M. C. pagal BK 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35133-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.9; 1.2.4.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. C. (M. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 72¹ straipsniu, M. C. skirtos šios baudžiamojo poveikio priemonės: įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo E. J. (E. J.), nesilankyti jo gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti arčiau jo kaip 50 metrų atstumu visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. C. priteista 303,96 Eur turtinei žalai atlyginti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. vasario 6 d. prašymas tenkintas ir iš M. C. valstybei priteista 558,43 Eur proceso išlaidų.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartis, kuria nuteistojo M. C. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. C. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kitam žmogui sveikatą, t. y.: 2016 m. liepos 10 d. apie 13.00 val., būdamas I. J. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nepilnamečiui E. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), sudavė mediniu pagaliu vieną kartą į dešinio žandikaulio sritį, taip pat vieną kartą į nosį, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir srityse aplink juos, dešinio žando poodinę kraujosruvą, kaktos kairės pusės, nosies, sprando odos nubrozdinimus, nosikaulių lūžį, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosikaulių lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. C. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – jį išteisinti arba panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo E. J., nesilankyti jo gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti arčiau kaip 50 metrų atstumu visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Kasatoriui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė labai apsunkina jo gyvenimą, nes 2018 m. liepos 22 d. jis susituokė su nukentėjusiojo motina I. J., šiuo metu dirba ir yra vienintelis šeimos maitintojas, tačiau turi gyventi atskirai nuo jos ir atitinkamai patiria papildomų išlaidų kito buto nuomai. Be to, šeima gyvena nuosavame name, kur nuolat reikalinga vyriška pagalba prižiūrint ūkį (paruošiant pakurų žiemos sezonui ar kilnojant maišus su grūdais, reikalingus gyvuliams maitinti). Esant tokiai situacijai kenčia visa šeima, ji priversta patirti papildomų išlaidų samdydama žmones, kurie galės atlikti tokius darbus. Taigi paskirta baudžiamojo poveikio priemonė kenkia ne tik nuteistajam, bet ir pačiam nukentėjusiajam bei kitiems jo šeimos nariams. Kita vertus, ši priemonė negali būti laikoma kaip galinti sulaikyti nuteistąjį nuo naujų panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ateityje, nes nuteistasis nėra linkęs smurtauti ar nusikalsti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu šios kardomosios priemonės nepaskyrus ir kasatoriui kartu gyvenant su I. J. ir nukentėjusiuoju E. J. naujų pareiškimų dėl smurto šeimoje ar artimoje aplinkoje nebuvo gauta. Priešingai, tyrimo metu buvo nustatyta, kad jokių požymių, kad šeimoje yra smurtaujama, nėra, o vaikai yra tinkamai prižiūrimi.

2.2. Kasatorius neigia padaręs jam inkriminuojamą veiką ir tai grindžia byloje surinkta medžiaga – nukentėjusiojo E. J. (2016 m. spalio 14 d. apklausa), liudytojų I. J., E. J., Ž. Z., J. J., V. K., M. J., O. J., B. B., E. Z. parodymais, specialisto išvada Nr. G2668/2016(01), specialisto paaiškinimais ir kita bylos medžiaga. Nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes yra prieštaringi ir keitėsi priklausomai nuo ikiteisminio tyrimo tikslo: tuo metu, kai pareigūnai tikėjosi bylą nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, vyr. tyrėjas V. K. ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistas E. Z. neformaliai (prieš pat apklausą) įkalbinėjo nukentėjusįjį nekeisti pirminių parodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo apklausoje nebuvo leidžiama dalyvauti jo motinai ir taip nukentėjusiajam buvo sukeltas stresas, todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais. Teismai nepagrįstai pripažino nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pradžioje (2016 m. liepos 20 d. ir 2016 m. spalio 14 d.), nuosekliais, o vėliau duotus (2016 m. lapkričio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 2 d.) parodymus – nepatikimais. Iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. spalio 14 d. nukentėjusysis tik patvirtino anksčiau duotus parodymus, tuo tarpu vėlesni jo parodymai yra nuoseklūs ir vienas kitą sklandžiai papildantys, todėl laikytini patikimais. Pažymėtina ir tai, kad visi kaip liudytojai apklausti ir teisme parodymus davę asmenys nebuvo tiesioginiai nukentėjusiojo nurodyto įvykio (konflikto) stebėtojai, visi apie šį tariamą įvykį (konfliktą) išgirdo iš nukentėjusiojo. Iš to darytina išvada, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi netiesioginiais įrodymais (nukentėjusiojo papasakotos istorijos perpasakojimu).

2.3. Nukentėjusysis galėjo apkalbėti kasatorių dėl asmeninės antipatijos, kuri galėjo kilti dėl to, kad nukentėjusysis prieš metus neteko tėvo ir dar nespėjus susitaikyti su šia netektimi jo mama pradėjo bendrauti su kasatoriumi. Nepilnametis nukentėjusysis galimai pasąmonėje pradėjo laikyti kasatorių tėčio konkurentu ir dėl to natūraliai kilo psichologinė atstūmimo reakcija. Prie to prisidėjo ir jam artimų žmonių (sesių, tetos, močiutės) elgesys – jie, girdint nepilnamečiui, šmeižė ir apkalbinėjo kasatorių. Papildomas motyvas nemėgti kasatoriaus ir nenorėti, kad jis gyventų kartu, buvo ir intensyvios fizinės treniruotės, kurių iniciatorius buvo kasatorius, nes nukentėjusysis turėjo antsvorio. Dėl turimo antsvorio nukentėjusysis buvo nustojęs lankyti muzikos užsiėmimus, nebesidomėjo aktyvia veikla, tapo irzlus, uždaras ir piktas. Šis vidinis pyktis ir nelaimingas atsitikimas kieme, kai jis pargriuvęs susižalojo veidą, buvo pagrindinis motyvas melagingai apkaltinti kasatorių. Nurodomas aplinkybes galėjo patvirtinti psichiatrinė nukentėjusiojo ekspertizė, tačiau teismas atmetė gynybos prašymą paskirti tokią ekspertizę.

2.4. Teismo padaryta išvada dėl nagrinėjamo įvykio datos yra netiksli: E. J. susižalojimo data buvo ne 2016 m. liepos 10 d., o 2016 m. liepos 12 d. Tai patvirtina skambučio Bendrajam pagalbos centrui numeriu 112 garso įrašas, 2016 m. lapkričio 3 d. liudytojos E. J. parodymai, 2016 m. spalio 19 d. ir 2017 m. vasario 14 d. įtariamojo parodymai. Teismo posėdžio metu liudytojai I. J., E. J., J. J. ir Ž. Z. patvirtino, kad įvykis buvo 2016 m. liepos 12 d., liudytoja O. J. parodė, kad anūką E. J. pas ją atvežė 2016 m. liepos 13 d., t. y. kitą dieną po įvykio, o naktį prieš tai nukentėjusysis su mama praleido pas E. J..

2.5. Specialisto išvada kelia abejonių dėl to, kad specialistas, 2016 m. liepos 15 d. apžiūrėdamas nukentėjusįjį, buvo įsitikinęs, jog įvykis buvo 2016 m. liepos 10 d., t. y. prieš penkias (o ne prieš tris) dienas iki apžiūros, be to, pirminės apžiūros metu specialistui buvo nurodytos melagingos sužalojimo aplinkybės (būdas ir mechanizmas), specialistas apžiūrėjo ne visą nukentėjusiojo kūną, o tik jo nurodytas vietas. Jeigu būtų buvusi atlikta viso nukentėjusiojo kūno apžiūra ir detalus aprašymas, nustatyti ir liudytojų parodymuose užfiksuoti sužalojimai niekaip nebūtų derėję su specialisto konstatuotu sužalojimo mechanizmu, būdu ir intensyvumu, ir netgi priešingai, nubrozdinimai ant delnų ir rankų bei kelių ir alkūnių būtų buvę tipiniai sužalojimai žmogui krentant užkliuvus ant nelygaus paviršiaus (galimai statybinių atliekų krūvos).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. C. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl E. J. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus. Iš nuosprendžio matyti, jog, vertindamas kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, teismas atsižvelgė ir į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Išvadas dėl kasatoriaus kaltės nesunkiai sutrikdžius sveikatą nukentėjusiajam E. J. pirmosios instancijos teismas pagrindė nukentėjusiojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą E. J., liudytojų M. J., J. J., O. J., Ž. Z. parodymų visuma, taip pat specialisto išvada, specialisto parodymais teisme, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje 2016 m. spalio 14 d. protokolu. Asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

3.2. Nėra pagrindo teigti, kad apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį, nedalyvaujant jo motinai, buvo pažeistos BPK nuostatos. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad apklausos metu buvo daromas neleistinas poveikis nukentėjusiajam. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo apklausti liudytojai nepilnamečių reikalų specialistė B. B., Vilniaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas E. Z., dalyvavęs nukentėjusiojo apklausoje, tyrėjas V. K., apklausęs nukentėjusįjį. Visi šie asmenys nurodė aplinkybes, kurios patvirtina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, kad nukentėjusiajam apklausos metu spaudimas nebuvo daromas, jis savanoriškai pasakojo visas aplinkybes ir patvirtino, kad jį sumušė motinos sugyventinis.

3.3. Kasacinio skundo argumentas, kad E. J. buvo sužalotas 2016 m. liepos 12 d., o ne 2016 m. liepos 10 d., atmestinas, nes liudytojai E. J. ir J. J. patvirtino, kad po motinos I. J. skambučio atvyko pas ją ir pamatė sužalotą E. J., kurio sužalojimai galėjo būti padaryti anksčiau. Šias išvadas patvirtino ir medicinos specialistas, konstatavęs sužalojimų padarymo laiką, ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, netikėti jo konstatuotu E. J. padarytų sužalojimų laiku nėra pagrindo, nes jo išvada atitinka kitą bylos medžiagą. Kasatoriaus nurodomas pranešimo Bendrajam pagalbos centrui laikas patvirtina tik skambučio – pranešimo laiką, bet ne sužalojimų padarymo laiką, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2016 m. liepos 10 d.

3.4. Kasatoriaus prašymas panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, nesilankyti jo gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti arčiau kaip 50 metrų atstumu – nepagrįstas. M. C. pripažintas kaltu nusikalstamos veikos, nurodytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 8 punktu, BK 72¹ straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir nuteistasis įpareigotas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo E. J., nesilankyti jo gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti arčiau nei 50 metrų atstumu visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį. Šis įpareigojimas kasatoriui paskirtas pagrįstai, nes nusikalstamą veiką prieš nepilnametį jis padarė gyvendamas su juo ir taip priversdamas jį jaustis nesaugiai. M. C. kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti priešpriešinamos nukentėjusio asmens teisėtų interesų apsaugai. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas kasatoriui paskyrė adekvačią padaryto nusikaltimo pavojingumui bausmę, yra pagrįstos.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. C. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

5. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

6. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. C. kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su pirmiau nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

7. Nuteistasis M. C., pakartodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, neigia padaręs jam inkriminuojamą veiką teigdamas, kad nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi, nes jis turėjo asmeninių motyvų apkalbėti kasatorių, kelis kartus keitė savo parodymus, be to, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas poveikis, kad šis nekeistų savo pirminių parodymų, apklausose neleista dalyvauti jo motinai. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai įvertino ir kitus įrodymus – liudytojų, nemačiusių įvykio, o tik perpasakojusių nukentėjusiojo versiją, parodymus, taip pat specialisto išvadą.

8. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas kasatoriaus nurodomų trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

9. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas, analizuodamas nuteistojo M. C. apeliacinio skundo argumentus ir tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, dar kartą išanalizavo ir įvertino bylos įrodymus, t. y. paties M. C., nukentėjusiojo E. J., liudytojų E. J., J. J., O. J., Ž. Z., M. J., I. J., pareigūnų B. B. ir V. K., Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovo E. Z. parodymus, specialisto išvadą, specialisto O. D. paaiškinimus ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek atskirai, tiek kaip visumą su kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos ir teisingos, motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiojo E. J. bei liudytojų nukentėjusiojo sesers E. J., jos vyro J. J., kitos nukentėjusiojo sesers M. J., nukentėjusiojo senelės O. J., nukentėjusiojo tetos Ž. Z. parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, o liudytojos I. J. (nukentėjusiojo motinos) atmetė, išdėstydamas motyvus dėl jų patikimumo bei prieštaravimo kitiems byloje esantiems įrodymams. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį būtent apeliacinės instancijos teismas yra galutinė instancija tikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

10. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį, nedalyvaujant jo motinai, jam buvo sukeltas stresas, o pareigūnai galėjo daryti neleistiną poveikį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo motinai I. J. nebuvo leista dalyvauti jo apklausoje būtent atsižvelgiant į nepilnamečio nukentėjusiojo interesus, nes apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas įtarė, kad nukentėjusysis gali būti paveiktas motinos ir dėl to pakeisti parodymus. Nepilnamečio E. J. interesams apklausos metu atstovavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas E. Z.. Nagrinėjant bylą teisme buvo apklaustas tiek tyrėjas V. K., apklausęs nukentėjusįjį, tiek ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas E. Z. bei nepilnamečių reikalų specialistė B. B.. Visi šie liudytojai nurodė aplinkybes, kurios patvirtina teismų išvadas, kad nukentėjusiajam apklausos metu spaudimas nebuvo daromas, jis savanoriškai pasakojo visas aplinkybes ir patvirtino, kad jį sumušė motinos sugyventinis M. C.. Taigi atliekant šį procesinį veiksmą buvo laikomasi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta.

11. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad 2016 m. liepos 10 d. apie 13.00 val. M. C. nepilnamečiui E. J. sudavė mediniu pagaliu vieną kartą į dešinio žandikaulio sritį, taip pat vieną kartą į nosį, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam atitinkamus sužalojimus, kurie įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosikaulių lūžio sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Šios pripažintos įrodytomis nusikaltimo aplinkybės, kaip jau buvo minėta, nustatytos įvertinus teisme patikrintų bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl nuteistasis M. C. kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismai šioje byloje netinkamai nustatė įvykio laiką.

12. Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose motyvuotai paneigė kasatoriaus keliamą versiją, kad nukentėjusysis susižalojo ne 2016 m. liepos 10 d., o 2016 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų E. J. ir J. J. parodymus, kad 2016 m. liepos 12 d. po I. J. skambučio atvyko pas ją ir pamatė sužalotą E. J., kurio sužalojimai (kraujosruvos po akimis ir šašas ant nosies) galėjo būti padaryti anksčiau, taip pat šiuos parodymus patvirtinančią specialisto išvadą ir jo paaiškinimus teisiamajame posėdyje, kad E. J. nustatyti sužalojimai galimai padaryti 2016 m. liepos 10 d., pagrįstai nustatė, kad E. J. buvo sužalotas 2016 m. liepos 10 d. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, atsakydamas į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantų nurodomas pranešimų policijai laikas (2016 m. liepos 12 d.) patvirtina tik skambučio – pranešimo laiką, bet ne sužalojimų padarymo laiką. Argumentų, paneigiančių šias teismų išvadas, kasaciniame skunde nenurodoma, iš esmės deklaratyviai pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kurie teismo buvo motyvuotai paneigti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti abiejų instancijų teismų išvadomis dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymo.

13. Nepagrįstos ir kasaciniame skunde išdėstytos abejonės dėl specialisto išvados Nr. G 2668/2016(01), kurioje nurodyta, kad E. J. padarytos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose ir srityje aplink juos, dešinio žando poodinė kraujosruva, kaktos kairės pusės, nosies, sprando odos nubrozdinimai, nosikaulių lūžis, paveikus kietu buku daiktu (tai galėjo būti medinis pagalys), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2016 m. liepos 10 d.); nustatyti sužalojimai nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto paviršiaus ar savęs žalojimui; nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Nukentėjusįjį apžiūrėjęs specialistas O. D. buvo apklaustas teisme, palaikė savo išvadą ir davė papildomus paaiškinimus. Priešingai nei teigia kasatorius, specialistas, apžiūrėdamas nukentėjusįjį, nebuvo iš anksto įsitikinęs, kad nukentėjusysis buvo sužalotas 2016 m. liepos 10 d., o tokią datą kaip labiau tikėtiną (palyginti su 2016 m. liepos 12 d.) nurodė įvertinęs nustatytus sužalojimus (jų išorinę išvaizdą). Taigi šiuo atveju aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą atmesti specialisto išvadą kaip nepatikimą ir (ar) nelaikyti jos įrodymu, nebuvo.

14. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinio skundo teiginiai dėl BPK pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Teismai teisingai kvalifikavo M. C. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, byloje nustatytomis aplinkybėmis tyčia nesunkiai sutrikdžius sveikatą nepilnamečiui E. J.. Teisės taikymo aspektu veika kvalifikuota tinkamai.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

15. Pirmosios instancijos teismas, už BK 138 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką paskirdamas M. C. vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, kartu, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 72¹ straipsniu, jam paskyrė šią baudžiamojo poveikio priemonę: įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo E. J., nesilankyti jo gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti arčiau jo kaip 50 metrų atstumu visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, paliko jam taikytą baudžiamojo poveikio priemonę. Kasatorius ginčija šiuos teismo nustatytus įpareigojimus teigdamas, kad jie kenkia ne tik nuteistajam, bet ir pačiam nukentėjusiajam bei kitiems jo šeimos nariams, nes visa šeima patiria papildomas būsto nuomos ir kitas išlaidas, kurių nebūtų gyvenant kartu. Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadomis dėl baudžiamojo poveikio priemonės, nustatytos BK 72¹ straipsnyje, skyrimo. Teigti, kad kasatoriui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ar paskirta pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, nėra teisinio pagrindo.

16. BK 72¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus.

17. Teismai, skirdami M. C. BK 72¹ straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę, atsižvelgė į tai, kad jis inkriminuojamą veiką padarė nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje, kad po to nukentėjusysis vengė būti vienoje patalpoje su M. C., ėjo nakvoti pas giminaičius. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumo, įvertino ir nukentėjusiojo amžių (jis yra nepilnametis), nuteistojo įtaką nukentėjusiojo motinai ir dviprasmišką jos, nesugebėjusios užtikrinti vaiko saugumo, poziciją. Pažymėtina ir tai, kad M. C. pripažintas kaltu už smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nurodytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šią nusikalstamą veiką kasatorius padarė gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju ir taip priversdamas jį jaustis nesaugiu net savo namuose. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui buvo paskirta adekvati jo padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui baudžiamojo poveikio priemonė. To nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie kasatoriaus sudarytą santuoką su nukentėjusiojo motina I. J., šeimai reikalingą jo pagalbą rūpinantis ūkiu bei papildomas būsto nuomos išlaidas.

18. Taigi šiuo atveju teismai, taikydami BK 72¹ straipsnį, nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl ši kasacinio skundo dalis netenkinama.

19. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo M. C. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. C. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis