tęsti darbą, o jo netekus, per 1 mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, pagal BK 48 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 5 dalies 1 punktą, 6 dalies 3 punktą, įpareigoti teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus – lankytis adresu: (duomenys neskelbtini), tęsti darbą, o jo netekus, per 1 mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi bei 72² straipsniu M. R. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi ir 72¹ straipsniu M. R. paskirti įpareigojimą 6 mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios I. R. ir prie jos nesiartinti arčiau nei 100 metrų atstumu; vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirą bausmę iškaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme nuo 2017 m. birželio 27 d. 18:45 val. iki 2017 m. birželio 28 d. 14:20 val.

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas, išteisindamas M. R., esančių įrodymų išsamiai nevertino, neatliko jų tarpusavio analizės, siekiant sudėlioti į vieną loginę seką, kurios pagrindu būtų galima priimti objektyvų ir pagrįstą sprendimą dėl kaltinamojo kaltės. Prokuroro vertinimu, teismo priimtame nuosprendyje išdėstytos išvados nėra motyvuojamos ir grindžiamos nustatytų faktinių aplinkybių duomenimis, teismas, priimdamas nuosprendį, apsiribojo vien tik kaltinamąjį teisinančių duomenų išvardijimu, tačiau neanalizavo visų bylos duomenų, neatliko nustatytų faktų ir įrodymų vertinimo, nepasisakė, kurie duomenys vertinti įrodymais, o kurie ne, kuriais remiasi, kuriais ne ir dėl kokių priežasčių, kurias aplinkybes įrodymai patvirtina arba paneigia ir dėl to teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą išteisinti kaltinamąjį.

3.2. Be to, skunde pažymima, jog nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos teisme ištirtais įrodymais. Nukentėjusioji I. R. apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad 2017 m. birželio 6 d. vyras M. R. ją pastūmė ir ją pradėjo smaugti, tada ji iš lovos pabėgo į kitą kambarį, vyras ją prirėmė prie sienos ir du kartus trenkė į smilkinį, jai nuo tokių veiksmų buvo sukeltas fizinis skausmas. Taip pat ji ir dėl 2017 m. birželio 27 d. vykusio smurto paaiškino, kad buvo grubus susistumdymas ir per grumtynes ji nikstelėjo koją ir jai kaltinamasis sukėlė fizinį skausmą. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas neanalizavo M. R. parodymų, kodėl jis ikiteisminiams tyrime visiškai prisipažino dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų ir jos sutapo su nukentėjusiosios parodymais, o jau bylą nagrinėjant teisme pakeitė parodymus ir kaltu nebeprisipažino, teisme paaiškindamas, kad 2017 m. birželio 6 d. įvykio neprisimena, buvo kažkas, kad žmona jį spardė, trankė, dėl antros (2017 m. birželio 27 d.) nusikalstamos veikos M. R. teisme apklaustas kaltės taip pat neprisipažino paaiškindamas, kad žmonos telefone pamatė žinutes, jam buvo šokas, jis jai nieko nepadarė, tik paėmė telefoną, o ji bandė jį atimti, jos atžvilgiu nesmurtavo, susistumdymo nebuvo.

3.3. Prokuroras nurodo, jog teismas nesirėmė apklausto teisme liudytojo sūnaus D. R. paaiškinimu, kad 2017 m. birželio 27 d. jis viską girdėjo, matė, nes buvo šalia, ir tėvas iš jo ir visų atėmė telefonus, po to pastūmė mamą, mama sakė, kad skambintų policijai, jis paskambino, kad toliau nekiltų muštynės, taip pat jis paskambino ir mamos draugei, klausė, ką daryti, o dėl 2017 m. birželio 6 d. įvykio paaiškino, kad tėtis stumdė mamą, mušė, matė, nes buvo šalia, jam taip pat buvo sukeltas stresas. Taigi, apklaustas sūnus D. R. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad „tėvai apsižodžiavo, tada stumdytis pradėjo, paskui atėjo mama, kuri paprašė paskambinti policijai. Parašė mamos draugei L., kurios paklausė, ką daryti. Ji pasakė, kad galime atvažiuoti pas ją. Po to tėčiui pasakė, kad policiją iškviesime ir tėtis pabėgo iš namų. Tada apsirengėme ir išvažiavome į (duomenys neskelbtini) pas mamos draugę L.. Tą naktį tėtis mamą stumdė, mušė. Jis viską matė, nes buvo šalia“. Skunde teigiama, kad neatsižvelgta ir į byloje pateiktą garso įrašą, fiksuojantį D. R. pranešimą apie tai, kad „mušasi tėvai“, pats D. R. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad „paskambino į greitosios pagalbos centrą ir pranešė, kad mušasi tėveliai. Pirmiausiai prasidėjo viskas žodžiais, po to tėtis iš mamos, jo, sesės atėmė telefonus. Jis pastūmė mamą. Neprisimena, už kurios kūno vietos ją pastūmė. Mama pasakė, kad paskambins policijai. Paskambino policijai, kad nebebūtų muštynių“.

3.4. Prokuroro vertinimu, dėl kaltinamojo vartoto fizinio smurto ir fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai patvirtino teisme apklausti liudytojai L. P., R. D., K. K., A. M., E. L., G. Š., A. M. bei tarnybiniame pranešime ir BIRT ataskaitų žiūryklėje nurodyti duomenys apie galimus smurtinius veiksmus I. R. atžvilgiu. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas nesirėmė išdėstytais įrodymais, nors pats teismas konstatavo, kad byloje esantys procesiniai dokumentai, kaip paaiškino ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, atspindi nukentėjusiojo poziciją, ką nukentėjusysis pasakoja, tas yra užrašoma, kaip nurodo ir pats teismas, kad byloje esantys įrodymai leidžia teigti, kad tarp sutuoktinių buvo kilęs konfliktas bei jie tarpusavyje bandė taikytis. Prokuroras pažymi, jog nuosprendyje konstatuota, kad, teisėjo vertinimu, apibendrinus tiek 2017 m. birželio 6 d., tiek 2017 m. birželio 27 d. įvykius, galima teigti, kad surinktų įrodymų pakanka prieiti prie išvados, kad R. šeimoje tarp sutuoktinių vyko šeiminiai konfliktai, susistumdymai, tačiau, kaip minima, teismas šiais įrodymais nesiremia dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai I. R. ir nurodo, kad kaltinamojo veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad jie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

3.5. Be to, prokuroro skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl fizinio skausmo sukėlimo I. R., nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. R. kaltės sukėlus fizinį skausmą I. R., teisingai pastebėjo, kad apibendrinus tiek 2017 m. birželio 6 d., tiek 2017 m. birželio 27 d. įvykius, galima teigti, kad surinktų įrodymų pakanka prieiti prie išvados, kad R. šeimoje taip sutuoktinių vyko šeiminiai konfliktai susistumdymai, ikiteisminio tyrimo metu M. R. pripažino smurtavęs nukentėjusiosios I. R. atžvilgiu ir jai savo veiksmais sukėlęs fizinį skausmą, todėl įvertinus pačią įvykio situaciją, t. y. tai, kad tarp paminėtų asmenų vyko konfliktas, kurio metu buvo ir smurtaujama, taip pat įvertinus tiesiogiai įvykius mačiusio liudytojo D. R. ir apklaustų kitų liudytojų parodymus, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad M. R. tyčia 2017 m. birželio 6 d. rankos dilbiu spaudė sutuoktinei I. R. kaklą, po to staigiu judesiu pasuko jai galvą, I. R. nuėjus į svetainę, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, atėjęs ją prispaudė prie sienos ir kumščiu trenkė I. R. du kartus į kairės pusės smilkinį tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei taip pat jis tyčia 2017 m. birželio 27 d. tyčia stumdė sutuoktinę I. R., dėl to ji nikstelėjo dešinę koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo M. R. gynėja advokatė D. B. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti išteisinamąjį nuosprendį, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog M. R. veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Prokuroro apeliaciniame skunde išanalizuoti įrodymai, advokatės teigimu, patvirtina buvus konfliktus tarp sutuoktinių M. R. ir I. R., bet ne M. R. tyčią smurtauti prieš sutuoktinę ir BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes. Pastebimas ir prokuroro prašomų sankcijų M. R. prieštaringumas – ir įpareigojimas lankytis bute, kur gyvena I. R., ir įpareigojimas gyventi skyrium.

4.2. Atkreipiamas dėmesys, jog I. R., kaltinanti M. R. smurtavimu ir fizinio skausmo sukėlimu, į medikus nesikreipė, D. R. neparodė, kad būtų girdėjęs mamos šauksmą, klyksmą ar kitokią skausmo pojūčio išraišką, neparodė, kad mama būtų išsakiusi kokį nusiskundimą, kad jai skauda kažkuri tariamai M. R. sumušta kūno vieta, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl M. R. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo. Pažymima, jog iš byloje ištirtų įrodymų visumos matyti, kad abu nagrinėjamus kartus nebuvo M. R. tyčios naudoti fizinį smurtą prieš I. R., konfliktai kilo dėl I. R. naudojamo telefono – kai M. R. telefoną paimdavo, o I. R. puldavo jį jėga atsiimti.

4.3. Be to, atsiliepime nurodoma, kad prokuroras apeliaciniame skunde remiasi nukentėjusiąja pripažintos I. R. parodymais, tačiau kontekste visų byloje tirtų aplinkybių, susijusių su M. R. ir I. R. santuokos iširimo priežastimis ir teisme nagrinėjama civiline byla dėl santuokos nutraukimo, I. R. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Pažymima, kad iš I. R. parodymų matyti, kad pastaroji jau ruošėsi santuokos nutraukimui, to M. R. dar nenutuokė, ir turėjo aiškų suinteresuotumą sukurti M. R. smurtautojo įvaizdį, kas santuokos nutraukimo byloje jai būtų labai palanku sprendžiant kaltės dėl santuokos iširimo klausimą. Nutraukiant santuoką I. R. svarbiausias noras gauti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra šeimos gyvenamoji vieta, bet priklauso ne jai ir M. R., o M. R. tėvams, ir santuokos nutraukimo metu nedalintinas, bet I. R. pareiškė reikalavimą dėl šio buto priteisimo jai. Atkreipiamas dėmesys, jog po 2017 m. birželio 27 d. įvykio I. R. M. R. tėvams iškėlė sąlygą perrašyti butą, tuomet ji atsiimsianti kaltinimus, motyvuodama, kad M. R. kaltas dėl santuokos iširimo, byloje dėl santuokos nutraukimo I. R. prašo nukrypti nuo lygių dalių principo dalinant turtą jai priteisiant 2/3 dalis turto, 10 000,00 Eur neturtinės žalos, taigi akivaizdus I. R. suinteresuotumas pavaizduoti M. R. smurtautoju, o jo nuteisimas būtų pagrindas preziumuoti jo kaltę dėl santuokos iširimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalis).

4.4. Pažymima, kad nukentėjusiosios I. R. duoti parodymai apie 2017 m. birželio 27 d. konflikto priežastis prieštarauja faktams, nes teisme ji parodė, kad konfliktas kilo neva dėl to, jog ji susirašinėjo su broliu, drauge, sūnaus auklėtoja ir pastarieji klausė, kada bus teismas, M. R. rado telefoną ir pasiuto; ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad ji 2017 m. birželio 26 d. padavė dokumentus ištuokai, t. y. I. R. įvykio priežastį bandė pateikti kaip M. R. pyktį dėl to, kad ji kreipėsi dėl santuokos nutraukimo, tačiau faktas tas, kad iki tol šeimoje kalbos apie santuokos nutraukimą nebuvo – M. R. kūrė šeimos gerovės planus, nupirko žemės sklypą namo statybai, padarė namo projektą, susirado darbą užsienyje, kad užsidirbtų pinigų statyboms. 2017 m. birželio 27 d. M. R. pamatytos I. R. SMS žinutės atsiskleidė jos planą nutraukti santuoką ir netikėtai užkluptąjį melagingai apkaltino M. R. smurtu, ieškinį dėl santuokos nutraukimo teismui I. R. padavė tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., sutartį su advokatu pasirašė tik 2017 m. rugsėjo 5 d., kai tuo tarpu M. R. ieškinys dėl santuokos nutraukimo teismui buvo paduotas 2017 m. rugpjūčio 3 d. M. R. rado ir I. R. nuotraukų su kitu vyru, kuris galimai yra I. R. sukurto plano nutraukti santuoką priežastis (šie duomenys taip pat pateikti teismui, jis gyvena (duomenys neskelbtini), galimai todėl I. R. 2017 m. birželio 6 d. po konflikto su M. R. taip pat važiavo į (duomenys neskelbtini)), tokioje situacijoje besąlygiškai remtis M. R. smurtu kaltinančios I. R. parodymais nėra pagrindo.

4.5. Atsiliepime pastebima, kad dėl 2017 m. birželio 6 d. įvykio I. R. iš karto nesikreipė nei į policiją, nei į medikus, todėl jokių net minimaliai objektyvių duomenų nėra surinkta. Apie 2017 m. birželio 27 d. tariamai patirtą smurtą – į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. M. pagal I. R. žodžius Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje fakto įrašė, kad sutuoktinis stumdė rankomis į įvairias kūno vietas, pastumta vyro nikstelėjo dešinės kojos čiurną, nuo stumdymo paraudo kaklo oda. Šios I. R. nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad ji pati buvo aktyvi susistumdymo dalyvė kovodama už telefoną, kojos nikstelėjimas ir paraudimas kakle atsirado dėl jos pačios veiksmų. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. Š. parodė, kad 2017 m. birželio 27 d. M. R. nebuvo nei agresyvus, nei priešiškai nusiteikęs. Advokatės vertinimu, D. R. parodymai taip pat nepatvirtina jo tėvo tyčinio smurto motinos atžvilgiu.

4.6. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad teisme apklaustų I. R. draugių L. P., K. K. parodymai prieštaringi, akivaizdžiai mėginama pateikti M. R. kaip smurtautoją, o I. R. – kaip vargšę auką (nors iš draugių susirašinėjimo su I. R. SMS žinutėmis turinio taip neatrodo, vargu ar nuolat skriaudžiama ir problemas šeimoje išgyvenanti moteris organizuotų su draugėmis išvykas, pramogas SPA, ir pan.). L. P. parodė, kad 2017 m. birželio 27 d. atvykusi nukentėjusiąją I. R. rado šoke, tačiau dėl šoko kreipėsi ne į medikus, bet užsisakė picą, gėrė kavą ir linksmai bendravo. Liudytoja K. K. parodė mačiusi I. R. sužalojimus (po pirmo įvykio kakle kraujosruvas, po antro – blauzdoje ir šlaunyje), kokių nematė niekas, net pati nukentėjusioji tokių sužalojimų nenurodė. Advokatės nuomone, itin abejotini atrodo liudytojų L. P., K. K. parodymai apie tai, kad M. R. joms prisipažino smurtavęs būdamas girtas ir atgailavę, nes M. R. alkoholio dėl jo sveikatos problemų iš viso nevartoja. Be to, duodama parodymus liudytoja K. K. prasitarė, kad M. R. jai sakė, jog jis atleistų I. R., iš to galima spręsti, kad pokalbis vyko ne apie M. R. smurtavimą, o apie I. R. neištikimybę. Pažymima, kad nei viena iš prokuroro cituojamų liudytojų (L. P., K. K., R. D., A. M.) nebuvo tiesioginės konfliktų liudininkės, tik liudijo I. R. paprašytos ir palaikė jos poziciją.

4.7. Atsiliepime pastebima, jog prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu M. R. pripažino smurtavęs nukentėjusiosios I. R. atžvilgiu. Dėl šio tariamo prisipažinimo M. R. išsamiai paaiškino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. M. R. po 2017 m. birželio 27 d. konflikto buvo sulaikytas ir uždarytas į raštinę, tai jam sukėlė stresą, nežinomybę, nerimą dėl ateities, už pažadą paleisti iš sulaikymo jis pasirašė tikrovės neatitinkančius prisipažinimus, apklausos protokolus, kurie buvo surašyti pagal I. R. parodymus, bei sutikimą užbaigti bylą baudžiamuoju įsakymu. Advokatės vertinimu, M. R. sulaikymas buvo neteisėtas, neadekvatus ir nebūtinas, sulaikymas panaudotas kaip spaudimas išgaunant prisipažinimą ir galimybė greit užbaigti ikiteisminį tyrimą, o bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad sprendimą sulaikyti M. R. priėmusi vyresnioji tyrėja M. B. nepriklausė įvykio tyrimo grupei (iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad tyrimo grupę sudarė vyresnieji tyrėjai G. Š. ir E. L.), net nematė įtariamojo M. R., neturėjo surinktos medžiagos ir nežinojo įvykio esmės, tik padėjo nespėjančiam kolegai, kaip pati prisipažino apklausiama teisme. Advokatės teigimu, M. R. buvo blaivus, liudytoju apklaustas pareigūnas G. Š. parodė, kad jis (M. R.) nebuvo agresyvus ar priešiškai nusiteikęs, I. R. nebuvo sužalota, sūnaus D. R. pranešimo turinys – tėvai mušasi rankomis (o tai reiškia ne tik tėvas M. R., bet ir motina I. R.), taigi, nebuvo net pakankamai duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir jokio pagrindo spręsti apie būtinumą izoliuoti M. R. jį uždarant į areštinę. Vyresnioji tyrėja M. B. įtariamojo M. R. nematydama priėmė ne tik nutarimą jį sulaikyti, surašė laikinojo sulaikymo protokolą, bet ir Teisių išaiškinimo įtariamajam M. R. protokolą. Taigi, gynėjos vertinimu, procesinės teisės sulaikytam įtariamajam M. R. nebuvo realiai išaiškintos, gynėjo atsisakymas nelaikytinas tinkamai išreikšta M. R. valia, nes jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Tokioje situacijoje išgautas M. R. prisipažinimas pagal pareikštą įtarimą negali būti naudojamas įrodinėjant jo kaltę.

5. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo M. R. gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro J. Trumpulio apeliacinis skundas atmetamas.

7. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

8. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-363/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-363/2013">2K-363/2013</a>, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk2LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-496-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-496-746/2015">2K-496-746/2015</a>). Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

10. Prokuroras nurodo nesutinkantis su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad M. R. veiksmuose nebuvo nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), sudėties, teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokuroro argumentais nėra pagrindo.

11. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį (Kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-71/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-71/2012">2K-71/2012</a>, 2K-299/2013).

12. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintasis M. R., apklaustas kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), nepripažino, nurodė, jog 2017 m. birželio 27 d. konfliktas įvyko dėl paimto žmonos telefono, kurį nukentėjusioji bandė atgauti, o 2017 m. birželio 6 d. įvykio aplinkybių nepamena, pripažino, jog buvo kažkoks konfliktas, tačiau dėl abiejų įvykių neigė galėjęs sukelti fizinį skausmą (1 t., b. l. 153–154). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju M. R. iš esmės pripažino visas jam inkriminuojamas aplinkybes dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo (1 t., b. l. 97–98). Taigi, M. R. teisminio nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus, todėl šiuo atveju sprendžiant dėl M. R. kaltės padarius dvi nusikalstamas veikas byloje turėjo būti nustatyta kitų įrodymų, kurie patvirtintų M. R. pateiktų kaltinimų pagrįstumą, tačiau tokių aplinkybių, išnaudojus visas protingas procesines galimybes, nebuvo nustatyta.

13. Pagal baudžiamosios bylos duomenis, M. R. pareikšti kaltinimai dėl 2017 m. birželio 6 d. ir 27 d. įvykių iš esmės buvo grindžiami nukentėjusiosios parodymais bei kitų asmenų, perpasakojusių šios parodymus, išvestiniais parodymais. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. R. kaltę smurtavus prieš I. R. įrodo pačios nukentėjusiosios parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog tiek 2017 m. birželio 6 d., tiek 2017 m. birželio 27 d. tarp nukentėjusiosios I. R. ir M. R. buvo kilę konfliktai, tačiau nukentėjusiosios parodymų dėl jai sukelto fizinio skausmo nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias, todėl vien konflikto, susistumdymo buvimas nepreziumuoja ir fizinio skausmo sukėlimo fakto, be kurio yra negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausiama teigė, kad 2017 m. birželio 6 d. jai buvo spaudžiamas kaklas, pasukta galva, po to suduota du kartus kumščiu į smilkinį, o 2017 m. birželio 27 d. dėl vyro apstumdymo nikstelėjo koją (1 t., b. l. 6, 28–31, 41, 54–55, 154–155), tačiau I. R. nei dėl vieno kilusio konflikto nesikreipė į nei gydymo įstaigas, nei į teismo medicinos ekspertus, todėl byloje nesama jokių specialistų išvadų ar kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusiosios atžvilgiu galėjo būti smurtaujama, sukeliant pastarajai fizinį skausmą. Šiuo atveju sprendžiant dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties buvimo M. R. veiksmuose atsižvelgtina ir į tai, kad šiuo metu tarp I. R. ir M. R. vyksta skyrybų procesas, M. R. inkriminuojamų veikų laikotarpiu tarp jo ir žmonos taip pat buvo įtempti santykiai, todėl kiekvienas fizinis kontaktas šiuo metu galėjo būti abiejų asmenų vertinamas neadekvačiai, be to, nors tyrimo pradžioje I. R. prašė nubausti vyrą (1 t., b. l. 9), tačiau vėliau pati nukentėjusioji nevertino M. R. veiksmų itin pavojingais, dėl kurių pastarajam turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, nes apylinkės teisme pastaroji nurodė, jog nenori, kad M. R. būtų nuteistas, pati nukentėjusioji pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl M. R. išteisinimo neginčijo, civilinio ieškinio nereiškė, todėl šios aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad buvę fiziniai kontaktai tarp M. R. ir I. R. 2017 m. birželio 6 ir 27 d. nebuvo tokio stiprumo ir intensyvumo, dėl kurių nuketėjusiajai būtų buvęs sukeltas aiškiai juntamas fizinis skausmas, užtraukiantis M. R. baudžiamąją atsakomybę.

14. Prokuroro teigimu, be nukentėjusiosios I. R. parodymų, M. R. pareikštų kaltinimų aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo M. R. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad išteisintasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. R. kaltę patvirtina jo sūnaus D. R. parodymai, duoti apylinkės teisme. Apygardos teismo vertinimu, D. R. parodymai apylinkės teisme tik patvirtina, jog M. R. 2017 m. birželio 27 d. atėmė iš I. R. telefoną ir dėl to pastarieji apsistumdė. Pažymėtina, ir tai, kad D. R. teisme nurodė, jog jis 2017 m. birželio 27 d. paskambino policijai, kad nebūtų muštynių, nurodė, kad mama (I. R.) pasijuto prastai tik tada, kai M. R. išnešė telefoną, pažymėjo, kad tėvo smurtiniai veiksmai pasireiškė tik stumdymusi (1 t., b. l. 190–191). Iš byloje esančio 2017 m. birželio 27 d. BPC garso įrašo matyti, jog D. R. kvietė policiją tik dėl to, kad tėvai mušasi rankomis (1 t., b. l. 182, 183), nors tokių aplinkybių, kaip mušimasis rankomis 2017 m. birželio 27 d., byloje apskritai nebuvo nustatyta, net pati nukentėjusioji tokios aplinkybės nė karto procese nenurodė. Taigi, D. R. parodymai nepatvirtina, jog dėl abipusio stumdymosi 2017 m. birželio 27 d. I. R. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad dėl 2017 m. birželio 6 d. įvykio D. R. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nes jis nurodė, kad 2017 m. birželio 6 d. tėvai apsižodžiavo, tada pradėjo stumdytis, paskui mama prašė skambinti policijai, tą naktį neva M. R. mamą stumdė, mušė, teigė, jog viską matė, nes buvo šalia, pažymėjo, kad viskas vyko svetainėje, o prieš tai miegamajame, tačiau vėliau nurodė priešingą aplinkybę, jog matė tik stumdomą mamą (1 t., b. l. 190–191). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2017 m. birželio 6 d. konfliktą matė vaikai, paaiškino, kad smūgius vyras sudavė svetainėje, tačiau tuo pačiu teigė, kad vaikų svetainėje tuo metu nebuvo, o sūnus, tik išgirdęs triukšmą, tėvui pagrasino iškviesti policiją, be to, nukentėjusioji nurodė, kad konflikto pradžioje su ja viename kambaryje buvo jos mažametė dukra, tačiau I. R. nesutiko, jog dukra būtų apklausiama apie įvykį (1 t., b. l. 54–55). Taigi iš I. R. parodymų matyti, jog sūnus D. R. negalėjo matyti 2017 m. birželio 6 d. smurtinių veiksmų (I. R. kaklo spaudimo, galvos pasukimo ir sudavimų kumščiu į smilkinį) atlikimo I. R. atžvilgiu, todėl jo parodymai negali būti laikomi įrodymu, patvirtinančiu, jog M. R. savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą I. R..

16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su prokuroro argumentais, kad M. R. pateikto kaltinimo aplinkybes patvirtina netiesioginiai įrodymai – liudytojų L. P., R. D., K. K., A. M., E. L., G. Š., A. M. parodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad šie asmenys tik patvirtino tas aplinkybes, kurias jiems nurodė nukentėjusioji I. R., pastarieji asmenys patys įvykio nematė. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais negrindė M. R. kaltės, kadangi jie yra ne pirminiai, o išvestiniai, tai yra susiformavę iš nukentėjusiosios I. R. pateiktos pirminės versijos. Pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo vadovautis ir pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, nes prokuroro skunde minimame tarnybiniame pranešime yra užfiksuotos tos aplinkybės, kurias nurodė pati nukentėjusioji, pats pareigūnas įvykio nematė. Be to, apylinkės teisme apklausti pareigūnai E. L., G. Š., A. M. nurodė, kad jie užfiksavo tik tas aplinkybes, ką nurodė proceso dalyviai, patys akivaizdžių smurto žymių nematė (1 t., b. l. 188–190; 2 t., b. l. 28). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja L. P. teisme nurodė, kad su nukentėjusiąja bendrauja apie 20 metų ir per tą laikotarpį nėra mačiusi, kad I. R. būtų buvusi sumušta, be to, paaiškino, kad po abiejų įvykių, t. y. 2017 m. birželio 6 ir 27 d., nematė jokių sumušimo, sužalojimo žymių ant nukentėjusiosios (1 t., b. l. 192–193). Liudytoja R. D. teisme nurodė, kad apie įvykius nieko nežino, tik pažymėjo, kad vieną kartą matė paraudusį I. R. skruostą (1 t., b. l. 194), taigi, šios liudytojos parodymai taip pat nepatvirtina M. R. kaltės, be to, net pati nukentėjusioji nebuvo nurodžiusi tokios aplinkybės, kad jai būtų buvęs sutrenktas, sužalotas skruostas. Apygardos teismo vertinimu, K. K. parodymai nelaikytini patikimais, nes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina net pačios nukentėjusiosios parodymai. Pažymėtina, kad K. K. apylinkės teisme aiškino po įvykių mačiusi įvairius sužalojimus ant nukentėjusios kūno, kurių nuketėjusioji nė karto procese nenurodė ir teisme apklausiama nepatvirtino, be to, nors liudytoja teigia, kad M. R. jai neva prisipažinęs dėl smurtavimo prieš I. R., kad pastarąją smaugęs, jai spyręs, stumtelėjęs, tačiau nukentėjusioji nė karto nenurodė, kad jai vyras būtų spyręs, taip pat minėta liudytoja teigė, kad po pirmo atvejo nukentėjusiajai buvo mėlynės ant kūno, tačiau kur konkrečiai mėlynės buvo, ji negalėjo nurodyti (1 t., b. l. 194–195). Liudytoja A. M. apylinkės teisme taip pat nenurodė, jokių aplinkybių, kurios patvirtintų M. R. inkriminuojamų kaltinimų pagrįstumą (1 t., b. l. 195).

17. Pažymėtina, kad liudytojų L. P., R. D., K. K., A. M., E. L., G. Š., A. M. parodymai tik patvirtina faktą, jog kaltinime nurodytu laiku tarp I. R. ir jos vyro M. R. įvyko konfliktai, tačiau šių liudytojų parodymai nepatvirtina, jog minėto konflikto metu M. R. savo žmonos atžvilgiu panaudojo smurtinius veiksmus, sukėlusius I. R. fizinį skausmą, nes minėti liudytojai, apklausiami apylinkės teisme, patvirtino, kad patys tiesioginiai nė vieno konflikto nematė, be to, vienintelės liudytojos – K. K., kuri neva mačiusi sužalojimus ant nukentėjusios kūno po abiejų įvykių, duoti parodymai apylinkės teisme nelaikytini patikimais, todėl jais visiškai nėra pagrindo vadovautis. Taigi, kitų patikimų duomenų, patvirtinančių kaltinimo M. R. pagrįstumą, byloje nėra, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių dėl byloje kilusių prieštaravimų, pagrįstai byloje kilusias abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo M. R. naudai.

18. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo ir vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pripažinti kaltu ir nuteisti M. R. dėl 2 nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad M. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisintas pagrįstai, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinį skundą.

Teisėjai Nijolė Matuzevičienė

Vidmantas Mylė

Gražvydas Poškus