Dėl savivaldybės ir želdinius pagal sutartį su savivaldybe įsipareigojusios prižiūrėti bendrovės solidariosios atsakomybės už žalą, kurią automobiliui padarė nulūžusi medžio šaka

Civilinė byla Nr. 3K-3-422/2013

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-05473-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2; 44.5.2.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Vilniaus zunda“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl savivaldybės ir želdinius pagal sutartį su savivaldybe įsipareigojusios prižiūrėti bendrovės solidariosios atsakomybės už žalą, kurią automobiliui padarė nulūžusi medžio šaka.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Vilniaus zunda“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 2738,03 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad transporto priemonių draudimo sutarties, sudarytos su A. K., pagrindu ieškovas išmokėjo jai 2738,03 Lt draudimo išmoką, atlygindamas nukritusia gluosnio šaka automobiliui padarytą žalą. Ieškovui, atlyginusiam nuostolius, perėjo teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens. Už želdinių priežiūrą Vilniaus mieste atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė. Kadangi savivaldybė sudarė želdinių priežiūros paslaugų sutartį su UAB „Vilniaus zunda“, kuri turėjo pagal išduotą leidimą poliardiruoti (intensyviai nugenėti, išretinant ir atnaujinant vainiką) gluosnį, tačiau to nepadarė, tai ieškovas prašė priteisti žalos atlyginimą solidariai iš abiejų atsakovų.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2009 m. liepos 18 d. su A. K. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. apdraudė jos automobilį „Mercedes Benz A140 Classic“ (duomenys neskelbtini). Galiojant draudimo sutarčiai, 2009 m. spalio 14 d., ieškovo apdraustas automobilis buvo apgadintas dėl stipraus vėjo nulūžusios ir ant jo užkritusios gluosnio šakos. Įvykio metu automobilis stovėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme. Ieškovas už automobilio remontą išmokėjo 2738,03 Lt draudimo išmoką ir 2010 m. sausio 11 d. pateikė pretenziją Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o 2010 m. kovo 8 d. – UAB „Vilniaus zunda“, tačiau abu atsakovai atsisakė ją patenkinti, motyvuodami tuo, kad jie nėra atsakingi už žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 2738,03 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad pagal Želdinių įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių 1, 3, 44 punktus Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už medžių, esančių (duomenys neskelbtini) namo kieme, priežiūrą. 2006 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus zunda“ sudarė atlygintinių paslaugų teikimo sutartį NR. A64-29, kurią pratęsė 2009 m. balandžio 3 d. ir 2010 m. balandžio 29 d. papildomais susitarimais. Pagal šios sutarties 1 punktą UAB „Vilniaus zunda“ įsipareigojo Vilniaus miesto savivaldybės nurodymu atlikti Vilniaus miesto saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, priežiūrą, o Vilniaus miesto savivaldybė – už suteiktas paslaugas sumokėti. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad (duomenys neskelbtini) namo kieme augę medžiai nebuvo saugūs, 2007 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybėje užregistruotas šio namo gyventojos V. P. prašymas išduoti leidimą genėti medžius. 2007 m. gegužės 31 d. buvo išduotas leidimas kirsti, genėti ir pertvarkyti želdinius, be kita ko, leidžiant poliardiruoti gluosnį 62 cm. Leidime nurodytus darbus turėjo atlikti UAB „Vilniaus zunda“, tačiau ji atliko ne visus darbus; gluosnio poliardiravimo darbai buvo neatlikti. Teismas nesiaiškino šių darbų neatlikimo priežasčių, nurodęs, kad nagrinėjamam ginčui tai neturi reikšmės. Tai, kad (duomenys neskelbtini) namo gyventojų automobiliai kliudė gluosnio poliardiravimo darbams, nėra svari priežastis darbams neatlikti, nes gyventojus buvo galima iš anksto įspėti apie būtinybę užtikrinti sąlygas medžių genėjimo ir poliardiravimo darbams atlikti. Teismas sprendė, kad žalingus padarinius nulėmė ne gyventojų veiksmai ir ne stiprus vėjas, bet UAB „Vilniaus zunda“ neįvykdyti sutartiniai įsipareigojimai ir Vilniaus miesto savivaldybės neatsakingumas bei nerūpestingumas priimant ne visus pagal leidimą atliktus darbus. Teismas taip pat nurodė, kad automobilio savininkės veiksmai (automobilio palikimas kieme ant vejos po medžiais) negali būti vertinami kaip žalą lėmęs veiksnys, nes žala atsirado dėl to, jog laiku nebuvo atlikti gluosnio poliardiravimo veiksmai.

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovai atliko neteisėtus veiksmus – įstatyme nustatyta tvarka neprižiūrėjo medžio ir jo laiku nepoliardiravo (CK 6.246 straipsnis), nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir neužtikrino jų vykdymo (CK 6.248 straipsnis). Dėl atsakovų kalto neteisėto neveikimo atsirado žala, taigi nustatytas tiek žalos faktas, tiek žalos ir kaltų veiksmų priežastinis ryšys (CK 6.247, 6.249 straipsniai).

Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimais, pateiktais 2012 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2012, nurodė, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Kadangi savivaldybė, būdama atsakinga už jos teritorijoje augančių medžių priežiūrą, nekontroliavo, kaip sutartinę pareigą atlieka atsakovas UAB „Vilniaus zunda“, o pastarasis sutartinės pareigos nevykdė, tai abu atsakovai už žalą atsako solidariai, nes žala padaryta jų abiejų neveikimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatė, kad padarytos žalos dydis yra 2738,03 Lt. Taip pat iš atsakovų solidariai teismas priteisė CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2013 m. sausio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą savivaldybės argumentą, kad teisės aktuose nenustatyta jos pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje esančiu medžiu; nurodė, kad tokia pareiga nustatyta Želdinių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punkte ir aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu patvirtintų Taisyklių 3 punkte, o Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodyta, kad seniūnija, be kitų funkcijų, organizuoja ir (arba) kontroliuoja savivaldybės želdinių priežiūrą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gluosnis, kurio nulūžusi šaka padarė žalą, augo savivaldybei priskirtoje žemėje, todėl jos pareiga buvo nurodytų teisės aktų pagrindu medį prižiūrėti, o grėsmės atveju – nukirsti.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė su UAB „Vilniaus zunda“ susitarė, jog UAB „Vilniaus zunda“ pagal savivaldybės nurodymus atliks Vilniaus miesto saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, priežiūrą; savivaldybė įsipareigojo sumokėti paslaugų teikėjui kainą po to, kai yra priimtas paslaugų rezultatas, su sąlyga, kad paslaugos atliktos tinkamai ir laiku. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gluosnio, kurio nulūžusi šaka padarė žalą, poliardiravimo darbus tinkamai ir laiku pagal savivaldybės išduotą leidimą turėjo atlikti UAB „Vilniaus zunda“. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė viešosioms paslaugoms, priklausančioms savivaldybės kompetencijai, teikti sudarė sutartį su pasirinktu privačiu juridiniu asmeniu, o šis pagal sutartį įsipareigojo už atlygį atlikti sutartyje nustatytus darbus, tai teismas sprendė, kad už gluosnio, augusio (duomenys neskelbtini) namo kieme, priežiūrą buvo atsakingi abu atsakovai. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams bei išvadoms dėl atsakovų solidariosios atsakomybės.

Atsakydamas į savivaldybės argumentus, kad automobilio savininkė, nepaisydama pavojingos medžio būklės po juo palikusi automobilį elgėsi neapdairiai, todėl prisidėjo prie žalos atsiradimo (CK 6.253 straipsnio 1 dalis), teismas nurodė, jog kieme esanti asfaltuota aikštelė yra per maža visiems namo gyventojų automobiliams pastatyti, todėl šie statomi ant vejos po medžiais; savivaldybė, teigdama, kad statyti automobilius ant vejos neleidžiama, nenurodė, kokioje kitoje vietoje gyventojai galėjo saugiai palikti savo transporto priemones. Be to, medžio šaka nulūžo ir žala automobilio savininkei buvo padaryta ne dėl jos pačios veiksmų, bet dėl ilgai trukusio abiejų atsakovų neveikimo (leidimas poliardiruoti medį išduotas dar 2007 m. gegužės 31 d., tačiau tai nebuvo atlikta, o medžio šaka nulūžo 2009 m. spalio 14 d.).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kasatorės civilinės atsakomybės sąlygų. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorei, kaip viešajam asmeniui, taikoma valdžios veiksmų teisėtumo prezumpcija, o veiksmų teisėtumas patikrinamas ne vien pagal civilinės teisės, bet ir pagal kitų teisės šakų normas. Savivaldybių institucijos ir pareigūnai privalo veikti pagal specialius aktus, nustatančius jų veikimo turinį ir formą. Nagrinėjamu atveju kasatorė įvykdė teisės aktų jai keliamus reikalavimus želdinių priežiūros srityje. Teismai konstatavo absoliutaus pobūdžio savivaldybės pareigą rūpintis visais miesto želdiniais, tačiau nenurodė jokios teisės normos, kuri leistų daryti tokią išvadą. Taip buvo pažeisti CPK 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimai, taip pat materialiosios teisės normos. Aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 „Dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 9 punkte nustatyta, kad saugotinų medžių ir krūmų (tokiais pripažįstami miesto bendro naudojimo teritorijose augantys medžiai ir krūmai) kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą leidimą. Vilniaus miesto savivaldybė, patikrinusi (duomenys neskelbtini) namo gyventojos V. P. prašyme leisti nugenėti medžius nurodytas aplinkybes, 2007 m. gegužės 29 d. išdavė leidimą gluosniui poliardiruoti ir perdavė jį vykdyti atsakovui UAB „Vilniaus zunda“, t. y. bendrovei, kuri pagal 2006 m. balandžio 4 d. sutartį su savivaldybe įsipareigojo pagal savivaldybės nurodymus atlikti Vilniaus miesto saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, priežiūrą. Taigi kasatorė, sudariusi sutartį dėl želdinių priežiūros ir išdavusi leidimą, įvykdė teisės aktų nustatytas pareigas. Kadangi UAB „Vilniaus zunda“ darbų neatliko, tai ji ir atsakinga už kilusią žalą. Kasatorės ir UAB „Vilniaus zunda“ sudarytos atlygintinių paslaugų sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad UAB „Vilniaus zunda“ įsipareigoja savo sąskaita atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo paslaugų teikimo.

2. Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės. Teismai teisiniais argumentais nepagrindė atsakovų solidariosios atsakomybės taikymo, tik abstrakčiai nurodė, kad žala padaryta bendru atsakovų neveikimu. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008, išdėstė sąlygas, būtinas solidariajai atsakomybei atsirasti; viena jų – kai asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju atsakovų bendri veiksmai nesieja, taip pat nenustatyta kitų solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų. Jokiame teisės akte atsakovams nenustatyta bendros pareigos rūpintis želdiniais. Priešingai, teisės aktuose detalizuotos savivaldybės administracijos pareigos želdinių priežiūros srityje, todėl yra pagrindas taikyti dalinę atsakomybę, ieškovui įrodžius konkrečius kasatorės neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Kasatorė negali būti laikoma atsakinga už atsakovo UAB „Vilniaus zunda“ neveikimą ir dėl to atsiradusią žalą. Pagrindas preziumuoti solidariąją pareigą pagal CK 6.279 straipsnį yra ne tai, kad žala atsirado dėl kelių asmenų veiksmų, bet tai, jog keli asmenys veikė bendrai. Teismai nenustatė atsakovų bendrų veiksmų. Be to, buvo pažeistos ir proceso teisės normos, nes teismų sprendime ir nutartyje visiškai nevertinti kasatorės argumentai dėl atsakovų solidariosios atsakomybės ir dėl jų nepasisakyta, neanalizuotos ir solidariosios atsakomybės taikymo sąlygos.

3. Dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas. Teismas, pagal CK 6.249 straipsnio reikalavimus nustatydamas žalos dydį, turi taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu nustatytos šios normos dispozicijoje nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę, kad nukentėjusioji A. K. automobilį buvo palikusi ne asfaltuotoje aikštelėje, bet ant vejos po medžiais, nepagrįstai nepripažino jos elgesio neatsargiu bei nerūpestingu. Be to, A. K. turėtų būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nes ji gyvena (duomenys neskelbtini) name, todėl matė galimas grėsmes statant automobilį po medžiais; tai, kad medžių keliamą pavojų buvo galima numatyti, patvirtina to paties namo gyventojos V. P. kreipimasis į savivaldybę leidimo nugenėti medžius. Kadangi A. K. nesaugojo savo turto ir nepaisydama grėsmės statė automobilį po medžiais, tai jos veiksmai turi būti traktuojami kaip didelis neatsargumas. Teismai taip pat nevertino aplinkybės, kad ne tik A. K., bet ir ieškovas elgėsi nerūpestingai, nes prieš išmokėdamas draudimo išmoką nenuvyko į vietą ir neįvertino žalos atsiradimo aplinkybių. Netinkamai vertindami ieškovo nerūpestingumą ir A. K. didelį neatsargumą patvirtinančius teisiškai reikšmingus faktus, teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles.

4. Dėl procesinių palūkanų. Teismai nepagrįstai priteisė iš kasatorės 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį 6 proc. palūkanos priteisiamos tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tačiau savivaldybė tokia nėra, todėl jai ši norma netaikytina. 6 proc. palūkanų taikymas savivaldybėms prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-400/2005). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl savivaldybės apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo keliamas palūkanų dydžio klausimas. Be to, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu teismai konstatavo atsakovų solidariąją pareigą sumokėti palūkanas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Dėl kasatorės civilinės atsakomybės sąlygų. Savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje augančius medžius nustatyta Želdinių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punkte (įvykio metu galiojusi redakcija), pagal kurį savivaldybės sprendžia medžio persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus, taip pat aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių 3 punkte. Taisyklių 43 punkte nurodyta, kad šalinami vėjo ir sniego nulaužti, aplaužyti, pavojingai palinkę, pavojų praeiviams ir pastatams keliantys, baigiantys džiūti stiebai ir šakos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą želdinių priežiūrą organizuoja ir kontroliuoja seniūnijos. Taigi kasatorės teiginys, kad teisės normose nenustatyta savivaldybės pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu, yra klaidingas.

2. Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės. Teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorė, būdama atsakinga už jos teritorijoje augančių medžių priežiūrą ir sutartimi ją pavedusi atsakovui UAB „Vilniaus zunda“, išdavusi leidimą poliardiruoti grėsmę keliantį gluosnį, nekontroliavo, kaip UAB „Vilniaus zunda“ atlieka šią sutartinę pareigą, o atsakovas UAB „Vilniaus zunda“, prisiėmęs pareigą prižiūrėti medžius ir gavęs leidimą, nevykdė sutartyje nustatytos pareigos. Taigi atsakovų solidarioji atsakomybė buvo taikyta teisėtai.

3. Dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Žala automobiliui buvo padaryta dėl ilgo abiejų atsakovų neveikimo, o ne dėl automobilio savininkės veiksmų. Leidimas poliardiruoti medį buvo išduotas dar 2007 m. gegužės 31 d., tačiau to nebuvo atlikta. Teismų praktikoje laikoma, kad pagrindas mišriai atsakomybei atsirasti yra itin didelis nukentėjusiojo neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar padidėti; didelis neatsargumas yra tuo atveju, kai asmuo nesilaiko paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jas ignoruoja. Tokių aplinkybių nukentėjusiosios A. K. veiksmuose nenustatyta.

Atsakovo UAB „Vilniaus zunda“ atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybės pareigos prižiūrėti jos teritorijoje augančius želdinius

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nenustatytos visos Vilniaus miesto savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl civilinė atsakomybė jai negalėjo būti taikoma. Kasatorės teigimu, jokiame teisės akte jai nenustatyta absoliučios želdinių priežiūros pareigos, už želdinių priežiūrą pagal sutartį su savivaldybe buvo atsakingas atsakovas UAB „Vilniaus zunda“, kuris nevykdė savo sutartinių pareigų, todėl turi atlyginti atsiradusią žalą. Šie kasacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad gluosnis, kurio nulūžusi šaka padarė žalą, augo Vilniaus miesto savivaldybei priskirtoje teritorijoje. Savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas yra savarankiška savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi žalos padarymo metu) 6 straipsnio 26 punktas). Želdynų įstatymo (redakcija, galiojusi žalos padarymo metu) 10 straipsnyje konkrečiai išvardytos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Pagal šio straipsnio 1 dalį savivaldybės, vykdydamos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, be kita ko, vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės stebėseną (1 punktas), želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (Taisyklių 3 punktas). Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o 43 punkte nustatyta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Taigi savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūra yra savarankiška savivaldybių funkcija, kurios įgyvendinimas detaliai reglamentuotas teisės aktų, todėl Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo argumentas, jog įstatymuose neįtvirtinta jos pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu, yra klaidingas. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje jau pasisakyta dėl savivaldybių kompetencijos želdynų priežiūros srityje ir konstatuota, jog tai yra savarankiška savivaldybių funkcija, reiškianti, kad vietos savivaldos institucijos atsakingos už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. Ž. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2013).

Byloje nustatyta, kad 2006 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus zunda“ sudarė atlygintinių paslaugų teikimo sutartį NR. A64-29, kuria susitarė, kad UAB „Vilniaus zunda“ pagal savivaldybės nurodymus atliks Vilniaus miesto saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, priežiūrą, o savivaldybė apmokės suteiktas paslaugas po jų rezultato priėmimo, jeigu darbai atlikti tinkamai ir laiku. 2007 m. gegužės 29 d. (duomenys neskelbtini) namo gyventoja V. P. kreipėsi į savivaldybę su prašymu išduoti leidimą genėti namo kieme augančius grėsmę keliančius medžius. Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. gegužės 31 d. išdavė leidimą, kuriuo, be kitų darbų, buvo leista poliardiruoti gluosnį. Darbus turėjo atlikti UAB „Vilniaus zunda“, tačiau gluosnio genėjimo darbai nebuvo atlikti iki pat 2009 m. spalio 14 d., kai nulūžusi gluosnio šaka apgadino po medžiu stovėjusį to paties namo gyventojos A. K. automobilį. Tokiomis aplinkybėmis teismai pagrįstai sprendė, kad savivaldybė, kuriai pagal įstatymus tenka pareiga rūpintis miesto želdiniais, išdavusi leidimą nugenėti gluosnį, elgėsi nerūpestingai bei neatsakingai ir nesidomėjo, ar darbai atlikti ir ar jie atlikti tinkamai, nors privalėjo užtikrinti savivaldybei priskirtoje teritorijoje augančių medžių priežiūrą ir užkirsti žalos atsiradimo galimybę, tačiau to nedarė. Aplinkybė, kad savivaldybė sudarė sutartį su privačiu juridiniu asmeniu dėl konkrečių priežiūros darbų atlikimo, nereiškia, jog ji perdavė šiam asmeniui savivaldybei įstatyme nustatytą funkciją, kartu ir atsakomybę už pareigų nevykdymą. Atsakinga už priežiūros darbų vykdymą liko savivaldybė, ji turėjo prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip UAB „Vilniaus zunda“ vykdo sutartinius įsipareigojimus, o to nedariusi, turi atsakyti už atsiradusią žalą.

Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė jai priskirtą želdinių priežiūros funkciją kasaciniame skunde nepagrįstai susiaurina tik leidimų genėti medžius išdavimu. Leidimo išdavimas savaime nereiškia tinkamo pareigos atlikimo, jeigu po jo išdavimo savivaldybė neprižiūrėjo ir neužtikrino, kad genėjimo darbai būtų atlikti tinkamai ir laiku.

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės

Konstatavusi kasatorės atsakomybę dėl atsiradusios žalos, teisėjų kolegija nebeanalizuoja kasacinio skundo argumentų dėl pagrindo atsakovų solidariajai atsakomybei kilti, grindžiamų savivaldybės atsakomybės nebuvimu, ir pasisako tik dėl solidariąją atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo. CK 6.6 straipsnyje nurodyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Viena įstatyme nustatytų išimčių, kai solidarioji atsakomybė preziumuojama, yra atvejai, kai prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Šis solidariosios atsakomybės pagrindas pakartotas CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Byloje nustatyta, kad žala atsirado kaip abiejų atsakovų neteisėto neveikimo (įstatyminės ir sutartinės pareigos nevykdymo) rezultatas, todėl teismai pagrįstai taikė atsakovams solidariąją atsakomybę remdamiesi CK 6.279 straipsnio 1 dalimi. Šios normos tinkamo taikymo kasacinio skundo argumentai nepaneigia. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ji nėra atsakinga už UAB „Vilniaus zunda“ sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, todėl pagrindo jų solidariajai atsakomybei nėra. Minėta, kad savivaldybė, sudariusi atlygintinių paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus zunda“, tik pasitelkė šį privatų asmenį želdynų priežiūrai vykdyti, tačiau neperleido jam savo įstatyme įtvirtintos pareigos šioje srityje, todėl privalėjo prižiūrėti ir kontroliuoti UAB „Vilniaus zunda“ sutartinių pareigų vykdymą, o to nedariusi, turi atsakyti už atsiradusią žalą. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad už gluosnio, augusio (duomenys neskelbtini) namo kieme, priežiūrą buvo atsakingi abu atsakovai: Vilniaus miesto savivaldybė, viešosioms paslaugoms, priklausančioms savivaldybės kompetencijai, teikti sudariusi sutartį su pasirinktu privačiu juridiniu asmeniu, tačiau nekontroliavusi konkrečių darbų atlikimo, ir atsakovas UAB „Vilniaus zunda“, pagal sutartį įsipareigojęs už atlygį atlikti sutartyje nustatytus darbus, tačiau to nepadaręs. Už šių pareigų nevykdymu, t. y. bendru neveikimu, sukeltą žalą abu atsakovai turi atsakyti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Dėl nukentėjusio asmens veiksmų kaip pagrindo žalos atlyginimui sumažinti

CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šios CK normos gali būti taikomos tik jei nustatyta nukentėjusio asmens kaltė, kuri nepreziumuojama, taigi ją turi įrodyti skolininkas – žalą padaręs asmuo.

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į tai, jog apgadinto automobilio savininkė A. K., palikdama automobilį po grėsmę keliančiu medžiu, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, todėl iš dalies yra atsakinga už atsiradusią žalą. Kasatorės teigimu, automobilio savininkei taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nes ji yra namo, kurio kieme auga žalą padaręs medis, gyventoja, o aplinkybę, kad medžio keliama žala gyventojams buvo akivaizdi, patvirtina jų kreipimasis į savivaldybę prašant išduoti leidimą nugenėti medžius. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina pagrindo automobilio savininkei taikyti didesnio rūpestingumo standartą, kuris paprastai taikomas profesionalia veikla užsiimantiems subjektams, o aplinkybė, jog to paties namo gyventoja V. P. kreipėsi į savivaldybę leidimo nugenėti medžius, savaime nereiškia, kad automobilio savininkė A. K. turėjo suvokti medžio keliamą pavojų ir jo laipsnį. Teismai teisingai nustatė, kad žala atsirado ne dėl nukentėjusiosios veiksmų, o dėl atsakovų neteisėto neveikimo, besitęsusio daugiau kaip dvejus metus (leidimas poliardiruoti gluosnį buvo išduotas 2007 m. gegužės 31 d., o medžio šaka nulūžo 2009 m. spalio 14 d.). Tokiomis aplinkybėmis kasacinio skundo argumentas dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko prievolė mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. vadinamąsias procesines palūkanas. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį palūkanų dydis yra penki procentai per metus nuo priteistos sumos, o tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, mokamos šešių procentų dydžio palūkanos (to paties straipsnio 2 dalis). Kasatorė teisingai nurodo, kad savivaldybė nėra nei verslo subjektas, nei privatus juridinis asmuo, todėl jai taikytinos ne CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos šešių procentų, bet penkių procentų dydžio palūkanos pagal to paties straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje savivaldybė yra pagrindinis atsakovas, nes žala kildinama iš savivaldybei įstatymu priskirtos funkcijos nevykdymo, todėl priteistinų palūkanų dydį (penkių ar šešių procentų) lemia būtent savivaldybės, o ne kito atsakovo, kaip privataus juridinio asmens, teisinis statusas. Pripažintina, kad teismai netinkamai taikė CK 6.210 straipsnį ir nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovų šešių, o ne penkių procentų dydžio procesines palūkanas.

Kasacinio skundo argumentas, kuriuo ginčijama atsakovų solidarioji prievolė palūkanų atžvilgiu, atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis palūkanų paskirties. Procesinės palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją, nes jos skirtos atlyginti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius, kreditoriaus nuostolius, o pagrindas jas priteisti yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju ir dėl to jo kreditorius kreipėsi į teismą. Taigi prievolė mokėti vadinamąsias procesines palūkanas yra išvestinė, o ne savarankiška, todėl nustačius teisinį pagrindą atsakovų solidariajai atsakomybei taikyti, pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už praleistą piniginės prievolės atlyginti nuostolius įvykdymo terminą taip pat yra solidarioji.

Remiantis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl palūkanų priteisimo keistina, priteisiant ieškovui iš atsakovų solidariai penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos nuostolių atlyginimo sumos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas kasacinio teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies pakeitimas, sumažinant procesines palūkanas nuo šešių iki penkių procentų, nereiškia kasacinio teismo sprendimo priėmimo kasatorės naudai, nes pagrindiniai kasacinio skundo reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais ir netenkinti. Dėl to kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei priteistinos iš kasatorės Vilniaus miesto savivaldybės. Tokių išlaidų patirta 26,07 Lt, jų dydį patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. liepos 26 d. pažyma (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo dalis, kuria ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovų UAB „Vilniaus zunda“ ir Vilniaus miesto savivaldybės priteista šeši procentai metinių palūkanų nuo priteistos 2738,03 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, pakeisti, palūkanų dydį sumažinant nuo šešių iki penkių procentų dydžio per metus.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 26,07 Lt (dvidešimt šešis litus 7 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė