Dėl servituto nustatymo atsakovams nuosavybės teisėmis priklausančiuose žemės sklypuose

Civilinė byla Nr. 3K-3-581/2009

Procesinio sprendimo kategorija 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. Z., T. Ch., T. Z. (T. Z.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Gabijos investicijos“ ieškinį atsakovams T. Ch., T. Z. ir T. Z. dėl servituto nustatymo atsakovams nuosavybės teisėmis priklausančiuose žemės sklypuose. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo: 1) nustatyti servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai ieškovui bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku netrukdomai naudotis šiomis atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų dalimis: žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 435 kv. m ploto dalimi, žemės sklypo plane pažymėta indeksais 1, 2, 3, 4, 11, ir 53 kv. m dalimi, plane pažymėta indeksais 5, 6, 7, 8, 9; žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 1740 kv. m ploto dalimi, plane pažymėta indeksais 1, 2, 8, 9, 10, 6, 7, ir 324 kv. m ploto dalimi, plane pažymėta indeksais 9, 11, 12, 13, 14, 10; eiti ir važiuoti transporto priemonėmis į ieškovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir tiesti inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas nurodytose žemės sklypų dalyse pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtintame detaliajame plane numatytus sprendinius tam, kad ieškovas galėtų tinkamai naudotis viešpataujančiaisiais daiktais – ieškovui nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais (duomenys neskelbtini); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad yra gyvenamųjų namų kvartalo (duomenys neskelbtini) statytojas. Vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634,,Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sąlygas, ieškovui būtina įrengti magistralinius inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas pagal šiame plane numatytus sprendinius. Pagal detalųjį planą dalis inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų turi būti įrengta atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų dalyse, pažymėtose žymomis 34b ir 42b. Nenustačius žemės servituto, leidžiančio ieškovui tiesti inžinerinius tinklus atsakovams priklausančiose žemės sklypų dalyse, nėra galimybės įrengti visas būtinas inžinerines sistemas ir susisiekimo komunikacijas ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Ieškovas nurodė, kad atsakovai, pritardami detaliajam planui, jį pasirašydami, sutiko su jame numatytais teritorijos tvarkymo ir naudojimo sprendiniais, tačiau atsisako duoti sutikimą leisti nuosavybės teise jiems priklausančiuose sklypuose ieškovo lėšomis įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius ir leisti eiti ir važiuoti transporto priemonėmis į gretimas teritorijas, nepagrįstai piktnaudžiauja savo teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovui išduotas statybos leidimas daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksui su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis statyti; kad ieškovas privalo įrengti magistralinius inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas pagal detaliajame plane numatytus sprendinius ir jo pagrindu išduotą projektavimo techninių sąlygų sąvadą. Remiantis detaliuoju planu ir atsakovų prašymu, buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 30-1170,,Dėl sklypų Nr. 34A, 34B, 34C, 42A ir 42B (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, pagal kurį vietoj atsakovams nuosavybės teise priklausančių sklypų Nr. 0101-0170-0224 ir Nr. 0101-0100-0981 buvo suformuoti penki nauji kitos paskirties 5294 kv. m, 435 kv. m, 53 kv. m, 12 478 kv. m, 1740 kv. m ploto žemės sklypai. Įsakyme Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pasiūlyta nustatyti ginčo servitutus, o sklypų savininkai (atsakovai) buvo įpareigoti su parengtais žemės sklypų dokumentais kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Atsakovai šio įsakymo nevykdė, dėl to nustatyti servitutus administraciniu aktu nebuvo sąlygų; tai konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-7272-16/2007.

Teismas sprendė, kad, nenustačius servituto, ieškovas negali tinkami vykdyti detaliojo plano sprendinių tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, suprojektuotas grupei žemės sklypų, kurių naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštutinių gyvenamųjų namų statyba, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statyba, atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų dalyse, taip pat neturi galimybės įrengti visas būtinas inžinerines sistemas ir susisiekimo komunikacijas ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Teismas konstatavo, kad susidariusi situacija yra visais atžvilgiais nepalanki, nes ieškovas negali nei vykdyti statybos leidime nurodytų darbų, nei atsisakyti tiesti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų atsakovams nuosavybės teise priklausančiose žemės sklypų dalyse. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai šioje byloje nepagrįstai iškelia savo nuosavybės teisių gynimo klausimą, siekdami sumenkinti detaliajame plane įtvirtintą teisėtą interesą – inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimo reikalingumą miesto plėtrai (duomenys neskelbtini) vietovėje.

Teismas pažymėjo, kad atsakovų žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio, o nustačius šiuose sklypuose servitutus, atsakovų žemės sklypų paskirtis būtų pakeista į komercinės paskirties objektų ir daugiaaukščių namų statybos, kaip tai nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. 30-1170. Teismas padarė išvadą, kad servituto nustatymo reikalingumas yra įrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o atsakovų teisių ribojimas yra neišvengiamas, tačiau žemės paskirties pakeitimas padidina atsakovų žemės sklypų vertę ir taip siekiama jiems kompensuoti servituto nustatymą.

Teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė atsikirtimų į ieškinį pagrįstumo; kad atsakovai neatsižvelgė į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 4 punktą suformuoti žemės juostas komunikaciniams koridoriams įrengti ir miesto infrastruktūrai plėsti yra vienas iš įstatyme nustatytų detaliojo teritorijų planavimo uždavinių, o pagal įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą rengiant detaliuosius planus, nustatomas privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, taip pat ir servituto reikalingumas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju su pagrindiniu detaliojo plano brėžiniu supažindintiems asmenims detalusis planas sukelia teisines pasekmes, konkrečiai atsakovams – servituto nustatymą jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose.

Teismas nurodė, kad, vykdant detalųjį planą, servitutai turėjo būti nustatyti administraciniu aktu (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Šios teisės įgyvendinimas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 30-1170 11.3 punktą priklausė nuo atsakovų, nes šiems buvo nustatyta pareiga su parengtais žemės sklypo dokumentais kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Atsakovai nevykdė jiems nustatytos pareigos ir nesikreipė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Teismas pažymėjo, kad, nors ginčo servitutai turėjo būti nustatyti administraciniu aktu, servitutų nustatymas teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis) atitiktų CK 4.111 ir 4.128 straipsniuose nustatytas servitutų nustatymo sąlygas, servitutų nustatymo esmę ir būtinybę, šalių interesų pusiausvyrą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus byloje įrodymus ir šalių nurodytas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad, nenustačius ieškovo prašomo servituto, ieškovas negali tinkami vykdyti Detaliojo plano sprendinių – tiesti susisiekimo komunikacijų, magistralinių inžinerinių tinklų atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų dalyse, dėl ko negali jam nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose statyti daugiaaukščių gyvenamųjų namų pagal statybos leidimo sąlygas; pažymėjo, jog teismas nustatė visas sąlygas prašomam servitutui nustatyti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas aplinkybes; sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Atsakovai 2009 m. rugsėjo 3 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje, prašymo priėmimo klausimas teisme jau yra išspręstas, teismas byloje dalyvaujantiems asmenims yra išsiuntęs pranešimus dėl atsiliepimų pateikimo. Kasacinio skundo nagrinėjimas turėtų būti stabdomas iki bus išnagrinėtas atsakovų prašymas dėl proceso šioje civilinėje byloje atnaujinimo.

2. Teismai pažeidė CK 4.124 straipsnio ir Žemės įstatymo 23 straipsnio normas. Įstatymų leidėjas CK 4.124 straipsnyje tikslingai reglamentavo kelis servituto nustatymo pagrindus. Servituto nustatymą administraciniu aktu įstatymo leidėjas nustatė tam tikrais specialiais atvejais, nurodytais Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Teismai, atsižvelgę į šias teisės normas, turėjo pasisakyti, kad ieškovo prašomo servituto suteikimas yra nustatomas administraciniu aktu, nes inžinerinių tinklų tiesimas ir susisiekimo komunikacijos yra numatytos teritorinių planavimo dokumentų sprendimų. Teismai neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje nurodoma apie teritorinio planavimo dokumentais patvirtintą inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimą, kai servituto pagrindas – administracinis aktas.

Teismai padarė klaidingą išvadą, kad savivaldybės 2005 m. liepos 18 d. įsakymu ne ieškovas, o atsakovai buvo įpareigoti sutvarkyti savo žemės sklypuose administracinių servitutų režimą. Jokiame teisės akte nenustatyta, kad tarnaujančiojo daikto savininkas, nesant viešpataujančiojo daikto savininko išreikštos valios, turėtų rūpintis servituto nustatymo procedūromis.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto normą, darydamas išvadą, kad pagal šią teisės normą detalusis planas sukelia teisines pasekmes, konkrečiai atsakovams – servituto nustatymą jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Detaliajame plane ir jį patvirtinusiame sprendime nėra jokių užuominų apie servitutus atsakovams priklausančiuose žemės sklypuose.

Teismai netinkamai vertino savivaldybės 2005 m. liepos 18 d. įsakymą. Įsakyme išdėstytos žemės sklypų paskirties pakeitimo savininkų prašymu sąlygos, tačiau žemės savininkai neįpareigojami nustatyti servitutus. Atsakovai kreipėsi į savivaldybę dėl dviejų atsakovams priklausančių žemės sklypų paskirties pakeitimo, jie buvo įpareigoti pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui parengtus žemės sklypo dokumentus dėl sklypų suskaidymo ir paskirties pakeitimo, tačiau žemėtvarkininkai iki šiol nėra parengę sklypų dokumentų. Teismo nurodytoje administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovai trukdo ieškovui atlikti detaliajame plane numatytus darbus, tokių įrodymų nebuvo pateikta ir šioje civilinėje byloje.

3. Teismai pažeidė servituto atlygintinumo prezumpciją. Teismai, patenkinę ieškovo reikalavimą nustatyti neatlygintinius servitutus, pažeidė CK 4.94 straipsnyje nustatytas savininko nuosavybės teisių garantijas. CK 4.94 straipsnyje nustatyta, kad jeigu visuomenės poreikiams įstatymų nustatytais atvejais leidžiama laikinai pasinaudoti daiktu prieš savininko valią, tai savininkui turi būti atlygintos išlaidos ir žala, kurios atsirado tokiu atveju laikinai naudojantis daiktu.

Teisės doktrinoje egzistuoja prezumpcija, kad servitutas yra atlygintinis. Ieškovas prašė neatlygintinio servituto, nors nepateikė įrodymų, paneigiančių servituto atlygintinumo prezumpciją. Teismai neatskleidė byloje tokio reikalavimo esmės ir jo pagrįstumo ir patenkino nepagrįstą reikalavimą dėl neatlygintinių servitutų. Atsakovai yra įsitikinę, kad ieškovas inicijavo servitutų nustatymo teisminį ginčą ne dėl to, kad ieškovui nėra galimybės vykdyti statybos darbus, o dėl to, jog gauti teismo priemonėmis neatlygintinius servitutus. Teismas, nustatydamas neatlygintinį servitutą, neužtikrino teisinės taikos principo įgyvendinimo ir pažeidė atsakovų teises, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu saugomus ir garantuojamus savininko nuosavybės teisių interesus.

4. Teismai pažeidė CK 4.112 straipsnio 1 dalies, 4.113 straipsnio 1 dalies normas, neteisingai nustatę servitutų turinį ir servituto turėtojo teises. Savivaldybės 2005 m. liepos 18 d. įsakyme Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo siūloma nustatyti servitutus iki žemė bus perduota savivaldybei, t. y. buvo numatytas servituto galiojimo trukmės sąlyginis terminas. Teismai neanalizavo, kodėl ieškovas, susiejęs servituto turinį su 2005 m. liepos 18 d. įsakymu, nenurodė įsakyme numatyto servituto galiojimo termino sąlygos. Taigi teismai apribojo atsakovų nuosavybės teises daugiau, nei to reikia, pagal tuos įrodymus, kuriais rėmėsi nustatydami servituto būtinumą, jo turinį ir apimtį.

5. Teismai netinkamai taikė CK 4.111 straipsnio, 4.124 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies, 4.128 straipsnio normas, spręsdami servituto neišvengiamo būtinumo klausimą. CK 4.111 straipsnio 1 dalies ir 4.126 straipsnio normų analizė leidžia daryti išvadą, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, kuria suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, teismo sprendimu yra nustatomas tik išimtiniais atvejais, t. y. įrodžius, kad servitutas yra objektyviai būtinas. Byloje surinkta medžiaga nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo nustatyti servitutus ir negalėjo suponuoti teismui išvados, kad ieškovo prašomų servitutų nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Teismai padarė klaidingas išvadas, kad servitutą būtina nustatyti teismine tvarka (CK 4.126 straipsnio 1 dalis), nes atsakovai nesutiko leisti tiesti per jiems priklausančius sklypus inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų. Atsakovai jau savo atsiliepime į ieškinį pateikė įrodymus, kad ieškovas nesikreipė į atsakovus dėl jų sutikimo. Teismas ieškovo 2006 m. vasario 23 d. raštą vertino kaip viešpataujančiojo daikto savininko kreipimąsi į tarnaujančiojo daikto savininkus. Atsakovai į šį raštą nieko neatsakė, ir teismas konstatavo, kad atsakovai sutikimo nedavė. Teismas neanalizavo ieškovo raštu pateiktų atsakovams skirtų įsipareigojimų turinio, kuriais atsakovai būtų prisiėmę prievolę savo lėšomis sumokėti už inžinerinius tinklus ir komunikacijas. Visiškai suprantama, kodėl atsakovai nereagavo į tokį ieškovo prašymą, nes jis akivaizdžiai nesuderinamas su protingumo ir sąžiningumo principais. Atsiliepime į ieškinį atsakovai pateikė ir iš ieškovo 2006 m. rugpjūčio mėnesį gautą raštą, kuriame buvo kategoriškai ir ultimatyviai reikalaujama pasirašyti sutartį, kuria atsakovai įsipareigoja kompensuoti inžinerinių tinklų nutiesimo per atsakovams priklausančius sklypus 1,3 mln. Lt (su PVM) sąnaudas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovai netrukdė ieškovui vykdyti statybos darbus. Atsakovai netrukdė ieškovui tiesti inžinerinių tinklų ir komunikacijų, nors dėl ieškovo atliekamų statybos darbų ilgą laiką buvo apsunkintos atsakovų galimybės patekti į savo gyvenamąsias vietas, buvo suardytas dirvožemio sluoksnis, suniokoti želdiniai (tai konstatuota antstolio 2006 m. lapkričio 28 d. užfiksuotų faktinių aplinkybių protokolu).

6. Teismai pažeidė proceso teisės normas, neištyrę reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų. Teismai neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus (2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir juo patvirtintą detalųjį planą, 2005 m. liepos 18 d. įsakymą, 2007 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-7272-16/2007, ieškovo 2006 m. vasario 23 d. raštą), nevertino esminę reikšmę turinčių įrodymų (ieškovo raštų atsakovams, ieškovo atsakovams teikiamų sutarčių dėl 1,3 mln. Lt sąnaudų apmokėjimo, antstolio 2006 m. lapkričio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo). Teismas tenkino neįrodytus reikalavimus – patenkino reikalavimą nustatyti neatlygintinį servitutą, nors įrodymų, pagrindžiančių servituto neatlygintinumą, byloje nėra. Teismas faktiškai atleido ieškovą nuo įrodinėjimo naštos, nors servituto nustatymo byloje ieškovas turi pateikti ne tik žemės sklypų planus ir juos patvirtinusius sprendimus, bet ir įrodyti objektyvų servituto nustatymo būtinumo faktą. Teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų (pvz., ieškovo teigimu, jis negali atlikti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimo darbų, o atsakovų įrodymas (antstolio 2006 m. lapkričio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) įrodo, jog darbai yra atlikti. Toks prieštaravimas turėtų būti pašalintas patikimais įrodymais, pvz., užklausiant statybos inspekciją, apklausiant statybos darbų priežiūrą atliekančius asmenis, atliekant vietos apžiūrą. Servitutų nustatymo bylų praktika rodo, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar be servituto nustatymo daiktu tikrai objektyviai neįmanoma naudotis, neturi apsiriboti tik žemės sklypų planais, bet gali atlikti ir vietos apžiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005).

Teismai pažeidė ir CPK 263 straipsnio normas, kuriose reikalaujama, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas.

7. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2002; 2002 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2005; 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007). Šioje byloje teismas patenkino ieškovo reikalavimus nesurinkus įrodymų, kad ieškovas negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių ir kad servitutai yra būtini.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad vien kito asmens interesas pasinaudoti svetimu daiktu dėl to, jog jam tai būtų naudingiau, nėra pakankamas pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007). Šioje civilinėje byloje nebuvo pateikti svarbias priežastis pagrindžiantys įrodymai.

Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, nevertindami nuosavybės teisės prioriteto prieš teisę į servituto nustatymą; teismai neišsprendė klausimo, kurio savininko – tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto – teisė turi didesnį prioritetą. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga, nes nuosavybės teisė yra platesnė už servituto teisę, todėl prioritetas turi būti teikiamas nuosavybės teisei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2009, 2008 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008 akcentuojama, kad, sprendžiant dėl savininko nuosavybės teisių suvaržymo (teisių ribų nustatymo), būtina laikytis Konstitucijos reikalavimo, garantuojančio savininko nuosavybės teisių apsaugą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-321/2005 pabrėžiama, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises. Nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę vien dėl to, kad viešpataujančiojo daikto savininkas siekia servituto nustatymo tam, kad jam taip yra naudingiau ir patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1524/2002, 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatymo pobūdį, kitokių sprendimų galimybę, nesvarstant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų be didelio vargo negalėtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005).

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė skundžiamus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl servituto nustatymo administraciniu aktu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai Žemės įstatyme įtvirtinta galimybė nustatyti servitutą administraciniu aktu, būtina tokio sprendimo priėmimo sąlyga yra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas (detalusis planas), kuriame atitinkama privačios žemės sklypo dalis, numatyta servitutui, yra pažymėta raide,,S“. Detaliajame plane, kurio pagrindu ieškovas prašė bendrosios kompetencijos teismų nustatyti servitutą, atsakovams privačios nuosavybės teise priklausančios žemės sklypų dalys nėra pažymėtos raide,,S“, t. y. rengiant ir tvirtinant detaliojo plano sprendinius, šių žemės sklypų dalyse nebuvo numatytos atitinkamos servitutų zonos. Viešpataujančiojo daikto savininko valia dėl administraciniu aktu nustatytino servituto būtinumo turi būti išreikšta iki detaliojo planavimo dokumento patvirtinimo. Ieškovas, kaip viešpataujančiojo daikto savininkas, savo valią išreikšti turėjo dar iki 2004 m. gruodžio 31 d., t. y. iki detaliojo plano sprendimo. Tačiau jis negalėjo to padaryti, nes iki detaliojo plano rengimo nebuvo žemės sklypų, kurių tinkamam naudojimui būtini servitutai, savininkas; valstybės ar savivaldos institucija, rengianti teritorijų planavimo dokumentą, iki detaliojo plano patvirtinimo nesikreipė į ieškovą dėl atitinkamos jo valios dėl servituto būtinumo išreiškimo.

Teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, turi įvertinti kitose bylose nustatytas faktines aplinkybes, o šiuo konkrečiu atveju, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, konstatuotina, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-7272-16/2007 turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje. Be to, remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2760-661/2008, galima daryti išvadą, kad atsakovai, neatlikdami veiksmų, kuriuos privalo atlikti, nesudarė galimybių Vilniaus apskrities viršininko administracijai nustatyti servitutus administracine tvarka.

2. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismai pažeidė servituto atlygintinumo prezumpciją ar neatsižvelgė į atsakovų, kaip savininkų, teises. CK ketvirtosios knygos normose nenustatyta servitutų atlygintinumo prezumpcijos. Ieškovo nuomone, kai servitutai nustatomi sandoriais, šalys gali susitarti dėl tam tikrų kompensacijų už servituto nustatymą, tačiau, servitutą nustatant teismine tvarka, bylos nagrinėjimas apibrėžiamas tam tikromis ribomis (ieškovo reikalavimais), ir teismas neturi teisės išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Atsakovų nurodytame CK 4.94 straipsnyje reglamentuojami savininko teisių gynimo atvejai, kai atitinkamu daiktu reikia laikinai pasinaudoti prieš savininko valią, tai būtina visuomenės poreikiams ir nustatyta įstatymuose. Servituto nustatymas teismine tvarka negali būti tapatinamas su laikinu pasinaudojimu daiktu prieš savininko valią; tai du skirtingi teisės institutai.

3. Atsakovų argumentai dėl terminuotų servitutų nustatymo yra nepagrįsti. Ieškovas prašė nustatyti servitutus, vadovaudamasis detaliojo plano sprendiniais. Be to, servitutai nustatomi neterminuotai (CK 4.130 straipsnyje, kuriame įtvirtintas baigtinis servituto pasibaigimo sąrašas, nenustatyta servituto pabaiga suėjus jo terminui). Terminuotų servitutų nustatymas nesudarytų galimybių ieškovui tinkamai naudotis viešpataujančiaisiais daiktais, ir tokiu būdu nebūtų pasiektas esminis servituto tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal jo paskirtį. Atsakovai, teigdami, kad būtina nustatyti terminuotą servitutą, privalėjo pateikti tokius argumentus pagrindžiančius įrodymus. Detalieji planai galioja neterminuotai, išskyrus atvejus, jeigu jų galiojimo terminas numatytas detaliojo planavimo dokumente (Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalis). Ginčo atveju taikytinas detalusis planas galioja neterminuotai.

4. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CK normų, reglamentuojančių servitutų nustatymą ir jų apimtį. Aplinkybė, kad atsakovai tariamai netrukdo ieškovui vykdyti statybos darbų, nesuponuoja, kad tie darbai bus vykdomi teisėtai ir kad dėl to išnyko servituto nustatymo būtinumas. Ieškovo nuomone, jeigu teisės aktų reikalaujama atitinkamos formos dokumentų, tai tariamas atsakovo netrukdymas nereiškia, kad tai atitinka imperatyviųjų teisės aktų reikalavimus. Be to, neturint notarinės formos atsakovų sutikimų ar nenustačius servituto teismo sprendimu, ieškovas neturėtų galimybių pripažinti tinkamais naudoti įrengtus magistralinius inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas. Akivaizdu, kad, nenustačius servituto arba neturint notarinio savininko sutikimo, statybų vykdyti kitiems subjektams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose negalima.

Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismai netinkamai aiškino arba visiškai neaiškino ir nevertino ieškovo 2006 m. vasario 23 d. rašto, kuriuo ieškovas prašė duoti sutikimą naudotis atsakovams nuosavybės teise priklausančių sklypų dalimis inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai būtų pasirašę ieškovo 2006 m. vasario 23 d. raštu siūlomą susitarimą, taigi nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai akceptavo ofertą.

Servitutų nustatymo būtinumą pagrindžia ne tik savarankiškas ieškovo poreikis ir būtinumas jam atlikti tam tikrus statybos darbus, bet ir objektyvios rašytiniais įrodymais patvirtinančios aplinkybės. Ieškovo parengti ir su atitinkamomis institucijomis suderinti servitutai, jų apimtis ir dydis buvo nulemtas visiems privalomų Detaliojo plano ir įsakymo sprendinių.

5. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismai netinkamai taikė proceso teisės normas.

6. Kasatoriai nepagrįstai teigė, kad skundžiami sprendimai prieštarauja teismų praktikai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra išnaudoti visi teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdai, t. y. kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra priimtas atsakovų kasacinis skundas, prašymas dėl proceso atnaujinimo nenagrinėtinas iki nebus priimtas sprendimas dėl atsakovų kasacinio skundo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pabrėžta, kad proceso atnaujinimo institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais.

2. Atsakovai neprieštaravo, kad jiems nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose būtų nustatyti servitutai, tačiau patys iki galo neatliko visų veiksmų, kad servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu. Teismai pagrįstai sprendė, kad yra abi CK 4.126 straipsnyje nustatytos sąlygos, reikalingos servitutui nustatyti teismo sprendimu.

3. CK 4.94 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas. Atsakovai nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kad ieškinyje ieškovas prašė teismo nustatyti neatlygintinį servitutą. Atsakovai šį klausimą pradėjo kelti tik kasaciniame skunde. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį draudžiama kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti žemesnės instancijos teismuose.

4. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad, nustačius servitutą be jo galiojimo termino, buvo pažeistos CK nuostatos dėl servitutų turinio ir servituto turėtojo teisių. CK nenustatyta galimybės nustatyti terminuotą servitutą. Teismai aptarė servituto turinio klausimą, nurodė, kokios teisės yra suteikiamos ieškovui, kokiomis konkrečiai atsakovams priklausančių žemės sklypų dalimis jis turi teisę naudotis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2005 yra pažymėjęs, kad, kilus klausimų dėl servituto turinio, bet kuri šalis gali kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo išaiškinimo; taip pat kad klausimą dėl servituto turinio išsprendžia ir įstatymas. Pagal CK 4.112 straipsnio 3 dalį, jeigu servituto turinys nėra konkrečiai nustatytas, tai turinį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai.

k o n s t a t u o j a :

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo sustabdymo

Atsakovai 2009 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje. CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi šio Kodekso 1-300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms. Pagal šią įstatymo normą kasacinės bylos nagrinėjimas sustabdomas arba gali būti sustabdomas, jeigu yra CPK 163, 164 straipsniuose nustatyti pagrindai. CPK 163, 164 straipsniuose nenustatytas bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas tuo atveju, kai yra paduotas prašymas atnaujinti procesą. CPK normose, reglamentuojančiose proceso atnaujinimą, taip pat nenustatyta, kad gali būti sustabdytas kasacinės bylos nagrinėjimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad proceso atnaujinimo institutas dažniausiai taikomas tada, kai civilinis ginčas jau buvo nagrinėtas nustatyta tvarka ir procesas joje baigtas, o instancinės kontrolės galimybės byloje nebėra. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo instancinės sistemos kontrolės būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir S. M. dėl prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-7-362/2007; 2008 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-108/2009). Taigi, esant kasacinei bylai, jos nagrinėjimas negali būti sustabdytas remiantis tuo, kad yra pateiktas ir priimtas prašymas atnaujinti procesą toje pačioje civilinėje byloje.

Dėl servituto būtinumo

Daugelyje kasacinio skundo motyvų kasatoriai nurodo tai, kad servituto nustatymas nebuvo būtinas, ir tam pagrįsti remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kurio pagrindas yra įstatymas, sandoris, teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl servituto nustatymo atsakovų žemės sklypo dalims, siekiant užtikrinti tinkamą inžinerinių sistemų ir susisiekimo komunikacijų tiesimą bei priežiūrą pagal detalųjį planą suprojektuotose žemės sklypuose daugiaaukščių ir aukštuminių gyvenamųjų namų statybai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad suprojektuotos sistemos yra būtinos. Šias išvadas teismai pagrindė įvertinę byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde kasatoriai nurodo, jog statybos darbai, dėl kurių kreipėsi ieškovas, prašydamas nustatyti servitutą, yra užbaigti, pripažinti tinkamais ir naudoti, ir eksploatuoti. Kasacinis teismas atmeta kasatorių argumentus, kad servituto nustatymas nebuvo būtinas, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Taigi, kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė materialiąsias įstatymų normas, reglamentuojančias servitutų nustatymą, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Dėl servituto nustatymo tvarkos

Kasatoriai teigia, kad servitutas turėjo būti nustatytas administraciniu aktu.

CK 4.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, be kita ko, nustatyta, kad administraciniu aktu servitutas nustatomas privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir juos aptarnauti. Pagal šią įstatymo nuostatą servitutas eiti ir važiuoti transporto priemonėmis į ieškovo UAB „Gabijos investicijos“ nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas nurodytose žemės sklypų dalyse turėjo būti nustatytas administraciniu aktu. Teismai atsižvelgė į tokį įstatymo reglamentavimą. Konstatavę, kad atsakovai jiems administraciniais aktais nustatytos pareigos neįvykdė ir nesikreipė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su parengtais žemės sklypo dokumentais, o šalys susitarimo nepasiekė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė servitutą. Toks teismo sprendimas atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo ir protingumo principais. Taigi nėra pagrindo naikinti teisingą teismo sprendimą remiantis tuo, kad servitutas nebuvo nustatytas administraciniu aktu.

Dėl servituto atlygintinumo

CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Ši įstatymo norma, be kita ko, nustato servituto atlygintinumą. Šios normos prasme servituto atlygintinumas reiškia tiek nuostolių atlyginimą, tiek kompensaciją, kaip atlyginimą, už jo teisių suvaržymą. Toks įstatymo normos turinio aiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009. Įstatyminis servituto atlygintinumo įtvirtinimas nepaneigia, kad jis gali būti ir neatlygintinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-527/2009). Šioje nutartyje konstatuota, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, tačiau priklausomai nuo civilinio santykio šalių valios jis gali būti ir neatlygintinis. Taigi pagal teismų formuojamą praktiką servitutas yra atlygintinis, išskyrus atvejus, kai kitaip susitaria šalys.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad servitutas turi būti neatlygintinis. Šis teismo sprendimas prieštarauja išdėstytam įstatyminiam reglamentavimui bei formuojamai teismų praktikai. Atsakovai nesutinka su servituto nustatymu apskritai, tačiau tai nereiškia, kad, esant nustatytam servitutui, jie atsisako atlyginimo už jį. Tai, kad jie neatsisako atlyginimo, nurodyta ir kasaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad žemės paskirties pakeitimas padidina atsakovų žemės sklypų vertę ir taip siekiama jiems kompensuoti už nustatomą servitutą. Ši teismo išvada patvirtina, kad teismas rėmėsi tuo, jog servitutas turi būti atlygintinis. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė priešingas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant atsakovų reikalavimo dėl servituto atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismo išvada, jog žemės paskirties pakeitimas padidina atsakovų žemės sklypų vertę, nereiškia, kad už servitutą kasatoriams yra teisingai atlyginta. Esant tokioms aplinkybėms, sprendimo dalis, kuria nustatyta, kad servitutas yra neatlygintinis, naikintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Iš dalies patenkinus atsakovo kasacinį skundą atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos kasacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad kasacinės instancijos teisme kasatorių prašymas patenkintas 50 procentų, todėl už kasacinį skundą žyminį mokestį sumokėjusiam T. Z. priteistina 65 Lt.

Kasatoriai advokatui už kasacinio skundo surašymą sumokėjo 1500 Lt (2009 m. rugsėjo 28 d. pinigų priėmimo kvitas). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Šie dydžiai yra maksimalūs. Advokatui sumokėta pinigų suma neviršija nustatyto maksimumo, todėl ieškovės prašoma suma iš atsakovų turėtų būti priteista.

Ieškovas advokatui už atsiliepimo surašymą sumokėjo 6730,63 Lt (2009 m. lapkričio 17 d. sąskaitos išrašas). Atsižvelgdamas į tai, kad byla nesudėtinga ir į tai, kad advokatas dalyvavo ją nagrinėjant pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, todėl bylos aplinkybės jam žinomos, kasacinis teismas konstatuoja, jog už atsiliepimo surašymą iš kasatorių turėtų būti priteista 1500 Lt.

Konstatuota, kad kasatorių prašymas patenkintas 50 procentų, todėl sumos, sumokėtos advokatams už kasacinio skundo ir atsiliepimo surašymą, nė iš vienos šalies nepriteistinos.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė turėjo 81 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo raštinės 2009 m. gruodžio 28 d. pažyma. Atsižvelgiant į kasatoriaus patenkintus prašymus, iš kasatorių T. Z., T. Ch., T. Z. priteistina po 13 Lt 50 ct iš kiekvieno ir iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Gabijos investicijos“ – 40 Lt 50 ct į valstybės biudžetą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad servitutas yra neatlygintinis, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, nustatanti neatlygintinį servitutą, panaikinti. Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės,,Gabijos investicijos“, į. k. 126307840, buveinės adresas: Perkūnkiemio g. Vilnius, 65 Lt (šešiasdešimt penkis litus) T. Z. (duomenys neskelbtini) sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės,,Gabijos investicijos“, į. k. 126307840, buveinės adresas: Perkūnkiemio g. Vilnius, 40,50 Lt (keturiasdešimt litų 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš T. Z. (duomenys neskelbtini) 13,50 Lt (trylika litų 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš T. Ch. (duomenys neskelbtini) 13,50 Lt (trylika litų 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Zigmas Levickis