Dėl nepagrįstai iš banko sąskaitos nurašytų lėšų ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-54/2013

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00362-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.6; 41; 42.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko,,Snoras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Volunta Parket“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui,,Snoras“ dėl nepagrįstai iš banko sąskaitos nurašytų lėšų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar bankas, sudaręs su juridiniu asmeniu sąskaitos kreditavimo sutartį ir šios pagrindu – sąskaitoje esančių lėšų įkeitimo sutartį, turi teisę, remdamasis Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis, patenkinti savo finansinius reikalavimus, nurašydamas iš to asmens sąskaitos lėšas tuo metu, kai juridiniam asmeniui jau iškelta restruktūrizavimo byla.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo atliktą lėšų nurašymą iš ieškovo banko sąskaitos ir priteisti jam iš atsakovo 5090,20 Lt, 78 001,60 euro, 992,40 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo 274 414,12 Lt sumos nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas lėšas nurašė, pažeisdamas Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija), pagal kurį draudžiama įmonei vykdyti finansines prievoles po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Ieškovo ir atsakovo sudarytoje kredito sutartyje buvo aptartas lėšų įkeitimo sandoris, tačiau nebuvo susitarta, kad jam taikomos Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatos, pagal kurias užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui (šiuo atveju – iškėlus ieškovui restruktūrizavimo bylą).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinys tenkintas visiškai.

Teismas nustatė, kad šalys 2008 m. rugsėjo 24 d. sudarė kredito sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovas atidarė ieškovui kredito liniją, kurios limitas – 579 000 eurų. Sutarties sąlygų įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė jam priklausančias lėšas, esančias atsakovo atidarytose sąskaitose (Sutarties 6.10 punktas, 6.10.1–6.10.7 punktai). Teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi ieškovui iškelta restruktūrizavimo byla; nutartis įsiteisėjo 2009 m. liepos 3 d. Atsakovas 2009 m. liepos 14 d. vienašališkai nurašė 5090,20 Lt ir 78 001,60 euro iš ieškovo sąskaitų.

Teismas nurodė, kad šalių ginčui išspręsti būtina aiškinti Sutarties 6.10 punkto, 6.10.1– 6.10.7 punktų nuostatas. Sutarties tekstą paruošė ir pateikė atsakovas, o ieškovas šią sutartį sudarė prisijungimo būdu, todėl teismas sprendė, kad visos abejonės aiškinant sutartį turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies – ieškovo – naudai.

Teismas nustatė, kad pagal Sutarties 6.1 punktą įkeistos visos lėšos, išvardytos Sutarties 6.10.5–6.10.6, 6.10 punktuose, taip pat UAB,,Transmitto“ priklausantis turtas. Sutarties 6.10.2 punkte nustatyta, kad įkeitimas taikomas lėšoms, esančioms visose kredito gavėjo sąskaitose, 6.10.3 punkte įtvirtinta, jog įkeitimu užtikrinimas toks banko reikalavimas, koks yra jo patenkinimo momentu. Įkeitimo objektas perduodamas bankui (Sutarties 6.10.4 punktas). Įkeitimu apsaugomos skolos suma – 579 000 eurų ir visos kitos mokėtinos sumos (Sutarties 6.10.5 punktas). Įkeitimo objekto įkainojimas – 1 999 171,20 Lt. Teismas sprendė, kad visos šios sąlygos atitinka paprastos įkeitimo sutarties požymius.

Teismas nustatė, kad lėšų nurašymo dieną (2009 m. liepos 14 d.) ieškovas nebuvo skolingas atsakovui ir neturėjo neįvykdytų tiesioginių finansinių įsipareigojimų pagal sutartį (2009 m. birželio 11 d. ieškovas sumokėjo atsakovui 4013,03 Lt palūkanų), todėl sprendė, kad atsakovas 2009 m. liepos 14 d. neteisėtai vienašališkai nurašė lėšas nuo ieškovo banko sąskaitos. Sutarties tekste šalys nenurodė ir aiškiai neišreiškė savo valios, kad šiam susitarimui bus taikomas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas. Teismo nuomone, sutarties tekste esanti nuoroda, kad ši sutartis laikoma ir finansinio užtikrinimo susitarimu (Sutarties 6.10.1 punktas), nepakankama konstatuoti, kad jai taikomos Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatos. Pasirašant sutartį ieškovas su nurodytu įstatymu nesupažindintas, jo prasmė ir turinys ieškovui nebuvo žinomi, dėl šio įstatymo nuostatų taikymo šalys nesitarė. Ieškovas šią sutartį suprato kaip paprastu lėšų įkeitimu užtikrintą skolinių įsipareigojimų įvykdymą, gavus kreditą iš banko. Teismas nurodė, kad finansinio užstato realizavimas pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatas, net ir iškėlus ieškovui restruktūrizavimo bylą, suteikia kreditoriui išimtines, prioritetines daiktines teises į konkretų turtą, šalių aptartą ir išskirtą iš viso skolininko turto. Tokio konkretaus turto šalys sutartyje neaptarė ir neišskyrė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija), pagal kurias po 2009 m. liepos 3 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą, atsakovas negalėjo vienašališkai nurašyti lėšų iš ieškovo sąskaitų. Teismas, nustatęs, kad atsakovo atliktas vienašalis lėšų nurašymo sandoris yra neteisėtas (CK 1.80 straipsnis), sprendė, jog lėšos ieškovui grąžintinos, taikant restituciją.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo BAB bankas,,Snoras“ apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 8 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas 2009 m. liepos 14 d. nebuvo skolingas atsakovui; nustatė, kad atsakovas 2009 m. birželio 4 d. pranešimu informavo ieškovą, jog nuo 2009 m. birželio 15 d. nutraukia šalių sudarytą sutartį ir reikalauja sutarties nutraukimo dieną grąžinti pagal šią sutartį 567 550 eurų ir sumokėti apskaičiuotas palūkanas bei kitas mokėtinas sumas. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad, atsakovui nurašant lėšas iš ieškovo sąskaitos (2009 m. liepos 14 d.), ieškovas buvo skolingas atsakovui, nes, nutraukus kredito sutartį, pasibaigė prievolės pagal ją įvykdymo terminai. Nutraukus kredito sutartį, ieškovas visų mokėtinų sumų atsakovui nesumokėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, prievolės dalies įvykdymas iki sutarties nutraukimo dienos, t. y. 4013,03 Lt palūkanų sumokėjimas, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, panaikinanti ieškovo pareigą įvykdyti visą prievolę nuo sutarties nutraukimo dienos. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės bylą išsprendė teisingai.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito sutartis sudaryta prisijungimo būdu, taip pat, remdamasi Finansinio susitarimo užtikrinimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartyje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2009">3K-3-291/2009</a>, pateiktais išaiškinimais, kredito sutarties nuostatomis, pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalys sudarė paprastą įkeitimo sutartį, kuriai taikytinos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatos. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl to, kad šalių sudarytai kredito sutarčiai netaikytinos Finansinio užtikrinimo įstatymo nuostatos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kaip sutartį vienašališkai rengusi šalis ir kaip specializuota finansų institucija, kuriai taikomi ypatingi atidumo reikalavimai, laikydamas, kad vienas iš pagrindinių kredito sutarties tikslų yra finansinio užtikrinimo susitarimo pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą įtvirtinimas, turėjo pareigą tai aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti kredito sutartyje bei tinkamai atskleisti šių sąlygų esmę ir turinį ieškovui, tačiau to nepadarė, o sutarties negalima aiškinti plečiamai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas BAB bankas,,Snoras“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Teismai, spręsdami, kad, šalių sudarytoje sutartyje nesant aiškios nuorodos, jog jai taikomos Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatos, šio įstatymo nuostatos sutarčiai netaikytinos, pažeidė teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepagrįstai apribojo atsakovo teises. Nei Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, nei kitame teisės akte neįtvirtintinas reikalavimas finansinio užtikrinimo susitarimuose įvardyti Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą tam, kad jis būtų taikomas šiems susitarimams ir kad taip jie būtų atribojami nuo įkeitimo pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas. Atsakovo nuomone, toks reikalavimas sutartims iš esmės yra ydingas; tam tikriems teisinius santykius reglamentuojantiems įstatymams taikyti pakanka, kad pagal juos sudaromos sutarties turinys atitiktų šiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus.

Teismų procesiniai sprendimai iš esmės grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje. BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2010">3K-3-291/2010</a>, pateiktais išaiškinimais, tačiau nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nurodytoje byloje šalys apskritai nebuvo nustačiusios, kad jų sudaryta kredito sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas, be to, susitarimas neatitiko ir kitų Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo reikalavimų.

2. Teismai, spręsdami, kad kredito sutarties šalys neišreiškė aiškios valios, jog šiam susitarimui bus taikomas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, neteisingai aiškino ir pažeidė CK 6.160 straipsnio 2 dalies, 6.193 straipsnio, CPK 185 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo klausimais. Dėl kredito sutarčių sąlygų šalys gali laisvai derėtis. Bankas, sudarydamas komercines kredito sutartis su juridiniais asmenimis, visada derasi dėl sutarčių sąlygų, t. y. paskolos sumos, užtikrinimo priemonių ir jų būdų, grąžinimo terminų ir kt. Taip buvo ir nagrinėjamu atveju. Dėl to, kasatoriaus nuomone, šalių pasirašyta kredito sutartis buvo sudarytą abipusių derybų būdu ir negali būti aiškinama kaip sudaryta prisijungimo būdu. Šalių sudaryta sutartis savo esme yra du atskiri susitarimai, t. y. susitarimas dėl kredito suteikimo ir susitarimas dėl finansinio užtikrinimo susitarimo. Susitarimai dėl užstato pateikimo visada yra nestandartiniai ir dėl jų deramasi. Dėl to, kasatoriaus nuomone, aiškinant šiuos susitarimus turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių ketinimus, o aiškinimas negali būti nukreiptas vienos šalies naudai. Aiškintinas kredito sutarties nuostatas teismai vertino, atsižvelgdami tik į ieškovo pateiktą analizuojamų sutarties nuostatų sampratą, nesąžiningai kasatoriaus atžvilgiu.

Kasatoriaus teigimu, siekiant neapsunkinti šalių papildoma sutartimi, buvo pasirinkta finansinio užtikrinimo susitarimo sąlygas išdėstyti pagrindinėje sutartyje. Kredito sutarties 6.10.1 punkte šalys susitarė, kad kredito sutartis laikoma ir finansinio užtikrinimo susitarimu. Finansinio užtikrinimo susitarimo sąvoka apibrėžta tik Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje ir kaip savarankiška ir kitokią reikšmę turinti sąvoka kituose teisės aktuose nevartojama. Šalių sudarytoje sutartyje buvo įtvirtinti visi Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme išvardyti reikalavimai finansinio užtikrinimo susitarimams, t. y. buvo aptartos papildomos sąlygos, kurių paprastam įkeitimui pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas aptarti nereikalaujama. Kasatoriaus teigimu, lėšų įkeitimą pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatas nuo įkeitimo pagal CK taisykles atriboja ir tai, kad kredito sutartimi šalys susitarė, jog kasatoriaus reikalavimams patenkinti kasatorius turi teisę vienašališkai nedelsiant įkeistomis lėšomis padengti atitinkamus neįvykdytus ieškovo įsipareigojimus (Sutarties 6.10.3 punktas). Ši nuostata atitinka Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą galimybę susitarti dėl vienašalio finansinio užstato realizavimo. Jeigu toks susitarimas būtų sudarytas dėl įkeitimo pagal CK taisykles, tai jis prieštarautų imperatyviosioms CK ir CPK normoms (CK 4.219, 4.221 straipsniai, CPK 559, 560 straipsniai). Šalys susitarė, kad kasatorius vienašališkai gali padengti tik neįvykdytus ieškovo įsipareigojimus, kurių įvykdymo terminas yra pasibaigęs. Tokia sutarties sąlyga atitinka priverstinio įvykio sąvoką, įtvirtintą Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje. Ieškovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, turintis galimybę naudotis kvalifikuotų darbuotojų, taip pat advokatų paslaugomis, todėl turėjo galimybę išsiaiškinti ir suprasti, dėl kokių sutarties sąlygų susitaria. Kadangi ieškovui taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tai, kasatoriaus nuomone, sudarydamas sutartį, ieškovas suprato, kad lėšos įkeičiamos pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą. Ieškovas neginčija kredito sutarties sąlygų ir neprašo jų pripažinti negaliojančiomis, kaip prieštaraujančioms CK nuostatoms. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys nesusitarė dėl konkretaus turto, kuriam taikytinos Finansinio užtikrinimo susitarimo įstatymo nuostatos. Kredito sutarties 6.10, 6.10.1, 6.10.2 punktuose yra aiškiai nustatytas įkeitimo objektas, t. y. lėšos, esančios ieškovo sąskaitose, atidarytose pas kasatorių. Finansinio užtikrinimo susitarimams Įmonių restruktūrizavimo įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo įstatymo nuostatoms. Šio įstatymo 2 straipsnio 18 ir 23 dalyse, 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui (tokiais laikomi kredito sutarties nutraukimas ir restruktūrizavimo bylos iškėlimas) užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą realizuoti vienašališkai, nelaukdamas, kol jis bus realizuotas restruktūrizavimo bylos metu. Kadangi kredito sutartis buvo nutraukta, o ieškovas turėjo pradelstų finansinių įsipareigojimų, tai, kasatoriaus nuomone, jis pagrįstai vienašališkai nurašė ginčo lėšas iš ieškovo sąskaitos.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio, 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl to netinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą, neproporcingai pagerino ieškovo ir atitinkamai – pablogino kasatoriaus padėtį. Teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad įkeitimas galiojo ieškovo lėšoms, esančioms kasatoriaus sąskaitose, ir nenurodė, jog lėšos turi būti grąžintos būtent į šias sąskaitas. Taip ieškovui atsirado galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis, nes kasatorius nebegali kontroliuoti anksčiau buvusių jam įkeistų lėšų tolesnio perleidimo. Pagal teismų sprendimus lėšos galėtų būti pervestos į kitas ieškovo sąskaitas, esančias kituose bankuose, ir taip ieškovas įgytų teisę nevaržomai šiomis lėšomis disponuoti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-387/2008, pripažino lėšų nurašymą iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos neteisėtu, tačiau nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo pagrindu bankas (nurodytoje byloje – atsakovas), kaip privilegijuotas kreditorius, turi pirmenybės teisę į šias lėšas. Dėl to teismas atsisakė taikyti restituciją, laikydamas, kad restitucijos taikymas būtų tik formalus veiksmas, nes bankas nuo restitucijos pritaikymo momento vis tiek turėtų teisę į grąžintinas lėšas, o, taikant restituciją, jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju susidarytų tokia pati situacija.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas RUAB „Volunta Parket“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2009">3K-3-291/2009</a>, ir nagrinėjamos bylos faktinės bei teisinės aplinkybės sutampa: abiejose bylose šalys yra bankas ir privatus juridinis asmuo, ginčas kilęs dėl banko neteisėtų veiksmų, vienašališkai nurašant iš juridinio asmens sąskaitos lėšas, vadovaujantis Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis, po to, kai juridiniam asmeniui iškelta bankroto (nagrinėjamu atveju – restruktūrizavimo) byla; nei nurodytoje byloje vertintoje kredito sutartyje, nei šioje byloje šalių sudarytoje kredito sutartyje nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta dėl finansinio užtikrinimo susitarimo ir nuosavybės teisės perdavimo pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatas.

Finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės perdavimo sutarčiai pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatos, todėl dauguma šių dviejų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų bruožų yra tapatūs. Kredito sutarties 6.10 punkto, 6.10.1–6.10.7 punktų nuostatos savo esme atitinka CK ketvirtosios knygos XII skyriaus normas, taikytinas įkeitimui; šią faktinę aplinkybę nustatė bylą nagrinėję teismai. Kredito sutartyje nebuvo aiškiai nustatyta, kad susitarimas dėl finansinio užtikrinimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaromas pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą ir kasatorius turi teisę vienašališkai realizuoti finansinį užstatą susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus ieškovui restruktūrizavimo (bankroto) bylą, todėl ieškovas vertino šį susitarimą kaip paprastu lėšų įkeitimu užtikrintą skolinių įsipareigojimų įvykdymą, gavus iš banko kreditą, ir kad šiam susitarimui taikytinos įkeitimo sutarties nuostatos pagal CK ketvirtosios knygos XII skyrių. Ieškovo teigimu, siekiant kreditoriaus veiksmus, kuriais jis realizuoja turtą, pripažinti teisėtais, būtina aiški, nedviprasmiška šalių valios išraiška susitarimą dėl įkeitimo vertinti kaip finansinio užtikrinimo Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo prasme. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2009">3K-3-291/2009</a>). Dėl to bylą nagrinėję teismai, vertindami šalių sudarytą kredito sutartį, pagrįstai konstatavo, kad nesant aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos šalių valios dėl įkeičiamų lėšų vertinimo kaip finansinio užtikrinimo susitarimo, Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatos netaikytinos.

Ieškovo nuomone, ta aplinkybė, kad susitarime dėl lėšų įkeitimo šalys susitarė, jog kasatorius turi teisę nedelsiant vienašališkai įkeistomis lėšomis padengti atitinkamus neįvykdytus ieškovo įsipareigojimus, nėra pagrindas išvadai, kad tokie kasatoriaus veiksmai gali būti atliekami pažeidžiant CK ketvirtosios knygos XII skyriuje nustatytą išieškojimo iš įkeitimo objekto tvarką, todėl toks susitarimas nelaikytinas prieštaraujančiu CK normoms. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad kredito sutarties 6.10.3 punktas patvirtina, jog lėšos buvo įkeistos pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo, o ne pagal CK nuostatas. Šalys kredito sutartyje susitarė, kad kasatorius turi teisę vienašališkai padengti neįvykdytus ieškovo įsipareigojimus, kurių įvykdymo terminas pasibaigęs, ir tokia sąlyga atitinka priverstinio vykdymo įvykio sąlygą, nustatytą Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje. Tačiau CK 4.216 straipsnio 1 dalyje ir 4.219 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad išieškojimas į įkeitimo objektą gali būti nukreipiamas tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo įkeitimu užtikrintos prievolės.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad kredito sutartyje esantis įrašas,,ši sutartis laikoma ir finansinio užtikrinimo susitarimu“ nelaikytinas pakankamu pagrindu išvadai, jog šalys susitarė dėl Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo taikymo, nes tokia aplinkybė turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijama sutartyje.

Kasatorius skunde nurodo, kad vienas pagrindinių kredito sutarties tikslų buvo susitarimas dėl finansinio užtikrinimo susitarimo, kurį reglamentuoja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas. Ieškovo nuomone, tokiu atveju kasatorius, kaip standartines sutarties sąlygas parengusi šalis, turėjo pareigą tai aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti sutartyje. Kredito sutarties sąlygas parengė kasatorius, o ieškovas prie šios sutarties prisijungė. Tokias faktines aplinkybes nustatė teismai, o kasacinės instancijos teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovas turėjo teisę pasinaudoti kvalifikuotų darbuotojų ir advokatų pagalba, siekdamas išsiaiškinti sutarties nuostatas. Ieškovo nuomone, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tomis standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties šaliai kyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Įstros aerodromas v.,,BTA draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-600/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-600/2006">3K-3-600/2006</a>; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjg0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-284/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-284/2009">2A-284/2009</a> ir kt.).

Finansinio užtikrinimo susitarimas pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą yra specifinė prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė, įprastinėje įmonių verslo praktikoje pasitaikanti itin retai. Ieškovo nuomone, tą aplinkybę, kad finansinio užtikrinimo susitarimai pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatas nėra skirti įprastai privačių juridinių asmenų veiklai patvirtina ir 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/47/EB,,Dėl susitarimų dėl finansinio įkaito“, kurios pagrindu priimtas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, nuostatos ir paskirtis.

Kasatorius lėšų nuskaitymo nuo ieškovo banko sąskaitos teisėtumą grindžia vienašališkai nutraukta kredito sutartimi. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-356-194/2010 tenkintas ieškovo ieškinys ir kasatoriaus vienašališkas kredito sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu. Dėl to darytina išvada, kad lėšų nurašymo dieną ieškovas neįvykdytų įsipareigojimų pagal sutartį neturėjo, todėl, net ir konstatavus, kad susitarimas dėl finansinio užtikrinimo susitarimo sudarytas pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą, kasatoriaus veiksmai, vienašališkai nurašant lėšas iš ieškovo sąskaitos, vertintini kaip neteisėti.

2. Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota 2008 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-387/2008. Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra ne bankrutuojanti, o restruktūrizuojama įmonė, atitinkamai kreditorių reikalavimų tenkinimas pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą skiriasi nuo nustatytojo Įmonių bankroto įstatyme. Bankroto proceso metu, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, visas bankrutuojančios įmonės turtas yra parduodamas. Restruktūrizavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei restruktūrizavimo plane nenustatyta parduoti įkeistą turtą, įkeitimu užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami įstatyme nustatyta pirmąja eile. Ieškovo restruktūrizavimo plane nenustatyta parduoti ar perduoti įkeisto turto, įskaitant ir kasatoriui įkeistas lėšas, bei tenkinti kasatoriaus reikalavimus pirmąja eile. Ieškovo nuomone, dėl išvardytų aplinkybių restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju nėra formalus. Kasatoriui grąžinus nurašytas lėšas, jos bus naudojamos bendra restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka.

Ieškovas RUAB,,Volunta Parket“ 2013 m. rugpjūčio 18 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2013 atsisakymo. Pareiškime nurodyta, kad ieškovas atsisako visų savo pareikštų reikalavimų šioje byloje ir kad jam yra žinomi CPK 293 straipsnio 4 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatyti procesiniai ieškinio reikalavimų atsisakymo padariniai, t. y. teismas bylą nutraukia, ir, nutraukus civilinę bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Kasatorius BAB bankas „Snoras“ 2013 m. rugpjūčio 19 d. raštu su ieškovo pateiktu ieškinio reikalavimų atsisakymu sutiko ir prašė jį priimti; priėmus ieškinio atsisakymą panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutartį ir bylą nutraukti; atsižvelgiant į tai, kad ieškinio atsisakymas gautas iki kasacinio skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios, grąžinti kasatoriui už kasacinį skundą sumokėtą 6508 Lt žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 2 dalis); priteisti kasatoriui iš ieškovo 4356 Lt kasatoriaus turėtų išlaidų, susijusių su kasacinio skundo rengimu, atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, jog jis atsisako ieškinio. Šios teisės normos nuostata,,bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia, kad pareikšto ieškinio galima atsisakyti ir kasaciniame teisme. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina CPK 87 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti žyminio mokesčio grąžinimą kasaciniame teisme, atsisakius pareikšto ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, konstatuoja, kad pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimą padavė tinkamai atstovaujamas ieškovas, jam žinomi ir suprantami ieškinio atsisakymo padariniai. Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčas byloje vyko tarp dviejų ūkio subjektų, kasatorius (atsakovas) su pareikštu ieškinio atsisakymu sutinka, pateiktas pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus (CPK 140 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šioje byloje ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia ieškovo, kasatoriaus ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi CPK 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsnio 2 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio atsisakymas priimtinas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai, priimti šioje byloje, naikintini (CPK 359 straipsnio 5 dalis) ir civilinė byla nutrauktina.

Ieškovui atsisakius ieškinio ir civilinę bylą nutraukus, privalo būti išspręstas žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą grąžinimo ir bylinėjimosi išlaidų, šalių turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas.

Iš kartu su kasaciniu skundu pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas (kasatorius) už paduotą kasacinį skundą sumokėjo 6508 Lt žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad ginčą byloje inicijavo (pareiškė ieškinį) restruktūrizuojama įmonė. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, tokia įmonė bylose, kurias nagrinėja teismai, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Atsakovas (kasatorius) pateikė kasacinį skundą, prašydamas kasacine tvarka peržiūrėti pagal ieškovo – restruktūrizuojamos įmonės – ieškinį priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Tai reiškia, kad, pateikdamas kasacinį skundą, atsakovas (kasatorius) buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, jam grąžintinas 6508 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už paduotą kasacinį skundą (CPK 87 straipsnio 4 dalis).

CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti atstovavimo išlaidų, turėtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, tačiau nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, pareiškime dėl ieškinio atsisakymo neprašo jų atlyginimo priteisti, todėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo klausimas nesvarstytinas. Sprendžiant, ar atlygintinos atsakovo (kasatoriaus) kasaciniame teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimas, atsižvelgtina į tai, kad kasacinis skundas pateiktas dėl to, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai priėmė kasatoriui nepalankius procesinius sprendimus, byla nutrauktina ieškovui atsisakius ieškinio, nenustatyta, jog kasatorius, pateikdamas kasacinį skundą, buvo nesąžiningas, siekė vilkinti procesą ar kitu būdu veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovui (kasatoriui) iš ieškovo priteistinas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su kasacinio skundo rengimu, atlyginimas. Atsakovas (kasatorius) prašo priteisti 4356 Lt išlaidų už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą atlyginimą, pateikdamas išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už kasacinį skundą apskaičiuotinas pagal nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 3,5) dauginant iš minimalios mėnesinės algos – 800 Lt (buvusios kasacinio skundo pateikimo metu). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo (kasatoriaus) prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad jam iš ieškovo priteistinas užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 2800 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo RUAB „Volunta Parket“ ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą pagal ieškovo RUAB „Volunta Parket“ ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl nepagrįstai iš banko sąskaitos nurašytų lėšų ir palūkanų priteisimo nutraukti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 8 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui BAB bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovo RUAB „Volunta Parket“ (j. a. k. 121485198) 2800 (du tūkstančius aštuonis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Grąžinti atsakovui BAB bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973), 6508 (šešis tūkstančius penkis šimtus aštuonis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2010 m. birželio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 00007433, paduodant kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė