Baudžiamoji byla Nr. 2K-255/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.19.1; 2.6.8; 2.4.2.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4;
2.2.1.2; 2.2.1.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį nuteistas atėmimu teisės užimti pareigas valstybės tarnyboje arba užsiimti veikla, susijusia su valstybės tarnyba, trejiems metams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
E. K. nuteistas už tai, kad, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos sargybos būrio pasienietis, 2005 m. rugpjūčio 25 d., 19.45 val., Medininkų pasienio kontrolės punkte vykdydamas išvykstančių autotransporto priemonių patikrinimą bei lengvosiomis autotransporto priemonėmis išvykstančiųjų dokumentų patikrinimą, savo naudai pareikalavo duoti ir priėmė 50 JAV dolerių (141,85 Lt) kyšį iš Baltarusijos Respublikos piliečio A. S., vykusio automobiliu „Saab 95“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), ir patikrinti pateikusio įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame grafoje „valstybinis numeris“ nebuvo įrašytas automobilio „Saab 95“ valstybinis numeris, už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už A. S. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką su nevisiškai užpildytu įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini).
Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartyje, kuria panaikinta apeliacinės instancijos teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartis, nurodyti BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai dėl neatsakymo į esminius apeliacinio skundo argumentus ir bylos duomenų atitikimo BPK 20 straipsnio nuostatoms, t. y. dėl kyšio davimo provokacijos, dėl sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo, dėl procesinių ir neprocesinių veiksmų bei laiko aplinkybių, nurodytų ikiteisminio tyrimo dokumentuose, dėl privačių asmenų (A. S. pateikto diktofono įrašo) pateiktų duomenų, kaip įrodymų šaltinio teisėtumo, taip pat, dėl būtinumo iš naujo įvertinti prieštaringus nukentėjusiojo A. S. parodymus.
Kasatoriaus nuomone, skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas šių nurodymų nepaisė, formaliai įvykdė tik vieną nurodymą – konstatavo, kad objektyvusis kyšininkavimo požymis kasatoriaus veiksmuose yra tai, kad jis reikalavo kyšio grasindamas neatlikti teisėtų privalomų atlikti veiksmų, t. y. neleisti nukentėjusiajam išvykti iš Lietuvos, nors tam ir nebūtų pagrindo, ir kad kasatorius paėmė 50 JAV dolerių kyšį. Tačiau teismo nutartyje neįvertinti nukentėjusiojo A. S. parodymai dėl kyšio reikalavimo ir nenurodyta, koks buvo šis objektyvusis kyšininkavimo požymis. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad baudžiamosios atsakomybės ir veikos kvalifikavimo klausimų išsprendimui neturi reikšmės tai, kad nukentėjusiojo dokumentai buvo tvarkingi. Kasatoriaus manymu, ši aplinkybė svarbi atskleidžiant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir yra esminė, todėl turėjo būti nustatyta. Tuo atveju, jei nukentėjusysis turėjo visus reikiamus ir tinkamus automobilio dokumentus, tai nuteistasis privalėjo jam leisti išvykti į į Baltarusiją ir objektyviai negalėjo tam sutrukdyti. Priešingu atveju – neleidimas išvykti būtų neteisėti veiksmai. Automobilio draudimo liudijimas buvo pasirašytas nukentėjusiojo, nors šis teigia, kad jo parašo nebuvo; tuo atveju, jei draudimo dokumentuose (polise) nebūtų A. S. parašo, tai nebūtų kliūtis leisti jam išvykti iš Lietuvos. Nustačius, kad dokumentai tvarkingi, nukentėjusysis neturėtų tikslo (ir motyvo) duoti kyšį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tendencingai vertino nukentėjusiojo A. S. parodymus ir nurodė, jog jais netikėti nėra pagrindo, tačiau šio asmens neapklausė teismo posėdyje, be to, padarė priešingą negu konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išvadą, kurioje nurodyta, kad šio asmens parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog 50 JAV dolerių kyšio reikalavo ne E. K., o kitas asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Tačiau padaryta tikrovės neatitinkanti išvada, esą kyšio reikalavo kasatorius.
Kasatoriaus nuomone, taip pat tendencingai, ignoruojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, teismas įvertino procesiniuose dokumentuose (kratos, įvykio vietos apžiūros protokoluose) nurodytas klaidingas aplinkybes apie atitinkamų veiksmų atlikimo laiką, šių dokumentų surašymo laiką. Nustatytus pažeidimus ir klaidas teismas nepagrįstai įvertino kaip neesminius ir nepaneigiančius E. K. kaltės.
Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nesvarstė A. S. padaryto diktofono įrašo turinio, jo gavimo teisėtumo ir kartu to, ar tokie duomenys gali būti pripažinti įrodymu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad neteisinga yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad prieš nuteistąjį buvo įvykdyta provokacija. Sprendžiant, ar kasatorius buvo provokuojamas, svarbūs ne tik nukentėjusiojo parodymai, būtina remtis visais bylos įrodymais. Kasatorius pažymi, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymą provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Pasak kasatoriaus, jo provokavimo faktą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Pirma, nukentėjusysis į Medininkų pasienio kontrolės postą atvyko iš anksto žinodamas, jog iš jo neva bus reikalaujama kyšio ir buvo pasiruošęs jį duoti, nes turėjo diktofoną, paruoštą pokalbiui įrašyti, taip pat buvo užsirašęs vežamų JAV dolerių kupiūrų numerius. Antra, duomenų bazėje nukentėjusiojo, kaip išvykstančio asmens, duomenys buvo įvesti iš karto po to, kai neva buvo duotas kyšis, t. y. 19.47 val., o jis (kasatorius) sulaikytas 19.50 val., t. y. praėjus 3 min. po to, kai nukentėjusiajam buvo leista išvykti iš Lietuvos Respublikos (iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis Baltarusijos link pajudėjo 19.50.16 val.). Vadinasi, operatyvinės veiklos skyriaus specialistai, priešingai jų aiškinimams, atvyko ne po 10-15 min. nuo pranešimo gavimo, o greičiau nei per 3 min.; tai įrodo, kad pareigūnai iš anksto žinojo ir laukė, kada bus paduotas tariamas kyšis. Be to, priešingai, negu mano apeliacinės instancijos teismas, pirmiau minėtų procesinių veiksmų, atliktų šioje byloje, neteisėtumas, turi esminės reikšmės palyginus tai su vykdyta provokacija (o ne su kyšio reikalavimo ar gavimo aplinkybėmis).
Kasatoriaus nuomone, aplinkybė, kad nukentėjusysis A. S. neturėjo tikslo ir motyvo duoti kyšį (nes jo automobilio dokumentai buvo tvarkingi), taip pat netiesiogiai patvirtina buvus provokaciją.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino jo argumentus dėl nusikalstamos veikos provokavimo. Iš teismo išvadų galima manyti, kad tuo atveju, jei yra neigiamas kyšio reikalavimas ir gavimas, tai nėra pagrindo svarstyti ir apie galimos provokacijos buvimą. Tačiau net ir nustačius, kad pinigus nuteistasis gavo, teismas privalo vertinti ir tai: buvo provokacija ar ne.
Vertinant nukentėjusiojo A. S. parodymus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad įvykio metu jis dirbo Baltarusijos Respublikos specialiojoje tarnyboje – prezidento apsaugoje, todėl negalima atmesti, jog buvo siekiama sukompromituoti Lietuvos Respublikos pasienio pareigūnus. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės operatyvinės veiklos tarnybos pareigūnai, padedant Baltarusijos Respublikos specialiosios tarnybos pareigūnui, suplanavo ir įvykdė tariamo kyšio davimo situaciją, t. y. įvykdė provokaciją.
Kasatorius nurodo, kad nusikalstama veika, numatyta BK 225 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tik tiesioginės tyčios forma (BK 14 straipsnis), taigi atsakomybė už šios nusikalstamos veikos padarymą (reikalavimą duoti ir paėmimą 50 JAV dolerių kyšio) nuteistajam galėtų kilti tik tokiu atveju, jei jis būtų siekęs padaryti nusikaltimą sąmoningai, savo iniciatyva, niekieno neverčiamas ir neįtakojamas. Nustačius įvykusios situacijos provokavimą, kyšio reikalavimas ir gavimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Dėl to net sutikus su teismų išvada, kad kasatorius paėmė 50 JAV dolerių, negalima teigti, jog šie veiksmai sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad visos svarbios ir svarstytinos aplinkybės dėl duomenų prieštaringumo, o svarbiausia – dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo ir pagrįstumo, buvo nurodytos tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame skunduose, tačiau apeliacinės instancijos teismas į keliamus klausimus neatsakė. Apeliacinės instancijos teismo išvadas (atsakant į apeliacinio skundo argumentus), kad BPK 20 straipsnio pažeidimų byloje nepadaryta, kasatoriaus nuomone, iš tiesų paneigia bylos aplinkybės. Neįvykdęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutarties privalomų nurodymų ir vertindamas įrodymus taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Atsiliepimu į nuteistojo E. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė D. Skorupskaitė Lisauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus E. K. argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepagrįsti, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Vilniaus rajono apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus: apklausė nukentėjusįjį A. S., liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus, specialisto ir ekspertų išvadas, šiuos įrodymus tarpusavyje sugretino ir pripažino teisėtais bei pakankamais nuteistojo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, siekdamas patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nurodymus, atliko įrodymų tyrimą, apklausė pareigūnus, 2005 m. rugpjūčio 23 d. atlikusius E. K. asmens kratą, liudytojus K. M., M. K., M. Š., R. Š., taip pat ir apeliantą E. K. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip negu to norėtų nuteistasis, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu.
Atsiliepime pažymima, kad abiejų instancijų teismai nenustatė BPK reikalavimų pažeidimų renkant duomenis ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie ikiteisminio tyrimo metu padarytus BPK pažeidimus, atliekant procesinius veiksmus, neatitinka bylos duomenų. Iš jų matyti, kad į Medininkų pasienio kontrolės punktą atvykę pareigūnai siekė išsiaiškinti juos pasiekusios informacijos pagrįstumą, todėl atliko pirminius veiksmus, kuriuos vėliau užfiksavo atitinkamuose protokoluose. R. Š., dalyvavusio atliekant E. K. kratą, pavardės nenurodymą kratos protokole apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino kaip neesminę aplinkybę, nes iš tikrųjų jis atvyko į įvykio vietą turėdamas tikslą kaip vyresnis pagal pareigas patikrinti iš A. S. gautą informaciją, o atitinkamus veiksmus atliko kiti pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į E. K. parodymų nenuoseklumą, kai šis, dalyvaujant gynėjai, pripažino savo kaltę ir ranka parašė patvirtinimą apie protokolo teisingumą. Taigi teismai šiuos duomenis (taip pat ir asmens kratos protokolo) pagrįstai pripažino įrodymais ir jais grindė savo išvadas dėl E. K. kaltės.
Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto nuostatų, išsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, atsakė į esminius skundo argumentus ir juos motyvuotai paneigė.
Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 225 straipsnio 1 dalies). Teismai laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos išaiškinimų ir teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai atskleidė visus būtinuosius nusikalstamos veikos elementus E. K. veiksmuose, tarp jų ir objektyviuosius požymius, t. y. tai, kad E. K. reikalavo ir priėmė 50 JAV dolerių kyšį. Provokacijos, kuri yra uždrausta įstatymu (Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis), požymių abiejų instancijų teismai nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė, kad provokacijos nebuvo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistojo E. K. veiksmų pasirinkimo laisvė buvo apribota.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nuteistasis E. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, neatsakė į šio skundo argumentus ir taip pat pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes neįvykdė 2008 m. gruodžio 29 d. priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų nurodymų šioje byloje. Dalį minėtų BPK pažeidimų kasatorius sieja su įrodymų atitiktimi BPK 20 straipsnio nuostatoms, t. y. jų leistinumu bei patikimumu. Kasatorius nesutinka ir su tuo, kaip buvo įvertinti bylos įrodymai, tarp jų – A. S. parodymai. Kasatoriaus teigimu, neatskleisti nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, nes nenurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su kyšio reikalavimu, o tai yra abejotina ir dėl to, kad nebuvo objektyvaus pagrindo jo reikalauti. Be to, kasatoriaus manymu, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, todėl atsakomybė pagal BK 225 straipsnio 1 dalį – negalima. Kasaciniame skunde teigiama, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taipogi reiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję turėti įtakos teisingo sprendimo priėmimui.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas ištirti nuteistojo E. K. apeliaciniame skunde ginčijamas aplinkybes ir vykdydamas kasacinės instancijos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį (kuria byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka), atliko įrodymų tyrimą. Teismas apklausė nuteistąjį E. K. bei įvykio metu su juo kartu buvusį ir dirbusį pasienietį G. B., liudytojus R. Š., M. Š., M. K., K. M. (C.) – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) Vilniaus rinktinės pareigūnus, dalyvavusius ikiteisminio tyrimo procese – gavusius ir tikrinusius nukentėjusiojo A. S. pateiktą informaciją dėl E. K. neteisėtų veiksmų bei atlikusius tyrimo veiksmus ir surašiusius procesinius dokumentus (kratos, įvykio vietos apžiūros protokolus), kuriuose buvo užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.
Iš bylos duomenų matyti, kad VSAT Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriuje, t. y. ikiteisminio tyrimo įstaigoje, kaip tai numatyta BPK 165 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2005 m. rugsėjo 25 d. gavus iš A. S. informaciją apie pasienio užkardos pareigūnų E. K. ir G. B. reikalavimą duoti kyšį ir kyšio (50 JAV dolerių) priėmimą. Nustatyta, kad tokia informacija buvo nukentėjusiojo A. S. telefoninis skambutis valstybės sienos apsaugos Vilniaus rinktinės operatyvinės veiklos skyriaus viršininkui R. Š., kuris savo ruožtu apie tai informavo šios tarnybos pareigūną (specialistą) K. M. (C.). Pagal šių pareigūnų parodymus, minėta informacija gauta apie 19.35–19.45 val., tačiau tikslus laikas nenustatytas. Tačiau tą pačią dieną, iš karto po to, kai R. Š. buvo informuotas apie galimą nusikaltimą, VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai R. Š., M. Š., M. K., K. M. (C.) atvyko į įvykio vietą – Medininkų pasienio kontrolės punktą, kur, siekiant patikrinti gautos informacijos pagrįstumą, nedelsdami atliko tyrimo veiksmus. Tokia proceso pradžia ir pagrindas jį pradėti atitinka šiuos klausimus reglamentuojančias BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 171 straipsnio 1 dalyje, 172 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. BPK 172 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, turi teisę atlikti visus šiame Kodekse numatytus veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Be to, pagal BPK 166 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi šios bylos ikiteisminio tyrimo metu – iki 2007 m. rugsėjo 1 d.) sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydamas rezoliuciją; kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas nustatyta tvarka. Pagal šios bylos ikiteisminio tyrimo metu galiojusią tvarką – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. I-58, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo, gavus informaciją apie nusikalstamą veiką, organizuojamas neatidėliotinas jos patikrinimas, surašomi tarnybiniai pranešimai. Neatidėliotino patikrinimo metu pasitvirtinus informacijai apie nusikalstamą veiką, įgaliotas asmuo, surašęs tarnybinį pranešimą ar jį gavęs (o taip pat kitokį pranešimą apie nusikalstamą veiką), ant šio dokumento užrašo rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą. Apie visus ikiteisminio tyrimo pradžios atvejus ne vėliau kaip kitą dieną raštu turi būti pranešta prokurorui.
Taigi, vadovaudamasis BPK normomis bei minėtu norminiu aktu (generalinio prokuroro įsakymu), 2005 m. rugpjūčio 25 d. VSAT Vilniaus rinktinės operatyvinės veiklos skyriaus specialistas K. M. (C.) surašė tarnybinius pranešimus ikiteisminio tyrimo vadovams (VSAT Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkui G. P., Vilniaus rinktinės štabo viršininkui R. K.) apie R. Š. gautą iš A. S. informaciją ir pastarojo pareiškimą dėl galimos nusikalstamos veikos (ant tarnybinio pranešimo yra ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko G. P. rezoliucija ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėjai), o kitą dieną – 2005 m. rugpjūčio 26 d. pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pateiktas prokurorui. Dėl to atlikti neatidėliotini tyrimo veiksmai – įvykio vietos apžiūra, asmens (E. K., taip pat G. B.) krata – yra teisėti. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos bylos duomenis įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys).
Aiškindamasis ir vertindamas, ar minėti įrodymai (įvykio vietos apžiūros, E. K. asmens kratos protokolai) patikimi ir ar juose užfiksuotos faktinės aplinkybės (tarp jų – ir laiko), patvirtinančios, jog nuteistasis paėmė 50 JAV dolerių kyšį, atitinka tikrovę, apeliacinės instancijos teismas analizavo visus bylos įrodymus, juos lygino tarpusavyje. Taip teismas nustatė, kad tikrinant A. S. pateiktą informaciją apie tai, jog pareigūnas, kurio tarnybinis ženklas Nr. (duomenys neskelbtini) (nustatyta, jog šis numeris yra E. K.) reikalavo iš jo kyšio ir jį (50 JAV dolerių) paėmė, minėti faktai pasitvirtino. Išvadas dėl E. K. padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo teismas grindė ne tik nukentėjusiojo A. S., išsamiai apklausto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, parodymais ar minėtais įvykio vietos apžiūros bei kratos protokolais, bet ir minėtų (papildomai apklaustų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) liudytojų R. Š., M. Š., M. K., K. M. (C.) parodymais. Taip pat išanalizuoti ir įvertinti nuteistojo E. K. parodymai, teismo nutartyje pažymint, kad iš esmės šis neneigė gavęs iš A. S. 50 JAV dolerių, nepareiškė jokių pastabų pasirašydamas kratos protokolą, kuriame užfiksuotas faktas apie suradimą pas jį 100 JAV dolerių banknoto, kurio numeris atitinka A. S. nurodytą banknoto numerį ir nominalą (E. K., gavęs 100 JAV dolerių, atidavė A. S. 50 JAV dolerių grąžą). Vertinant E. K. kaltę patvirtinančių įrodymų patikimumą, teismas aptarė ir tai, kad 2005 m. rugpjūčio 26 d. vykusios apklausos metu, dalyvaujant gynėjai, šis niekieno neverčiamas prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai pasisakyta apie tai, kad kratą ir įvykio vietos apžiūrą atlikę pareigūnai atitinkamuose procesiniuose dokumentuose užfiksavo reikšmingus ir tikrus faktus, o šiuose protokoluose nurodytas netikslus veiksmų atlikimo laikas (minutėmis) ar šių veiksmų eiliškumas esminės reikšmės neturi (nes nepaneigia minėtų faktų apie kyšio paėmimą tikrumo). Visais atvejais įvykis prasidėjo nuo to, kad A. S., kai iš jo buvo pareikalautas kyšis, apie tai informavo ikiteisminio tyrimo pareigūną, po to nedelsiant į įvykio vietą atvyko ikiteisminio tyrimo pareigūnų grupė, kuri pagal gautą informaciją atliko pirminius būtinus tyrimo veiksmus (kratą, įvykio vietos apžiūrą), o vėliau tęsiant ikiteisminį tyrimą surinkti kiti įrodymai, kuriuose įtvirtinti bylai reikšmingi faktiniai duomenys. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo A. S. pateiktas diktofono įrašas, kaip įrodymas, nelėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų turinio matyti, kad iš tiesų išvados dėl įrodymų pakankamumo E. K. kaltei pripažinti buvo padarytos remiantis kitais bylos įrodymais, kurių viseto pagrindu ir nustatyta, kad jie patikimai patvirtina tai, jog būtent kasatorius reikalavo ir priėmė 50 JAV dolerių kyšį iš A. S. už tai, kad jam būtų leista vykti per valstybės sieną iš Lietuvos į Baltarusiją.
Pagal BK 225 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kyšininkavimas yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priima, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalauja ar provokuoja jį duoti už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Teismų sprendimuose aprašytos konkrečios nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakant į nuteistojo E. K. skundo argumentus yra nurodytos aplinkybės apie tai, ko ir už ką reikalavo valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas – pasienietis E. K., atskleidžia objektyviuosius BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Tai yra nustatyta, kad nuteistasis E. K., grasindamas A. S. neleisti išvykti į Baltarusiją, nors tam nebuvo teisėto pagrindo, nes šis turėjo reikiamus išvykti dokumentus, už šių teisėtų veiksmų neatlikimą vykdant jo, kaip pareigūno, įgaliojimus, reikalavo kyšio (netgi aptarė jo dydį – 50 JAV dolerių) ir jį priėmė; priešingu atveju (nesumokėjus 50 JAV dolerių) A. S. buvo leista suprasti, kad jis turėsiąs grįžti į Kauną (kur pirko automobilį ir ten užbaigti tvarkyti įgyto automobilio dokumentus). Taigi kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepadarytos išvados apie įvykdytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, yra nepagrįsti.
Skundžiamus sprendimus priėmę teismai nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad prieš E. K. buvo įvykdyta provokacija, t. y. kad būtų buvusi specialiai sukurta situacija, vertusi nuteistąjį reikalauti ar priimti iš A. S. kyšį ir nevykdyti teisėtų pasienio tarnybos pareigūno įgaliojimų. Paneigiant nuteistojo versiją dėl prieš jį neva vykdytos provokacijos, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, remiantis įrodymais, aptartos ir įvertintos įvykio eigos aplinkybės, tarp jų – priežastys, dėl kurių A. S. iš savo patirties numanė, kad iš jo gali būti pareikalauta kyšio ir tam pasiruošė. Teismas padarė argumentuotas išvadas, kad iš tiesų E. K. nebuvo provokuojamas imti kyšį, o pats sąmoningai jo reikalavo iš A. S. ir priėmė iš jo 50 JAV dolerių (paėmęs 100 JAV dolerių banknotą netgi atidavė 50 JAV dolerių grąžą). Kasatoriaus skunde išdėstyti teiginiai apie A. S. buvusią tarnybą Baltarusijos Respublikos Prezidento apsaugoje ir siekimą sukompromituoti Lietuvos Respublikos pareigūnus yra spėliojimai ir prielaidos, kurie neturi argumentų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, dar nereiškia, kad šios išvados nepagrįstos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi ta prasme, jog iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo išsiaiškinti ir aptarti ginčijamas aplinkybes ir dėl jų padaryti motyvuotas išvadas, tačiau kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu kasaciniame skunde neteisingai interpretuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartyje išdėstyti nurodymai teigiant, neva šis teismas padarė išvadas vertindamas nukentėjusiojo A. S. parodymus ar kitais klausimais, susijusiais su įrodymu vertinimu ir bylos faktinių aplinkybių nustatymu. Bylos įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu negali būti laikoma tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės bei atsakomybės klausimus, pripažino teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), savo nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 225 straipsnio 1 dalis) E. K. veikai pritaikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Gintaras Goda
Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
