J. N. pagal BK 129 str., 146 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244/2010

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.6.1.

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

gynėjams advokatams Vytautui Savčiukui, Rimantui Prėskieniui, Vladimirui Kononenkai,

nuteistiesiems A. P., P. P., A. C.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 23 d. nutarties, kuria nuteistojo J. N. (J. N.) ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu A. P., P. P. ir A. C. (A. C.) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį kaip nepadarę veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). P. P. ir A. C. išteisinti ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. gruodžio 10 d., apie 22 val., jėga, prieš A. A. valią, iš jo gyvenamojo buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), J. P. priklausančiu automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvežė A. A. prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus m. VPK), esančio Vilniuje, Šeškinės g. 30, kur prieš nukentėjusiojo valią laikė minėtame automobilyje; po to A. P., P. P. ir A. C. bendru sutarimu A. P. vairuojamu automobiliu, nuvežė A. A. į Šalčininkų r., Pabarės sen., Nevainionių k., kur, P. P., J. N. ir A. C. panaudojus fizinį smurtą prieš A. A., P. P. ir A. C. įkėlė nukentėjusįjį į to paties automobilio bagažinę ir, toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, prieš A. A. valią vežė jį į Vilniaus miestą, taip neteisėtai atėmė jam laisvę iki 2007 m. gruodžio 11 d.; tą pačią dieną, apie 1 val., dėl įvykusios A. A. mirties nuo ankščiau patirto smurto jo kūną paliko Vilniaus mieste, Lazdynėlių ir Šiltnamių gatvių sankryžoje esančioje Oslo stotelėje.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendžio dalis, kuria P. P. ir A. C. buvo išteisinti dėl A. A. nužudymo, neskundžiama, tačiau skundžiama nuosprendžio dalis dėl A. P., P. P. ir A. C. išteisinimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį. Apeliacinis teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadą, nepadarydamas savo įrodymų įvertinimo, o tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 23 d. nutarties dalyje dėl BK 146 straipsnio 1 dalies pritarė apygardos teismo motyvams ir konstatavo, kad kaltinamųjų A. P., P. P. ir A. C. veiksmuose, išvežant A. A. į policiją, o po to į K. B. priklausančią sodybą bei parvežant atgal sumuštą į Vilnių, nėra nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes kaltinamieji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi, nors apeliacinis teismas konstatavo, kad A. P., P. P. ir A. C. veiksmai buvo teisėti, su tuo negalima sutikti. BK 146 straipsnio 1 dalies sudėties subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių analizė leidžia teigti, kad, kaip ir konstatavo pirmos bei apeliacinės instancijų teismai, aptariamas nusikaltimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai prieš žmogaus valią apriboja nukentėjusiajam laisvę, ir to nori.

Pagal baudžiamosios bylos aplinkybes galima konstatuoti būtent neteisėtą žmogaus laisvės atėmimą, nes A. P., P. P., A. C. nėra teisėsaugos pareigūnai, turintys valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu. Jie, kaip ir visi piliečiai, privalo laikytis įstatymuose įtvirtintų pareigų bei iš jų kylančių teisių. A. P., atvykęs į A. A. ir jo žmonos butą kartu su tėvu J. P. ir D. J., matydami pavojingą A. A. elgesį, turėjo jį sulaikyti nuo neteisėtų veiksmų bei iškviesti policijos pareigūnus, kurie nustatyta tvarka būtų atlikę privalomus pareigūnams veiksmus. Šių veiksmų nebuvo imtasi. A. A., neatsižvelgiant į jo valią, buvo įsodintas į A. P. vairuojamą automobilį ir tapo priklausomas nuo A. P., o vėliau ir nuo P. P. bei A. C. veiksmų. Akivaizdu, kad priešintis neteisėtam laisvės atėmimui A. A. neturėjo galimybės, nes jį prižiūrėjo trys jauni vyrai, be to, jis buvo neblaivus (A. A. kraujyje rasta 2,98 promilės etilo alkoholio). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad A. A. ribotai suvokė objektyvią tikrovę, ir tai, kad A. P., P. P., A. C. suprato, jog jie A. A. gali vežti kur nori ir daryti su juo ką nori, t. y. suprato, kad tokie jų neteisėti veiksmai apribojo A. A. laisvę, ir norėjo taip veikti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnį neturi įtakos nei kaltininko veikos motyvai, nei paties nukentėjusiojo elgesys kaltininko atžvilgiu, t. y. ar nukentėjusysis bandė aktyviai priešintis, ar dėl bet kokių priežasčių pakluso kaltininko reikalavimams. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį baudžiamumą lemia ne kaltininko veikos motyvai, o kaltininkų veiklos neteisėtumas.

Kasatoriaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši įstatymo norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą naujų įrodymų nerenka, jų netiria ir tuo pagrindu nepateikia naujų išvadų apie faktines bylos aplinkybes. Paduotame kasaciniame skunde kasatorius ginčija nutartimi nustatytas faktines bylos aplinkybes bei įrodymų vertinimą. Šie klausimai yra ne teisės, bet fakto klausimai, todėl kasacinės instancijos teismas palieka juos nenagrinėtus.

Dėl BK 146 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 146 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris tyčia neteisėtai žmogui atėmė laisvę. Tai reiškia, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima neteisėtai, ir to siekia.

Bylos medžiaga nustatyta, kad įvykio dieną, 2007 m. gruodžio 10 d., apie 22 val., A. A. būdamas girtas savo namuose grasino smurtauti prieš buvusią sutuoktinę F. A., todėl ši kreipėsi pagalbos į D. J. Analogiškus parodymus davė ir liudytojai D. J., J. P. Atvykus į F. A. butą D. J., A. P. ir J. P. bei pasiūlius A. A. važiuoti kartu į policijos komisariatą, pastarasis neprieštaravo, pats apsirengė ir kartu su atvykusiaisiais išėjo. A. A. išteisintojo A. P. buvo nuvežtas prie Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato, kur išteisintasis prašė A. A. sulaikyti. Pagal liudytojo J. Ž. (policijos pareigūno) parodymus, A. A. pokalbio metu su A. P. ramiai laukė automobilyje ir į policijos pareigūną dėl tariamo neteisėto jo laisvės atėmimo nesikreipė. Toliau, pagal A. P., P. P. ir A. C. parodymus, jie nuvežė A. A. į kaimo sodybą, esančią Šalčininkų rajone, tam, kad šis išsiblaivytų, o F. A. pailsėtų. Sodyboje kilus konfliktui tarp J. N. ir A. A., o po to ir abipusėms muštynėms, išteisintieji išvežė A. A. automobilio salone atgal į Vilnių. Važiuojant į Vilnių A. A. automobilyje mirė ir išteisintųjų buvo paliktas miesto transporto stotelėje.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginiai, jog teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, nepagrįsti, nes šis teiginys prieštarauja teisiamajame posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstomis teismų išvadoms apie faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. P., liudytojų D. J., J. P. padarytuose veiksmuose išvežant nukentėjusįjį A. A. iš namų į policiją, o po to A. P., P. P., A. C. veiksmuose vežant A. A. į sodybą ir atgal į Vilnių nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, sudėties, yra teisinga. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų išteisintųjų pateiktos įvykio versijos, kad A. A. buvo vežamas ne prieš jo valią.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad A. P., P. P., A. C. žinodami tai, kad A. A. buvo J. N. sumuštas ir netrukus po to mirė, nepranešė apie padarytą nusikaltimą, todėl jų veiksmuose galėjo būti nusikaltimo, numatyto BK 238 straipsnyje, požymių, tačiau įtarimų jiems dėl to nepareikšta.

Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatoriaus kasacinis skundas paduotas dėl, jo nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadą, nepateikdamas savo įrodymų įvertinimo, o tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinis skundas pripažįstamas neišnagrinėtu, jeigu teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų.

Iš apeliacinio teismo nutarties matyti, kad teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pagrįstai pripažino, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinęs byloje padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl A. P., P. P. ir A. C. pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 1 dalyje. Todėl kasacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes nutartyje į apelianto argumentus buvo iš esmės atsakyta, motyvuotai paaiškinant, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Albinas Sirvydis

Viktoras Aidukas