P. P. pagal BK 182 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-27-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20150-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų, 301 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Šias bausmes subendrinus jas apimant, griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes arešto bausmes, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Bausmę sumažinus vienu trečdaliu (vieneriais metais) P. P. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme ir 3766 Eur (100 MGL dydžio) bauda, prie griežčiausios bausmės ketverių metų laisvės atėmimo pridedant dalį – vienerius metus – šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė P. P. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir 3766 Eur (100 MGL dydžio) bauda.

Priteista iš P. P. nukentėjusiajai M. H. 19 724,75 Eur ir 800 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio tenkinimo ir, priteisiant 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteista iš P. P. nukentėjusiosios M. H. naudai 21 724,75 Eur ir 350 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. P. P. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, gamino ir panaudojo netikrus dokumentus bei juridinių asmenų spaudus.

Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

Buvęs M. H. sutuoktinis E. G., veikdamas M. H. vardu, su J. B. sudarė 2006 m. birželio 6 d. preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto – J. B. nuosavybės teise priklausančių 8 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), – pirkimo ir pardavimo, pagal kurią E. G. kaip dalinį (avansinį) mokėjimą sumokėjo J. B. 370 000 Lt (107 159,41 Eur) M. H. priklausančių pinigų. M. H., neketindama prisiimti sutartyje nustatytų įsipareigojimų, šią sutartį nutraukė ir 2008 m. vasario 8 d. su J. B. sudarė susitarimą, pagal kurį J. B. įsipareigojo parduoti minėtą nekilnojamąjį turtą ir per 2 mėnesius grąžinti M. H. 340 000 Lt (98 470,81 Eur).

2008 m. kovo 12 d. M. H. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su P. P. kaip advokato padėjėju, pagal ją P. P. įsipareigojo teikti M. H. teisines konsultacijas ir kitokias teisines paslaugas, atstovauti jai teisėsaugos institucijose, teismuose (civilinėse bylose) ir santykiuose su kitais asmenimis.

P. P., piktnaudžiaudamas M. H. pasitikėjimu, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – M. H. pinigus, nuslėpdamas nuo jos savo tikruosius ketinimus ir iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, 2013 m. gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pasiūlė M. H. už jos pinigus išpirkti dalį J. B. priklausančių žemės sklypų P. P. įmonės vardu, M. H. melagingai tvirtindamas, kad jau surado potencialius šių žemės sklypų pirkėjus. M. H., būdama suklaidinta, pervedė iš AB DnB banko sąskaitos P. P. į AB banko „Swedbank“ sąskaitą pinigus žemės sklypams pirkti: 2013 m. gegužės 29 d. 58 600 Lt (16 971,73 Eur), 2013 m. birželio 4 d. 35 200 Lt (10 194,62 Eur), 2013 m. birželio 5 d. 35 200 Lt (10 194,62 Eur) ir grynaisiais perdavė 8000 Lt (2316,96 Eur), tačiau P. P. už šiuos pinigus minėtų žemės sklypų nepirko, dalį gautų pinigų – 75 800 Lt (21 953,20 Eur) 2013 m. birželio–lapkričio mėn. grąžino M. H., o kitą dalį – 61 200 Lt (17 724,75 Eur) panaudojo savo reikmėms.

P. P., siekdamas negrąžinti M. H. iš jos apgaule įgytų pinigų – 61 200 Lt (17 724,75 Eur), atliko šiuos nusikalstamus veiksmus:

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. vasario 22 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3567-852/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad 2008 m. vasario 8 d. M. H. ir J. B. sudaryto susitarimo 5 punkte nustatyta atidedamoji sąlyga dėl M. H. sumokėto avanso grąžinimo termino pripažinta niekine (negaliojančia), priteista iš J. B. M. H. naudai 98 470,80 Eur negrąžinto avanso, priteista iš J. B. 5 proc. metinių palūkanų – 34 464,78 Eur, priteista iš J. B. 2487,69 Eur žyminio mokesčio ir 15,26 Eur teismo išlaidų, po to sprendimo paskutiniame lape prie užrašo „Teisėjas Andrius Verikas“ pasirašė už Vilniaus apygardos teismo teisėją Andrių Veriką ir šį netikrą dokumentą 2016 m. vasario 22 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. liepos 18 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1534-241/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimas paliktas nepakeistas, nurodydamas, kad nutartį priėmė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, po to nutarties paskutiniame lape prie užrašo „Kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Vigintas Višinskis“ pasirašė už Lietuvos apeliacinio teismo teisėją Vigintą Višinskį ir šį netikrą dokumentą 2016 m. liepos 18 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 25 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-84-790/201, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad P. P. skundas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo vykdymo patenkintas ir Valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota grąžinti pareiškėjui P. P. 54 738,18 Eur mokesčių permoką ir sumokėti P. P. palūkanas, nurodydamas, kad sprendimą priėmė Vilniaus apygardos administracinio teismo skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Miliuvienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės, po to sprendimo paskutiniame lape prie užrašo „Kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Marius Bajoras“ pasirašė už Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėją Marių Bajorą bei šį netikrą dokumentą 2016 m. rugpjūčio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 12 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3567-852/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad J. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepatenkintas, nurodydamas, kad nutartį priėmė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas, po to nutarties paskutiniame lape prie užrašo „Teisėjas Andrius Verikas“ pasirašė už Vilniaus apygardos teismo teisėją Andrių Veriką ir šį netikrą dokumentą 2016 m. rugsėjo 12 d., baudžiamojo proceso metu tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 21 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3567-852/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad vykdomasis raštas Nr. 2-3567-852/2016 turi būti vykdytinas, nurodydamas, jog nutartį priėmė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas, po to nutarties lapo apačioje prie užrašo „Teisėjas Andrius Verikas“ pasirašė už Vilniaus apygardos teismo teisėją Andrių Veriką ir šį netikrą dokumentą 2016 m. rugsėjo 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 27 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-23456-504/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad J. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas, nurodydamas, jog nutartį priėmė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid, po to nutarties paskutiniame lape prie užrašo „Teisėja Zoja Monid“ nukopijavo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Zojos Monid parašą ir spaudą su užrašu „Zoja Monid“ ir šį netikrą dokumentą 2016 m. rugsėjo 27 d., tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. spalio 6 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino 2016 m. spalio 6 d. atskirąjį skundą dėl 2016 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties (civilinė byla Nr. 2-23456-504/2016), jį elektroniniu būdu pateikė M. H., nurodydamas jai pasirašyti šį dokumentą. M. H. pasirašius šį dokumentą, P. P. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino netikrą Vilniaus miesto apylinkės teismo naudojamą dokumentų registracijai spaudą su užrašu „Vilniaus miesto apylinkės teismas GAUTA“ su data „2016-10-14“, registracijos numeriu „10-473“ ir parašu, kurį uždėjo ant 2016 m. spalio 6 d. atskirojo skundo dėl 2016 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties (civilinė byla Nr. 2-23456-504/2016) dešinės pusės viršutinės dalies, ir šį netikrą dokumentą elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. spalio 21 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino 2016 m. spalio 21 d. pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės teismui privataus kaltinimo tvarka, jį elektroniniu būdu pateikė M. H., nurodydamas jai pasirašyti šį dokumentą. M. H. pasirašius šį dokumentą, P. P. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino netikrą Vilniaus miesto apylinkės teismo naudojamą dokumentų registracijai spaudą su užrašu „Vilniaus miesto apylinkės teismas GAUTA“ su data „2016-10-26“, registracijos numeriu „10-7437“ ir parašu, kurį uždėjo ant 2016 m. spalio 21 d. pareiškimo Vilniaus miesto apylinkės teismui privataus kaltinimo tvarka kairės pusės viršutinės dalies, bei šį netikrą dokumentą elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. lapkričio 23 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-23456-504/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, panaikintos, nurodydamas, jog nutartį priėmė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid, po to nutarties lapo apačioje prie užrašo „Teisėja Zoja Monid“ nukopijavo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Zojos Monid parašą ir spaudą su užrašu „Zoja Monid“ ir šį netikrą dokumentą 2016 m. lapkričio 23 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 5 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino 2016 m. gruodžio 5 d. prašymą Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė byla Nr. 2-2532-602/2016), jį elektroniniu būdu pateikė M. H., nurodydamas jai pasirašyti šį dokumentą. M. H. pasirašius šį dokumentą, P. P. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino netikrą Vilniaus rajono apylinkės teismo naudojamą dokumentų registracijai spaudą su užrašu „Vilniaus rajono teismas GAUTA“ su data „2016-12-06“ ir registracijos numeriu „2-4374“ bei parašu, kurį uždėjo ant 2016 m. gruodžio 5 d. prašymo Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė byla Nr. 2-2532-602/2016) dešinės pusės viršutinės dalies, ir šį netikrą dokumentą elektroniniu būdu pateikė M. H.;

ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 23 d., bute (duomenys neskelbtini), kompiuterine įranga pagamino ir atspausdino netikrą dokumentą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-452-556/2016, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas, nurodydamas, kad sprendimą priėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus ir Ričardo Piličiausko, po to nutarties paskutiniame lape prie užrašo „Kolegijos pirmininkas Ričardas Piličiauskas“ pasirašė už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją Ričardą Piličiauską ir šį netikrą dokumentą 2016 m. gruodžio 23 d., baudžiamojo proceso metu tiksliai nenustatytu laiku, elektroniniu būdu pateikė M. H..

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. P. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį – ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), dėl to abiejų instancijų teismai priėmė neteisėtus sprendimus.

2.2. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį (cituojama BK 182 straipsnio taikymo praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-7-255/2012, 2K-7-9/2013, 2K-179/2013, 2K-312/2013). Teismai nenustatė, kad 2013 m. nuteistasis naudojo apgaulę, siekdamas gauti iš M. H. 137 000 Lt. Jis pasiskolino iš nukentėjusiosios šią sumą ir daugiau kaip pusę jos (75 800 Lt) grąžino. Negrąžintus pinigus nukentėjusioji galėjo iš jo prisiteisti civilinio proceso tvarka. Šios sumos kasatorius neginčija ir supranta, kad turės ją grąžinti. M. H. nuo 2015 m. iki 2016 m. dėl negrąžintų pinigų nereiškė jokių pretenzijų, nes pati jam yra skolinga daugiau. Be to, kasatorius informavo nukentėjusiąją apie iškilusias finansines problemas, lėmusias skolos grąžinimą.

2.3. Byloje neįvertinta, kad kasatorius visada siekė padėti M. H. ir jos motinai E. G.. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-253-430/2010 jis atstovavo E. G. interesams. Teismui patenkinus UAB „Ar“ ieškinį, 2010 m. gegužės 18 d. buvo sudaryta taikos sutartis vykdomojoje byloje Nr. 15/10/01162, už šios sutarties įvykdymą laidavo kasatorius ir jis sumokėjo bendrovei visą sutartyje nurodytą E. G. skolą. Tai patvirtinančius duomenis gali pateikti UAB „Ar“. Juos išreikalavus iš bendrovės, ne nuteistasis, o kaltinimą palaikantis prokuroras turėtų paneigti minėtas faktines aplinkybes, nes jo kaltė nėra preziumuojama.

2.4. Byloje neįvertinta ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1526-450/2009 patvirtino taikos sutartį, pagal kurią buvo konstatuota 345 000 Lt M. H. skola UAB „As“. Ši taikos sutartis nebuvo įvykdyta, o UAB „As“ perėmus M. H. priklausiusį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), M. H. nepadengta skola sudarė 165 000 Lt, todėl UAB „As“ dėl šios sumos išieškojimo kreipėsi į Norvegijos Karalystės antstolį. Kadangi vykdomas išieškojimas kėlė didelių problemų M. H., nuteistasis M. H. prašymu 2011 m. spalio 10 d. sudarė su UAB „As“ sutartį, pagal kurią jis įgijo reikalavimo teisę į M. H. dėl 165 000 Lt pagrindinės skolos, palūkanų ir delspinigių sumokėjimo. Pagal šią sutartį kasatorius įsipareigojo sumokėti UAB „As“ 200 000 Lt ir didelę dalį šios sumos sumokėjo. Kasatoriui prisiėmus minėtus finansinius įsipareigojimus, UAB „As“ nukreiptas išieškojimas į nukentėjusiosios darbo užmokestį Norvegijoje buvo nutrauktas. Nuteistasis neatsisakė šios reikalavimo teisės, tačiau sutiko, kad M. H. įsipareigojimai būtų įvykdyti ateityje. 2015–2016 m. susiklosčius tokiems civiliniams santykiams, grąžinus dalį skolos M. H., likusios dalies grąžinimas buvo sustabdytas. Toks buvo jųdviejų susitarimas. Šios aplinkybės nepaneigtos, jos turėjo būti atskleistos, ir tik joms nepasitvirtinus kasatorius galėjo būti teisiamas už sukčiavimą. Teismui buvo pateikti šios sutarties projektai, nes originalo nuteistasis nerado. Taip pat teismui buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 5 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis (priedas Nr. 3), sudaryta tarp UAB „As“ ir advokato P. B., pagal ją P. B. buvo perleista 9000 Lt reikalavimo teisė į kasatorių, kilusi 2011 m. spalio 10 d. sutarties, sudarytos tarp kasatoriaus ir UAB „As“, pagrindu. Tai patvirtinta, kad 2011 m. spalio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartis egzistavo. Tiek UAB „As“, tiek advokatas P. B. turi 2011 m. spalio 10 d. reikalavimo perleidimo sutartis (jų nuorašus), todėl galėtų juos pateikti. M. H. teismo posėdžio metu klaidingai teigė, kad ji susitarė su UAB „As“ dėl išieškojimo nutraukimo. Išieškojimas buvo nutrauktas tik dėl to, kad 2011 m. spalio 10 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-240-898/2016 (kaltinamasis E. G., nukentėjusioji M. H.) duomenys. Šioje byloje UAB „As“ vadovas R. Šimkus patvirtino su reikalavimo perleidimo sutarties sudarymu susijusias aplinkybes. Nuo 2011 m. M. H. žinojo, kad nuteistasis yra perėmęs reikalavimo teises į ją ir įsipareigojęs sumokėti UAB „As“ 200 000 Lt. Nuteistasis niekada oficialiai nereikalavo M. H. grąžinti šios skolos, nes M. H. buvo sunki finansinė padėtis ir tarp jų buvo žodinis susitarimas.

2.5. 2016 m. pabaigoje nuteistasis ir M. H. pas notarą pasirašė vekselį dėl 160 000 Eur sumos. Šiuo vekseliu kasatorius garantavo nukentėjusiajai, kad jos prievolė J. B. yra galiojanti, ji nėra panaikinta, be to, šia suma buvo visiškai padengtas ir kasatoriaus turimas 61 200 Lt įsiskolinimas. Su šiomis sąlygomis M. H. sutiko. Ji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad vekselis buvo išrašytas ne užtikrinant naujų turtinių prievolių įvykdymą, o tik kaip garantas dėl to, kad J. B. prievolė jai nėra išnykusi ir yra galiojanti. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atliktus civilinius teisinius veiksmus kvalifikavo kaip nusikaltimą. Be to, nelogiška būtų, apgaulės būdu įgijus pasitikėjimą ir gavus 137 000 Lt, po kelių mėnesių juos pradėti grąžinti didelėmis sumomis. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir to, kad su nukentėjusiąja byloje buvo sudarytas ne vienas civilinis sandoris. Kasatoriaus finansinė padėtis 2012 m. ir 2013 m. pradžioje buvo gera, tai patvirtina ir metinė pajamų deklaracija, todėl kasatorius, turėdamas pakankamai lėšų, gaudamas 137 000 Lt, nesiekė pasipelnyti ir apgaule įgyti turtinę teisę. Jam nebuvo būtina naudoti apgaulę šiems pinigams gauti.

2.6. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-895/2015). Kasatorius pradėjo klastoti dokumentus, kai dėl susiklosčiusių itin sunkių aplinkybių (santuokos nutraukimo, kitų kreditorių reiškiamų reikalavimų, nebegalėjimo verstis advokato padėjėjo praktika) nebegalėjo grąžinti likusios 61 200 Lt sumos. Dėl šių veiksmų jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Dokumentus suklastojo ne turėdamas tikslą pasipelnyti, o siekdamas ramybės, atsiribojimo nuo bet kokių asmenų, įskaitant M. H., trukdymų, kad atgautų ramybę ir psichologinę pusiausvyrą. Taigi kasatorius, skolindamasis pinigus iš M. H., neturėjo nusikalstamo ketinimo jų negrąžinti ir 2013 m. neturėjo tyčios įgyti turtinę teisę. 2016 m. pabaigoje buvo pasirašytas vekselis dėl gerokai didesnės sumos negu kasatoriaus negrąžinta M. H. pinigų suma. Išrašęs vekselį jis neįgijo jokios naudos iš M. H. (ji jam jokių pinigų papildomai neperdavė). Tai taip pat patvirtina tyčios jo veiksmuose nebuvimą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų kasatorių veikus tiesiogine tyčia, jo kaltė neįrodyta. Pagal teismų praktiką, svarbu nustatyti, ar ketinimas apgaule užvaldyti svetimą turtą atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai ir sandorio rūšis gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, nurodytu BK 182 straipsnyje. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 299/2011, 2K-239/2011, 2K-161/2013). Šių aplinkybių kontekste svarbu ir tai, kad padaryti nusikaltimai yra turtinio pobūdžio, panaudojant apgaulę civiliniuose paskolų teisiniuose santykiuose, nukentėjusioji nėra socialiai pažeidžiamas asmuo, nėra duomenų, kad nusikalstami veiksmai jai sukėlė sunkius padarinius. Kaip minėta, kasatorius privalo grąžinti pinigus M. H., tam nėra jokių kliūčių ir ši prievolė yra kilusi iš sutartinių (civilinių) teisinių santykių. Ši aplinkybė byloje nepaneigta. Be to, kasatorius bet kada galėjo įskaityti priešpriešinius reikalavimus (M. H. skolą) ir jokių pinigų jai negrąžinti, tačiau to nepadarė dėl žodinio susitarimo su ja. Šis faktas tik patvirtina, kad M. H. ir kasatorių siejo civiliniai santykiai, ir baudžiamoji atsakomybė negalima, nes išeitų, kad, geranoriškai neįskaitydamas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, kasatorius užsitraukė baudžiamąją atsakomybę. Taigi kasatorius jokios turtinės teisės ir naudos neatlygintinai neįgijo. Priešingai, jeigu kasatorius būtų atlikęs priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o ne geranoriškai stengęsis padėti, tai šią dieną M. H. būtų buvusi skolinga jam, o ne priešingai.

2.7. Kasatorius yra nuteistas už tai, kad M. H. priklausantį turtą įgijo apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu. Vertinant nukentėjusiosios parodymus, kuriuose ji teigė, kad sutiko paskolinti kasatoriui pinigų, nes juo pasitikėjo kaip gabiu ir veikliu teisininku, turi būti atsižvelgiama ir į jos suinteresuotumą bylos baigtimi. Pats savaime piktnaudžiavimas pasitikėjimu negali būti vertinamas kaip turto užvaldymo būdas sukčiaujant. Jeigu M. H. nebūtų suklaidinta dėl kasatoriaus ketinimų, vien įgytas pasitikėjimas, net ir piktnaudžiaujant juo, nebūtų buvęs pakankamas turtui įgyti. Nukentėjusioji pati galėjo iš atitinkamų institucijų sužinoti, ar kasatorius turi finansinių problemų, ar jam nėra iškelta bylų, išieškojimų teismo tvarka. Be to, 137 000 Lt suma yra didelė ir joks asmuo vien tik vedamas pasitikėjimo ir nesant realaus susitarimo ir pagrįsto noro taip veikti nepervestų kitam asmeniui tokios didelės sumos. Taip įvyko tik todėl, kad pati M. H. buvo skolinga kasatoriui didelę pinigų sumą, kuri viršija jos pervestą sumą. Tarp jųdviejų buvo susitarimas – M. H. skolina pinigus, o kasatorius sumoka juos už žemės sklypus. Banko pavedimai turi būti prilyginami paskolos sutartims, nes juos atliekant yra vienos šalies valia paskolinti, kitos – gauti pinigus. Žodinių paskolos sutarčių sudarymas, jos sąlygų aptarimas taip pat nėra negaliojantis sandoris ab initio (nuo pradžios). Šių pinigų pervedimų turinio ir tikslo pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Šioje situacijoje galioja sutarties laisvės principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnis), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentą, civilinių teisinių santykių subjektams – fiziniams asmenims – prisiimant atitinkamą riziką bet kuriuo atveju. Apgaulės esmingumo kriterijus visada bus susijęs su svarbiausiomis aplinkybėmis, lemiančiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį. Paskolos sutartimi gautų lėšų sandoryje nustatytu tikslu nepanaudojimas savaime nereiškia apgaulės prieš kontrahentą įrodymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-9/2013). 137 000 Lt paskolinimo tikslą bylos nagrinėjimo metu vienodai nurodė tiek kasatorius, tiek ir nukentėjusioji, jie abu nuo pat pradžių žinojo vienas kito tikslus ir jų neslėpė.

2.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria tokiai teismų praktikai, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas. Už civilinių teisinių santykių netinkamą ir ne laiku vykdymą (laiku negrąžinimą visos pasiskolintos sumos) kasatoriui pritaikius baudžiamąsias priemones (paskyrus laisvės atėmimo bausmę trejiems metams) buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina nurodytiems tikslams pasiekti. Dėl šios priežasties kasatorius negalėjo būti teisiamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

2.9. Kasatorius nusikalto būdamas neteistas, kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, davė išsamius ir nuoseklius parodymus, siekė, kad kaip įmanoma greičiau būtų išnagrinėta baudžiamoji byla, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, jis yra dar gana jauno amžiaus, dėl to tik būdamas neatskirtas nuo visuomenės gali pasitaisyti ir vykdyti kitas savo, kaip piliečio, prievoles (tarp jų grąžinti kreditoriams priteistas sumas). Vilniaus miesto apylinkės teismas kitoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 1-748-929/2017) nuosprendžiu iš P. P. taip pat priteisė dideles sumas kreditoriams, dėl to nusprendė neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Šis teismas nurodė, kad realios bausmės atlikimas didintų P. P. atskirtį nuo visuomenės, ribotų galimybes dirbti, taip teisėtai įgyti pajamų ir atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Šiuo metu kasatorius turi naują kreditorių – M. H. su 19 724,75 Eur reikalavimo suma bei mažametį sūnų, kuriam kas mėnesį reikia skirti 190 Eur. Tai iš esmės vienintelės lėšos, kurias kas mėnesį gauna sūnus, nes jo motinos darbo užmokestis taip pat mažas. Nevertindamas šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje suteikė pirmenybę bausmės nubaudimo paskirčiai, o ne bausmės kompensacinei funkcijai. Tiek kasatoriaus tėvai, tiek jo sūnaus motinos tėvai gyvena ne Vilniuje, todėl sūnaus priežiūrai reikia abiejų tėvų (nuvežti ir parvežti iš mokyklos, popamokinė veikla ir pan.), nes tiesiog nėra galimybių kreiptis pagalbos į kitus asmenis. Kasatoriui paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę būtų pažeisti ir jo sūnaus, kurio gyvenime ir jį auklėjant kasatorius aktyviai dalyvauja, interesai.

2.10. Svarbu atkreipti dėmesį į kartu su apeliaciniu skundu pateiktą UAB „M“ 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl kasatoriui paskirtos bausmės, iš kurio matyti, kad visi bausmės tikslai bus pasiekti neizoliavus jo nuo visuomenės. Taip pat svarbu ir tai, kad visos nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos pagal savo realų pavojingumą yra ties baudžiamųjų ir civilinių santykių riba ir visiškai nesusietos su smurtiniais nusikaltimais ar kitomis visuomenei pavojingomis veikomis.

2.11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas priskiriamas sunkių, o BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje – nesunkių nusikaltimų kategorijoms. Tačiau šios aplinkybės, lemiančios nusikaltimų pavojingumą ir galimybę teismui skirti švelnesnę, negu įstatyme nurodyta, bausmę, yra tik formalūs minėtų nusikalstamų veikų požymiai, todėl nurodant šias veikas kaip nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes antrą kartą yra vertinamas tas pats požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2014).

2.12. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas kasatoriui realią penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ne tik neužtikrino nukentėjusiosios šioje byloje ir nukentėjusiųjų kitoje byloje finansinių reikalavimų realaus įvykdymo, bet ir panaikino bet kokias galimybes teikti savo sūnui išlaikymą. Nusiuntus kasatorių į pataisos namus, bus prarastos bet kokios galimybės bent jau iš dalies mažinti turimus įsipareigojimus kreditoriams. Vienintelis būdas jam atsiskaityti su kreditoriais yra galimybė dirbti esant laisvėje. Be to, grįžus iš pataisos namų, jam bus itin sudėtinga susirasti bet kokį geriau mokamą darbą, tai kreditoriams sukels dar didesnių finansinių praradimų. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir už sukčiavimą (jeigu dėl šio nusikaltimo kasatorius nebus išteisintas) paskirti tokią bausmę, kuri subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta bausme neviršytų ketverių metų laisvės atėmimo bausmės trukmės, jos vykdymą atidėdamas maksimaliam terminui. Tokio pobūdžio bausmė atitiktų BK 41 straipsnyje keliamus bausmės tikslus, teisingumo principo įgyvendinimą ir užtikrintų kreditorių interesus.

2.13. Konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Be to, nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Šias aplinkybes taip pat turėtų įvertinti apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės paskyrimo ir būtino jos vykdymo atidėjimo. Kasatorius yra jauno amžiaus, dirba, išlaiko mažametį sūnų, nusikalstamų veikų darymo metu nebuvo teistas, nei šios bylos nagrinėjimo metu, nei po pirmojo nuosprendžio priėmimo nepadarė jokių naujų nusikalstamų veikų, tai savaime parodo baudžiamojo proceso reikšmingumą ir teigiamą įtaką kasatoriui. Jis stengiasi pasitaisyti ir taisosi, stengiasi atsitiesti psichologiškai.

2.14. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši nuostata nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar išskirtines aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). BK 62 straipsnyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, teismas gali paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu nustatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus, kokius neigiamus padarinius sukels realaus laisvės atėmimo bausmės kasatoriui paskyrimas, būtina taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas ir už visas nusikalstamas veikas paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes bei jas subendrinus paskirti ne didesnę kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant maksimaliam terminui.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir pateikė išsamius jų atmetimo motyvus.

3.2. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, jie patikrinti teisiamajame posėdyje ir įvertinti BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino atskirai ir gretino tarpusavyje, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir pateikė įrodymais pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas veikas, atmesdamas gynybos versiją, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

3.3. Teismų nustatyta, kad P. P. gavo iš nukentėjusiosios 137 000 Lt, už šiuos pinigus jis žadėjo savo įmonės vardu nupirkti žemės sklypus iš J. B., juos parduoti ir pinigus grąžinti, tačiau to nepadarė ir neketino to daryti, dalį šių pinigų – 75 800 Lt – jis grąžino nukentėjusiajai, o kitą dalį – 61 200 Lt (17 725 Eur) – išleido savo reikmėms. Nuteistasis nuo pat pradžių apgaudinėjo nukentėjusiąją, melagingai žadėdamas spręsti jos turtines problemas, dėl to jam buvo patikėti nukentėjusiosios pinigai. Siekdamas negrąžinti likusios dalies, P. P. teikė jai tikrovės neatitinkančią informaciją apie vykstantį bylinėjimąsi teismuose, laimėtas bylas, teikė nukentėjusiajai suklastotus teismų sprendimus. Kai nukentėjusioji pareikalavo, kad P. P. eitų su ja į teismą ir būtų išsiaiškinta, kodėl nevykdomi teismų sprendimai, jis prisipažino ją apgaudinėjęs ir, norėdamas išvengti pinigų grąžinimo, pas notarą pasirašė vekselį dėl 160 000 Eur sumos, teigdamas, kad iš J. B. pinigai bus gauti per savaitę, t. y. iki 2017 m. sausio 4 d. Akivaizdu, kad nei iki vekselio pasirašymo, nei po to P. P. nesiėmė jokių veiksmų, kad atgautų pinigus iš J. B., ir neketino to daryti. Tuo metu dėl P. P. jau buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl apgaule pasisavintų pinigų iš kitų asmenų, taigi jis suvokė, jog negalės grąžinti pinigų nukentėjusiajai, todėl, pasirašydamas vekselį, ir vėl ją apgavo, siekdamas išvengti pinigų grąžinimo.

3.4. Teismai padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistąjį su nukentėjusiąja nesiejo išimtinai tik civiliniai teisiniai santykiai, nes P. P. pažadai dėl žemės sklypų buvo melagingi, nuteistasis buvo įgijęs nukentėjusiosios pasitikėjimą, jo nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės dėl sklypų kainos, dėl pirkėjų ir pinigų grąžinimo tebuvo apgaulės forma, jis net nebandė tesėti savo pažadų. Gaudamas nukentėjusiosios pinigus sklypams pirkti, teikdamas jai suklastotus teismų sprendimus, pagal kuriuos jai neva priteistos pinigų sumos, o vėliau pasirašydamas vekselį, P. P. žinojo, kad jam reiškia pinigines pretenzijas ir kiti asmenys, kad jis negali verstis advokato praktika, kad neturi pinigų ir negalės jų grąžinti nukentėjusiajai. Teismų išvados dėl nuteistojo neteisėtų veikų kvalifikavimo yra teisingos.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, teisingai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Paskirta bausmė buvo bendrinama su kitu nuosprendžiu paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pridedant tik dalį paskirtos bausmės – vienerius metus laisvės atėmimo. Teismas atsižvelgė į nuteistąjį apibūdinančius duomenis, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir tinkamai individualizavo bausmę, bausmės rūšis ir dydis yra adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai ir nėra pagrindo ją švelninti. Paskirtos subendrintos penkerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio nuostatas negali būti atidėtas.

4. Atsiliepimu nukentėjusioji M. H. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusioji nurodo:

4.1. 2005–2007 m. nukentėjusioji buvo apgauta savo buvusio sutuoktinio E. G., kuris pasisavino ir iššvaistė jos vardu iš banko ir kitų asmenų gautus pinigus, taip padarė jai labai didelę turtinę žalą. Dalis E. G. veiksmų pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas nukentėjusiosios vardu, 2006 m. birželio 6 d. sudarė su J. B. preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, pagal kurią įpareigojo ją (nukentėjusiąją) nupirkti iš J. B. nekilnojamąjį turtą – iš viso 8 žemės sklypus, ir pagal šią sutartį sumokėjo J. B. dalinį (avansinį) mokėjimą – 370 000 Lt (107 159,41 Eur) jai priklausančių pinigų. Sužinojusi apie šią sutartį ir neketindama prisiimti joje nurodytų įsipareigojimų, 2006 m. birželio 6 d. preliminariąją sutartį ji nutraukė ir 2008 m. vasario 8 d. su J. B. sudarė susitarimą, pagal kurį J. B. pareikalavo sumokėti 30 000 Lt kaip žalą už sutarties nutraukimą. Šio susitarimo 5 punkte nurodyta, kad J. B. įsipareigoja 340 000 Lt (98 470,81 Eur) grąžinti nukentėjusiajai per 2 mėnesius po to, kai jis parduos 8 žemės sklypus bet kokiems tretiesiems asmenims už ne mažesnę, nei nurodyta 2006 m. birželio 6 d. preliminariojoje sutartyje, kainą.

4.2. Siekdama sumažinti patirtus nuostolius dėl E. G. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusioji kreipėsi į advokato V. P. kontorą (filialas Vilniuje) ir 2008 m. kovo 12 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokato padėjėju P. P., pagal kurią P. P. įsipareigojo jai teikti teisines konsultacijas ir kitokias teisines paslaugas. Taip susipažino ir pradėjo bendrauti su P. P., kuris sudarė kompetentingo, veiklaus teisininko įvaizdį ir, teikdamas teisines konsultacijas, siūlė vienokius ar kitokius teisinius sprendimų būdus. Kadangi teisinių reikalų nukentėjusioji neišmano, be to, Lietuvoje būdavo retai (nuo 1996 m. iki šiol jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje), iš esmės visus teisinius klausimus buvo pavedusi tvarkyti P. P.. Jis atstovavo jai ikiteisminiame tyrime dėl E. G. nusikalstamų veiksmų, teismuose nagrinėjamose civilinėse bylose ir santykiuose su kitais asmenimis. Tuo metu ji manė, kad P. P. tinkamai atstovauja jos interesams, todėl jis buvo įgijęs jos pasitikėjimą. P. P. taip pat ėmėsi tvarkyti teisinius reikalus, susijusius su sutartimis, sudarytomis su J. B.. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, šie teisiniai reikalai buvo tik pretekstas išvilioti iš nukentėjusiosios pinigus ir panaikinti J. B. turtinę prievolę, t. y. padaryti nusikaltimus, nurodytus BK 182 straipsnio 2 dalyje.

4.3. 2008 m. vasario 8 d. susitarimo 5 punkto sąlygos įvykdymas buvo susietas su sklypų pardavimu, tačiau dėl tuo metu ištikusios finansinės krizės sklypai nebuvo parduoti. 2013 m. gegužės mėn. P. P. ją informavo, kad Lietuvoje padėtis vis dar sunki, sklypai parduodami sunkiai, ir pasiūlė išpirkti dalį J. B. sklypų. Pagal P. P. planą, sklypai turėjo būti perkami už nukentėjusiosios pinigus P. P. įmonės vardu, tam ji turėjo pervesti į P. P. nurodytą sąskaitą pinigus, įsigyti sklypai turėjo būti parduoti pirkėjams, kuriuos, kaip tvirtino P. P., jis jau buvo suradęs. Sutvarkęs visus teisinius dalykus (sutarčių sudarymas, registravimas ir kt.), P. P. turėjo jai grąžinti pinigus – tiek, už kiek jie būtų parduoti, taip sumažindamas nukentėjusiosios patirtus nuostolius dėl E. G. veiksmų iššvaistant jos turtą ir prisidėdamas prie 2008 m. vasario 8 d. susitarimo 5 punkto sąlygos įvykdymo. P. P. tvirtinimu, turėjo būti perkami 4 sklypai. Kadangi sklypai priklausė J. B. ir jų priverstinį pardavimą vykdė antstolis, už sklypus pinigai, anot P. P., pervedami ne J. B., o į antstolio depozitinę sąskaitą.

4.4. Nukentėjusioji su šiuo P. P. planu sutiko, nes jis buvo įgijęs jos pasitikėjimą tvarkydamas kitus teisinius reikalus (kaip paaiškėjo vėliau – irgi tik dėl akių), be to, jis teigė jau turintis pirkėjus ir visas šis procesas truks tik apie mėnesį. Pagal šį planą 2013 m. gegužės–birželio mėn. ji per keturis kartus pervedė P. P. 137 000 Lt (129 000 Lt už sklypus ir 8000 Lt už ekspertizę, kuri, P. P. teigimu, turi būti atlikta prieš parduodant sklypus). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad P. P. jokių sklypų neketino pirkti ir nepirko, taip apgaule iš nukentėjusiosios įgydamas 137 000 Lt. Dalį šių pinigų – 75 800 Lt – P. P. 2013 m. birželio–lapkričio mėn. jai grąžino, o likusios dalies – 61 200 Lt negrąžino. Taip apgaule nukentėjusiajai buvo padaryta turtinė žala.

4.5. Iš šių aplinkybių matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir P. P. nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, nes ji jam jokių pinigų neskolino. Pirmosios instancijos teisme P. P. pripažino visas nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Teismai pagrįstai konstatavo, kad P. P. neketino pirkti sklypų, kad nurodė nukentėjusiajai tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl sklypų kainos, pirkėjų, pinigų grąžinimo, kad visa ši istorija apie sklypų išpirkimą ir nukentėjusiajai finansinės naštos dėl E. G. nusikalstamų veiksmų sumažinimo buvo tik būdas apgaule išvilioti iš jos pinigus. P. P. panaudojo apgaulę 137 000 Lt iš nukentėjusiosios gauti, t. y. padarė sukčiavimą.

4.6. P. P. kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusioji buvo jam skolinga ir netgi dar didesnę pinigų sumą, kad P. P. ją informavo apie savo finansines problemas, kurios lėmė grąžinimą, neatitinka tikrovės. Nukentėjusioji niekada nebuvo skolinga kasatoriui, apie reikalavimo perleidimo sutartį, kurią jis neva pasirašė su UAB „As“, nieko nežinojo ir nežino iki šiol. Tokios skolos ir sutarties egzistavimas yra P. P. išgalvotas. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, jokių dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes, P. P. nepateikė viso bylos proceso metu.

4.7. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios motinos taip pat neatitinka tikrovės. Jis neatstovavo jos motinai jokiame teismo procese, motinos vardu nepasirašė taikos sutarties ir nemokėjo jokių motinos skolų UAB „Ar“ ar kitiems asmenims. Net jeigu taip būtų buvę, tai nebūtų susiję su nukentėjusiąja ir tai nebūtų galėję pateisinti nusikaltimo prieš ją. Kasatorius pasinaudojo ne tik nukentėjusiosios pasitikėjimu juo kaip teisininku, bet ir visa informacija, kuria disponavo atlikdamas savo pareigas, ir, melagingai tvirtindamas, kad nukentėjusiosios perduotus pinigus panaudos žemės sklypams pirkti ir jos finansinei naštai dėl buvusio sutuoktinio padarytų veiksmų mažinti, išviliojo iš jos 137 000 Lt, nors žinojo, kad jokių sklypų nepirks ir gautų pinigų nepanaudos jos finansinei naštai mažinti.

4.8. Nepatvirtina buvus civilinius teisinius santykius ir vekselio pasirašymas. Šį dokumentą kasatorius surašė darkart mėgindamas apgauti nukentėjusiąją, kad byla su J. B. vyksta ir vyksta sėkmingai, nors jokios bylos nebuvo. Šio vekselio P. P. neketino vykdyti.

4.9. Kasatoriui teismai paskyrė savo rūšimi ir dydžiu tinkamą bausmę. Tai itin ciniškas nusikaltimas, sukėlęs nukentėjusiajai didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus. P. P., pasinaudodamas jos suteikta informacija apie buvusio sutuoktinio padarytus nusikaltimus, žinodamas jos sunkią padėtį, vietoj pagalbos sukėlė jai dar didesnę finansinę ir moralinę naštą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo P. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumas, nesutinkama su jo paties ir nukentėjusiosios parodymų atliktu vertinimu ir pateikiama sava įvykio aplinkybių versija, paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir nurodomų BPK pažeidimų

7. Kasatorius nurodo, kad teismai negalėjo jo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nenustatė apgaulės panaudojimo ir tiesioginės tyčios. Nuteistojo teigimu, tarp jo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę civiliniai teisiniai (paskoliniai) santykiai ir vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nukentėjusioji galėjo prisiteisti negrąžintą skolą civilinio proceso tvarka. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

8. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016).

9. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. BK 182 straipsnio dispozicija nenustato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017).

10. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). Tačiau kai bylose nustatoma, kad įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017).

11. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Kaip ir bendru atveju, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016).

12. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015).

13. Baudžiamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. H. materialiai nukentėjo nuo buvusio sutuoktinio E. G. veiksmų, kai šis, veikdamas jos vardu, sudarė su J. B. preliminariąją sutartį dėl jam priklausančių 8 žemės sklypų pirkimo ir pardavimo, pagal kurią E. G. sumokėjo J. B. 370 000 Lt (107 159,41 Eur) avansą M. H. priklausančiais pinigais. M. H., sužinojusi apie tai, neketindama prisiimti sutartyje nurodytų įsipareigojimų, šią sutartį nutraukė ir 2008 m. vasario 8 d. su J. B. sudarė susitarimą, pagal kurį J. B. įsipareigojo parduoti minėtą nekilnojamąjį turtą ir per 2 mėnesius grąžinti M. H. 340 000 Lt (98 470,81 Eur). Netrukus po to – 2008 m. kovo 12 d. – M. H. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su P. P. kaip advokato padėjėju, pagal kurią P. P. įsipareigojo teikti M. H. teisines konsultacijas ir kitokias teisines paslaugas, atstovauti jai teisėsaugos institucijose, teismuose (civilinėse bylose) ir santykiuose su kitais asmenimis. P. P. atstovavo M. H. interesams ikiteisminiame tyrime dėl E. G. nusikalstamų veiksmų, taip pat civilinėse bylose ir kt. Taip P. P. įgijo M. H. pasitikėjimą ir piktnaudžiaudamas juo 2013 m. gegužės mėn. pasiūlė M. H. už jos pinigus išpirkti dalį J. B. priklausančių žemės sklypų P. P. įmonės vardu bei melagingai nurodė, kad yra suradęs potencialius šių žemės sklypų pirkėjus. P. P. nutylėjus savo tikruosius ketinimus nepirkti žemės sklypų, o apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą (M. H. pinigus), M. H. juo patikėdama sutiko su pasiūlymu ir 2013 m. gegužės 29 d., birželio 4 ir 5 d. banko pavedimais pervedė ir vieną kartą perdavė grynaisiais pinigus P. P. žemės sklypams pirkti, iš viso 137 000 Lt (39 677,94 Eur). P. P. dalį gautų pinigų – 75 800 Lt (21 953,20 Eur) 2013 m. birželio–lapkričio mėn. grąžino M. H., o kitą dalį – 61 200 Lt (17 724,75 Eur) panaudojo savo reikmėms. 2014 m. birželio 20 d. P. P. elektroniniame laiške, adresuotame M. H., detaliai išdėstė žemės sklypų pirkimo iš J. B. ir šių žemės sklypų pardavimo P. P. rastiems pirkėjams eigą, nurodė konkrečias sumas, kiek kainuos žemės sklypus nupirkti iš antstolio (73 600 Lt), konkrečias datas, kada bus sudarytas sandoris (2013 m. birželio 3 d.), konkrečias sumas, kurias sumokės P. P. būsimi žemės sklypų pirkėjai (15 000 Lt avansas ir 115 000 Lt žemės sklypų pardavimo kaina), ir kiek kainuos šių žemės sklypų vertinimas (7200 Lt). Po to, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. vasario 22 d. – gruodžio 23 d. laikotarpiu, siekdamas negrąžinti M. H. iš jos apgaule įgytų pinigų – 61 200 Lt (17 724,75 Eur), gamino kaltinime nurodytus netikrus dokumentus – neegzistuojančius teismų sprendimus, juos pasirašė ir siuntė elektroniniu paštu M. H., taip pat rašė procesinius dokumentus (atskirąjį skundą dėl neegzistuojančios teismo nutarties, pareiškimą teismui privataus kaltinimo tvarka bei prašymą teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neegzistuojančioje civilinėje byloje), juos siuntė M. H. pasirašyti, o šiai grąžinus pasirašytus, kompiuterine įranga pagamino netikrus teismų naudojamus dokumentų registracijos spaudus su įrašu „GAUTA“ su datomis ir registracijos numeriais bei parašu, juos uždėjo ant minėtų dokumentų ir nusiuntė M. H. elektroniniu paštu.

14. Teismai tokius P. P. neteisėtus veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį (BK 300 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio taikymas neskundžiamas, todėl teisėjų kolegija dėl šios dalies nepasisako).

15. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad P. P. neteisėti veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. P. P. sukčiavimas objektyviai reiškėsi pažadu už nukentėjusiosios pinigus nupirkti iš J. B. dalį žemės sklypų, juos parduoti P. P. surastiems pirkėjams ir pinigus už parduotus sklypus grąžinti nukentėjusiajai, taip sumažinant dėl E. G. veiksmų patirtą žalą. Tačiau P. P. tuo pažadu tik pridengė savo ketinimą įgyti nukentėjusiosios turtą. Būtent nežinojimas tikrųjų kasatoriaus ketinimų ir pasitikėjimas juo kaip teisininku, kuris atstovavo jai ikiteisminiame tyrime ir civilinėse bylose dėl E. G. veiksmų, lėmė, kad nukentėjusioji perdavė savo pinigus P. P., nes buvo įsitikinusi, kad jis įvykdys pasiūlytą planą sumažinti jos turtinius nuostolius. Kaip minėta, dalį pinigų (75 800 Lt (21 953,20 Eur) P. P. nukentėjusiajai grąžino, o likusią dalį – 61 200 Lt (17 724,75 Eur) netesėtai apgaule įgijo. Visi pirmiau aprašyti P. P. veiksmai rodo, kad ketinimas apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, savo naudai užvaldyti nukentėjusiajai priklausantį turtą susiformavo dar iki turto įgijimo momento. Kasatorius, teikdamas M. H. pasiūlymą už jos pinigus nupirkti iš J. B. žemės sklypus, iš anksto žinojo, kad nevykdys prisiimtų įsipareigojimų, nes pasiūlymo nukentėjusiajai pateikimo metu pirkėjų žemės sklypams pirkti nebuvo suradęs ir vėliau neatliko jokių veiksmų savo pažadui įvykdyti. Teismai, įvertinę P. P. nusikalstamų veiksmų pobūdį, pastangas pasiekti norimą tikslą, padarė pagrįstą išvadą, kad jis, darydamas šią nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad P. P. suvokė turtinės naudos gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

16. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusioji dar ilgai nesuprato buvusi apgauta, kasatorius net iki 2016 m. gruodžio 30 d. ją apgaudinėjo, nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad žemės sklypai iš J. B. nupirkti, kad konkrečiu laiku už sutartą sumą jie bus parduoti ir nukentėjusioji atgaus pinigus, vėliau pradėjo siųsti suklastotus teismų sprendimus, neva patvirtinančius apie sėkmingą bylinėjimąsi teismuose, laimėtas bylas, teikė nukentėjusiajai suklastotus teismų sprendimus ir kt. Visa tai kasatorius darė, siekdamas nukentėjusiajai sukurti iliuziją, kad bylinėjimasis vyksta sėkmingai, pinigai iš J. B. priteisti ir turi būti pervesti nukentėjusiajai. Tik 2016 m. gruodžio 30 d. nukentėjusiajai grįžus į Lietuvą ir pradėjus aiškintis, kodėl nevykdomas teismo sprendimas, P. P. prisipažino ją apgaudinėjęs ir klastojęs dokumentus. Tai, kad P. P. pasiūlė M. H. pas notarą surašyti vekselį kaip garantą, jog savaitės laikotarpiu iš J. B. jai bus grąžinti pinigai, tačiau, kaip ir prieš tai, nesiėmė jokių veiksmų pinigams iš J. B. atgauti, rodo, jog pinigų jis neketino grąžinti, ir patvirtina nusikalstamą, o ne civiliniais teisiniais santykiais apibrėžtą disponavimą nukentėjusiosios pinigais. Beje, vekselio pasirašymo metu kasatorius nuslėpė nuo nukentėjusiosios, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl apgaule pasisavintų pinigų iš kitų asmenų, tai dar kartą patvirtina, kad jis suvokė, jog negalės grąžinti pinigų nukentėjusiajai, todėl vekselio pasirašymas yra apgavystė, siekiant išvengti pinigų grąžinimo.

17. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiosios susiklostę santykiai negali būti pripažįstami civiliniais teisiniais santykiais, nes P. P., turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti susitarimo, klaidino nukentėjusiąją dėl tikrųjų savo ketinimų, buvo nesąžiningas, naudojo apgaulę, kuri buvo esminė nukentėjusiajai apsisprendžiant perduoti pinigus. Nagrinėjamu atveju sudaryto žodinio sandorio negalima pripažinti teisėtu civiliniu sandoriu ir dėl to, kad nukentėjusioji jo sudarymo metu neišreiškė valios prarasti turtą kaltinime nustatytomis aplinkybėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad tolesni P. P. neteisėti veiksmai – apgaudinėjimas atliekant įvairias manipuliacijas, pasitelkiant įvairias priemones (rašant tikrovės neatitinkančius laiškus dėl žemės sklypų pirkimo ir pardavimo, siunčiant elektroniniu paštu suklastotus dokumentus, kitus procesinius dokumentus su juridinių asmenų padirbtais spaudais, inicijuojant vekselio surašymą, nuslepiant faktą, kad yra skolingas daugeliui kreditorių) – buvo daromi tam, kad būtų sukurtas apgaulingas įspūdis, jog jis vykdo savo pažadus nukentėjusiajai, kartu iš esmės pasunkindamas nukentėjusiajai pažeistų turtinių teisių gynimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Taigi konstatuotina, kad minėti P. P. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius. Todėl darytina išvada, kad P. P. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

18. Kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimais dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo, nurodo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šis teiginys deklaratyvus, nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais.

19. Abiejų instancijų teismai išnagrinėjo bylą, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Teismai aiškinosi nusikalstamų veikų, tarp jų ir sukčiavimo, padarymo aplinkybes ir savo išvadas dėl P. P. kaltės grindė ištirtų ir visapusiškai įvertintų bylos įrodymų visuma. Tai, kad bylą nagrinėję teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

20. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje nuodugniai aiškinosi nuteistojo iškeltą versiją apie nukentėjusiosios motinos skolos padengimą savo lėšomis bei nukentėjusiosios skolos bendrovei „As“ perėmimą. Tačiau nuteistojo nurodomas aplinkybes nukentėjusioji neigė, byloje nėra ir per visą bylos procesą jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nebuvo gauta.

Dėl bausmės

21. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, už visas nusikalstamas veikas paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ir, jas subendrinęs, paskirti ne didesnę kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant maksimaliam terminui.

22. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).

23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. P. bausmes, atsižvelgė į tai, kad P. P. padarė tyčinius nusikaltimus, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, anksčiau neteistas, taip pat į turtinę padėtį, kuri šiuo atveju lėmė ne baudos, o arešto bausmės paskyrimą už nusikaltimus, nurodytus BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nurodytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad už padarytus nusikaltimus skirtinos bausmės, neviršijančios straipsnių sankcijose nurodytų bausmių vidurkio: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį – atitinkamai po 40 parų arešto.

24. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, teisingai įvertino visas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė; paskirtos bausmės rūšis ir dydis yra adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodyta tik laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas už šį sunkų nusikaltimą skyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos trukmė neviršija straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės vidurkio (trejų metų dešimties mėnesių ir 15 dienų). Taigi bausmė už šį padarytą nusikaltimą paskirta laikantis BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų. Ši bausmė, kaip ir bausmės, paskirtos už nusikaltimų, nurodytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje, padarymą, atitinka bausmių tikslus ir nėra pagrindo teigti, kad jos būtų neproporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir todėl neteisingos.

26. Pasisakant dėl galutinės subendrintos penkerių metų laisvės atėmimo bausmės, svarbu pažymėti, kad, subendrinus bausmes, paskirtas už padarytus nusikaltimus, buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, buvo sumažinta vienu trečdaliu (vieneriais metais). Reikšminga tai, kad, bendrindamas šią bausmę (dvejus metus laisvės atėmimo) su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme ir 3766 Eur (100 MGL dydžio) bauda, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie griežčiausios bausmės ketverių metų laisvės atėmimo pridėjo tik dalį – vienerius metus – laisvės atėmimo bausmės. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad P. P. paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra adekvati ir proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms bei kaltininko asmenybei. Ši bausmė teisės taikymo aspektu atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, užtikrina BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų ir teisingumo principo įgyvendinimą.

27. BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo atvejus. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra nors viena iš papildomų sąlygų, nurodytų 1–6 punktuose.

28. Nagrinėjamu atveju P. P. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, ir visiškai ar iš dalies neatlygino nukentėjusiajai padarytos žalos, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtų bausmių švelninimo BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalių pagrindu nebuvo teisinio pagrindo.

29. Nėra sąlygų taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kasaciniame skunde nurodomi nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys (jaunas, augina mažametį sūnų, nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, po nuosprendžių priėmimo daugiau nenusikalto) bei argumentai, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę bus pažeisti nukentėjusiosios šioje byloje ir nukentėjusiųjų kitoje byloje interesai, atimta galimybė teikti vaikui išlaikymą, savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės negali būti laikomos tokiomis išskirtinėmis, kurioms esant turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

30. Nesant baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių ir galutinės subendrintos bausmės, nėra teisinio pagrindo svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo P. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis