N. E. pagal ANK 416 str. 3 d., 424 str. 2 d.

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-2-719/2019

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03321-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

16.9.8; 21.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio vyresnioji specialistė surašė 2017 m. lapkričio 15 d. administracinio nusižengimo protokolą N. E. už tai, kad ji 2017 m. gegužės 3 d. 08.41 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Renault Espace“ ((duomenys neskelbtini)), neturėdama teisės vairuoti, ir viršijo leistiną 60 km/val. greitį, važiavo 82 km/val. greičiu (pritaikius paklaidą ± 2 km/val.), taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 127 punktą ir padarė administracinius nusižengimus, nurodytus ANK 416 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 2 dalyje. Taip pat ji 2017 m. birželio 9 d. 19.56 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neturėdama teisės vairuoti, ir viršijo leistiną 50 km/val. greitį, važiavo 77 km/val. greičiu (pritaikius paklaidą), taip pažeidė KET 129 punktą ir padarė administracinius nusižengimus, nurodytus ANK 416 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 2 dalyje.

2. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu N. E. už minėtų administracinių nusižengimų padarymą paskirta subendrinta nuobauda – 300 Eur bauda.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartimi N. E. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

4. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi N. E. atstovo advokato Remigijaus Voliko apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartis palikta nepakeista.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Administracinėn atsakomybėn patraukta pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties dalis dėl administracinių nusižengimų, nustatytų ANK 424 straipsnio 2 dalyje, padarymo, administracinio nusižengimo teiseną nutraukti ir priimti naują nutarimą, kuriuo paskirti galutinę nuobaudą už kitose minėto nutarimo dalyse nurodytus administracinius nusižengimus. Pareiškėja prašyme nurodo:

6.1. Skundžiamuose sprendimuose padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas) dėl netinkamai taikytų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 13 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės) 2 punkto nuostatų.

6.2. Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Be to, Paryžiaus automobilių eismo 1926 m. konvencijos, Ženevos kelių eismo 1949 m. konvencijos ir Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pareiškėja aptaria Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių Patvirtinimo ir 13 punkto nuostatas ir teigia, kad šiose taisyklėse nėra nustatoma pareiga užsienio šalių piliečiams keisti užsienio šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus į Lietuvos Respublikos išduodamus vairuotojo pažymėjimus, jose nėra nurodytos pareigos asmeniui legalizuoti tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, išduoto šalyje, kuri yra prisijungusi prie minėtos Vienos kelių eismo konvencijos. Be to, tai, kad asmeniui, kuris gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su Lietuvos Respublika, suteikiama teisė įgyti ar pakeisti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje negali būti traktuojama kaip pareiga.

6.3. Teisės aktuose vartojamos sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ ir „nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas“ nėra tapačios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 6 straipsnis, 91 straipsnio 7 dalis). Nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas – tai užsienietis, apibrėžiamas teisių ir pareigų visuma, ir būtent dėl šio statuso jam suteikimo bei tokio gyventojo užsieniečio teisės ir pareigos yra daug platesnės apimties nei tokio statuso neturinčio užsieniečio ir dažnai jos yra artimos piliečių teisėms ir pareigoms. Pareiškėja aptaria ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 ir 24 straipsnių nuostatas ir teigia, kad Lietuvos Respublika, suteikdama užsieniečiui nuolat gyvenančiojo Lietuvos Respublikoje statusą, prisiima didelius įsipareigojimus dėl šio asmens, todėl keliami ir reikalavimai asmenims, norintiems įgyti nuolatinio gyventojo statusą, ir nustatoma šio statuso suteikimo bei panaikinimo procedūra, taip pat yra išduodamas šį statusą patvirtinantis dokumentas. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką, o Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 14, 15 dalys).

6.4. Pareiškėja aptaria Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 39 straipsnio, 50 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 1 ir 4 dalių, 124 straipsnio 1 dalies nuostatas ir teigia, kad gyvenančio Lietuvos Respublikoje užsieniečio statusas, suteikiant jam laikinojo ar nuolatinio gyventojo statusą, yra skirtingas ne tik nustatytomis prievolėmis ar teisėmis, jis iš esmės skiriasi paties užsieniečio valios išreiškimo galimybėmis norint gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Anot pareiškėjos, nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą turinčio užsieniečio gyvenimas Lietuvoje yra lemiamas išimtinai jo paties valios ir priklauso tik nuo jo apsisprendimo ir nuo jo atliktų veiksmų. Tuo tarpu laikinojo Lietuvos Respublikos gyventojo statusą turinčio užsieniečio gyvenimas Lietuvoje yra lemiamas valstybės jam suteikto gyvenimui nustatyto laikotarpio bei daugelio nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, trečiųjų asmenų veiksmų ir valstybės institucijų priimamų sprendimų. Nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo užsieniečio statusas yra reglamentuotas Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kiti įstatymai nereglamentuoja tokio statuso, o tik jį įvardija kaip reikalavimą ar aplinkybę taikyti konkretaus įstatymo konkrečias nuostatas. Dalyje įstatymų yra nustatomos papildomos sąlygos, kurios reikalingos siekiant įgyti teisę ar atsirasti pareigai, tačiau jos nekeičia paties nuolatinio gyventojo statuso reikalavimo, o juo labiau jo suteikimo ar pripažinimo procedūros. Nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo užsieniečio statusas, analogiškai kaip ir piliečio statusas, negali būti traktuojamas skirtingai taikant skirtingus Lietuvos Respublikos įstatymus.

6.5. Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką ir jos teisinį statusą nustato Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Kartu tai reiškia, kad sprendžiant jos teisinės padėties klausimą turi būti vadovaujamasi būtent šio įstatymo nuostatomis. Be to, minėtas leidimas nepatvirtina pareiškėjos nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statuso, nesuteikia jai nuolatinio gyventojo teisių ir pareigų, N. E. Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo suteiktas nuolatinio gyventojo statusas ar išduotas tokį statusą patvirtinantis dokumentas, todėl jai negali būti taikomos kitais įstatymais nurodomos prievolės nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams. Todėl pareiškėja teigia, kad SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostata (kuria vadovaujamasi skundžiamuose sprendimuose), kad Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, negali būti aiškinama per plačiai ir negali prieštarauti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatoms. Kartu tai reiškia, kad abiejų instancijų teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad Rusijos Federacijoje išduotas pareiškėjai vairuotojo pažymėjimas šiuo atveju nėra pripažįstamas, t. y. ji vairavo automobilį neturėdama tam teisės.

7. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos vyriausiasis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. prašymą nurodo, kad prašymas yra iš dalies pagrįstas ir Vilniaus apskrities VPK palieka teismui spręsti klausimą dėl N. E. prašyme keliamų reikalavimų. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

7.1. Pagal SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, Paryžiaus automobilių eismo 1926 m. konvencijos, Ženevos kelių eismo 1949 m. konvencijos ir Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijos reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. SEAKĮ neapibrėžia nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvokos. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnis). Iš duomenų, suvestų į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinį duomenų banką, matyti, kad N. E. nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, pareigūno nuomone, pareiškėja turėtų būti laikoma ne nuolatine, bet laikina Lietuvos Respublikos gyventoja (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 14 dalis).

7.2. Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties nuolatinio gyventojo statusas yra įtvirtintas nuo 2006 m. gruodžio 16 d., tačiau aiškinant nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoką teismų praktikoje į užsieniečių teisinę padėtį reguliuojantį norminį teisės aktą neatsižvelgiama. SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies nuostata teisingumą vykdančių institucijų yra aiškinama akcentuojant dėmesį į Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių nustatytą teisinį reglamentavimą. Šių taisyklių 2 punkte nuolatinė gyvenamoji vieta nurodoma kaip pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to pakaitomis gyvena skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

7.3. Pareigūnas nurodo, kad pareiškėjai nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje; 2012 m. rugsėjo 28 d. ji deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; N. E. su Lietuva sieja asmeniniai ryšiai, nes čia gyvena jos vaikas S. E.; nuo 2012 m. sausio 12 d. pareiškėja dirba direktore UAB „I.“. Kartu tai reiškia, kad administracinių nusižengimų padarymo metu ji buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja ir jos turimas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje negaliojo. Pareiškėja, norėdama vairuoti Lietuvoje, turėjo pakeisti savo turimą nacionalinį vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikiusi vairavimo egzaminą (Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punktas). Taigi, neįvykdžiusi poįstatyminio teisės akto reikalavimų, N. E. neturėjo teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau, įsiteisėjus atitinkamoms apygardos teismo nutartims, pareiškėja kreipėsi į VĮ „Regitra“ ir 2018 m. gegužės 10 d. jai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, galiojantis 10 metų.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

8. Administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. prašymas netenkintinas.

Dėl ANK 424 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. prašyme teigiama, kad nagrinėjamoje byloje padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas dėl neteisingo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punkto nuostatų aiškinimo ir abiejų instancijų teismų nepagrįstai pripažintos aplinkybės, kad ji (N. E.) vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti, t. y. dėl netinkamo ANK 424 straipsnio 2 dalies taikymo.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šie argumentai yra identiški (analogiški) argumentams, išdėstytiems administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. atstovo prašyme atnaujinti jos kitą administracinio nusižengimo bylą, ir į šiuos (pareiškėjos atstovo prašymo atnaujinti jos kitą administracinio nusižengimo bylą) argumentus jau yra atsakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2AT-46-1073/2018, priimtoje atnaujintoje N. E. administracinio nusižengimo byloje. Šiose abiejose atnaujintose N. E. administracinio nusižengimo bylose yra keliamas analogiškas teisės – SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalies ir Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punkto nuostatų – taikymo klausimas ir ginčijama šiose bylose nustatyta aplinkybė, kad ji (N. E.) atitinkamus administracinius nusižengimus padarė neturėdama teisės vairuoti transporto priemones. Todėl teisėjų kolegija šioje atnaujintoje N. E. administracinio nusižengimo byloje remsis (vadovausis) analogiškais (tais pačiais) motyvais, nurodytais nutartyje Nr. 2AT-46-1073/2018, priimtoje atnaujintoje N. E. administracinio nusižengimo byloje.

11. Be to, pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi apylinkės ir apygardos teismų nustatytomis), taip pat negali byloje teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra apylinkės ir apygardos teismų funkcija. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjos teiginius dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytomis atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-33-2013, 2AT-11-303/2018, 2AT-20-648/2018).

12. Skundžiamu Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu N. E. nubausta taip pat ir už tai, kad šiame nutarime nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti ir taip padarė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Skundžiama apygardos teismo nutartimi palikta nepakeista apylinkės teismo nutartis, kuria minėtas nutarimas taip pat paliktas nepakeistas.

13. SEAKĮ 2 straipsnio 92 punkte nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. Šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos <...> pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą <...> ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą; teisė vairuoti motorines transporto priemones, traktorius, savaeiges mašinas nesuteikiama, jei nėra pasibaigęs šios teisės atėmimo, įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmeniui už KET pažeidimus, tarp jų ir už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės, terminas (SEAKĮ 22 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Pareiškėjos cituojamose Paryžiaus automobilių eismo 1926 m. konvencijos, Ženevos kelių eismo 1949 m. konvencijos ir Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijos nuostatose nurodoma ir tai, kad užsienio valstybėse išduoti nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta; išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje. Be to, pagal Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijos 41 straipsnio 7 dalies a ir b punktus bei SEAKĮ nuostatas, Lietuvos Respublika turi teisę pripažinti negaliojančiu Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijos susitariančiosiose šalyse išduotą vairuotojo pažymėjimą, jeigu šis pažymėjimas išduotas kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; ir turi teisę pripažinti šį pažymėjimą galiojančiu, jeigu jis išduotas vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.

15. Aptariamo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad, užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, suderinusios su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką. Vadovaujantis šia SEAKĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostata bei įgyvendinant 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės, kurių 37 punkte (redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungai ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje laikomas netinkamu ir gali būti keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Aptariamų Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punkte nurodyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra asmens (pareiškėjo) gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Nuolatinės gyvenamosios vietos nuostatos analogiškai reglamentuojamos ir CK 2.12 straipsnio 1, 2 dalyse, kur nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta; fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

17. Taigi asmenys (užsieniečiai), turintys trečiųjų šalių išduotą vairuotojo pažymėjimą, Lietuvoje transporto priemonių vairuoti negali, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis ne ES ar EEE šalyje išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą.

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietei N. E. nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, kurie nuolat pratęsiami, paskutinysis jų galioja iki 2019 m. rugsėjo 17 d., o nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. ji deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Su Lietuvos Respublika ją sieja ir asmeniniai ryšiai, nes čia gyvena jos vaikas. Be to, nuo 2012 m. sausio 12 d. pareiškėja dirba UAB „I.“, yra šios įmonės direktorė, t. y. su Lietuva ją sieja ir ekonominiai ryšiai. Taigi, remdamasi minėtuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodytu nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad administracinių nusižengimų padarymo metu – 2017 m. birželio 9 d. ir 2017 m. lapkričio 15 d. – administracinėn atsakomybėn patrauktos N. E. nuolatinė gyvenamoji vieta pripažintina Lietuvos Respublika. Kartu tai reiškia, kad jai minėtu laikotarpiu vairuojant transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje kyla pareiga laikytis tiek administracinio nusižengimo protokole nurodytų KET punktų, tiek ir kitų KET nustatytų eismo dalyviams pareigų, inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teritorijoje vairuoti transporto priemonę tik turint galiojantį Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Nagrinėjamu aspektu atkreiptinas pareiškėjos dėmesys ir į tai, kad jos turėtas Rusijos Federacijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas yra keistinas Lietuvoje dar ir tuo pagrindu, kad Rusijos Federacija neįeina į Europos Sąjungos ir Europos ekonominei erdvei priklausančių šalių sąrašą ir toks šios šalies išduotas pažymėjimas pagal prašyme akcentuojamą Vienos kelių eismo 1968 m. konvenciją Lietuvos Respublikoje galioja tik 185 dienas. Pareiškėja neneigia, kad kiekvienais kalendoriniais metais minėtą dienų skaičių (ir daugiau) ji gyveno Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėja, viršijusi šį terminą ir ketindama toliau vairuoti bei vairuodama transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalėjo pasikeisti Rusijos Federacijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal bylos duomenis bei pareiškėjos prašyme nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės ir apygardos teismų išvados pagrįstos neišsamiu ANK nurodyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu ir (ar) kad buvo padarytas prašyme nurodytas esminis materialiosios teisės – ANK 424 straipsnio 2 dalies – pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems sprendimams priimti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas

Artūras Ridikas