Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-298-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00502-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.1;

2.1.4.4.2.8; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

nuteistajam J. Š., jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

nuteistajam L. E. (L. E.), jo gynėjui advokatui Liutaurui Lukošiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. Š. ir L. E. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžiu:

J. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, J. Š. į bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas 2014 m. rugsėjo 2 d. (viena diena) ir jam paskirta 18 754,68 Eur dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. E. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, L. E. į bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2014 m. vasario 13 iki 14 d. (viena diena) ir jam paskirta 18 754,68 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, bausmės subendrintos su Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 18 754,68 Eur dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant L. E. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą. Į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti N. B., A. I. ir R. Z.. Dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nuosprendis pakeistas ir L. E. nustatytas dvidešimt keturių mėnesių paskirtos 18 754,68 Eur dydžio baudos sumokėjimo terminas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo J. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. Š. nuteistas už tai, jog siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų atitinkamą valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, jam tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo, susitarė duoti ir netiesiogiai bei tiesiogiai davė kyšį, t. y. jis (J. Š.) nuo 2013 m. liepos mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2013 m. rugsėjo mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vykusių susitikimų metu, siekdamas, kad A. A., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojai – civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal J. Š. ieškinį Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančios savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo nagrinėjančiai (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai R. K., paveiktų ją, kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus – nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtų neteisėtą sprendimą, kuriuo visiškai patenkintų J. Š. ieškinį ir šiuos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos aktus panaikintų, A. A. tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ir susitarė iki pageidaujamo procesinio sprendimo priėmimo duoti 30 000 Lt (8688,60 Eur) kyšį. Vykdydamas šį susitarimą, jis (J. Š.) 2013 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, Ozo g. 25, prie prekybos centro „Akropolis“, automobilių aikštelėje, automobilio „VW Tiguan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) salone, netiesiogiai – per jo pavedimu veikusį A. I., kuris dėl šios veikos nėra kaltas, siekdamas, kad A. A., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojai – minėtą civilinę bylą nagrinėjančiai teisėjai R. K., paveiktų ją, kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus – nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtų neteisėtą sprendimą, kuriuo visiškai patenkintų J. Š. ieškinį ir panaikintų skundžiamus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos aktus, A. A. davė 30 000 Lt (8688,60 Eur) kyšį, kurį jo (J. Š.) reikalavimu A. A. 2013 m. rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, Žirmūnų g. 2, prekybos centro „Iki Minskas“ automobilių aikštelėje, automobilio „VW Tiguan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) salone, per A. I., kuris dėl šios veikos nėra kaltas, grąžino jam (J. Š.). Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (J. Š.) 2013 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, P. Lukšio g. 32, picerijoje „Pomodoro“ vykusio susitikimo metu, siekdamas, kad A. A., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojai – minėtą civilinę bylą nagrinėjančiai teisėjai R. K., paveiktų ją, kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus – nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtų neteisėtą sprendimą, kuriuo visiškai patenkintų J. Š. ieškinį ir panaikintų skundžiamus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos aktus, A. A. tiesiogiai davė 30 000 Lt (8688,60 Eur) kyšį.

2. L. E. nuteistas už tai, kad siekdamas, jog asmenys, pasinaudodami savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojams, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, jiems tiesiogiai pažadėjo ir susitarė duoti kyšį, t. y. jis (L. E.) nuo 2013 m. birželio pradžios, tiksliau nenustatytos dienos, prie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros administracinio pastato Vilniuje, Rinktinės g. 5A, ir jame vykusių susitikimų metu, 2013 m. liepos 9 d. nuo 10.05 val. iki 10.38 val., Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės kavinėje „Nika“ Vilniuje, Pamėnkalnio g. 27 / V. Kudirkos g. 1, vykusio susitikimo metu, taip pat iki 2014 m. sausio pabaigos, tiksliau nenustatytos datos, degalinėje „Vakoil“ Vilniuje, Ukmergės g. 246, ir „Iki“ parduotuvėje Vilniuje, Fabijoniškių g. 2A, esančioje picerijoje „Čili pica“ vykusių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu, siekdamas, kad O. T. ir R. Z., pasinaudodami savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka ikiteisminius tyrimus organizuojančios bei vadovaujančios valstybės institucijos valstybės tarnautojams – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorams, paveiktų ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje L. E. buvo pripažintas įtariamuoju pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, kontroliavusį ir jam vadovavusį valstybės tarnautoją – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorą, kad jis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus – ikiteisminį tyrimą šioje byloje L. E. nutrauktų arba joje priimtų bet kokius kitus L. E. palankius procesinius sprendimus, o 2013 m. liepos 11 d. prokurorui šią baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teisminiam nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teismui, siekdamas, jog O. T. ir R. Z., pasinaudodami savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiktų valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikantį Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorą, kad jis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus – bylą nagrinėjančiam teismui pasiūlytų L. E. išteisinti arba bylą nutraukti, arba skirti švelnesnę negu kitiems kartu teisiamiems asmenims bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tiesiogiai pažadėjo ir susitarė O. T. ir R. Z. duoti 5000 Lt (1448,10 Eur) kyšį.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteisė jį pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nenustatę jo veikoje aktyvių šiame straipsnyje nurodytų veiksmų ir tyčios. Byloje ištirti įrodymai patvirtina ne kasatoriaus neteisėtą veikimą, siekiant per A. A. papirkti teisėją R. K. dėl jam palankaus sprendimo civilinėje byloje priėmimo, bet A. A. netinkamą jam pavestos užduoties sutvarkyti teisinius reikalus, susijusius su nagrinėjamomis civilinėmis bylomis, supratimą ir savarankiškai pasirinktą nusikalstamą veikimo būdą. Byloje nenustatyta, kad kasatorius davė A. A. už jo paslaugas pinigų suprasdamas, jog šis ketina papirkti teisėją ar kitus valstybės tarnautojus, ar kad nurodė, liepė ar prašė jo tokius veiksmus atlikti. A. A. subjektyvaus manymo, kad siekdamas J. Š. palankaus civilinės bylos išsprendimo gali veikti neteisėtai, nustatymas nesudaro pagrindo konstatuoti kasatoriaus kaltę. Nors bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad J. Š. nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog jis žinojo, kad bylą bus siekiama laimėti paperkant teisėją, ir tam pritarė, tačiau iš teismų sprendimų matyti, kad nenustatyta, jog kasatorius atliko aktyvius veiksmus, siekdamas papirkti valstybės tarnautoją, bei nenustatyta jo tyčia taip veikti.

3.2. Teismai neištaisė esminių BPK pažeidimų, kurie buvo padaryti atskiriant ikiteisminius tyrimus. Nors J. Š. inkriminuota nusikalstama veika nėra kvalifikuota kaip įvykdyta bendrininkaujant, iš kaltinimo formuluočių akivaizdu, kad kasatorius buvo kaltintas ir pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su kitais asmenimis, ir jų veiksmai neva sudarė nuoseklią grandinę. Tačiau ikiteisminis tyrimas dviejų grandinės narių atžvilgiu buvo atskirtas, t. y. byla Kauno apygardos teismui su kaltinamuoju aktu buvo perduota dėl J. Š., R. Z. ir N. B., o dėl juos jungiančių A. A. ir O. T. atskirta ir išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka. Kasatoriaus su R. Z. ir N. B. niekas nesieja, o dėl bylos A. A. ir O. T. atskyrimo buvo apribota teismo galimybė tiesiogiai ištirti įrodymus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą J. Š. atžvilgiu bei priimti teisingą ir teisėtą sprendimą, taip pat apribota J. Š. teisė efektyviai gintis ir viešame, rungtyniškame teismo posėdyje patikrinti esminius įrodymų šaltinius – A. A. ir O. T. parodymus. Pirmosios instancijos teismas į nuosprendį įrašė išgalvotus ir bylos įrodymams prieštaraujančius teiginius bei išvadas dėl A. A. ir O. T. parodymų vertinimo ir jais remdamasis sprendė J. Š. kaltės klausimą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Be to, nors kitose baudžiamosiose bylose priimti teismų sprendimai neturi nei prejudicinės, nei jokios įrodomosios galios sprendžiant J. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įsiteisėjusiais teismo baudžiamaisiais įsakymais pripažinus tariamus J. Š. bendrininkus A. A. ir O. T. kaltais, iš esmės buvo konstatuota, kad veika nurodytomis aplinkybėmis buvo padaryta, t. y. išspręstas ir J. Š. kaltės klausimas, ir tai lėmė jo teisės į teisingą ir sąžiningą procesą pažeidimą.

3.3. Vienas esminių J. Š. kaltės įrodymų šioje baudžiamojoje byloje – liudytojo, buvusio įtariamojo toje pačioje byloje A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau A. A. bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas nebuvo ir savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino. Tokiu būdu gynyba neturėjo galimybių užduoti jam klausimų ir patikrinti jo ankstesnių parodymų patikimumą. Kasatorius, dėstydamas skunde A. A. įvairiu metu duotus parodymus, teigia, kad, priešingai nei nurodė bylą nagrinėję teismai, A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienodi, skyrėsi dėl juose nurodytų esminių aplinkybių, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, o apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis buvo atmesti A. A. šiame teisme duoti parodymai, yra nepagrįsti. Be to, teisme tiesiogiai nebuvo ištirti ir kaltinimo liudytojo O. T. parodymai ir gynyba neturėjo galimybės užduoti šiam liudytojui klausimus. Dėl to, pasak kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai, pagrįsdami esmines savo išvadas išgalvotais ir melagingais teiginiais, prieštaraujančiais teisme ištirtiems įrodymams, sąmoningai iškraipydami faktines aplinkybes, vertindami A. A. ir O. T. parodymus, nutylėdami bylai reikšmingus įrodymus ir jų nevertindami, abejones vertindami kaltinamojo nenaudai, o apeliacinės instancijos teismas ir neatsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus, įrodymus ištyrė ir įvertino bei nuosprendį ir nutartį surašė netinkamai, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

3.4. Teismų praktikoje įtvirtintas reikalavimas kaltinamųjų toje pačioje byloje parodymus, duotus jiems nesant įspėtiems dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir turint akivaizdų procesinį suinteresuotumą, vertinti itin kruopščiai, tačiau teismai tinkamai neįvertino A. A. procesinio statuso įtakos jo parodymų teisingumui. Pasak kasatoriaus, A. A. nėra nešališkas liudytojas ir tik dėl savo pirminių parodymų pakeitimo kasatoriaus nenaudai bei bendradarbiavimo su prokuratūra sulaukė švelnesnės baudžiamosios atsakomybės. Dėl to jo parodymus teismai turėjo analizuoti ir vertinti itin kruopščiai, tačiau to nepadarė. Nuosprendis pagrįstas tik selektyviai atrinktų bylos įrodymų dalimi. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose dalies ištirtų įrodymų šaltinių nepaminėjo, jų nevertino ir dėl jų nepateikė jokių išvadų, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Tuo tarpu teismų sprendimuose nurodyti įrodymai – liudytojų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai kasatoriaus kaltės nepatvirtina.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis L. E. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį išteisinti, o nusprendus palikti galioti jo nuteisimą – sumažinti jam paskirtą baudą. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes itin plačiai interpretavo prakybos poveikiu (BK 226 straipsnis) nusikalstamą veiką, neįsigilino į šio nusikaltimo sudėtį ir neanalizavo, ar ją sudaro L. E. veiksmai. Abiejų instancijų teismai nuteistojo veiksmuose nenustatė tyčios padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir nepaneigė jo išdėstytos pozicijos, kad konsultuodamasis su pažįstamais asmenimis dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo siekė ne paveikti tyrimą kontroliuojantį prokurorą, o gauti patarimų, ką daryti susidariusioje situacijoje. Apklaustas teisme kaltinamasis R. Z. taip pat neigė, kad L. E. jam siūlė atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su jo atžvilgiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Taigi į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę nebuvo pasikėsinta, o L. E. klaida negali užtraukti jam baudžiamosios atsakomybės. Be to, byloje yra įrodytas sukčiavimas (BK 182 straipsnis), siekiant apgaule išvilioti iš kasatoriaus pinigus, prisidengiant tikėtina įtaka ar pažintimis.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes formaliai perrašė atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolus ir nevertino tokių veiksmų trukmės. Nors kriminalinės žvalgybos protokolai patvirtina, kad L. E. kitų nuteistųjų buvo nuolat provokuojamas duoti pinigų už prokuroro palankumą, taip siekiant iš jo pasipelnyti, tačiau teismas šių protokolų neanalizavo ir garso įrašų neišklausė. L. E. buvo išprovokuotas kitų nuteistųjų, o institucijos, atlikusios kriminalinės žvalgybos veiksmus, nusikalstamos veikos neužkardė ir visą procesą kontroliavo, todėl kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinkti įrodymai negali būti laikomi patikimais ir prieštarauja įstatymui.

4.3. Kaltinimas buvo suformuluotas netinkamai, nes nors prekybos poveikiu sudėtis yra formali, kaltinime ji išdėstyta kaip tęstinė veika. Be to, L. E. neturėjo galimybės apklausti liudytoją O. T. ir taip išsiaiškinti svarbias bylos aplinkybes. Taip buvo užkirstas kelias tinkamai gintis nuo jam pateikto kaltinimo.

4.4. Kasatoriui paskirta bausmė yra neadekvati ir paskirtos baudos sumokėti per teismo nurodytą terminą jis neturi jokios galimybės.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų J. Š. ir L. E. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų

6. J. Š. kasaciniame skunde nurodo, kad įrodymai byloje ištirti ir įvertinti netinkamai, teismų sprendimai surašyti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

7. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

9. Priešingai nei teigiama J. Š. kasaciniame skunde, šie BPK reikalavimai nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, nuosprendyje visus įrodymus išdėstė, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą. Teismo išvada, kad J. Š. padarė BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, grindžiama byloje esančių įrodymų visuma – kaltinamojo R. Z., liudytojų O. T., A. A., N. J. B., D. L. parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, darant vaizdo ir garso įrašus, protokolais ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

10. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ir nuteistojo J. Š. pateiktą versiją, jog A. A. samdė kaip teisininką ir apie jo ketinimus neteisėtai paveikti bylą nagrinėjančią teisėją R. K., kad ši priimtų J. Š. palankų sprendimą, nežinojo. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tokie J. Š. paaiškinimai buvo išanalizuoti ir įvertinti kartu su visais byloje esančiais įrodymais bei motyvuotai atmesti kaip prieštaraujantys jų visumai.

11. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą išanalizuota byloje surinktų įrodymų visuma, įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai, kad surinktų įrodymų pakanka daryti vienareikšmei ir kategoriškai išvadai dėl J. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

12. Kartu pažymėtina, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo J. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo yra atsakyta. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

13. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistojo J. Š. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus.

Dėl teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams

14. Kasaciniuose J. Š. ir L. E. skunduose keliamas klausimas dėl jų teisės užduoti klausimus įtariamiesiems toje pačioje byloje pažeidimo.

15. Pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant kaltinamųjų toje pačioje byloje parodymus (žr., pvz., kasacinės išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016).

16. EŽTT praktikoje pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00).

17. Nurodytos EŽTT praktikos analizė rodo, kad joje nesuformuota konkrečių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti teikiami tam tikri privalumai su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančiam arba tiesiog kaltinimui palankius parodymus duodančiam asmeniui, taip pat nenurodomos imperatyvios tokio asmens parodymų panaudojimo ribos jų įrodomosios reikšmės (svarbos) nuteisiant kaltinamąjį aspektu; vertinant proceso teisingumą, atsižvelgiama į, be kita ko, šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų buvimą, tačiau detalesnių taisyklių dėl, pavyzdžiui, tokių įrodymų kiekio, pobūdžio ir pan. iš esmės nenustatyta. Bendriausia prasme siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą atsižvelgiant į, be kita ko, pirmiau nurodytus pavojus ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016).

18. EŽTT sprendimuose nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75, Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199).

19. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl kaltinamųjų toje pačioje byloje ar kitų kaltinamųjų (įtariamųjų) parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse taip pat yra pažymėjęs, kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016).

20. Šiame kontekste į bendrininkų parodymų įrodomosios reikšmės ypatumus atsižvelgiama vertinant, ar buvo tinkamai užtikrintos gynybos teisės dėl kitų kaltinančių įrodymų (paprastai suinteresuotumo dėl bylos neturinčių liudytojų apklausos) ar pačių bendrininkų parodymų (jų apklausos ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016).

21. Kartu pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (žr. 2010 m. liepos 20 d. sprendimą byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).

22. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36-693/2015">2K-36-693/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>).

23. Byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti.

24. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad liudytojo pasinaudojimas teise tylėti EŽTT praktikoje paprastai pripažįstamas svarbia priežastimi neduoti parodymų (pvz., Sievert prieš Vokietiją; 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje El Khoury prieš Vokietiją, peticijų Nr. 8824/09 ir 42836/12; 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Vidgen prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 29353/06; 2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Carta prieš Italiją, peticijos Nr. 4548/02).

25. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, § 116). Tokių garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211-489/2016">2K-211-489/2016</a>).

26. Kasaciniame skunde nuteistasis J. Š. nurodo, kad teismai jo kaltę dėl prekybos poveikiu iš esmės grindė liudytojo, buvusio įtariamojo toje pačioje byloje A. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie yra nenuoseklūs ir skiriasi dėl esminių aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai A. A. parodymus vertino netinkamai, neatsižvelgę į jų kaitą proceso metu, A. A. turėtą įtariamojo statusą ir suinteresuotumą duoti kaltinimui palankius parodymus. Kartu kasatorius pažymi, kad A. A. ir O. T., kurie dėl savo nusikalstamų veiksmų buvo nuteisti teismo baudžiamaisiais įsakymais, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausti nebuvo. Nors teismas pagarsino jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau gynyba jiems užduoti klausimų ir patikrinti jų parodymų patikimumo negalėjo. Dėl to buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Klausimas dėl neturėjimo galimybės užduoti klausimus teisme kaltinimo liudytojui (O. T.) keliamas ir nuteistojo L. E. kasaciniame skunde.

27. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš tiesų liudytojai A. A. ir O. T. šioje byloje yra buvę įtariamaisiais, o vėliau jų procesinis statusas kito – jie abu yra nuteisti teismo baudžiamaisiais įsakymais dėl prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 1, 2 dalys). Veikos, už kurias nuteisti A. A. ir O. T., buvo susijusios su nuteistiesiems J. Š. ir L. E. šioje byloje inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. A. ir O. T. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo kaip liudytojai, tačiau teisiamojo posėdžio metu iš esmės apklausti nebuvo – A. A. pasinaudojo teise neduoti parodymų, o O. T. atsisakė atsakinėti į proceso dalyvių klausimus ir prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo (buvusio įtariamojo), nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Tokių parodymų perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, 2K-7-136-489/2017, 2K-48-788/2018 ir kt.). Asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-106-693/2016, 2K-43-697/2018).

29. Atsižvelgdamas į tai, kad liudytojai A. A. ir O. T. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, ir vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teismas teisiamajame posėdyje perskaitė jų parodymus, duotus prokurorui, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir jais, be kita ko, rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu nuteistieji ir jų gynėjai turėjo galimybę pateikti savą įvykių versiją, ginčyti A. A. ir O. T. parodymus, dėl jų pasisakyti. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, užtikrinant rungtyniškumo principo įgyvendinimą, buvo apklaustas liudytojas A. A., jis davė išsamius parodymus, o gynybai buvo sudaryta galimybė šiam liudytojui užduoti klausimus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl šiame teisme duotų A. A. parodymų patikimumo vertinimo ir motyvuotai nurodė, kodėl jais nesivadovauja, o remiasi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. O. T., nors į apeliacinės instancijos teismo posėdį taip pat buvo kviestas, pasinaudojo teise neduoti parodymų, atsisakė atsakinėti į proceso dalyvių klausimus bei patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog teisę neduoti parodymų kaltinamieji (nuteistieji) gali realizuoti nepriklausomai nuo proceso formos, taip pat instancijos, kurioje nagrinėjama byla.

30. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surengtos akistatos tarp A. A. ir J. Š. (28 t., b. l. 61–65) bei O. T. ir L. E. (18 t., b. l. 23–25). Šių procesinių veiksmų metu A. A. davė parodymus apie J. Š., O. T. – L. E. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, o nuteistieji bei jų gynėjai turėjo galimybę užduoti jiems klausimus bei išsiaiškinti rūpimus dalykus ir šiomis teisėmis naudojosi. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistieji teisę apklausti kaltinimo liudytojus tam tikra apimtimi, be kita ko, realizavo ikiteisminio tyrimo stadijoje.

31. Vertinant skundžiamų teismų sprendimų turinį, galima sutikti, kad J. Š. kaltė dėl prekybos poveikiu lemiama dalimi grindžiama būtent A. A., kuris, minėta, šioje byloje yra buvęs įtariamuoju, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui). Tačiau šie A. A. parodymai, nors ir labai svarbūs byloje, nėra vieninteliai įrodymai ir teismai juos įvertino kitų bylos įrodymų (kaltinamojo R. Z., liudytojų O. T., N. J. B., D. L. parodymų, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų ir kitų byloje esančių rašytinių įrodymų) kontekste. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėję teismai, tirdami ir vertindami A. A. parodymus, tinkamai taikė tokių parodymų vertinimo taisykles, nes parodymai buvo kruopščiai tiriami, gretinami bei lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis ir itin atidžiai vertinami. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, be kita ko, pasisakė dėl skirtingų apklausų metu duotuose A. A. parodymuose esančių tam tikrų neatitikimų, aptarė parodymų kitimo eigą. Skundžiamų teismų sprendimų turinys rodo, kad teismai išsamiai pasisakė dėl A. A. parodymų patikimumo ir pagrįstai rėmėsi ta jų dalimi, kurią patvirtino kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

32. Dėl O. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pažymėtina, kad jie buvo svarbūs sprendžiant, ar L. E. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nėra vieninteliai jo kaltės įrodymai. Teismai nuosekliai ir detaliai įvertino O. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui), lygindami juos su kitais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti O. T. parodymų patikimumu, jais netikėti ir nesivadovauti, nes jie buvo išsamūs, nuoseklūs, nekito, juos patvirtina kiti bylos duomenys (kaltinamojo R. Z. parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai).

33. Pažymėtina, kad nei kasaciniuose skunduose pateikti argumentai, nei jokia bylos medžiaga A. A. ir O. T. parodymų atitikties nustatytoms bylos aplinkybėms nepaneigia.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai, tirdami, tikrindami, vertindami A. A., O. T. parodymus ir grįsdami jais apkaltinamąjį nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, atsižvelgė į kaltinamųjų toje pačioje byloje parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje, ir BPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Kasatorių teisė į gynybą, esant ribotoms galimybėms užduoti klausimus liudytojams, esmingai nebuvo pažeista.

Dėl bylų atskyrimo

35. Nuteistasis J. Š. kasaciniame skunde nurodo, kad dirbtinis bylų dėl A. A. bei O. T., t. y. asmenų, su kuriais veikiant bendrai jis pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atskyrimas ir jų išnagrinėjimas supaprastinto proceso tvarka sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti byloje esančius įrodymus ir apribojo kasatoriaus teisę efektyviai gintis, rungtyniškame teismo procese patikrinti esminius įrodymų šaltinius – A. A. ir O. T. parodymus, išsakyti savo poziciją, realizuoti kitas teises. Tai lėmė teisės į teisingą ir sąžiningą procesą pažeidimą.

36. Pagal BPK 164 straipsnio 2 dalį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad tik prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Toks reglamentavimas reiškia, kad teisė spręsti, sujungti atskirai pradėtus tyrimus ar atskirti, paliekama prokurorui, kuris sprendimą priima atsižvelgdamas į situaciją konkrečioje byloje.

37. Pagal BPK 418 straipsnį prokuroras taip pat turi teisę nuspręsti užbaigti procesą baudžiamuoju įsakymu. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jei prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nusprendžia kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir kaltinamasis tam neprieštarauja, kaltinamasis aktas nerašomas; šiuo atveju prokuroras surašo pareiškimą, kurį kartu su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga išsiunčia teismui pagal teismingumą.

38. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šioje byloje buvusiems įtariamiesiems A. A. ir O. T., taip pat kitiems įtariamiesiems, bylos, esant BPK nustatytiems pagrindams, pabaigtos teismo baudžiamaisiais įsakymais. Tuo tarpu likusi bylos dalis dėl J. Š., L. E. ir kitų asmenų kartu su kaltinamuoju aktu perduota Kauno apygardos teismui ir išnagrinėta teisiamajame posėdyje.

39. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad, viena vertus, nagrinėjamas atvejis nėra išskirtinis, sprendimai dėl bylų atskyrimo priimami daugelyje bylų ir tai paprastai nekliudo teismams tirti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir kartu nepažeidžia kaltinamojo teisių. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia, kad tokiu būdu proceso dalyviai praranda galimybę teisme patikrinti kitose bylose (kitoje byloje) tirtus duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-44/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-44/2014">2K-44/2014</a>, 2K-180-976/2017). Kita vertus, manytina, kad bylos dėl įtariamųjų (kaltinamųjų), kuriems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra neatskiriamai susijusios, paprastai turėtų būti nagrinėjamos kartu. Taip yra sudaromos sąlygas vieno rungtyniško teisminio proceso metu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinamas proceso ekonomiškumas.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia (be kita ko), Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

41. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>).

42. Šiuo konkrečiu atveju bylos medžiaga ir skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Byloje nenustatyta nei teisinių, nei faktinių prielaidų, kurios leistų daryti išvadą, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų susaistyti anksčiau A. A. ir O. T. priimtuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose nustatytų aplinkybių ir tai lemtų neteisingų, nepagrįstų teismų sprendimų J. Š. ir kitiems nuteistiesiems nagrinėjamoje byloje priėmimą. Bylos medžiaga ir nuosprendžio turinys taip pat patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas A. A. ir O. T. priimtų teismo baudžiamųjų įsakymų turiniu nesivadovavo ir šioje byloje visus įrodymus tyrė tiesiogiai, yra teisinga.

43. Taigi, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju baudžiamųjų bylų dėl A. A. ir O. T. atskyrimas ir užbaigimas teismo baudžiamaisiais įsakymais būtų sukliudęs teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį.

44. Kasatorius taip pat nurodo, kad A. A. ir O. T. priimtuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose konstatavus, jog jie nusikalstamas veikas padarė kartu su J. Š., iš esmės buvo išspręstas jo kaltės klausimas.

45. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

46. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš tiesų, iš A. A. ir O. T. priimtuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo tam tikra dalimi galima spęsti ir dėl J. Š. veiksmų. Tačiau kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu, ir, formuluodamas inkriminuojamas faktines aplinkybes kaltinamajam, taip pat neišvengiamai aprašo ir nenustatyto asmens veiksmus, išsprendžiamas tik kaltinamojo kaltumo klausimas. Taigi, nenustatytam asmeniui nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, laikytina, kad jo nekaltumo prezumpcija nepažeista (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Analogiškai spręstinas ir J. Š. skunde keliamas klausimas dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Šioje byloje dėl A. A. ir O. T. priimtų teismo baudžiamųjų įsakymų turinys patvirtina, kad juose buvo išspręstas tik šių asmenų kaltumo klausimas. Minėtuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad teismai taip pat pripažino kaltais nusikalstamos veikos padarymu ir kitus asmenis, kurių kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, šiais teismų baigiamaisiais aktais joks sprendimas dėl J. Š. kaltumo dėl šioje byloje jam inkriminuotos (BK 226 straipsnio 1 dalis) ar kitokios nusikalstamos veikos padarymo priimtas nebuvo ir kasatoriaus nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesą kaip visumą, konstatuoja, kad kasatoriaus J. Š. teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista.

Dėl BK 226 straipsnio 1 dalies

48. Nuteistųjų J. Š. ir L. E. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 226 straipsnio 1 dalį.

49. Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį. Taigi prekyba poveikiu reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį siūloma, žadama, susitariama duoti ar jis duodamas už poveikį atitinkamai institucijai, įstaigai ar organizacijai, valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, pasinaudojant savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka jiems, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurio iš šių alternatyvių veiksmų padarymo.

50. Kasaciniame skunde nuteistasis J. Š. nurodo, kad dėl prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 1 dalis) yra nuteistas nepagrįstai, nenustačius, kad jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, siekdamas papirkti valstybės tarnautoją, taip pat nenustačius jo veiksmuose tiesioginės tyčios padaryti šią nusikalstamą veiką.

51. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. Š., siekdamas, jog A. A., pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų atitinkamą valstybės tarnautoją – teisėją R. K., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, A. A. tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo, susitarė duoti ir netiesiogiai bei tiesiogiai davė kyšį.

52. Teismai nustatė, jog J. Š. kreipėsi į A. A., kad jis padėtų laimėtų (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjos R. K. nagrinėjamą civilinę bylą dėl neteisėtai pastatytų statinių nugriovimo; jog susitikimų su A. A. metu nurodė jam daryti viską, kad būtų pasiektas rezultatas – neteisėtai pastatyti statiniai nebūtų nugriauti; jog pasiūlė ir perdavė A. A. 30 000 Lt (8688,60 Eur) prašydamas, kad šis surastų būdą laimėti minėtą bylą. Nuteistojo J. Š. pateikta versija, jog jis A. A. samdė kaip teisininką; jog pinigus jam perdavė tam, kad civilinėje byloje būtų sudaryta taikos sutartis; jog apie A. A. ketinimus neteisėtai paveikti bylą nagrinėjančią teisėją R. K., kad ši priimtų J. Š. palankų sprendimą, nežinojo, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuota ir įvertinta kartu su visais byloje esančiais įrodymais bei motyvuotai atmesta kaip prieštaraujanti jų visumai. Kartu pažymėtina, jog J. Š., spręsdamas teisines problemas, naudojosi profesionalia teisine pagalba, t. y. jo interesams, taip pat ir civiliniame procese dėl statinių teisėtumo bei derybose dėl taikos sutarties su kitos šalies advokatu, atstovavo advokatas G. G., kurio paslaugomis J. Š. naudojosi ir tuo metu, kai, anot jo paties, kreipėsi teisinės pagalbos į A. A., kuris, kaip matyti iš bylos duomenų, tuo metu dirbo UAB,,A“ teisininku. Pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, nagrinėjamos bylos atveju – dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (tyčios), grindžiamos daugiausia netiesioginiais įrodymais. Tačiau, kaip jau pirmiau konstatuota šioje nutartyje, teismai atidžiai vertino įrodymų visumą, tikrino įtariamųjų toje pačioje byloje parodymų patikimumą ir atmetė nuteistojo paaiškinimus, kaip neatitinkančius byloje surinktų duomenų viseto.

53. Kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog J. Š. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi pagal tokias teismų nustatytas bylos aplinkybes J. Š. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, išsamiai atskleisti jo padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos šiame straipsnyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

54. Nuteistasis L. E. kasaciniame skunde nurodo, kad dėl prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 1 dalis) nuteistas nepagrįstai, nenustačius jo veiksmuose tiesioginės tyčios padaryti šią nusikalstamą veiką.

55. Šioje byloje surinktais ir tiesiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – kaltinamojo R. Z., liudytojo O. T. parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotais pokalbiais, ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismų nustatyta, kad L. E., siekdamas, jog O. T. ir R. Z., pasinaudodami savo pažintimis, tikėtina įtaka valstybės tarnautojams, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus – prokurorus, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, jiems tiesiogiai pažadėjo ir susitarė duoti kyšį. Skundžiamuose teismų sprendimuose argumentuotai paneigta nuteistojo L. E. kelta versija, kad su O. T. ir R. Z. tik konsultavosi prieš jį vykdomo ikiteisminio tyrimo klausimais ir pinigų nesiūlė, neprašė jų pagalbos, neprašė daryti poveikio pareigūnams. Teismai nustatė, kad L. E. kreipėsi į O. T. su prašymu surasti žmogų, kuris tarpininkautų nutraukiant jam baudžiamąją bylą, ir pažadėjo už šią paslaugą atsilyginti; kad sutiko sumokėti už prokurorų palankumą nagrinėjant jo bylą teisme; kad susitikimų su R. Z. metu prašė tarpininkauti nutraukiant jam baudžiamąją bylą ir pažadėjo, susitarė už tai perduoti 5000 Lt (1448,10 Eur). Teismai, priešingai nei teigia kasatorius, remdamiesi byloje išsamiai išanalizuotais įrodymais, atskleidė L. E. kaltės (tyčios) turinį ir konstatavo, kad nuteistasis veikė aktyviai, bendraudamas su O. T. ir R. Z., siekdamas, kad būtų daromas poveikis pareigūnams tam, kad būtų priimti jam palankūs sprendimai byloje, ir žadėdamas už tai sumokėti. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad L. E. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

56. Kasatorius, ginčydamas jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, nurodo ir tai, kad tarpininko, būtent O. T., veiksmai, siekiant apgaule, prisidengiant tikėtina įtaka ar pažintimis, išvilioti iš jo pinigus, turėjo būti kvalifikuoti kaip sukčiavimas (BK 182 straipsnis). Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog kyšio davėjui neatskleidžiamos konkrečios tarpininko galimybės paveikti kyšio adresatą, poveikio būdai veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi. Prekybos poveikiu norma apima tiek tuos atvejus, kai tarpininkas turi realias galimybes už kyšį paveikti adresatą ir ketina tai padaryti, tiek ir tuos atvejus, kai asmuo apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-368/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-368/2014">2K-368/2014</a>). Šiuo atveju L. E. veikos kvalifikavimui yra svarbios pripažintos įrodytomis aplinkybės, kad jis pažadėjo ir susitarė duoti kyšį O. T. ir R. Z. tam, kad pasinaudojant pažintimis ar kita tikėtina įtaka būtų daromas neteisėtas poveikis prokurorams. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, byloje nustatytos faktinės aplinkybės visiškai atitinka prekybos poveikiu sudėtį.

57. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, kvalifikuodami nuteistojo L. E. veiką pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

58. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis L. E. ir jo gynėjas jokių teiginių, esą prieš nuteistąjį buvo panaudota apgaulė, jis buvo provokuojamas duoti kyšį už prokurorų palankumą ir kriminalinę žvalgybą vykdę bei visą procesą kontroliavę pareigūnai nusikalstamos veikos laiku neužkardė; kaltinimas dėl prekybos poveikiu buvo suformuotas netinkamai ir tai sutrukdė nuo jo tinkamai gintis, nenurodė nei apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Pažymėtina, kad skunde deklaratyviai išvardinęs galimus BPK pažeidimus, kasatorius jų nepagrindė teisiniais argumentais. Dėl to tokie nuteistojo L. E. kasacinio skundo teiginiai kasacine tvarka nenagrinėtini.

Dėl bausmės

59. Kasaciniame skunde nuteistasis L. E. taip pat ginčija jam paskirtą bausmę, teigdamas, kad paskirto dydžio bauda yra neadekvati, kad sumokėti ją jis neturi galimybių.

60. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Individualizuojant bausmę taip pat ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

61. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. E. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, įvertino visas bausmei skirti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir glaustai motyvavo, kodėl skiriama bauda. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas tyčinis, apysunkis, korupcinio pobūdžio nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (dirba, gyvena šeimoje, turi tvirtus socialinius ryšius, teistas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė 500 MGL dydžio baudą, atitinkančią šios bausmės vidurkį (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 2011 m. balandžio 21 d. redakcija). Kartu teismas nuteistąjį įpareigojo baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

62. Pagal BPK 328 straipsnio 2 dalį, ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta.

63. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. E., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą bausmę, kuri tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančius duomenis apie L. E. draudžiamąsias pajamas 2016 ir 2017 metais ir padarė išvadą, kad nuteistajam parinkta ir paskirta bausmės rūšis – bauda yra teisinga ir mažinti jos nėra pagrindo, bei nutarė nustatyti ilgesnį (24 mėnesių) baudos sumokėjimo terminą.

64. Kasatoriaus skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, L. E. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį paskirdami 500 MGL dydžio baudą, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo.

65. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų J. Š. ir L. E. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Rima Ažubalytė