Baudžiamoji byla Nr. 2K–117-303/2015
Teisminio proceso Nr. 1-81-2-00057-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.20.6.
2.6.5.
2.6.7.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6 500 Lt, t. y. 1 882 Eur) dydžio bauda.
Nukentėjusiosios V. P. civilinis ieškinys atmestas.
Iš nuteistosios R. V. nukentėjusiajai V. P. priteista 2 658,50 Lt (769,95 Eur) advokato paslaugoms apmokėti.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 7 d. nutartis, kuria nuteistosios R. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. V. nuteista už tai, kad pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą: 2012 m. vasario 6 d. pateikė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui pareiškimą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žinomai nebūtų nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, – dokumento, t. y. 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedimo tikrinti Nr. 35-147, suklastojimo, BK 228 straipsnio 1 dalyje – dėl piktnaudžiavimo tarnyba bei BK 237 straipsnio 1 dalyje – dėl nusikalstamos veikos slėpimo. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012 m. kovo 13 d. 14.00 val. Šiauliuose, Dvaro g. 90 esančiose Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pranešė apie žinomai nebūtus nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, – dokumento, t. y. 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedimo tikrinti Nr. 35-147, suklastojimą, BK 228 straipsnio 1 dalyje – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.
Kasaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta nusikalstama veika.
Kasatorės teigimu, teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai taikė BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 236 straipsnio 1 dalį ir nuteisė už nusikaltimą, kurio ji nepadarė. Teismų išvados neatitinka byloje surinktų įrodymų. Jos argumentuojamos atskirais fragmentais, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio ir įrodymų vertinimui svarbių detalių, pirmenybė teikiama ne bylos įrodymų visetui, jų tarpusavio sugretinimui ir palyginimui. Be to, nemotyvuotai atmesti ir nutylėti reikšmingi kasatorę teisinantys įrodymai.
Nuteistosios nuomone, teismai netinkamai konstatavo kaltės požymį. Aplinkybių visuma rodo, kad ji sąžiningai klydo, o tokį suklydimą lėmė netinkamas mokesčių administratoriaus veikimas, taip pat ilgas delsimas pateikti 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedimą tikrinti Nr. 35-174 ir tai, kad darbuotojas už ją padarė įrašą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl subjektyviųjų požymių (kaltės) pateikiant 2012 m. vasario 6 d. pareiškimą generaliniam prokurorui bei 2012 m. kovo 13 d. pareiškimą Šiaulių apygardos prokurorui yra prieštaringos.
Kasatorės teigimu, teismai nutylėjo ir neanalizavo jos, kaip mokesčių mokėtojos, santykių su mokesčių administratoriumi nuo 2010 m. gruodžio 17 d., susirašinėjimo su mokesčių administratoriumi turinio, mokesčių administratoriaus darbuotojų elgesio. Iš jos ir mokesčių administratoriaus susirašinėjimo istorijos matyti, kad su 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedimo tikrinti Nr. 35-174 originalu ji susipažino tik 2011 m. spalio 10 d., t. y. beveik po metų nuo jo surašymo ir rankraštinių įrašų jame įrašymo. Todėl po daugelio prašymų pamačiusi ne savo ranka padarytus įrašus (2010 m. gruodžio 17 d. Pavedime tikrinti Nr. 35-174 už kasatorę „2011-01-11“ datą, įrašė mokesčių administratoriaus darbuotoja V. P., tai pateikdama, kaip kasatorės įrašą) bei įvertinusi valstybinės mokesčių inspekcijos elgesį su ja (klaidos nurodant, kad patikrinimas bus atliekamas prieš jos sutuoktinį, nors pranešimas adresuotas jai, ilgas delsimas įteikti Pavedimą tikrinti Nr. 35-174, šio Pavedimo tik trečio lapo atsiuntimas), buvo įsitikinusi, kad Pavedimo pirmajame lape rankraštiniai įrašai „R. V. 2011-01-03“ bei jos parašas padaryti ne jos ranka. Teismai nevertino ir to, kad liudytojas A. V. patvirtino jos parodymus, jog Pavedimą tikrinti jis pasirašė 2011 m. kovo 16 d. Tą pačią dieną dokumentai pasirašyti buvo teikiami ir jai. Skunde kasatorė plačiai cituoja savo parodymus apie įvykių seką, tvirtindama, kad, jos įsitikinimu, ant Pavedimo tikrinti 2011 m. sausio 3 d. nepasirašė. Tą galėjo padaryti tik 2011 m. kovo 16 d., kai į sutuoktinio įmonę darbo metu atvyko mokesčių inspektorė V. P. ir pateikė lapus, kuriuose buvo nurodyta, jog nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. birželio 21 d. mokestinis patikrinimas stabdomas. Tačiau, kaip paaiškėjo bylos tyrimo metu, greičiausiai paprašyta mokesčių inspekcijos darbuotojos vietoj teisingos datos „2011-03-16“ Pavedimo tikrinti Nr. 35-174 pirmajame lape įrašė datą „2011-01-03“ ir pasirašė.
Kasatorės teigimu, po to, kai ji nuvyko į Šiaulių AVMI ir pareikalavo patikrinimo dokumentų originalų, jai buvo pateiktos tik elektroniniu laišku persiųstos kopijos. Todėl ir prokurorui ji nurodė, kad, susipažinus su kopijomis, jai kilo įtarimas, jog dokumentuose yra ne jos ranka rašyti įrašai ir padaryti pataisymai. Vėliau, susipažinusi su dokumentų originalais, pastebėjo, kad dalis įrašų yra suklastoti.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji esą tendencingai siekė patraukti baudžiamojon atsakomybėn nekaltą asmenį, prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadai ir byloje surinktiems įrodymams. Kasatorė pažymi, kad ji nenurodė jokio konkretaus darbuotojo, kuris galėjo suklastoti dokumentą, o tik nurodė, kad pastebėjo, jog dalis įrašų yra suklastoti, t. y. kad ne jos ranka įrašyti jos vardas, pavardė bei data. Tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Svarbi aplinkybė pagal kasatorę yra ta, kad įrašą „2011-01-11“ padarė valstybės tarnautoja – mokesčių inspekcijos darbuotoja V. P.. Tai, kasatorės teigimu, ją suklaidino ir dėl įrašų šio Pavedimo tikrinti pirmajame lape. Apie ne jos ranka darytą prieš tai minėtos datos įrašą protokole-pareiškime buvo nurodyta teisingai.
Skunde pažymima, kad nuo pat mokestinio patikrinimo pradžios tarp V. ir mokesčių administratoriaus buvo susiklostę konfliktiniai santykiai. Ji skundė mokesčių administratoriaus veiksmus, rašė įvairius prašymus. Byloje yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. gruodžio 23 d. raštas, kuriame nurodoma, kad Valstybinė mokesčių inspekcija galbūt pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių administratoriaus veiklą, nuostatas. Šio rašto, kasatorės nuomone, teismai neanalizavo ir nevertino. Visos šios aplinkybės, pagal kasatorę, svarbios vertinant jos kaltės klausimą, nes parodo, kad ji galėjo sąžiningai klysti. Iš mokesčių administratoriaus nesulaukusi pagalbos tiriant, jos nuomone, neteisėtus veiksmus, gindama savo teises, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Šiaulių apygardos prokuratūrą. Taigi ji pasinaudojo galimybe teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti pareigūnų veiksmus. Ši teisė įtvirtinta ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje. Teismai, neaptardami susiklosčiusių santykių tarp jos ir mokesčių administratoriaus nuo 2010 m. gruodžio 17 d iki 2012 m. vasario 6 d. pranešimo pateikimo Generalinei prokuratūrai bei 2012 m. kovo 13 d. protokolo-pareiškimo pateikimo Šiaulių apygardos prokurorui, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Dėl šių esminių BPK pažeidimų padarė nepagrįstą išvadą, kad ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
Nuteistoji neabejoja, jog mokesčių inspekcijos darbuotoja V. P., žinodama, kad 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedime tikrinti Nr. 35-174 dėl mokestinio tyrimo sustabdymo datos datą turi įrašyti mokesčių mokėtojas, datą „2011-01-11“ įrašė už R. V.. Ši data reikšminga, nes nuo jos skaičiuojamas apskundimo terminas. Jeigu pavedimas tikrinti būtų laikomas dokumentu, o įrašų darymas jame už kitą asmenį – dokumento klastojimu, tai V. P. veiksmuose, įrašius datą už nuteistąją, būtų dokumentų klastojimo požymių. Tačiau, kaip pažymima skunde, teisėsaugos institucijos nusprendė, kad nusikalstamos veikos pagal BK 300 straipsnį nebuvo. Taigi, kasatorės teigimu, ji sąžiningai klydo ne tik dėl to, kad už ją įrašyti kiti įrašai, bet ir dėl teisinio tokio veikimo vertinimo. To apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo.
Pasak kasatorės, subjektyvūs požymiai nustatomi per objektyvių duomenų visumą, todėl kaltės nustatymas reikalauja išsamaus nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Teismai pagal BK 15 straipsnio reikalavimus privalėjo išsiaiškinti visus nuteistosios psichinio santykio turinio elementus, kaip jos sąmonėje atsispindėjo visi BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti požymiai. Pranešimo melagingumą teismai nepagrįstai išaiškino apsiribodami iš esmės tik formaliu konstatavimu, kad rankraštinius įrašus „R. V. 2011-01-03“ pavedime tikrinti parašė ir eilutėje „Susipažinau“ skiltyje „(vardas ir pavardė)“ pasirašė pati R. V..
Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl V. P. priteistų 2 568,50 Lt (769,95 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nenurodė nei teisinio nei faktinio pagrindo, kodėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl šios dalies yra pagrįstas ir teisėtas, pažymėdama tai, kad nukentėjusiosios civilinį ieškinį teismas atmetė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistosios R. V. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatorės skundo motyvai, kuriais ji nesutinka su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio analizė, prokuroro nuomone, leidžia daryti išvadą, kad įrodymai byloje buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo, paaiškinta, kodėl atmetama nuteistosios parodymuose ir apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl jos veiksmų vertinimo. Proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, anot prokuroro, savaime nėra laikomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, jeigu nuosprendis ar nutartis pakankamai motyvuoti ir jame nėra esminių prieštaravimų. Spręsdamas R. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, jų turinį ir juos motyvuotai įvertino, išsamiai pasisakė dėl įrodinėtinų aplinkybių. Kasatorės kaltė grindžiama nukentėjusiosios V. P., liudytojų E. N. ir D. Š. parodymais, iš dalies liudytojo A. V. ir pačios nuteistosios parodymais, specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga. Teismų padarytų išvadų kasacinio skundo argumentai nepaneigia.
Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų, kurie keltų abejonių dėl priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nepadarė, pasisakė dėl visų esminių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų. Prokuroras pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistosios skundo argumento, susijusio su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, priteisti iš nuteistosios 2 658,50 Lt (769,95 Eur) nukentėjusiajai advokato pagalbai apmokėti, skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Tačiau tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą, prokuroras laiko pagrįstu, nes pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusioji turėtas išlaidas dėl advokato teisinių paslaugų suteikimo pagrindė dokumentais. Tuo tarpu nuteistoji apeliaciniame skunde jokių motyvų, kurie leistų abejoti tokiu teismo sprendimu, nepateikė. Todėl laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakęs į šį argumentą, padarė BPK pažeidimą, kuris turėtų įtakos pagrįsto ir teisingo sprendimo priėmimui, pagal prokurorą, nėra pagrindo. Savo teiginius prokuroras grindžia kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/ 2009, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010). Prokuroras pažymi, kad kasatorė skunde nurodytus pažeidimus argumentuoja bendro pobūdžio teiginiais, paremtais BPK normose įtvirtintų reikalavimų dėstymu arba tiesiog nesutikdama su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.
Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepagrįsti. Su kasatorės teiginiais, kad ji sąžiningai klydo, todėl jos veiksmuose nėra tyčios, prokuroras nesutinka ir pritaria teismų skundžiamų sprendimų motyvams.
Nuteistosios R. V. kasacinis skundas netenkinamas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-7-88/2014, 2K-150/2014 ir kt.). Todėl kasatorės skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėdamas tokiais argumentais pagrįstą kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje nėra nustatyta, kad bylos įrodymai būtų buvę gauti neteisėtai, kad išvados padarytos remiantis ne teisme ištirtais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai įrodymus vertino kaip visumą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Kasaciniame skunde nuteistoji kelia jos sąžiningos klaidos dėl pateiktos informacijos apie tikrovėje nebūtą nusikalstamą veiką ir tyčios jos veiksmuose nebuvimo klausimą. Analogiško pobūdžio klausimas buvo keliamas ir nuteistosios apeliaciniame skunde, kurį, iš naujo patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, apygardos teismas išsamiai aptarė.
Kaip matyti iš kasacine tvarka skundžiamų sprendimų, abiejų instancijų teismai, R. V. sąžiningos klaidos versiją dėl prokurorams pateiktos informacijos apie nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl dokumento klastojimo), 228 straipsnio 1 dalyje (dėl piktnaudžiavimo tarnyba) ir 327 straipsnio 1 dalyje (dėl nusikalstamos veikos slėpimo), prašant pradėti ikiteisminį tyrimą, pagrįstai atmetė.
Nusikaltimas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje (pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą), padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo supranta, kad informacija, kurią jis pateikia valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, neatitinka tikrovės, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį informuoja, nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai jam melagingą informaciją minėti pareigūnai ar institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Taigi, BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos kaltininko tyčios turinį, be kitų aplinkybių, sudaro kaltininko suvokimas, kad jis praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir noras, kad į tokį pranešimą kaip nors būtų reaguojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015).
Teismai nustatė, kad R. V. 2012 m. vasario 6 d. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Šiaulių apygardos prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žinomai nebūtų nusikaltimų t. y. dėl dokumento – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedimo tikrinti Nr. 35-147 suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir nusikalstamos veikos slėpimo. 2012 m. kovo 13 d., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, R. V. nurodė analogiškas aplinkybes ir protokole-pareiškime, tikindama, kad Pavedimo tikrinti pirmajame lape rankraštinius įrašus „R. V. 2011-01-03“ padarė ne ji, o eilutėje „Susipažinau“ skiltyje „(vardas ir pavardė), nepasirašė. Tai, anot jos, padarę VMI darbuotojai galbūt piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Teismai nustatė ir tai, kad su Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 17 d. Pavedimo tikrinti Nr. 35-147 originalu, taigi ir su šiame dokumente padarytų įrašų tikrumu, nuteistoji buvo susipažinusi 2011 m. spalio 10 d., t. y. gerokai anksčiau nei kreipėsi (2012 m. vasario 6 d., 2012 m. kovo 13 d.) į prokurorus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės ištirtos, tarp jų ir tos, kurios teismams leido spręsti apie nuteistosios tyčios turinį ir konstatuoti, kad R. V. suprato, jog nusikaltimo, apie kurį ji informavo valstybės institucijas (prokuratūras), nebuvo, tačiau siekė, kad į jos pranešimus kaip nors būtų reaguota. Tokią išvadą teismai padarė išanalizavę nuteistosios rašytų pareiškimų turinį ir palyginę jį su nukentėjusiosios V. P., liudytojų, iš dalies ir pačios R. V., parodymais, specialisto išvada, kitais bylos įrodymais. Pagrindo abejoti teismų išvadomis nėra. Kasatorės skunde nurodytos aplinkybės (susiklostę konfliktiniai santykiai su Mokesčių inspekcijos darbuotojais, pavėluotas dokumentų gavimas, V. P. įrašyta data „2011-01-11“ antrajame Pavedimo tikrinti lape ir pan.), kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nesudarė nuteistajai pagrindo neigti Pavedime tikrinti Nr. 35-147 savo pačios padarytų įrašų tikrumo ir siekti, kaip kad šiuo konkrečiu atveju, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pažymėtina tai, kad asmuo, kreipdamasis į valstybės institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl nusikalstamos veikos padarymo, negali to naudoti kaip konfliktų sprendimo būdo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis privalo nurodyti ne nepagrįstais įtarimais paremtas abejones, o tam tikrus tiesą atitinkančius faktus, kurių pagrindu pradedamas tyrimas. Todėl, jeigu asmuo, nurodydamas tam tikrus faktus, iš anksto žino, kad jie yra neteisingi, melagingi, ir vis tiek siekia, kad ikiteisminio tyrimo institucijos į tai reaguotų, jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 236 straipsnio 1 dalies sudėtį ir negali būti vertinami kaip sąžininga klaida.
Dėl kitų BPK pažeidimų
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus jos skundo argumentus ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Pasak nuteistosios, teismas netyrė jos, kaip mokesčių mokėtojos, santykių su Mokesčių administratoriumi nuo 2010 m. gruodžio 17 d., susirašinėjimo su mokesčių administratoriumi turinio, mokesčių administratoriaus darbuotojų elgesio. Šios aplinkybės, anot kasatorės, yra svarbios sprendžiant jos kaltės ir sąžiningos klaidos dėl dokumento klastojimo klausimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014). Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neprivalo atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o tik į esminius. Nagrinėjamoje byloje kasatorės skunde minimos aplinkybės dėl nesutarimų, konfliktinių santykių su Mokesčių inspekcija, kasatorės rašytų skundų leidžia spręsti tik tai, kad ji mokestinio patikrinimo metu aktyviai dalyvavo gindama vienokias ar kitokias savo teises, tačiau nustatytų bylos aplinkybių kontekste visa tai esminės įtakos nusikalstamos veikos požymių konstatavimui ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Vien vidinis nepasitikėjimas Mokesčių inspekcijos darbu, įtempti santykiai neleidžia konstatuoti, kad nagrinėjamos bylos kontekste nuteistajai buvo pagrindas sąžiningai klysti. Kasatorė, susipažinusi su Pavedimo tikrinti Nr. 35-147 originalu, matė, kad rankraštinius įrašus Pavedimo tikrinti pirmajame lape padarė ji pati, tačiau pareiškimuose prokurorams sąmoningai melagingai tvirtino, kad šiuos įrašus Pavedime tikrinti padarė ne ji ir kad dokumentas suklastotas. Pirmosios instancijos teismas, kaip prieš tai buvo minėta, ištyrė visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, tarp jų ir šio nusikaltimo subjektyviąją pusę, konstatuodamas tai, kad R. V. suvokė, jog praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir savo veiksmais siekė, kad į jos pranešimą būtų reaguota. Apeliacinės instancijos teismas, atskirai nepasisakydamas dėl nuteistosios rašytų skundų, konfliktinių santykių su Mokesčių inspekcija, esminio baudžiamojo proceso pažeidimo nepadarė, tik dar kartą išsamiai įvertino bylos įrodymus, susijusius su inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir išdėstė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus, atskleidė subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymius.
Skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visai nenagrinėjo jos apeliacinio skundo argumento dėl V. P. priteistų iš jos 2 658,50 Lt (769,95 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nenurodė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kodėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl šios dalies yra pagrįstas ir teisėtas, pažymėdama tai, jog pirmosios instancijos teismas V. P. civilinį ieškinį atmetė.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo kasatorės skundo argumentu sutinka, tačiau mano, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to buvo padarytas esminis BPK pažeidimas ir skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.
Nagrinėjamoje byloje V. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Jos procesinis statusas iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo nekito. Todėl V. P. šiame procese galėjo naudotis ir nukentėjusiojo, ir civilinio ieškovo procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise baudžiamojo proceso metu naudotis atstovo, t. y. advokato, pagal susitarimą teikiančio teisinę pagalbą ir ginančio jos teises bei interesus, paslaugomis (BPK 55 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. P. teisėms ir interesams baudžiamajame procese atstovavo, teisinę pagalbą teikė advokatas A. I.. Dėl savo procesinio statuso V. P. baudžiamajame procese patyrė išlaidų, jos buvo pagrįstos dokumentais. Taigi nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu dėl V. P. turėtų proceso išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas paslaugoms apmokėti, priteisimo (BPK 106 straipsnis). Pažymėtina, kad civilinio ieškinio netenkinimas savaime nereiškia proceso išlaidų klausimo netenkinimo. Civilinio ieškinio išsprendimas (BPK 109, 113 straipsniai) ir proceso išlaidų priteisimas (BPK 104, 106 straipsniai) yra du atskiri proceso institutai, reglamentuojami atskiruose BPK skyriuose, jų išsprendimas grindžiamas skirtingais teisiniais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teisingai nurodė teisinį pagrindą, kuriuo vadovaudamasis priimta tokį sprendimą (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsakė į šį skundo argumentą, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste tai nelaikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti proceso išlaidas nukentėjusiajai yra teisėtas, atitinka Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų reikalavimus ir bylos medžiagą.
Iš skundžiamos nutarties matyti, kad visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, įrodymų vertinimo pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas aptarė ir motyvuotai paneigė, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus atitinkamus motyvus išdėstyti nutartyje.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai priimti nepažeidžiant BPK reikalavimų, tinkamai taikant BK 236 straipsnio 1 dalį. Todėl jų naikinti ar keisti dėl nuteistosios kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistosios R. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Alvydas Pikelis
Audronė Kartanienė
