Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-303/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01317-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.3.
2.1.2.9.
2.3.4.9. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam S. P. ir jo gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžiu S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų. Iš S. P. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2 444,87 Lt (708,08 Eur) N. P. gydymosi išlaidoms atlyginti, nukentėjusiesiems A. M. – 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinei ir 6 323,73 Lt (1831,48 Eur) turtinei žalai atlyginti bei M. Z. – 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nuosprendis pakeistas ir iš S. P. priteista nukentėjusiajai A. M. 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nuteistojo S. P. ir jo gynėjo advokato Šarūno Vilčinsko, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. M., prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. P. nuteistas už tai, kad nužudė savo šeimos narį – sugyventinę, o būtent: nuo 2012 m. spalio 30 d. 20.00 val. iki lapkričio 1 d. 21.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo sugyventine N. P. metu tyčia kumščiais sudavė jai ne mažiau kaip 21 smūgį į įvairias kūno vietas: galvą, veidą, krūtinę, pilvą, nugarą, rankas ir kojas, ir taip padarė N. P. sužalojimus: poodines kraujosruvas kairės krūties viršutiniame išoriniame kvadrante, pilve, nugaroje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje, nubrozdinimus nugaroje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, krūtinės dešinėje ir kairėje pusėse, abejose blauzdose, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose kairėje momeninėje srityje, poodinę kraujosruvą smakro kairėje, kraujosruvą viršutinėje lūpoje; dėl to kraujas nutekėjo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje momeninėje skiltyje ir išsiliejo po kietuoju smegenų dangalu virš galvos smegenų pusrutuliu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju dangalu, smegenų pabrinkimu, smegenų koma, progresuojančiu širdies ir kvėpavimo nepakankamumu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nukentėjusioji 2012 m. lapkričio 2 d. 23.30 val. ligoninėje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme kitos sudėties teisėjų kolegijai.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą, t. y. jis nesutinka su nusikaltimo kvalifikacija ir nukentėjusiesiems priteistais civiliniais ieškiniais. Anot nuteistojo, jo sugyventinės mirtis buvo tik nelaimingas atsitikimas, už kurį jis nepagrįstai nuteistas. Be to, abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio ir BPK 7 straipsnio nuostatas, nes, anot kasatoriaus, parodė nepalankų požiūrį į profesoriaus A. Garmaus ir docento R. Šumausko konsultacinę išvadą Nr. A-KI-224-49 ir nepagrįstai atmetė gynybos prašymą teisme apklausti šiuos teismo medicinos specialistus. Dėl to kasatorius teigia, kad bylą išnagrinėjo šališki teismai, nes šių specialistų parodymai nebuvo įvertinti ir palyginti su specialisto S. Laimos parodymais. Be to, taip pažeista ir jo teisė teikti įrodymus. Aptardamas teismo medicinos specialistų A. Garmaus, R. Šumausko ir S. Laimos išvadas, pažymėdamas pirmosios instancijos teisme duotus greitosios pagalbos gydytojo S. M. (S. M.) parodymus, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai neišsiaiškino, kurie sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti dar iki įvykio, kada buvo suduotas mirtinas smūgis, kiek ir kokių smūgių sudavė kasatorius ir kuris iš jų buvo pavojingas gyvybei. Juolab kad teismo medicinos specialisto S. Laimos išvadoje nurodyti sužalojimai – padaryti tiek iki įvykio, tiek įvykio metu – „suplakti į vieną visumą“, t. y. nurodyti kaip padaryti vienu metu. Taip teismai nepašalino prieštaravimų, esančių minėtose teismo medicinos specialistų išvadose, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, anot kasatoriaus, dar nurodė ir „ką A. Garmus ir R. Šumauskas būtų teisme patvirtinę“. Skunde teigiama ir tai, kad nors teismai nurodė, jog S. Laimos išvada techniškai yra ydinga, tačiau nepaneigė A. Garmaus ir R. Šumausko išvadose nurodyto sužalojimo (14 x 13 x 02 cm dydžio kraujosruvos) padarymo būdo tik rotaciniu judesiu, nes neišsiaiškino, kaip galėjo susidaryti tokio dydžio sužalojimas. Anot kasatoriaus, vien tik nesutikimas su A. Garmaus ir R. Šumausko išvadomis, nesudaro pagrindo netikėti šiais specialistais. Juolab kad byloje yra pateikta informacija apie tai, jog smegenų sumušimas gali būti aptiktas net po kelių mėnesių. Kasatoriaus nuomone, teismų šališkumą patvirtina ir atsisakymas išreikalauti medicininius duomenis iš visų medicinos įstaigų, kuriose buvo gydoma N. P.. Anot kasatoriaus, šie duomenys patvirtintų jo pozityvius santykius su nukentėjusiąja, rūpinimąsi ja ir tai, kad jis neturėjo jokio motyvo ją nužudyti. Skunde aptardamas N. P. gyvenimo būdą, santykius su jos sūnumi ir motina, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai netyrė jo (nuteistojo) santykių su nukentėjusiąja – taigi neišsiaiškino ir nusikaltimo subjektyviųjų požymių. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką.
Nuteistojo S. P. kasacinis skundas netenkinamas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Todėl nuteistojo skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą iš esmės motyvuoja ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo medicinos specialistų išvadas, iš kurių vienos, anot kasatoriaus, įvertintos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o kita (konsultacinė) liko neįvertinta. Tokie skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pats atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies 3 punkte, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Priešingai nei teigia nuteistasis, skundžiamuose teismų sprendimuose atidžiai ir kruopščiai išnagrinėtos bei įvertintos kasatoriaus ginčijamos teismo medicinos specialisto S. Laimos išvados, kuriose aiškiai nurodyti nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai ir nustatyta, kurie iš jų buvo nukentėjusiosios mirties priežastis. Prie bylos pridėta specialistų A. Garmaus ir R. Šumausko konsultacinė išvada taip pat buvo tiriama, lyginama su kitais byloje surinktais įrodymais ir vertinama visų įrodymų kontekste. Abiejų instancijų teismai konsultacinę specialistų išvadą argumentuotai aptarė, pasisakė dėl jos įrodomosios reikšmės. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad aptariamoje konsultacinėje išvadoje nepasisakyta dėl itin svarbios bylos aplinkybės – nukentėjusiosios mirties priežasties. Tačiau sprendžiant iš gynybos prašymo pateikti konsultacinę išvadą turinio, minėtiems specialistams toks klausimas nebuvo formuluotas. Kita vertus, viso proceso metu nei nuteistasis, nei gynyba neprašė teismų atlikti veiksmų, nurodytų BPK 286 straipsnio 1 dalyje, o teismams, nenustačius BPK 284 straipsnyje nurodytų aplinkybių, nebuvo teisinio pagrindo į posėdžius kviesti konsultacinę išvadą surašiusius specialistus. Kaip jau prieš tai minėta, specialisto išvada, kaip vienas iš bylos įrodymų, yra vertinama visų byloje surinktų duomenų visete, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje, o klausimas, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su tokiomis abiejų instancijų teismų išvadomis bei konstatuoti, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
Priešingai nei teigia kasatorius, pagal byloje nustatytas aplinkybes S. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, t. y. tyčia neteisėtai atėmė savo artimojo giminaičio ar šeimos nario gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (t. y. be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas ir numatomas veikos padarinys. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428/2013">2K-428/2013</a>). Be to, nužudymas yra tyčinis nusikaltimas ir baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą taikoma tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad S. P. nuo 2012 m. spalio 30 d. iki lapkričio 1 d. tarpusavio konflikto su savo sugyventine N. P. metu tyčia sudavė jai rankomis smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ne mažiau kaip tris smūgius – į veidą bei galvą, ir taip padarė jai galvos sumušimą, dėl kurio kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu. Būtent dėl šio sužalojimo atsiradusių padarinių nukentėjusioji 2012 m. lapkričio 2 d. ligoninėje mirė. Taigi tarp S. P. veiksmų ir kilusių padarinių – N. P. mirties – būtinasis priežastinis ryšys byloje nustatytas. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad S. P., suduodamas smūgius savo šeimos nariui į galvą – itin gyvybiškai pavojingą kūno vietą, neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad savo veiksmais gali atimti jai gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi byloje nustatyta, kad S. P. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, t. y. savo sugyventinei gyvybę atėmė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje kaltės forma nustatyta tinkamai aiškinant bei taikant BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas. Juolab kad nagrinėjamoje byloje tyčios konstatavimas ir tokios tyčios argumentavimas neprieštarauja ir teismų praktikai nužudymų bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-27/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-27/2009">2K-27/2009</a>, 2K-P-247/2009 ir kt.). Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad S. P. baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas – pritaikytas netinkamai. Priešingai nei teigia kasatorius, visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti ir teismų sprendimuose jie pakankamai motyvuotai bei argumentuotai atskleisti.
Dėl kasatoriaus argumentų teismo šališkumo klausimu
Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai, netenkindami jo ir jo gynėjo prašymo apklausti teismo medicinos specialisto konsultacines išvadas pateikusius specialistus ir nesurinkdami medicininių dokumentų iš visų įstaigų, kuriose anksčiau buvo gydoma nukentėjusioji, parodė šališkumą.
Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais būtina vadovautis viso baudžiamojo proceso metu, nesvarbu, kokia šio proceso stadija. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankų sprendimą ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Teismo šališkumas gali būti susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tinkamas nešališkumo principo baudžiamajame procese įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2014">2K-49/2014</a>). Taip pat pažymėtina, kad konstatuojant nešališkumo principo pažeidimą nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008 ir kt.). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-425/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-425/2012">2K-425/2012</a>, 2K-486/2014 ir kt.).
Nagrinėjamos bylos duomenys neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netenkindami pirmiau minėtų nuteistojo prašymų, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. P. ir jo gynėjas teisėjų kolegijoms ar atskiriems kolegijų teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu iš BPK 58 straipsnyje numatytųjų, nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Tai, kad teismai netenkino jo prašymų ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynyba, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališki teismai, kurie padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad S. P. kasacinio skundo argumentas dėl teismų šališkumo nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 332 straipsnio 5, 7 dalys). Šis teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (tarp jų ir dėl kasaciniame skunde keliamo klausimo dėl BPK 7 straipsnio nuostatų taikymo), nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus ir jo gynėjo pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija inter alia (be kita ko) atkreipia kasacinio skundo autoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas kasaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės dėl nesurinktų ir neištirtų naujų įrodymų – medicininių dokumentų iš visų medicinos įstaigų, kuriose anksčiau buvo gydoma nukentėjusioji, iš tiesų nenagrinėjo, nes toks prašymas nebuvo keliamas nei nuteistojo apeliaciniame skunde, nei pareikštas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Todėl šie kasacinio skundo argumentai negali būti ir kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 328 straipsnio 4 punktai), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nepadarė.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiesiems priteistais civiliniais ieškiniais neturtinei žalai atlyginti. Kolegija neturi jokio pagrindo pritarti tokiam kasacinio skundo teiginiui ir pažymi, kad neturtinės žalos dydis pats savaime yra fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar teismai įvertino visus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus ir ar nepažeidė procesinių nuostatų, sprendžiant civilinio ieškinio išsprendimo klausimus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji ir juos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, kartu šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.
Patikrinusi teisės taikymo aspektu žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus dėl nukentėjusiesiems A. M. ir M. Z. padarytos neturtinės žalos, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, nukentėjusiesiems sukeltus padarinius), vertindami jų visumą. Kasaciniame skunde akcentuojamas nužudytosios N. P., anot kasatoriaus, netinkamas gyvenimo būdas nemažina jos gyvybės vertės žmogiškąja prasme. Nėra konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima tiksliai pasverti išgyvenimų ir dvasinio skausmo dydį beprasmiškai žuvus dukrai, motinai ar kitam artimam asmeniui. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, priteisdami kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 50 000 Lt neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, iš esmės nenukrypo nuo teismų praktikos pavyzdžių analogiškose nužudymo bylose nustatant neturtinės žalos dydį, t. y. įstatymo taikymo aspektu šis klausimas išspręstas nepažeidus įstatymo reikalavimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Gintaras Goda
Audronė Kartanienė
