D. J. pagal BK 182 str. 2 d., 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00423-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.6; 2.1.7.4.1; 2.3.2.2.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam D. J.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžio.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžiu D. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios A. Š. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir panaikintas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendis bei priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir devyniems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. J. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje, darbą ar registraciją darbo biržoje pradedant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, ir per vienuolika mėnesių nuo nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti dalį – 2000 Eur – turtinės žalos. Nukentėjusiosios A. Š. civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir jos turto paveldėtojai R. S. priteista iš nuteistojo D. J. 12 279,89 Eur ir iš nuteistojo E. N. (E. N.) – 1332,25 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. N. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis dėl jo kasacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. J., prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. J. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 23 d. apie 15.30 val. kelio (duomenys neskelbtini) visuomeninio transporto stotelėje (duomenys neskelbtini), mažamečiams vaikams T. L. (T. L.), gim. (duomenys neskelbtini), R. K. (R. K.), gim. (duomenys neskelbtini), G. K. (G. K.), gim. (duomenys neskelbtini), D. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. Š., gim. (duomenys neskelbtini), radus per neapdairumą nukentėjusiosios A. Š. paliktą krepšį su pinigais – 13 612,14 Eur (47 000 Lt), ir jiems (vaikams) tą pačią dieną jam (D. J.) pranešus apie minėto turto radimo aplinkybes, jis, paėmęs iš vaikų minėtus pinigus, pagrobė svetimą didelės vertės A. Š. turtą, taip padarė jai 13 612,14 Eur turtinę žalą.

2. D. J. buvo kaltinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2014 m. gegužės 23 d. apie 15.30 val. kelio (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje (duomenys neskelbtini), mažamečiams vaikams T. L., gim. (duomenys neskelbtini), R. K., gim. (duomenys neskelbtini), G. K., gim. (duomenys neskelbtini), D. K., gim. (duomenys neskelbtini), R. Š., gim. (duomenys neskelbtini), kurie nusikalstamos veikos, turinčios radinio pasisavinimo požymių, padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, radus krepšį su pinigais, kuriame buvo įvairiomis kupiūromis po 50, 100, 200 ir 500 Lt nominalo apie 54 000 Lt (15 638,48 Eur), priklausančius nukentėjusiajai A. Š., kurią nukentėjusioji paliko minėtoje stotelėje dėl aplaidumo, minėtiems vaikams jam (D. J.) pranešus apie radinį, jis 2014 m. gegužės 23 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), kartu su minėtais vaikais suskaičiavęs rastus pinigus, dalį šių pinigų, t. y. 1737,72 Eur (6000 Lt), paliko vaikams, o likusią didelės vertės dalį, t. y. 13 901,76 Eur (48 000 Lt), apgaulės būdu, įtikinęs minėtus mažamečius vaikus, kad žino teisėtą pinigų šeimininką ir kad pinigus grąžins savininkui, šiuos pinigus pasiliko sau; taip apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajai A. Š. priklausantį didelės vertės turtą – pinigus – 13 901,76 Eur (48 000 Lt).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir spręsdamas D. J. kaltės klausimą, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą bei netinkamai išsprendė nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį ir tai sukliudė teismui priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. J. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, tačiau nesutiko su išvada, jog jis (D. J.) nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog D. J. žinojo apie tai, kad pinigai buvo rasti krepšyje visuomeninio transporto stotelėje ir kas juos rado, kad pinigų savininkas šio turto neatsisakė, nepametė ar nepaslėpė, o tiesiog dėl neapdairumo pamiršo paimti. Teismas sprendė, kad D. J., suvokdamas, jog nepilnamečiai vaikai dėl gyvenimiškos patirties stokos nežino, kaip elgtis su rasta didele pinigų suma, pasinaudojo šia padėtimi ir paėmė iš jų rastus pinigus, neabejotinai žinodamas, kad šis turtas yra svetimas tiek vaikams, tiek jam, šiuos pinigus laikė savo gyvenamojoje vietoje, dalį išleido savo reikmėms, iki pinigai, kaip tvirtino D. J., iš jo buvo paimti kitų asmenų. Todėl teismas konstatavo, kad D. J. naudojosi nukentėjusiosios A. Š. turtu suvokdamas, kad turto savininkas savo turto nebeatgaus, o jis (D. J.) turės jį kaip nuosavą, t. y. būtent jis disponavo visu nepilnamečių vaikų surastu turtu, ir taip jis (D. J.) pagrobė visą vaikų surastą nukentėjusiosios A. Š. turtą, kurio mažą dalį atidavė jį suradusiems vaikams.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skundžiamame nuosprendyje pernelyg išplėtė baudžiamosios atsakomybės už vagystę ribas bei nepagrįstai vadovavosi kaip precedentu teismų praktika, kurioje nėra nustatytas atvejis, atitinkantis nagrinėjamos bylos aplinkybes, kuriomis remiantis būtų pripažinta, kad dėl sutikimo paimti iš nepilnamečių vaikų dalį rastų pinigų kiltų baudžiamoji atsakomybė už vagystę. Aptardamas nusikalstamos veikos sudėties sąvoką, jos požymius, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai priėmė kasatoriui apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis tik aplinkybe, jog jis, vaikams pranešus apie pinigų suradimą ir taip žinodamas apie rastą didelę pinigų sumą, tuos pinigus paėmė iš vaikų. Skundžiamame nuosprendyje nėra neginčijamai konstatuoti kasatoriaus veiksmuose esantys nusikalstamos veikos, nurodytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai (tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jo turėtas sumanymas, suvokimas, noras ir siekis pagrobti būtent didelės vertės ir jam svetimą turtą, numatymas padaryti turto savininkui žalą ir pan.). Kasatoriaus teigimu, skundžiamame nuosprendyje pagrindinis dėmesys skirtas tik bešeimininkio daikto sąvokos analizei ir jos atribojimui nuo neteisėto svetimo turto užvaldymo sąvokos, ir didelė dalis byloje esančių patikimų objektyvių įrodymų patvirtina, kad veika, dėl kurios jis yra nuteistas, nebuvo padaryta.

4.2. Nagrinėjamoje byloje nepagrįstai remiamasi kaip precedentu teismų praktika, kurios aplinkybės nėra tapačios ar panašios, bet yra visiškai skirtingos, nei nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės. Anot kasatoriaus, taip teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatų. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje, kuria vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas kasatoriaus kaltę, baudžiamoji atsakomybė už BK 178 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką buvo taikoma asmenims, kurie tiesiogiai pagrobė svetimą turtą, neapdairiai paliktą žmonių lankymosi ar darbo vietoje, užuot atidavę rastą turtą saugoti šią vietą prižiūrintiems asmenims (pavyzdžiui, prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams). Taip pat šioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vagystės atveju turto paėmimas – tai tiesioginis prisilietimas prie daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, pakeičiant jo vietą, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297/2006">2K-297/2006</a>, 2K-234/2006). Tačiau kasatorius pažymi, kad jis nebuvo įvykio vietoje tuo metu, kai nepilnamečiai vaikai rado pinigus; šių pinigų, gulinčių visuomeninio transporto stotelėje, jis nepaėmė. Kartu tai reiškia, kad jis nebuvo tiesioginis nusikalstamos veikos vykdytojas. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad visuomeninio transporto stotelė būtų prižiūrima darbuotojų ir būtų galimybė jiems perduoti rastus pinigus. Įvykio dieną kasatoriaus atlikti veiksmai neatitinka minėtoje teismų praktikoje suformuoto turto paėmimo išaiškinimo, nes būtent nepilnamečiai vaikai rado visuomeninio transporto stotelėje pinigus, tiesiogiai prie jų prisilietė, juos paėmė ir, pasiimdami juos su savimi, pakeitė jų buvimo vietą, t. y. pinigus pasiėmė su savimi ir tik po kažkurio laiko pasikvietė kasatorių bei nežinodami, ką su jais daryti, jam atidavė dalį šių pinigų, o dalį pasiliko sau.

4.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė kasatoriaus veiksmuose nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, t. y. jo santykio su svetimu turtu, nepatikrino tikrųjų jo ketinimų, neišsiaiškino objektyvių aplinkybių ir gyvenimiškų priežasčių, leidžiančių teigti, kad buvo siekta pagrobti svetimą turtą. Teismas neįvertino aplinkybių, kad kasatorius ne tik kad nedalyvavo paimant pinigus iš visuomeninio transporto stotelės, bet ir kad kitą dieną atvykus dviem nepažįstamiems asmenims, kurie prisistatė pinigų savininkais, šiuos pinigus iš karto jiems atidavė, manydamas, kad jie ir yra tikrieji pinigų savininkai. Kasatoriaus nuomone, tokios aplinkybės nepatvirtina jo psichinio santykio su veiksmais – svetimo turto pagrobimo, ir teismas, neišsiaiškinęs tikrųjų kasatoriaus siekių, nukrypo nuo teismų praktikos dėl kaltės ir tyčios kryptingumo nustatymo būtinumo tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-351/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-351/2012">2K-351/2012</a>, 2K-282/2012, 2K-6/2012, 2K-501/2012, 2K-108/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

4.4. Kasatorius teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosios A. Š. paaiškinimuose yra nurodytos nenuoseklios įvykio aplinkybės ir tiksliai negalima nustatyti, kokią pinigų sumą nukentėjusioji turėjo su savimi įvykio dieną. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas pagrobtos pinigų sumos dydį, nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi tik liudytojo T. L. parodymais, kuriuos vertino kaip teisingus. Tačiau kasatorius, aptardamas šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, teigia, kad tokia teismo išvada neteisinga. Nes apeliacinės instancijos teisme, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus T. L. parodymus, šis liudytojas nurodė, kad buvo rasta 47 000 Lt suma, tačiau kartu patvirtino, kad pirmosios instancijos teisme jis taip pat davė teisingus parodymus (kad buvo rasta apie 40 000 Lt). Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas jam 47 000 Lt (13 612,14 Eur) sumą, pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti tokius nepilnamečių vaikų parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu juos apklausiant buvo padaryti šiurkštūs procesiniai pažeidimai, ir pagrindinį dėmesį skirti pirmosios instancijos teisme duotiems jų parodymams. Tačiau skundžiamame nuosprendyje visiškai nemotyvuota išvada, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teisme duoti liudytojo T. L. parodymai laikomi nepatikimais ir tik apeliacinės instancijos teisme duotiems šio liudytojo parodymams suteikiama aukštesnė galia, nors nebuvo nustatyti jokie pažeidimai apklausiant šį liudytoją pirmosios instancijos teisme, ar kad šis teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių ar nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai kasatoriui inkriminavo visos 47 000 Lt (13 612,14 Eur) sumos vagystę. Teisme kaip liudytojai apklausti pinigus radę nepilnamečiai vaikai (T. L., R. K., D. K., R. Š., G. K.) patvirtino, kad kiekvienas iš jų pasiėmė sau po 1300 Lt (376,50 Eur), šiomis sumomis disponavo pirkdami ledus ir pan., o vėliau likusią dalį atidavė nuteistajam E. N.. Taip teismas, nepagrįstai kasatoriui inkriminuodamas didesnę pinigų sumą, nei jis buvo gavęs iš nepilnamečių vaikų, užkirto kelią žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir realizuoti teisę į gynybą, ginčijant konkretų jam inkriminuotą veiksmą arba su juo sutinkant. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tendencingai vertino nukentėjusiosios naudai įrodymus, akivaizdžiai patvirtinančius kasatoriaus nekaltumą, ir taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų pažeidimus.

4.5. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-228/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-228/2008">2K-7-228/2008</a>, 2K-7-614/2011. Teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir teismo posėdžio metu nuspręsdamas kasatoriui išplėsti kaltinimo ribas pagal visas teoriškai galimas kaltinimo modifikacijas – BK 189 straipsnio l ir 2 dalis, 178 straipsnio l ir 3 dalis, 185 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį, suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą, nes jam tapo visiškai neaišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos padarymu jis yra kaltinamas. Juolab kad ir prokuroras apeliacinės instancijos teisme nepateikė prašymo pakeisti kaltinimą (BPK 256 straipsnio 1, 2 dalys).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl

6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-303/2017). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Todėl nuteistojo D. J. kasacinio skundo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių (taip pat ir dėl pavogtų pinigų sumos dydžio) ir nuteistojo D. J. kaltės neigimu, byloje esančių įrodymų vertinimo ginčijimu, selektyviai teikiant savą atskirų įrodymų vertinimo interpretavimą (pavyzdžiui, nukentėjusiosios A. Š., liudytojų T. L., R. K., G. K., D. K., R. Š. parodymų ir pan.), taip siekiant daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą dėl kasatoriaus, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to tokie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kasatoriaus teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo pažeidimų yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl taip pat negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 20, 301 straipsnių nuostatų pažeidimų

7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios ir kaip liudytojų apklaustų mažamečių vaikų (kurie įvykio metu nebuvo sulaukę amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus) parodymus) ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimus. Tokie kasatoriaus skundo teiginiai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs D. J. apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, nurodyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo ir dėl to panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio nuostatų nepažeidė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, kaip jau minėta, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015 ir kt.).

10. Bylos medžiaga ir skundžiamo teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas bylos įrodymus ir juos vertindamas, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų (be kita ko, teismas atliko įrodymų tyrimą ir pats dar kartą apklausė ne tik mažamečius liudytojus T. L., R. K., G. K., D. K. ir R. Š., bet ir kasatorių, nuteistąjį E. N.). Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Šis teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes (taip pat ir dėl užvaldytos pinigų sumos dydžio), savo išvadas grindė BPK nurodytais veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais (BPK 20 straipsnis). Įvertinęs jų patikimumą (taip pat ir kasaciniame skunde aptariamų liudytojo T. L. bei nukentėjusiosios A. Š. parodymų), leistinumą ir sąsajumą, teismas juos vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Tai, jog bylos įrodymai įvertinti nepalankiai kasatoriui, dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jo kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, pakankamai išsamiai aptarti apkaltinamajame nuosprendyje; išvados dėl kasatoriaus kaltės nuosprendyje motyvuotos ir abejonių nekelia. D. J. nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų pažeidimų

11. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 6 dalis), atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje nurodytus apeliacinio proceso ypatumus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDItOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-42-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-42-942/2016">2K-42-942/2016</a>). Taigi nors apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju turi būti laikomasi kaltinimo keitimo minėtų procedūrų (BPK 255, 256 straipsniai), nepriklausomai nuo to, ar kaltinimas keičiamas į sunkesnį, ar į švelnesnį, ir nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama arba jeigu dėl to pakeitimo jų padėtis nepasikeičia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-44-648/2016, 2K-57-696/2017).

12. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015). Svarbu ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, tačiau nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).

13. Pagal BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.

14. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių, D. J. inkriminuotos faktinės aplinkybės, kurios apeliacinės instancijos teisme buvo kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, iš esmės buvo aprašytos vienodai, skirtumas – nukentėjusiosios turto neteisėto užvaldymo būdas. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu D. J. įteiktuose pranešimuose apie įtarimą (1 t., b. l. 98–99, 113–114) ir jam pareikštame kaltinime, dėl kurio pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, buvo nurodyta, kad jis „<...> apgaulės būdu, įtikinęs mažamečius vaikus, kad žino teisėtą pinigų šeimininką ir pinigus grąžins savininkui, šiuos pinigus pasiliko sau <...>“; o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje – kad <...> jis, paėmęs iš vaikų jų rastus pinigus, šiuos pinigus pagrobė <...>.

15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio metu nagrinėjimo teisme dalyviams pranešė apie kaltinime nurodytos veikos galimą perkvalifikavimą, be kita ko, ir pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (t. y. dėl didelės vertės svetimo turto vagystės (3 t., b. l. 145), taip užtikrindamas šių asmenų teisę žinoti apie galimą faktinių aplinkybių ir (ar) veikos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Ir nors, kaip nustatyta BPK 256 straipsnio 3 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nepranešė kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, tačiau, įvertinus tai, kad bylos įrodymai buvo tiriami ir vertinami apeliacinės instancijos teismo nurodytų nusikalstamų veikų kontekste, D. J. ir jo gynėjas posėdžiuose dalyvavo ir buvo aktyvūs (davė paaiškinimus, teikė prašymus, uždavė kitiems proceso dalyviams klausimus ir pan.), o nuteistojo D. J. gynybos pozicija nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės nesikeitė (jis savo kaltės nė dėl vieno kaltinimo, kas matyti ir iš kasacinio skundo turinio, nepripažino), nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės intancijos teismas padarė esminius BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų pažeidimus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad abi nusikalstamos veikos – sukčiavimas (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir vagystė (BK 178 straipsnio 3 dalis) yra priskiriamos sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis); už jas yra nustatyta tik vienos rūšies bausmė (laisvės atėmimas), kurios maksimali trukmė taip pat yra vienoda – iki aštuonerių metų. Pagal bylos aplinkybes, kasatoriui pareikšto kaltinimo ir veikos kvalifikavimo pakeitimas jo teisinės padėties nepablogino daugiau, taip pat ir dėl užvaldyto svetimo turto dydžio (pavyzdžiui, kaltinimas D. J. buvo pareikštas dėl apgaule savo naudai didelės vertės (48 000 Lt, arba 13 901,76 Eur) svetimo (nukentėjusiosios A. Š.) turto įgijimo; tuo tarpu kaip vagystės dalykas D. J. inkriminuota 47 000 Lt, arba 13 612,14 Eur, dydžio pinigų suma), negu to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Taigi, įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nebuvo suvaržyta kasatoriaus teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir jo galimybė veiksmingai gintis nuo kaltinimo, baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas.

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo

16. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nesiaiškino subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių – tyčios, motyvų, tikslų. Šie kasatoriaus teiginiai taip pat nepagrįsti.

17. Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba atliko kitus alternatyvius šiame baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamus veiksmus. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Nustatant kvalifikuotos vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-511/2016">2K-147-511/2016</a>, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

18. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>). Iš nagrinėjamoje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šie reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti, dėl to kasacinio skundo teiginiai, su nuoroda į kasacines nutartis baudžiamosiose bylose, nurodytas kasacinio skundo 4.3 punkte, šiuo klausimu nepagrįsti.

19. Byloje nustatyta, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje mažamečiai T. L., R. K., G. K., D. K., R. Š., radę nukentėjusiosios A. Š. per neapdairumą paliktą visuomeninio transporto stotelėje krepšį su pinigais, apie tokio turto radimo aplinkybes tuoj pat pranešė tuo metu netoliese esančiam kasatoriui; šis kartu su vaikais savo automobiliu nuvyko į miškelį ir pinigus suskaičiavo; supratęs, kad minėti mažamečiai dėl gyvenimiškos patirties stokos nežino, kaip pasielgti su tokia didele (47 000 Lt) pinigų suma, D. J. pasinaudojo situacija ir, paėmęs iš vaikų jų rastus pinigus, neteisėtai juos užvaldė (t. y. pagrobė didelės vertės svetimą turtą). D. J., žinodamas, jog šie pinigai tiek juos radusiems vaikams, tiek jam pačiam svetimas turtas, toliau su jais elgėsi pagal savo nuožiūrą, t. y. sprendė, kiek pinigų duoti vaikams, ką daryti su sau palikta dalimi, kur juos laikyti ir pan. (pavyzdžiui, tam tikrą dalį pinigų davė vaikams, dalį jų išleido savo reikmėms; pinigus dvi dienas jis laikė savo namuose; likusią dalį pinigų, kaip pats teigė, atidavė nepažįstamiems asmenims). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nusikaltimą kasatorius padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. J. suprato, jog užvaldo svetimą (t. y. nei jam, nei vaikams nepriklausantį) didelės vertės turtą – 47 000 Lt pinigais (BK 190 straipsnio 1 dalis), kad dėl tokių jo veiksmų šio turto savininkui bus padaryta didelė materialinė žala, ir tokių padarinių norėjo. Ir nors, kaip pagrįstai skunde nurodo kasatorius, paprastai svetimo turto paėmimas ir jo pasisavinimas padaromas asmeniškai paties kaltininko, tačiau jeigu asmuo vagystę padaro naudodamasis, kaip kad nagrinėjamu atveju, mažamečiais asmenimis, tai neatleidžia jo nuo baudžiamosios atsakomybės. Šioje byloje, priešingai nei mano kasatorius, vadovautis jo kasaciniame skunde nurodyta teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297/2006">2K-297/2006</a> ir 2K-234/2006, nėra pagrindo, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant nuteistojo D. J. veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį pritaikytas tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o šios instancijos teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė