Dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-495/2011

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00194-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 71; 93.2.2; 125.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. O. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. S. ieškinį atsakovams S. S. ir Ž. S. dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ¾ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į ¾ dalis sklype esančio nebaigto statyti individualaus gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus m. 1-ajame apylinkės teisme nagrinėjama atsakovų santuokos nutraukimo byla ir ji reiškia pretenzijas į dalį dalytino turto. Ieškovė nurodė, kad 1989 m. jos sūnui – atsakovui S. S. – suteiktas žemės sklypas, kuriame ieškovė su atsakovu sutarė bendrai statyti namą; ieškovė rūpinosi, kad būtų gautas namo statybos projektas, leidimas statyti, taip pat statybų eiga. Namo statyba pradėta 1989 m., iškasta duobė pamatams ir rūsiui, kurie įrengti 1991 m., iki 1992 m. pavasario nupirktos statybinės medžiagos (perdengimo plokštės, mediena, lauko akmenys ir kt.). Ieškovės teigimu, už visas medžiagas, transporto išlaidas ir darbus mokėjo ji, atsakovas prisidėjo tik darbu. 1992 m. atsakovas sudarė santuoką su atsakove Ž. S., jie pradėjo statyti butą, namo statyboje nedalyvavo, ją toliau tęsė ieškovė savarankiškai: 2000 m. pakeitė projektą, sumažindama namo plotą, ir 2003 m. baigė statyti, 2004 m. uždengė stogą ir įstatė langus. Ieškovė nurodė, kad ji viena prižiūri sklypo teritoriją, dirba žemę, šienauja, pastatė šiltnamį. Ieškovės įsitikinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad tarp jos ir atsakovo S. S. susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi atsakovas dalyvavo tik pirmajame namo statybos etape, tai, ieškovės nuomone, jo indėlis vertintinas ¼ turto dalimi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 225 Lt žyminio mokesčio ir po 750 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo, valstybei – po 4400 Lt žyminio mokesčio ir po 10 Lt pašto išlaidų atlyginimo.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, nustatė, kad Buivydiškių tarybinis ūkis–technikumas 1989 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu atsakovui S. S. skyrė sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai; žemės sklypas iš esmės buvo skirtas ieškovei, kuri technikume dirbo vyr. buhaltere. Kadangi žemės sklypas buvo suteiktas atsakovui, tai jo vardu buvo užsakytas namo statybos projektas, kuris 2000 m. rugsėjo 5 d. pakoreguotas, 1990 m. birželio 13 d. sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis, tą pačią dieną išduotas statybos leidimas, kurio galiojimas pratęstas 2000 m. rugsėjo 5 d. Atsakovas S. S. 1998 m. rugsėjo 22 d. išpirko žemės sklypą, sumokėdamas už jį investiciniais čekiais. Teismas nustatė, kad namo statybos laikotarpiu ieškovė turėjo pajamų, pirko statybines medžiagas ir mokėjo už atliktus statybos darbus. Ieškovė ir atsakovas paaiškino, kad jie buvo sutarę bendrai statyti namą, t. y. vykdyti jungtinę veiklą. Teismas nurodė, kad nors ieškovė ir atsakovas nesudarė jungtinės veiklos sutarties raštu, tačiau byloje pateikti netiesioginiai rašytiniai įrodymai, ieškovės ir atsakovo paaiškinimai bei nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, leistini liudytojų parodymai patvirtina tokį susitarimą buvus. Teismas sprendė, kad nustatyti šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo, prisidėjimas darbu ir lėšomis sudaro pagrindą jų santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Teismas vertino kaip neįrodytas liudytojos – atsakovės Ž. S. motinos D. P. – aplinkybes, kad ji namui statyti atsakovės šeimai skyrė 30 000 Lt, samdė statybininkus, pirko blokelius, atvežė gegnes, davė pinigų stogui. Teismas nurodė, kad žemės sklypas atsakovui buvo suteiktas neterminuotam naudojimui individualiai statybai, panaudotas šiuo tikslu, išpirktas kaip privati namų valda, todėl sprendė, jog ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos objektas buvo ne tik namas, bet ir namų valda, t. y. žemės sklypas su numatytais statyti statiniais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, kvalifikuojant teisinius santykius kaip jungtinę veiklą, vien tik šalių susitarimo bendram tikslui pasiekti nepakanka, būtina nustatyti, jog buvo atliekama bendra veikla (veiksmai); kritiškai vertino atsakovo S. S. paaiškinimus, patvirtinančius, kad jis ir ieškovė buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, atsižvelgdama į tai, jog santuokos nutraukimo byloje atsakovas tokia aplinkybe nesiremia, ieškinyje nutraukti santuoką nurodė, kad žemės sklypas ir namas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad ieškovė rūpinosi ar tarpininkavo dėl žemės sklypo sūnui paskyrimo, nereiškia, jog žemės sklypas buvo skirtas jai, ne atsakovui, be to, iki 1998 m. rugsėjo 28 d. žemės sklypas nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl negalėjo būti atsakovo turtiniu įnašu, kuriant privačią nuosavybę. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra patikimų, nekeliančių abejonių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė ir atsakovas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendrajai dalinei nuosavybei sukurti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad žemės sklypą atsakovas išpirko ir teisę į nuosavybę įregistravo santuokos su atsakove Ž. S. metu (1998 m. rugsėjo 22 d. Žemės pirkimo–pardavimo sutartis). Namas nurodytame žemės sklype buvo statomas keliais etapais: 1990-1993 m. laikotarpiu buvo įrengti namo pamatai ir rūsys, o nuo 2003 m. buvo sumūrytos betono blokelių sienos, uždengtas stogas, sudėti langai. Teisėjų kolegija nurodė, kad statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai (važtaraščiai, mokėjimo kvitai) patvirtina, jog statybines medžiagas pirkdavo ne tik ieškovė, bet ir atsakovas, pvz., S. S. įsigijo pamatinius blokus, mokėjo už transportą, perdengimo plokštes, bitumą, langus, statybinį metalą, plytas, be to, namo statybai lėšų skyrė ne tik ieškovė, bet ir atsakovės Ž. S. tėvai (CPK 185 straipsnis). Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė ir atsakovas nebuvo sudarę susitarimo jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės reikalavimai turėjo būti nagrinėjami santuokos nutraukimo byloje (CK 3.59 straipsnis), tačiau Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė A. O. S. ieškinį priimti, motyvuodamas tuo, kad santuokos nutraukimo byloje kitų asmenų turtiniai reikalavimai neturi būti nagrinėjami kartu su kitais santuokos nutraukimo byloje iškeltais reikalavimais. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju CK 3.59 straipsnio pažeidimas neturėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui, todėl, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo principu, nurodyto teismo sprendimo nepanaikino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė A. O. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 472 straipsnį, 2000 m. CK 1.5 straipsnį, CPK 178, 182 ir 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra patikimų, nekeliančių abejonių įrodymų, jog ieškovė ir atsakovas S. S. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį. Kasatorės nuomone, įrodymų visuma patvirtina, kad toks susitarimas buvo. Bylos šalys, tarp jų ir atsakovė Ž. S., neneigia, kad nei atsakovas S. S. iki santuokos, nei sutuoktiniai S. po jos sudarymo neturėjo lėšų namui statyti ir statybines medžiagas pirko kasatorė. Tiek per pirmąjį statybos laikotarpį (iki sūnaus santuokos), tiek vėliau kasatorė skyrė namui statyti dideles pinigų sumas. Kasatorė rašė visus su namo statyba susijusius prašymus (suteikti sklypą, leisti jį privatizuoti, koreguoti namo projektą ir t. t.), priėmė atvežtas statybines medžiagas, nors ir įsigytas atsakovo vardu. Kasatorės nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad ji siekė sukurti turtą ne tik kitam asmeniui, bet ir sau. Atsakovės Ž. S. teiginiai, kad tėvai prisidėjo prie namo statybos, neparemti jokiais rašytiniais įrodymais. D. P. parodymai prieštaringi, nepagrįsti įrodymais, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji prisidėjo prie statybos ir turėjo tam lėšų. Teisėjų kolegija nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad nuo 1989 m. iki dabar žemės sklypu naudojosi, jį dirbo, prižiūrėjo, mokėjo žemės mokestį kasatorė, tai reiškia, jog ieškovė ir atsakovas buvo sutarę vykdyti jungtinę veiklą. Teisėjų kolegija nepagrįstai rėmėsi atsakovo S. S. ieškiniu Vilniaus m. 1-ajam apylinkės teismui nutraukti atsakovų santuoką, nes, pirma, apeliacinės instancijos teismui negalima teikti naujų įrodymų, antra, nurodytas ieškinys negali būti vertinamas kaip patikimas ir leistinas įrodymas, nes pateiktas iš neišnagrinėtos bylos, atskirtai nuo toje byloje esančių kitų įrodymų. Teisėjų kolegija nepagrįstai sprendė, kad iki 1998 m. sklypas buvo valstybės nuosavybė, todėl negalėjo būti atsakovo S. S. įnašu į bendrąją jungtinę veiklą. Sklypas namo statybai buvo skirtas neterminuotam naudojimui. Teisė neterminuotai naudotis žemės sklypu namo statybai vertintina kaip turtinė teisė, atitinkamai ji galėjo būti tinkamas įnašas bendrajai jungtinei veiklai, siekiant sukurti privačią nuosavybę.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 6, 21 straipsniuose įtvirtintus principus, nes buvo šališkas, neobjektyvus, turėjo išankstinę nuostatą dėl bylos baigties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai ieškovė buvo pareiškusi nušalinimą, tačiau jos prašymas atmestas.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas S. S. prašo kasacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Atsakovas pažymėjo, kad jam, nors ir sutinkant su ieškinio reikalavimais, pirmosios instancijos teismas priteisė iš jo kasatorės ir valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo nuomone, patenkinus kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteisiamas tik iš atsakovės Ž. S.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Ž. S. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorė nenurodė jungtinės veiklos sutarties sudarymo datos, sąlygų, šalių įsipareigojimų ir įnašų dydžio, taip pat jiems teksiančių sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės dalių, t. y. kastorė ir atsakovas S. S. nebuvo sutarę dėl esminių jungtinės veiklos sutarties sąlygų, tai reiškia, kad ji yra negaliojanti (CK 6.159 straipsnis). Atsakovas S. S. santuokos nutraukimo byloje nurodė, kad žemės sklypas ir namas yra jo asmeninė nuosavybė. Atsakovė tiek santuokos nutraukimo, tiek šioje byloje laikosi pozicijos, kad nurodytas turtas yra atsakovų bendroji jungtinė nuosavybė; apie kasatorės ir atsakovo jungtinės veiklos susitarimą jai nebuvo žinoma; atsakovė niekada nėra davusi atsakovui S. S. sutikimo sudaryti tokią sutartį. Atsakovės nuomone, aplinkybė, kad kasatorė prisidėjo prie namo statybos ir turi tai patvirtinančių įrodymų (kvitų, PVM sąskaitų–faktūrų), nereiškia, jog taip ji įgijo nuosavybės teisę, nes nuosavybė įgyjama kitais pagrindais (CK 4.47 straipsnis). Atsakovės teigimu, pagal statybų teisės normas ieškovei taip pat negalėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į ginčo turtą, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ji yra namo bendraturtė, žemės sklypas ir namas bei visi reikalingi dokumentai statybai įgyti atsakovo S. S. vardu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje iš naujo faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, vadovaujamasi tomis, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir pasisakoma tik dėl to, ar teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei nepadarė proceso teisės normų pažeidimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami jungtinę veiklą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nušalinimo institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl ginčo šalių santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos

Kasatorė byloje įrodinėja, kad ji ir atsakovas S. S. (kasatorės sūnus) 1989 m. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys susitarė bendrai pastatyti namą ir jame kartu gyventi; namas pradėtas statyti 1989 m., jo statyba tęsiasi iki šiol. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant, ar kasatorė ir atsakovas S. S. yra sudarę jungtinės veiklos sutartį, be kita ko, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis).

Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Pažymėtina, kad 2000 m. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytųjų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.971 straipsnio 1 dalis).

1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad rašytinės jungtinės veiklos sutarties šalys nesudarė, tačiau sprendė, jog nagrinėjamu atveju jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą kasatorė gali įrodinėti ne tik kitais rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė byloje neginčijamas aplinkybes, kad 1989 m. atsakovui S. S. suteiktas neterminuotai naudoti žemės sklypas, jame pradėtas statyti namas: atsakovo vardu parengtas namo statybos projektas ir išduotas statybos leidimas. Atsakovas 1998 m. rugsėjo 22 d. žemės sklypą išpirko. Kasatorė rūpinosi namo statyba (padėjo gauti namui statyti reikalingus dokumentus, pirko statybinių medžiagų, mokėjo už dalį atliktų statybos darbų), prižiūrėjo ir naudojosi žemės sklypu (dirbo žemę, šienavo žolę, pastatė šiltnamį). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir sprendė priešingai. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė tuo, kad ne tik kasatorė, bet ir atsakovo S. S. sutuoktinės atsakovės Ž. S. tėvai prisidėjo prie ginčo namo statybos, be to, atsakovas S. S. santuokos nutraukimo byloje nurodė, jog ginčo turtas yra jo asmeninė nuosavybė, tai, apeliacinės instancijos nuomone, patvirtina, kad kasatorė ir atsakovas S. S. nebuvo sutarę jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Visų pirma pažymėtina, kad kasatorė byloje reiškia reikalavimą pripažinti jai jungtinės veiklos pagrindu įgytas nuosavybės teises į du nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą ir namą, statomą jame. Kiekvienas iš šių objektų gali būti pripažįstamas kaip įgytas jungtinės veiklos pagrindu, jeigu atitinka pirmiau minėtas bendro turto sukūrimo sąlygas, t. y. prie jo įsigijimo jungtinės veiklos sutarties dalyviai prisidėjo įnašais pinigais, kitu turtu arba darbu (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai suteiktas atsakovui S. S. Buivydiškių tarybinio ūkio–technikumo, kuriame jis tuo metu dirbo, 1989 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu. 1998 metais atsakovas šį žemės sklypą išpirko, sumokėdamas už jį investiciniais čekiais ir dalį grynais pinigais. Taigi nagrinėjamu atveju kasatorė objektyviai neturėjo galimybės prisidėti prie ginčo žemės sklypo įsigijimo darbu, t. y. sklypas atsakovui suteiktas naudotis darbdavio įsakymu, vėliau įgytas atsakovo nuosavybėn sandorio, sumokant nustatytą kainą, pagrindu, taip pat kasatorė byloje neįrodinėjo, kad jos indėlis buvo piniginiai įnašai. Byloje nėra duomenų, kad dalis lėšų ar investicinių čekių, kuriais apmokėtas sklypo įsigijimas, priklausė kasatorei. Ta aplinkybė, kad sklypo atsakovui S. S. suteikimo metu kasatorė dirbo Buivydiškių tarybiniame ūkyje–technikume buhaltere ir rūpinosi, jog atsakovui žemės sklypas būtų suteiktas, negali būti vertinama kaip kasatorės įnašas į jungtinę veiklą, nes tuo metu galiojančios teisės normos nenumatė, kad juo gali būti ir dalykinė reputacija ar dalykiniai ryšiai (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sklypas buvo įgytas išimtinai atsakovo S. S. atliktais veiksmais, todėl negali būti pripažįstamas bendrosios dalinės nuosavybės kaip kasatorės ir atsakovo jungtinės veiklos rezultato objektu.

Sprendžiant dėl ant žemės sklypo statomo namo kaip jungtinės veiklos objekto, pažymėtina, kad byloje neginčijama, jog kasatorė prisidėjo prie jo statybos darbu ir lėšomis. Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, ar toks prisidėjimas laikytinas tikslingais jungtinės veiklos dalyvio veiksmais, sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Byloje nustatyta, kad žemės sklype statybos darbai pradėti 1989 m. (iškasta duobė pamatams), 1991 m. įrengti pamatai, 1992 m. nupirkta dalis statybinių medžiagų, tais pačiais metais atsakovas sudarė santuoką su Ž. S., apsigyveno atskirai ir pradėjo statyti kooperatinį butą. 1993 m. namo statybos darbai nutrūko ir atnaujinti tik 2003 m. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais (statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinančiais dokumentais, liudytojų parodymais), nustatė, kad, atnaujinus namo statybos darbus, prie jų vykdymo prisidėjo tiek kasatorė, tiek ir atsakovas S. S. bei jo sutuoktinės Ž. S. tėvai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, atkreipdama dėmesį į tai, kad namo statyba nebuvo vykdoma beveik dešimt metų, sprendžia, jog kasatorė kaip artimasis atsakovo S. S. giminaitis (jo motina) siekė padėti jam įgyti turtą – pastatyti namą, tačiau ne kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą, t. y. bylos duomenys nepatvirtina, kad kasatorė ir atsakovas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą pastatyti namą kaip bendraturčiai ir jame gyventi ir kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Atsakovo S. S. šioje byloje pareikštas pritarimas kasatorės reiškiamiems reikalavimams, patvirtinant, kad jis ir kasatorė buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, vertintinas kritiškai, atsižvelgiant į tai, jog santuokos nutraukimo byloje ieškovas nurodė, kad ginčo turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, t. y. žemės sklypą jis įsigijo už asmenines lėšas, o namą pastatė kasatorė ir jam padovanojo. Toks atsakovo pozicijos nenuoseklumas patvirtina išvadą, kad kasatorė ir atsakovas S. S. nebuvo susitarę ir nesiekė pastatyti ginčo namo kaip bendrosios dalinės nuosavybės objekto. Šiuo atveju nepagrįstas kasatorės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis atsakovo S. S. ieškinyje santuokos nutraukimo byloje nurodytomis aplinkybėmis, kartu nevertindamas kitų įrodymų, pateiktų toje byloje. Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas sprendžia apie reikšmingų aplinkybių šalių ginčui spręsti buvimą ar nebuvimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Atsakovo S. S. ieškinys santuokos nutraukimo byloje yra vertinamas kaip vienas iš rašytinių įrodymų nagrinėjamoje byloje, kuris kartu su kitais įrodymais sudaro pagrindą spręsti, kad jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp kasatorės ir atsakovo S. S. nesusiklostė. Pažymėtina, kad kasatorės prisidėjimas prie ginčo turto sukūrimo gali būti vertinamas kaip viena iš reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl santuokinio turto padalijimo atsakovų santuokos nutraukimo byloje.

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada buvo padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas kruopščiai ištyrė ir pasisakė dėl visų reikšmingų ginčui spręsti byloje esančių įrodymų, vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus, įrodymų visumą CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad, įvertinus įrodymus, buvo priimta nepalanki kasatorei išvada, nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas.

Remdamasi aptartu reglamentavimu ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė jungtinę veiklą bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą procesinį sprendimą.

Dėl teisėjų nešališkumo ir objektyvumo

Kaip vieną iš kasacinio skundo argumentų kasatorė nurodo tą aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, neobjektyvus, turėjo išankstinę nuostatą dėl bylos baigties ir taip pažeidė CPK 6, 21 straipsniuose įtvirtintus principus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena iš žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būt neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Abplanalp Engineering“ v. UAB,,Transtira ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010).

Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra akcentuojama, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. B. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-279/2003; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. Molėtų pradinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-23/2011). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: sprendžiant klausimą dėl nešališkumo, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (The Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000; par. 121, Salov v. Ukraine, no. 65518/01, 6.9.2005; kt.).

Byloje nustatyta, kad kasatorė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikė pareiškimą, prašydama nušalinti du bylą nagrinėti paskirtos kolegijos teisėjus – M. Mitkuvienę ir E. Žironą, nes jie yra dirbę Vilniaus apygardos teisme, kuriame dirba atsakovė Ž. S. ir kuriame iki mirties dirbo teisėju jos tėvas S. P. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos A. Bukavinienės 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi kasatorės pareiškimas tenkintas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi vietoje nušalintų teisėjų nagrinėti bylą apeliacine tvarka paskirtos teisėjos D. Milašienė ir N. Piškinaitė. Kasatorė 2011 m. vasario 22 d. pateikė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui dar vieną pareiškimą, prašydama nušalinti visas paskirtos nagrinėti bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegijos teisėjas. Pareiškime kasatorė rėmėsi tuo, kad teisėjų kolegija tenkino atsakovų atstovo prašymus paskelbti pertrauką, siūlė jiems pateikti papildomų įrodymų, reikalavo, jog kasatorė sudarytų taikos sutartį su atsakovais jai nepalankiomis sąlygomis; be to, proceso šalims suteikiamos nevienodos galimybės rungtis dėl to, kad atsakovė Ž. S. yra teisėjo duktė ir Vilniaus apygardos teismo darbuotoja; bylą nagrinėjantys teisėjai turi išankstinę nuomonę byloje. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2011 m. kovo 7 d. nutartimi kasatorės pareiškimas netenkintas, nurodant, kad išreikšta kasatorės nuomonė nepagrįsta įrodymais ir objektyviam stebėtojui nesukelia abejonių dėl teismo nešališkumo.

Minėta, kad asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjų nešališkumu dėl jų ankstesnių profesinių, finansinių ir kt. ryšių su bylos šalimis, nėra nustatytų vienodų kriterijų, kurie taikytini kiekvienu atveju, konkreti situacija vertinama, atsižvelgiant į reikšmingas jos aplinkybes, pvz., jeigu anksčiau teisėjas yra dirbęs įstaigoje, kuri yra šalis byloje, vertinant nuogąstavimų dėl teisėjo šališkumo objektyvų pagrįstumą, reikšmingos šios aplinkybės: laikas, praėjęs nuo darbo santykių pabaigos; darbo trukmė; įstaigos (darbo vietos) dydis; užimtų pareigų pobūdis; tęstinių santykių su buvusia darboviete palaikymas; pareiškėjų aktyvumas palaikant šališkumo problemą ir kt. (žr., pvz., Walston v. Norway, no. 37372/97, decision of 11 December 2001).

Nagrinėjamu atveju kasatorės pareiškimas, prašant nušalinti visą bylą nagrinėjusią teisėjų kolegiją, remiamas prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais konkrečiais įrodymais; kasatorė nenurodo konkrečių galimų sąsajų tarp bylą nagrinėjančių teisėjų ir byloje dalyvaujančių asmenų, nepagrindžia, kodėl nurodytos teisėjų kolegijos teisėjos galėtų būti suinteresuotos bylos baigtimi, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovės Ž. S. tėvas S. P. yra miręs, tai reiškia, jog negalimas šio asmens tiesioginis poveikis teisėjų kolegijos nariams, siekiant suformuoti išankstinę jų nuomonę byloje. Teisėjų kolegijos veiksmai, kuriais buvo leista atsakovams pasinaudoti jų procesinėmis teisėmis, taip pat pasiūlyta siekti taikaus susitarimo byloje, atlikti neperžengiant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis), nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu. Remdamasi nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartas kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl galimybės nagrinėti kasatorės reikalavimus kitoje nei santuokos nutraukimo byloje

Santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad, nutraukiant santuoką, vienoje byloje turi būti išsprendžiami visi su sutuoktinių turtu ir jo režimu susiję klausimai (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Taip yra siekiama apsaugoti siekiančių nutraukti santuoką sutuoktinių, jų vaikų bei kreditorių interesus. Bendroji taisyklė yra tokia, kad jeigu vienas iš sutuoktinių ar kitas suinteresuotas asmuo atskiroje byloje pareiškia pretenzijas į sutuoktinių turtą, ši byla turi būti sujungta ir nagrinėjama kartu su santuokos nutraukimo byla (CPK 136 straipsnis). Tam tikros šios taisyklės išimtys taikytinos tik atskirais atvejais, pavyzdžiui, sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas gali būti išskiriamas iš santuokos nutraukimo bylos ir perduodamas kitam teismui, kai sutuoktinių individualiai įmonei iškeliama bankroto byla, nes tokiu atveju taikomos specialiųjų teisės aktų nustatytos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai teismas nesilaikė bendrojo CK 3.59 straipsnyje įtvirtinto principo, jog santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami vienoje civilinėje byloje, ir šiuos klausimus išskyrė į atskiras bylas, toks šių klausimų išskyrimas gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, jeigu šie pažeidimai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-491/2009).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į turtą pareiškė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui, nagrinėjančiam santuokos nutraukimo bylą, tačiau šis atsisakė ieškinį priimti, motyvuodamas tuo, jog santuokos nutraukimo byloje kitų asmenų turtiniai reikalavimai negali būti nagrinėjami. Kasatorės ieškinį priėmė Kauno apygardos teismas, o santuokos nutraukimo byla sustabdyta iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl kasatorės reikalavimų.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimą reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau šiuo atveju nurodyti pažeidimai nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo (CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – byla dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo dar nėra pradėta nagrinėti iš esmės, byloje nėra duomenų, kad atsakovai turi kreditorių, kurie galėtų pareikšti prieštaravimą dėl šios bylos nagrinėjimo atskiroje nei santuokos nutraukimo byloje. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra tikslinga kasatorės reikalavimus iš naujo nagrinėti santuokos nutraukimo byloje, priėjo prie pagrįstos išvados ir teisėjų kolegija neturi pagrindo su ja nesutikti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir byloje aktualių teisės normų aiškinimą ir taikymą, konstatuoja, kad kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir jo naikinti ar pakeisti nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 60,95 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kadangi kasacinis skundas netenkintinas, tai šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. O. S. valstybei 60,95 Lt (šešiasdešimt litų 95 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas