Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-584/2009

Procesinio sprendimo kategorija

73.2.6.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui M. L., dalyvaujant tretiesiems asmenims Lazdijų rajono policijos komisariatui ir UADB „Baltikums draudimas“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo klausimas, kas yra tinkamas atsakovas pagal Policijos departamento, išmokėjusio policijos pareigūnui socialinio draudimo išmoką dėl sveikatos sužalojimo eismo įvykyje tarnybos metu, ieškinį, pareikštą įgyvendinant regreso teisę, kai asmuo, pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kurio metu padaryta žala nukentėjusiajam, buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tačiau jo draudikui iškelta bankroto byla.

Ieškovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėjęs eismo įvykio metu nukentėjusiam tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui 22 080 Lt kompensacijos už sveikatos sutrikdymą, prašė priteisti šią sumą iš atsakingo dėl eismo įvykio asmens – atsakovo M. L., kuris su UADB „Baltikums draudimas“ buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš valstybės 2700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2005 m. birželio 10 d. eismo įvykio metu Lazdijų rajone, Seirijuose, Metelių ir Algirdo gatvių sankryžoje susidūrus atsakovo M. L. vairuojamam automobiliui „Mitsubichi Galant“ su Lazdijų rajono policijos komisariato tarnybiniu automobiliu „Audi 80“, nesunkiai sutrikdyta vyriausiojo patrulio Z. B., tarnybiniu automobiliu vykusio į eismo įvykį, sveikata. Eismo įvykis įvyko dėl M. L. kaltės. Ikiteisminis tyrimas dėl M. L. nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju. Z. B. dėl lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo tarnybos metu (kairiojo spindulinio kaulo lūžimo) išmokėta 22 080 Lt – dvylikos mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas, įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad privalo būti atlyginta visa ieškovo patirta žala, t. y. 22 080 Lt suma, sumokėta Z. B. dėl sužalojimo, patirto 2005 m. birželio 10 d. eismo įvykio metu. Kita vertus, teismas nustatė, kad atsakovas savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs UADB,,Baltikums draudimas“. Civilinės atsakomybės draudimo sutarties tikslas yra už mokamas draudimo įmokas perduoti draudikui galimą ateityje žalos atlyginimo prievolę. Sutarties metu galiojusio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ, Įstatymas) 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Teismas nustatė, kad draudimo bendrovė yra atlyginusi 6200 Lt turtui padarytos žalos, ieškovas prašo priteisti dar 22 080 Lt, taigi prašoma priteisti suma kartu su išmokėta suma neviršija TPVCAPDĮ nustatytos išmokos dydžio, todėl ieškinys turi būti reiškiamas draudimo bendrovei. Tai patvirtina TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalos tik tiek, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. R., AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-174/2005). Teismas nurodė, kad žalą padaręs asmuo (draudėjas) prieš nukentėjusį trečiąjį asmenį atsako tik papildomai kartu su pagrindiniu skolininku (draudiku), jeigu draudimo išmoka nepadengia visos žalos (subsidiarioji atsakomybė). Vadovaujantis CPK 45 straipsniu, ieškovui buvo pasiūlyta įtraukti dalyvauti byloje atsakovu UADB,,Baltikums draudimas“, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti, todėl UADB,,Baltikums draudimas“ įtrauktas trečiuoju asmeniu. Teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, todėl yra atmestinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovui iš valstybės 900 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Šiuo atveju kasatorius nukentėjusiam pareigūnui sumokėjo 22 080 Lt žalos atlyginimo, nustatyto pagal teisės aktų reikalavimus. Taigi atsakovo civilinės atsakomybės taikymu siekiama kompensuoti kasatoriui padarytus nuostolius.

2. Teismai nepagrįstai atmetė ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Esant civilinės atsakomybės draudimui, nukentėjusysis įgyja du skolininkus: asmenį, atsakingą už atsiradusią žalą, kurio pareiga atlyginti nuostolius kyla iš delikto, bei draudiką, kurio pareiga atlyginti žalą (sumokėti draudimo išmoką) kyla iš sutarties. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, arba įstatymo nustatytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. M., J. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-155/2009, taip pat pažymėjo, kad ieškovas pagrįstai pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui (eismo įvykio kaltininkui), nes TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nukentėjusysis turi teisę pasirinkti asmenį, į kurį gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, t. y. į patį kaltininką ar į jo draudiką. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė kasatoriaus teises ir TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatoriaus teisė reikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens negali būti paneigta tuo pagrindu, kad atsakovas yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas M. L. prašo skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kasatoriaus ieškinys buvo atmestas ne todėl, kad jis neturi regreso teisės, o todėl, jog žalą padariusio asmens atsakomybė draudimo sutarties pagrindu buvo perkelta draudimo bendrovei ir iš draudiminio įvykio atsiradusią žalą turi atlyginti ne draudėjas, o draudikas. Jeigu teisės aktuose ir nustatyta, kad žalą turi atlyginti ją padaręs asmuo, tai nereiškia, jog tas asmuo negali savo atsakomybės perkelti kitiems asmenims, juolab kad įstatymų leidėjas įtvirtino privalomą civilinės atsakomybės draudimą, kuriuo ir buvo siekta, viena vertus, apsaugoti nukentėjusiuosius nuo kaltojo asmens nemokumo rizikos, antra vertus, kaltas asmuo, apsidraudęs savo atsakomybę, išvengia papildomų rūpesčių. Kasatorius bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsisakė patikslinti ieškinio reikalavimus ir reikalavimą pareikšti tiesiogiai draudimo bendrovei, todėl ieškinys buvo atmestas ne dėl to, kad teismai nebūtų pripažinę kasatoriaus regreso teisės, bet dėl to, jog ieškinys buvo pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti. Kasatorius prašė priteisti 22 080 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prašoma priteisti suma kartu su išmokėta suma neviršija nustatytos draudimo išmokos dydžio, todėl ieškinys turi būti reiškiamas draudimo bendrovei.

2. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pretenzijos pareiškimo tvarka ir nustatyta, kad su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, padėti jiems išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, to paties įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jei atsakingam draudikui ar Biurui sumokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų žalą. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui. Teismų poziciją, kad, esant sudarytai civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai ir žalos dydžiui neviršijant draudimo išmokos dydžio, ieškinys turi būti reiškiamas draudikui, kuriam perkeliama žalos atlyginimo prievolė, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota nuosekli praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. UAB „Ilarta“, bylos Nr. 3K-3-909/2000; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. R., AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-174/2005; 2006 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, V. K., bylos Nr. 3K-7-115/2006, ir kt.).

3. Kasaciniame skunde nurodytų bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl šioje byloje nėra pagrindo remtis tose bylose priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio draudimo išmoką išmokėjusios įstaigos regreso teisės pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą visos Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taip užtikrinamas Įstatymo nustatyta tvarka išmokos mokėjimas nukentėjusiems tretiesiems asmenims dėl jiems padarytos žalos, kai asmenims, atsakingiems už žalą, padarytą valdant ar naudojant transporto priemonę, atsiranda civilinė atsakomybė. Taigi šiuo draudimu siekiama garantuoti dėl draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje žalą patyrusių nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą neviršijant Įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.

Kilus ginčui ir žalą patyrusiam nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreipusis į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovas nustatomas pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ sąvoka „pretenzija“ aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Įstatyme įtvirtinta ieškovo teisė negali būti paneigta ar pakeista remiantis tuo, kad jis yra apdraudęs savo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ar tuo, kad žalą padaręs asmuo nenori jos atlyginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M., J. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-155/2009). Tačiau šios teisės normos aiškinimu kasatoriaus reikalavimai nagrinėjamoje byloje negali būti grindžiami dėl tokių priežasčių.

Galiojantys proceso įstatymai įpareigoja asmenį, inicijuojantį bylos nagrinėjimą teisme, ieškinyje taip pat nurodyti byloje dalyvaujančius asmenis, ieškinio dalyką (materialųjį teisinį reikalavimą, lot. petitum) ir faktinį ieškinio pagrindą (lot. causa actiones; causa petendi), t. y. aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau, be faktinio, skiriamas ir juridinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, kurios reglamentuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas sprendžia ieškinio patenkinimo klausimą. Pagal įstatymą ieškovas privalo ieškinyje nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o juridinį ieškinio pagrindą galutinai identifikuoti (nustatyti) ex officio privalo teismas. Be abejo, ieškovas gali ir praktiškai absoliučioje daugumoje atvejų įvardija ir juridinį ieškinio pagrindą, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos šį pagrindą identifikuoti ir bylą spręsti tik pagal ginčijamą materialųjį teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra ne nukentėjęs trečiasis asmuo (t. y. asmuo, kuriam padaryta žala ir kuris Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę į išmoką; TPVCAPDĮ 2 straipsnio 16 dalis), bet socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį yra nustatyta taip, kad ši regreso teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pripažįstama, jog iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (išsamiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009). Taigi pagal specialųjį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs regreso teisę, šią teisę į žalą padariusį asmenį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu nėra atsakingo draudiko. Atsakingo draudiko gali nebūti visų pirma tuo atveju, jeigu žala buvo padaryta transporto priemone, kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat jeigu draudikui buvo iškelta bankroto byla ir yra priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal bankrutuojančios IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-249/2009) iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos arba nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo priėmimo galimas kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo žalos padarymo metu buvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau, atsakingam draudikui iškėlus bankroto bylą ir priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos bei nesant galimybės tokio reikalavimo nukreipti į Biurą, regreso teisė į žalą padariusį asmenį gali būti nukreipta tik laikantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio reikalavimų, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs UADB „Baltikums draudimas“. Šiam draudikui Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi iškelta bankroto byla, o 2009 m. vasario 24 d. nutartimi ADB „Baltikums draudimas“ pripažintas bankrutavusiu bei nutarta likviduoti įmonę dėl bankroto. Nutartis dėl šios įmonės pabaigos bankroto byloje dar nepriimta. Šios aplinkybės patvirtina, kad žalą padariusio asmens draudikas tebeegzistuoja.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti, nenustatyta pagrindų juos naikinti.

Atsisakius patenkinti kasacinį skundą, atsakovui M. L. iš kasatoriaus priteistina 900 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 93, 98 straipsniai). Be to, valstybei iš kasatoriaus priteistina 51,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų kasaciniame teisme patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų atlyginimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti atsakovui M. L. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (kodas 188785847) 900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (kodas 188785847) 51,75 Lt (penkiasdešimt vieną litą 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas