Civilinė byla Nr. 3K-3-359/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 121.10; 121.11 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Gražinos Davidonienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. R. ir P. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. R. ir P. R. ieškinį atsakovui A. U. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarką (CK 4.80 straipsnis). Ieškovai nurodė, kad jie pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo 1/2 dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį kitų statinių, žemės sklypą, ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Kita 1/2 dalis gyvenamojo namo, statinių priklauso atsakovui. Ieškovas 2007 m. kovo 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti sutikimą atidalyti gyvenamojo namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra. Atsakovas, atsakydamas į šį prašymą, pasiūlė aptarti ir padaryti keletą pakeitimų ieškovo pateiktame atidalijimo projekte, tačiau konkrečių pasiūlymų dėl atidalijimo projekto nepateikė. 2007 m. balandžio 23 d. ieškovas pakartotinai registruotu laišku išsiuntė atsakovui pareiškimą dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Į šį ieškovo prašymą atsakovas nereagavo ir nepateikė jokių pasiūlymų dėl galimų derybų, susijusių su turto atidalijimu, ar turto atidalijimo būdų. Ieškovai parengė gyvenamojo namo atidalijimo projektą, tačiau atsakovas nesutiko su juo, nepasiūlė savo atidalijimo varianto, taip pat nereiškė reikalavimo gauti piniginę kompensaciją. Ieškovų manymu, jie, siekdami atidalyti jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tinkamai ir pagal įstatymus įgyvendino savo kaip bendraturčių teisę, bendradarbiavo su gyvenamojo namo bendraturčiu, tačiau, nesant jo noro geruoju išspręsti turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, buvo priversti kreiptis į teismą. Ieškovai prašė teismo atidalyti ieškovų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal prie ieškinio pridėtą gyvenamojo namo atidalijimo projektą ieškovams priskiriant 4,31 kv. m ploto verandą, 4,24 kv. m ploto prieškambarį, 33,04 kv. m ploto kambarį (iš viso 41,58 kv. m ploto patalpas), atsakovui paskirti gyvenamojo namo 4,44 kv. m ploto koridorių, 15, 48 kv. m ploto virtuvę, 10,12 kv. m ploto koridorių, 27,28 kv. m ploto kambarį (iš viso 57,32 kv. m ploto patalpas).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad, prieš ieškovams įsigyjant gyvenamąjį namą, jau buvo nusistovėjusi atsakovo ir buvusių savininkų naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka; ginčo dėl nusistovėjusios naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nei tarp buvusių bendraturčių, nei tarp esamų nebuvo. Teismas taip pat įvertino tai, kad atsakovas neprieštaravo, jog būtų atidalyta ieškovams priklausanti dalis, nepateikė jokių savo pasiūlymų, nepareiškė reikalavimo gauti piniginę kompensaciją. Atsakovo argumentą, kad ieškovams ir atsakovui priklausančio namo dalies atidalijimas šiuo metu negalimas, nes ieškovai neteisėtai – be atsakovo sutikimo rekonstravo namo verandą, teismas atmetė kaip neįrodytą; motyvavo, kad veranda buvo pastatyta ieškovų lėšomis ir jų namo naudojamoje dalyje, jiems priklausančiame žemės sklype, atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinusių, kad verandos rekonstrukcija būtų trukdžiusi atsakovui naudotis savo namo dalimi pagal nusistovėjusią tvarką. Teismas, pagal CK 4.80 straipsnį vertindamas, ar atidalijimas nepažeis bendraturčio teisių ar nepadarys žalos daiktui ir jo paskirčiai, nustatė, kad ginčo šalims priklausantį gyvenamąjį namą sudarė du butai; elektros įvadas ir apskaita kiekvienam butui įvesti, krosnys įrengtos atskirai, vandentiekio ir kanalizacijos, kitų bendrų įrenginių ir inžinerinių tinklų gyvenamajame name nebuvo, šalys naudojosi bendru šuliniu, prie kurio buvo tiek ieškovų, tiek atsakovo priėjimas. Teismas, įvertinęs ieškovų pateiktą atidalijimo projektą, nurodė, kad būtų suformuotos dvi atskiros, izoliuotos viena nuo kitos gyvenamosios patalpos, kurių vertė nesumažėtų, į ieškovams ir atsakovui priskirtinas patalpas būtų galima patekti per atskirus įėjimus, todėl padarė išvadą, kad ieškovų pasiūlytas atidalijimo planas nepažeidė šalių teisių ir teisėtų interesų, nedarė žalos daiktui ir jo paskirčiai, atitiko pagrindinius daikto atidalijimo principus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija, nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į tai, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priėmė naują sprendimą. Kolegija, atsižvelgdama į apelianto argumentą, kad liko neatidalytos ieškovams ir atsakovui priklausančios gyvenamojo namo palėpės dalys, esančios virš jiems atidalytinų patalpų; atidalytos patalpos yra skirtingose namo dalyse, todėl turėjo būti atidalytos ir palėpės dalys, esančios virš atidalytų patalpų, nurodė, kad pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį bendraturtis gali reikalauti atidalyti tik visą jam priklausančią daikto dalį, tokiu būdu siekdamas pakeisti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę kita privačios nuosavybės teisės rūšimi. Kolegijos teigimu, pagal CK 4.80 straipsnį bendraturčio dalies atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kai atidalijimo objektu yra ne visa jam priklausanti daikto dalis ir (ar) kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė į daiktą atidalytojo bendraturčio atžvilgiu nepasibaigia, yra negalimas, t. y. nagrinėjamoje byloje patenkinus ieškovų prašymą atidalyti iš bendro turto tik dalį jiems priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių bendroji dalinė nuosavybė į namą nebūtų buvusi nutraukta, nes liktų bendro naudojimo patalpos (palėpė). Dėl to kolegija sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškinį. Kolegija papildomai nurodė, kad ieškovai, siekdami atidalyti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, norėjo įteisinti be atsakovo sutikimo rekonstruotą namo verandą, tačiau, atsakovui teigiant, jog būtent šios verandos rekonstruotas stogas pažeidžia jo interesus, negali būti pripažinta, kad dalinis atidalijimas nepažeistų atsakovo teisėtų interesų. Kolegija pažymėjo, kad tik tuo atveju, jei ieškovai būtų siūlę atidalyti dalį nepaliekant bendro naudojimo patalpų, būtų nurodę, kuri namo stogo dalis atitektų ieškovams, kuri – atsakovui, toks atidalijimo projektas galėtų būti patvirtintas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.80 straipsnį, neįgyvendino CPK 2 straipsnyje nustatytų civilinio proceso tikslų, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią, jeigu bendraturčiai naudojasi tomis pačiomis pastato dalimis, kurias nori atidalyti, ir dėl to nekyla ginčo, tai toks atidalijimas yra tinkamas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Prospero polis“ v. UAB „Kauno gelžbetonis“; bylos Nr. 3K-3-473/2006). Juolab kad ieškovai pasiūlė atsakovui šiam palankesnes atidalijimo sąlygas, atidalijimo projektas atitiko įstatymų reikalavimus, teismų praktikoje suformuotus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės principus.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino apeliacinį skundą, nes jame, kasatorių teigimu, buvo iškelti nauji reikalavimai dėl negalimumo tenkinti atidalijimo projektą, nes jame nenurodyta palėpė, kuria atsakovas negali tinkamai naudotis dėl savavališkai ieškovų rekonstruotos verandos. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad palėpė neįregistruota, ji negali būti dalijama, nes pagal CK 1.98-1.99 straipsnius nėra civilinės teisės objektas, t. y. neatlikus palėpės kadastro matavimų, neaišku, koks plotas turi būti atidalijamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą teismų praktikai išvadą, kad negalima atidalyti ne visą vienam bendraturčiui priklausančią daikto dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G. (bylos Nr. 3K-3-638/2005), kurioje aiškinama CK 4.80 straipsnio 1 dalis, nurodyta, kad atidalijant bendraturčiams priklausančias dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereiškia, kad tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga ir pan.). Įstatymuose taip pat nenurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, privaloma atidalyti visą bendraturčiams priklausančią nuosavybę.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 312 straipsnį, nepagrįstai išnagrinėjo bylą pagal apeliacinį skundą, nes skunde buvo iškelti nauji, pirmosios instancijos teisme nepareikšti reikalavimai dėl nepadalytos palėpės. Be to, teismas nepagrįstai iš apelianto priėmė prie skundo pridėtus naujus įrodymus ir pagal juos išnagrinėjo bylą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti naujus įrodymus, jeigu šie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, išėjo už apeliacinio skundo ribų, nes apeliantas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo tokio savo sprendimo, nenurodė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, kuriuos galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas ir kurie būtų buvę pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė, kad kasatoriai, savavališkai pastatydami verandą ir užimdami atsakovui priklausančią palėpės dalį, pažeidė atsakovo, kaip gyvenamojo namo bendraturčio, turtines teises, todėl atidalyti bendro turto dalis būtų galima tik tada, jeigu padalijus neliktų bendro naudojimo patalpų (palėpės). Atsakovas nesutinka su kasatorių argumentu, kad palėpė negalėjo būti civilinių teisinių santykių objektas. Atsakovo teigimu, pastogė yra gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpa, priklausanti namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir neregistruojama Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras vienetas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įgyvendino CPK 2 straipsnyje nustatytus civilinio proceso tikslus, pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nenukrypo nuo teismų praktikos. Atsakovo teigimu, įstatymo nuostata, ribojanti pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai, kasatoriai nenurodė teisinio pagrindo, kodėl apeliacinės instancijos teismas, jų manymu, pažeidė CPK 314 straipsnį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Kasatorių argumentai dėl bendraturčio teisės reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų yra teisės klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl bendraturčio teisės atsidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Viena iš bendraturčio teisių yra teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), kurią jis gali įgyvendinti bendru sutarimu su kitais bendraturčiais. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė atidalyti jo dalį iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu arba, bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, atidalijimo klausimą pagal bet kurio bendraturčio ieškinį išsprendžia teismas. Esant nesutarimų dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo (šie būdai gali būti įvairūs: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, sutinkant prašančiam atidalyti – gauti kompensaciją iš kitų bendraturčių už jam tenkančią dalį ar be sutikimo vienam ar keliems bendraturčiams priteisiant tokią kompensaciją ir kita), vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo, tačiau šis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtinausias ir kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalyje civilinių teisinių santykių subjektams, taip pat ir bendraturčiams valdant, naudojant ir disponuojant nuosavybės teisės objektu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tiek reikalaujant atidalyti iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), yra nustatyta pareiga elgtis ir veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus; taip pat teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, parinkdamas atidalijimo būdą, privalo vadovautis nurodytais principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad, nustačius dalis pagal ieškovų pateiktą projektą ir patenkinus ieškovų prašymą atidalyti iš bendro turto tik dalį jiems priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių gyvenamojo namo bendroji dalinė nuosavybė nebūtų nutraukta, nes liktų bendro naudojimo patalpos (palėpė). Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį bendraturtis turi teisę atsidalyti visą jam priklausančią dalį, o ne jos dalies dalį. Pažymėtina, kad toks atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutą reglamentuojančių teisės normų, kurios savo esme 2000 m. Civiliniame kodekse nėra pakitusios, aiškinimas atitinka formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. I. Z.; bylos Nr. 3K-7-316/2000; skelbta Teismų Praktika 14). Bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji nuosavybė nutraukiama, tas dalyvis tampa jam paskirtos turto dalies savininku ir naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovo teises ir interesus saugo CK 4.80 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Tuo atveju, jei bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., Alytaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-780/2003). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovai siekė atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes norėjo įteisinti be atsakovo sutikimo rekonstruotą namo verandą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, neišsprendus ginčo dėl kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio dalies tam tikros dalies atidalijimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J.; bylos Nr. 3K-3-459/2007), todėl tai turi būti įgyvendinama tik tada, kai yra nustatomos visos kiekvienam bendraturčiui tenkančios dalys bendrojoje nuosavybėje, nes kitu atveju, likus nepadalytoms patalpoms, nebūtų pasiekiamas CK 4.80 straipsnyje įtvirtinto atidalijimo instituto rezultatas.
Kasaciniame skunde nurodyti ieškovų argumentai ir teismų praktika dėl bendro naudojimo patalpų nesusiję su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais, nes šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl bendraturčių dalių atidalijimo, o ne bendro naudojimo patalpų (tokių, kaip, pavyzdžiui, bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga) statuso. Juolab kad nurodytoje nutartyje yra padaryta priešinga kasatorių argumentams išvada, jog atidalijant bendraturčiams priklausančias dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės nereiškia, kad nebelieka bendro naudojimo patalpų; butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos; butų ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis).
Dėl procesinės teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasatorių argumento, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal apeliaciniame skunde pareikštus naujus reikalavimus, nurodo, kad pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. negalima reikšti naujų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų. Naujas reikalavimas pagal nurodytą straipsnį yra toks reikalavimas, kuris yra nesusijęs su jau pareikštu ieškiniu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal apeliacinį skundą, kurio buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (b. l. 80, 107), t. y. nebuvo iškelti nauji materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, o buvo pareikštas procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas, atitinkantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl bendraturčių dalių bendrojoje nuosavybėje, nepažeidė CPK normų, nenagrinėjo bylos pagal naujus reikalavimus.
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7, 301 straipsniai). CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau, atsižvelgiant į straipsnyje įtvirtintą teisės normą, kad įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti, jei jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pripažintina, kad šis draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T.; bylos Nr. 3K-3-691/2006). Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti CPK 314 straipsnyje nustatytas įrodymų priėmimo sąlygas, tačiau, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, teismas turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Minėta, kad proceso paskirtis – garantuoti proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus dėl atsakovo įrodymų priėmimo (b. l. 108), nurodo, kad teismas pagrįstai argumentavo savo sprendimą, atsižvelgė į proceso tikslus ir paskirtį, todėl, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti, pagrįstai išsprendė ginčą iš esmės. Dėl išdėstytų argumentų taip pat pripažintini nepagrįstais kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, išėjo už apeliacinio skundo ribų, nes apeliantas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui. CPK 326 straipsnyje apibrėžtos apeliacinės instancijos teismo, peržiūrinčio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisės, kuriomis apeliacinės instancijos teismas turi naudotis savo nuožiūra, parinkdamas kuo teisingesnį ir efektyvesnį ginčo sprendimo būdą. Bylos nagrinėjimo ribas apeliacine tvarka sudaro apeliaciniame skunde išdėstytas faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apelianto nurodytos faktinės aplinkybės, materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai. Apelianto prašymas apeliacinės instancijos teismui (apeliacinio skundo dalykas) bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų nenustato ir apeliacinės instancijos teismo nesaisto. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, nepažeidė CPK 320 ir 326 straipsnių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepažeidė procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą pagal skunde išdėstytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
