Dėl santuokos nutraukimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-275/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

49; 75.4.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovui D. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir įpareigojimo grąžinti dovaną bei atsakovo D. L. priešieškinį ieškovei V. L. dėl santuokos nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sutuoktinio teisės santuokos nutraukimo byloje reikalauti grąžinti kitam sutuoktiniui padovanotą nekilnojamąjį turtą.

Ieškovė prašė: 1) nutraukti jos ir atsakovo santuoką, sudarytą 2001 m. birželio 9 d., nustatant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; 2) palikti atsakovui pavardę L., o jai – iki santuokos turėtą pavardę V.; 3) išreikalauti iš dėl santuokos nutraukimo kalto sutuoktinio jam ieškovės padovanotą 1/4 dalį 0,0574 ha ploto 15 191,75 Lt vertės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį 115 609 Lt vertės jame esančių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkio pastato (duomenys neskelbtini) ir priklausinių (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Atsakovas priešieškiniu prašė jo ir ieškovės santuoką nutraukti, pripažįstant ieškovę kalta dėl santuokos iširimo, ir po santuokos nutraukimo palikti šalims santuokines pavardes – L. ir L.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nutraukė 2001 m. birželio 9 d. įregistruotą ieškovės ir atsakovo santuoką, ieškovei paliko iki santuokos sudarymo turėtą pavardę V., atsakovui – jo pavardę L., nustatė, kad šalys viena kitai išlaikymo neteiks, ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės V. L. apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi skundą atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, tik patikslino, nurodydama, kad šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismai konstatavo, kad nei ieškovė, nei atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip patvirtinančiomis kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo (CPK 178 straipsnis). Nustatę, kad abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, negerbė vienas kito, nerėmė vienas kito moraliai, t. y. abu pažeidė sutuoktinių pareigas, nustatytas CK 3.27 straipsnyje, teismai nusprendė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Spręsdami ieškovės reikalavimo grąžinti dovaną pagrįstumo klausimą, teismai nustatė tokias bylos aplinkybes. Atsakovas savo motinai I. A. L. 1999 m. gruodžio 6 d. paskolino 42 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 14 d. – 40 000 Lt, 2001 m. rugpjūčio 7 d. – 42 000 Lt. Atsakovas teigė, kad pinigus motinai davė namui (duomenys neskelbtini) statyti, šios aplinkybės ieškovė nepaneigė. 2001 m. gruodžio 10 d. atsakovas ieškovės motinai M. M. paskolino 22 000 Lt. Namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo motina I. A. L. 2001 m. gruodžio 10 d. pardavė ieškovės motinai M. M. už simbolinę 70 000 Lt kainą, nors viso turto vertė buvo 187 592 Lt. M. M. po devynių dienų, t. y. 2001 m. gruodžio 1 d., turtą padovanojo ieškovei (savo dukteriai), kuri jį pardavė 2008 m. liepos 18 d. Gretimas žemės sklypas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2000 m. birželio 4 d. priklausė atsakovo motinai I. A. L., kuri 2000 m. spalio 4 d. turtą perleido ieškovei, o ši 2002 m. liepos 19 d. jį pardavė. Namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), nuo 1998 metų priklausė ieškovei. 2000 m. liepos 26 d. ieškovė padovanojo ją savo motinai M. M., tačiau ši sklypu ir namu niekada nesinaudojo, nes jais naudojosi ieškovė ir atsakovas. Ieškovės motina 2006 m. birželio 30 d. šią namų valdą padovanojo atgal ieškovei, kuri, praėjus vos 21 dienai (t. y. 2006 m. liepos 21 d.), 1/4 dalį šio turto padovanojo atsakovui. 2001–2006 metų laikotarpiu nurodyta namų valda buvo įkeista tris kartus.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo nurodytomis ir ieškovės nepaneigtomis aplinkybėmis, kad ieškovė dovanojimo sutartį sudarė ne išreikšdama gerą valią padovanoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, bet vykdydama šalių susitarimą. Šalys pripažino, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno nuo santuokos sudarymo, nors namų valda nuo 2000 m. rugsėjo 6 d. iki 2006 m. liepos 10 d. formaliai buvo įregistruota ieškovės motinos M. M. vardu. Atsakovo teigimu, ieškovė turėjo daug skolų, atsiradusių iki santuokos, šios aplinkybės ji nepaneigė, todėl teismas laikė tikėtina, kad ieškovė turtą perleido motinai siekdama išvengti išieškojimo į jį nukreipimo. Atsakovas teigė, kad jis apie ginčijamo turto įkeitimo sandorius sužinojo jau po jų sudarymo, jie buvo sudaryti atsakovui išvykus, turtas buvo įkeistas siekiant užtikrinti ieškovės paskolų gavimą, paskolų pinigai buvo skirti jos asmeninėms prievolėms, turėtoms iki santuokos, įvykdyti, paskolos buvo grąžintos iš atsakovo gautų pajamų. Šių aplinkybių atsakovas neįrodė, tačiau ir ieškovė jų nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčijamas turtas gyvenant santuokoje buvo pagerintas (2003-2004 metais padaryta rekonstrukcija, įrengti vartai, garažas, iš viso investuota 80 000 Lt), tačiau nepateikė įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti. Ieškovė teigė, kad visus pagerinimus ji atliko viena savo lėšomis, rašytinių įrodymų į bylą nepateikė, šias aplinkybes įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau teismas sprendė, kad visi pagerinimai buvo atlikti bendromis šalių pastangomis, t. y. tiek darbu, tiek lėšomis. Ieškovės tėvams įsigyjant žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovas paskolino lėšų, kurių grąžinti nereikalavo. Vėliau turtas buvo padovanotas ieškovei. Teismas iš šių aplinkybių padarė tikėtiną išvadą, kad bendru sutarimu ieškovė padovanojo atsakovui 1/4 dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini), taip sukuriant pradines prievoles pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji dalyką. Aplinkybės, kad buvo vykdomas bendras susitarimas, ieškovė nepaneigė. Teismas padarė išvadą, kad šalys bei jų artimi žmonės stengėsi išlaikyti nekilnojamąjį turtą sudarydami įvairius turto perleidimo sandorius dėl jiems vieniems žinomų, bet byloje nenustatytų aplinkybių. Be to, teismas nurodė, kad pagal CK 3.70 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims, tačiau tokios pareigos įstatyme nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindė reikalavimą grąžinti 2006 m. liepos 21 d. dovanotus nekilnojamuosius daiktus (kad ji tai padarė paveikta atsakovo meilių kalbų apie bendrą ateitį, tačiau atsakovas, vos tik jam buvo padovanotas turtas, paliko ieškovę ir išėjo gyventi pas kitą moterį), neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su įvairių civilinių sandorių sudarymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių ir jų artimųjų sudarinėjamų sandorių pobūdis ir intensyvumas pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad egzistavo tik šalims žinomu turtiniu interesu pagrįsti jų susitarimai, kurie tenkino abi šalis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą grąžinti 2006 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartimi atsakovui padovanotą nekilnojamąjį turtą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. L. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas grąžinti dovanotą nekilnojamąjį turtą, panaikinti ir šį reikalavimą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 3.70 straipsnio 4 dalies nuostatas, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, dėl to nepagrįstai netenkino reikalavimo grąžinti dovanotą nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatytos visos sąlygos, kurioms esant pagal CK 3.70 straipsnį sutuoktinis turi teisę reikalauti grąžinti kitam sutuoktiniui padovanotą daiktą. Teismai atsisakymą patenkinti kasatorės reikalavimą grąžinti dovanotą turtą motyvavo tuo, kad šalys buvo sudariusios tik joms vienoms žinomu turtiniu interesu pagrįstus susitarimus, kurie tenkino abi šalis. Tokia teismų išvada nepagrįsta ir prieštarauja CK 3.70 straipsnio 3, 4 dalims. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad pinigus turtui įsigyti kasatorės motinai paskolino atsakovas, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir pažeidžia CPK 185 straipsnį. Jokie neginčytini rašytiniai įrodymai, išskyrus liudytojų parodymus, kuriais teismas nesivadovavo, nepatvirtina fakto, kad atsakovas kasatorės motinai apskritai kada nors būtų skolinęs pinigų, o jei ir būtų, tai santuokoje paskolinti pinigai turėtų būti pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe.

2. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CK 178, 189 straipsnius), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Antstolių kontora prie Kauno m. apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-674/1999; 2005 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-370/2005; 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K., H. V. v. ŽŪB „Panerys“, bylos Nr. 3K-3-220/2006; 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2010). Tam tikrų aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CK 185 straipsnis). Teismai šių nuostatų nesilaikė. Be to, teismai nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad kasatorė ginčijamą turtą atsakovui padovanojo laisva valia, būdama veiksni, tikėdamasi bendros ateities su atsakovu, sutartis sudaryta pagal įstatymo reikalavimus, tačiau iš karto po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas paliko šeimą ir išsikraustė, o kasatorė liko gyventi name, jame gyvena ir šiuo metu, naudojasi visu turtu, kurio dalis pagal dovanojimo sutartį teisiškai priklauso – atsakovui.

3. Kasatorės apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su netinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu, tačiau teisėjų kolegija juos tik išvardijo bei paneigė, bet iš naujo netyrė ir nevertino, todėl pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno apeliacinio skundo argumento, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį apeliacinio skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 305-oji DBSV „Bokštas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-512/2002).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas D. L. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistus ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Teismai, atmesdami kasatorės reikalavimą grąžinti dovaną, tinkamai taikė CK 3.70 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą, ją taikė sistemiškai su CK 1.5 bei 6.193 straipsnių nuostatomis. Viena iš dovanojimo sandorio sudarymo priežasčių buvo atsakovo lėšomis atliktas kasatorei nuosavybės teise priklausiusio turto – namo, esančio (duomenys neskelbtini), – pagerinimas iš esmės. Teismai, vertindami tikruosius dovanojimo sutarties sudarymo ketinimus, pagrįstai atsižvelgė ir į kito turto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorius. Šis namas iš pradžių buvo įregistruotas atsakovo motinos vardu (nors iš tikrųjų buvo atsakovo nuosavybė), vėliau už gerokai mažesnę nei rinkos kaina parduotas kasatorės motinai, kuri jį įsigijo iš dalies už atsakovo skolintas lėšas, dar vėliau padovanotas kasatorei, kurį jį pardavė. Kadangi lėšos, gautos parduodant šį turtą, iš esmės buvo panaudotos kasatorės asmeniniams poreikiams tenkinti, tai šalių buvo susitarta kompensuoti atsakovo turtinius praradimus sudarant 2006 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartį. Kasatorė nenurodė jokių argumentų dėl pirmiau nurodytų sandorių sudarymo. Dovanojimo sutarties sudarymo metu sutuoktinių santykiai buvo pašliję. Santuokos metu atsakovo turėtas turtas (nors formaliai buvo registruotas jo motinos vardu) – namas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) – buvo parduotas ir iš jo gautos lėšos iš esmės panaudotos kasatorės poreikiams tenkinti. Po dovanojimo sutarties sudarymo šalys faktiškai nebegyveno kartu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad dovanojimo sutartimi buvo išspręsti šalių turtiniai įsipareigojimai, todėl teismai pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą grąžinti dovaną.

2. Teismai, vertindami įrodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles. Kasatorės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio. Kasatorė nenurodo, kokias konkrečiai normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą, teismai pažeidė. Be to, visiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties netinkamo motyvavimo. Kasatorė apeliacinį skundą grindė tik faktinėmis aplinkybėmis dėl atsakovo kaltės dėl santuokos nutraukimo ir nenurodė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl dovanos grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl santuokos iširimo priežasčių išsamiai išnagrinėjo, taigi nepažeidė proceso teisės normų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo nutraukiant santuoką

Dovanojimo sutarties samprata pateikta CK 6.465 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi dovanojimas kaip sandoris yra dvišalis, jam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis), t. y. dovanotojas išreiškia savo valią turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) padovanoti (neatlygintinai perduoti), o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti.

Dovanojimo sutarties šalys gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, taigi ši sutartis gali būti sudaroma ir sutuoktinių. Tačiau tuo atveju, kai dovanojimo sutarties šalys yra sutuoktiniai, dovanojimo sutartis turi ypatumų, kurie nustatyti CK trečiosios knygos normose (CK 6.465 straipsnio 4 dalis). Dovanojimo panaikinimo pagrindai įtvirtinti CK 6.472 straipsnyje, tačiau jeigu dovanojimo sutartis buvo sudaryta sutuoktinių, tai jiems nutraukiant santuoką taikomi įstatymuose nustatyti specifiniai teisiniai padariniai. Kai santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės (nagrinėjamoje byloje teismai nustatė būtent šį santuokos nutraukimo pagrindą, kasaciniu skundu jis neskundžiamas, todėl kasacinis teismas vadovaujasi nustatyta aplinkybe (CPK 353 straipsnio 1 dalis), įstatyme įtvirtinta abiejų sutuoktinių teisė reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus (CK 3.70 straipsnio 4 dalis). Minėta, kad dovanotojo teisės reikalauti grąžinti dovaną iš apdovanotojo įgyvendinimas priklauso nuo dovanotojo valios. Tačiau tam, kad dovanotojas šia teise, nustatyta CK 3.70 straipsnio 4 dalyje, galėtų pasinaudoti, turi būti tam tikrų aplinkybių visetas: pirma, šalys turi būti sutuoktiniai ir dovanojimo sutartis turi būti sudaryta santuokos metu; antra, reikalauti grąžinti dovaną galima tik tada, jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės; trečia, reikalauti grąžinti galima tik padovanotus nekilnojamuosius daiktus; ketvirta, nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki reikalavimo grąžinti dovaną pareiškimo teisme turi būti praėję ne daugiau kaip dešimt metų (šis terminas priskirtinas prie naikinamųjų terminų (CK 3.70 straipsnio 4 dalis, 1.117 straipsnio 6 dalis); penkta, nekilnojamasis daiktas – dovana – apdovanotojo neturi būti perleistas tretiesiems asmenims. Sprendžiant reikalavimą dėl dovanos grąžinimo kitų, išskyrus išvardytas, sąlygų ir apribojimų įstatyme nenustatyta.

Dovanos davimo motyvai, sprendžiant dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo klausimą, pagal CK 3.70 straipsnio 4 dalį yra nereikšmingi. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pareikšto reikalavimo dėl dovanos grąžinimo nesprendė, bandydami aiškintis dovanos davimo motyvus, bet nesiaiškindami, ar egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos, kuriomis dovana turi būti grąžinta.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasatorė nurodo, kad teismai, spręsdami reikalavimo grąžinti dovaną pagrįstumo klausimą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas, išdėstytas procesiniame sprendime (sprendime ir (ar) nutartyje), privalo pagrįsti proceso įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių nustatyta tvarka. Teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyką sudarantiems faktams konstatuoti. Kasacinio teismo praktika šiais klausimais yra nuosekli ir gausi (plačiau žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. R. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“, bylos Nr. 3K-3-355/2008; 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Pažymėtina ir tai, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) turiniui nustatyti imperatyvieji reikalavimai motyvuojamosioms sprendimo (nutarties) dalims (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis) išreiškia įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo įstatyminių reikalavimų kiekvienos konkrečios bylos nagrinėjimo atveju įvykdymą bei įgyvendinimą teismo procesiniame dokumente. Nagrinėjamoje byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl reikalavimo grąžinti nekilnojamąjį turtą konstatuota, kad ieškovės nurodytos nekilnojamojo turto dovanojimo priežastys neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes byloje nustatyta, jog šalys ir joms artimi asmenys buvo sudarę nemažai įvairių civilinių sandorių, kurių pobūdis ir intensyvumas leido padaryti išvadą, kad buvo tik šalims žinomu turtiniu interesu pagrįstų šalių susitarimų, tenkinusių abi šalis bei įgalinusių teismą atmesti šį ieškinio reikalavimą. Tokią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl dovanos grąžinimo kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina kaip iš esmės nemotyvuotą bei grindžiamą prielaidomis. Reikalavimas teismo sprendimą (nutartį) motyvuoti, minėta, reiškia teismo pareigą dėl pareikšto ieškinio reikalavimo pasisakyti išsamiai, nurodant padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Taigi teismo išvados turi būti nuosekliai pagrįstos įrodymais ir logiškos bei suprantamos.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismai, spręsdami, jog ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, iš viso nenurodė įrodymų, kurie pagrįstų, kad dovanotas nekilnojamasis daiktas neatitinka CK 3.70 straipsnio 4 dalies sąlygų. Be to, bylą nagrinėję teismai nesprendė ieškovės nurodytos dovanojimo sutarties modifikavimo klausimų (CK 1.87 straipsnis).

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl įpareigojimo grąžinti dovaną, kaip neatitinkanti kasacinėje nutartyje pateiktų išaiškinimų, yra neteisėta, todėl naikintina ir reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti dovaną perduotinas nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti ne tik teisės taikymo, bet ir faktų nustatymo klausimus. Kartu naikintina ir nutarties dalis dėl iš ieškovės priteistų atsakovo naudai 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Klausimai, susiję su santuokos nutraukimu, santuokos nutraukimo pagrindo nustatymu bei buvusių sutuoktinių išlaikymo vienas kitam neteikimu, kasacine tvarka nebuvo skundžiami, todėl, nekonstatavus absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis šiais klausimais paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas išreikalauti iš atsakovo jam ieškovės padovanotą 1/4 dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovui iš ieškovės priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Sigita Rudėnaitė