Baudžiamoji byla Nr. 2K–99/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.4.2
1.2.14.12(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistiesiems P. K. ir K. J.,
nuteistųjų gynėjui advokatui Aivarui Surbliui,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui Stasiui Zabitai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. kasacinį skundą bei nuteistųjų K. J. ir D. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 iki 15 d. ir galutinė bausmė nustatyta 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda. P. K. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 iki 23 d. ir galutinė bausmė nustatyta 84 MGL (10 920 Lt) dydžio bauda. Tuo pačiu nuosprendžiu D. J., K. J. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o P. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Be to, K. J. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendis pakeistas: panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis K. J. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 iki 15 d. bei galutinė bausmė nustatyta 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda; P. K. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda, į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 iki 23 d. bei galutinė bausmė nustatyta 84 MGL (10 920 Lt) dydžio bauda; dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį D. J. ir K. J. išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o P. K. išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Iš kaltinimo K. J., D. J. ir P. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį pašalinta nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – veikos padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje bei pripažinta, kad BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą K. J., D. J. ir P. K. padarė veikdami bendrininkų grupe. K. J., pripažintam kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), paskirta 200 MGL dydžio bauda. K. J. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė, paskirta pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir galutinė subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams bei 200 MGL (26 000 Lt) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 iki 15 d. P. K., pripažintam kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat P. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmė, paskirta pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir galutinė subendrinta bausmė P. K. paskirta šešeri metai laisvės atėmimo. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 iki 23 d. D. J. nuteista pagal BK 181 straipsnio 3 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuotos D. J. priklausančios transporto priemonės „Volvo FL 616“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini) ir „Citroen Jumper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų K. J. ir P. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiųjų atstovo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu K. J. ir P. K. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, šiomis aplinkybėmis: 2007 m. sausio 20 d., Klaipėdoje, Debreceno g., apie 11 val., nenustatytiems asmenims pasiūlius P. K. pirkti didelį kiekį šaldytos žuvies produkcijos už 30 000 Lt be įgijimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, P. K. apie tai pranešė K. J.; K. J. ir P. K., vadovaudamiesi bendru interesu ir žinodami, kad turtas – didelis žuvies produkcijos kiekis – gautas nusikalstamu būdu, įgijo 725 kg paltuso, kainuojančio po 16,08 Lt, už 11 658 Lt, 1237 kg paltuso, kainuojančio po 14,72 kg, už 20 298,24 Lt, 1884 kg jūros ešerio už 18 482,04 Lt, 1960 kg menkės filė už 11 328,80 Lt, 721 kg upėtakio už 10 627,54 Lt, 573 kg lašišos už 11 698,20 Lt, 1175 kg riebžuvies už 11 303,50 Lt; iš viso už 95 396,96 Lt; tą pačią dieną žuvies produkciją K. J. ir P. K. išvežė iš Lietuvos ir iškrovė Liepojos mieste veikiančios AB „Kursa“ gamybinėje teritorijoje.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu D. J., K. J. ir P. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį taip pat nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų naudai vertė kitus asmenis perduoti didelės vertės turtą bei atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, panaudodami kitokią psichinę prievartą, šiomis aplinkybėmis: K. J., P. K. ir D. J. 2006 m. spalio–lapkričio mėnesių laikotarpiu susitarė prievartauti Palangoje gyvenančių verslininkų D. K. ir S. K. turtą; prisidengiant pretekstu, kad tuo metu iš darbo bendrovėje tariamai nepagrįstai siekta atleisti K. J., buvo pareikalauta perrašyti 50 proc. UAB „Gasteda“ akcijų D. J.; tuo tikslu K. J. ir P. K. nuolat atvykdavo į bendrovės būstinę Palangoje, S. K. būdavo kviečiamas atvykti į Klaipėdą, kur buvo veikiamas psichologiškai, jam buvo grasinama, kad kažkas gali atsitikti jo šeimai ir vaikams, kad bendrovė bus žlugdoma; toliau vykdydami nusikalstamus veiksmus, 2006 m. lapkričio 12 d., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, į kurį buvo pakviesti nukentėjusieji, pareikalavo, kad D. K. ir S. K. vietoje prašomų 50 proc. bendrovės akcijų parašytų skolos raštelį, jog S. K. K. J. skolingas 11 400 Lt ir šią skolą privalo grąžinti iki 2006 m. lapkričio 13 d. bei dar 100 000 Lt, kuriuos privalėjo grąžinti iki 2007 m. birželio 30 d.; veikiami psichinės prievartos, D. K. parašė, o S. K. pasirašė iš tikrųjų nesančios skolos raštelį, o 2006 m. lapkričio 13 d. S. K. K. J. perdavė dalį reikalaujamos sumos – 11 400 Lt; tęsdami nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu iki 2006 m. lapkričio 30 d. pareikalavo iš nukentėjusiųjų atiduoti jiems 8000 Lt kainuojantį automobilį „Citroen Jumper“ bei bendrovei priklausantį 17 500 Lt vertės automobilį „Volvo“; nukentėjusieji, bijodami susidorojimo, vengdami grasinimų ir psichinės prievartos, 2006 m. lapkričio 30 d., remdamiesi tikrovės neatitinkančia sutartimi, šias transporto priemones perleido D. J.; 2006 m. gruodžio 30 d. D. J. iš D. K. išreikalavo dar 2000 Lt ir pinigus paėmė Klaipėdos r., Sudmantų k.
Kasaciniu skundu nuteistieji K. J. ir D. J. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį, išteisinti juos pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, o K. J. – dar ir pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių, ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti.
Skunde kasatoriai nurodo, kad nesutinka su teismų nuosprendžiais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai. Nepagrįsti teismų motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti nuteistųjų parodymai, jų net neaptarus. Teismai vadovavosi išimtinai nenuosekliais nukentėjusiųjų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Teismų išvados pagristos įrodymais, kurie neįvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Kasatoriai mano, kad Klaipėdos apygardos teismas teisingai nustatė, jog jų veikoje nėra BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Tik tuo atveju, jeigu nukentėjusieji būtų supratę, kad jie turi perduoti turtą vykdydami aiškiai neteisėtus nuteistųjų reikalavimus, suvokdami, jog šie neturi jokių teisių į UAB „Gasteda“ turtą, ir dėl to būtų kreipęsi į policiją, nuteistųjų reikalavimas pasirašyti paskolos lapelį bei perduoti automobilius atitiktų turto prievartavimo objektyviuosius požymius. Tik reikalavimas, pagrįstas psichine prievarta, yra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymis, o tai byloje neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į keletą metų tarp teisiamųjų ir nukentėjusiųjų K. egzistavusius verslo santykius ir tarpusavio susitarimus. Kaltinimas dėl turto prievartavimo iš esmės paremtas nenuosekliais K. parodymais. Teismo motyvas, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, nepagrįstas, nes liudytoja B. J. yra K. giminaitė ir darbuotoja, todėl šališka, o kiti įrodymai (paskolos raštelis, sutartys dėl automobilių pardavimo) yra verslo susitarimų padarinys. Nuosprendžiuose pripažįstama – to neneigia ir nukentėjusieji, – kad verslas buvo pradėtas K. J. turimų pažinčių su žvejais dėka, tik įformintas D. K. vardu todėl, kad ji tuo metu turėjo įregistruotą, bet veiklos nevykdžiusią individualią įmonę. Ši aplinkybė nebuvo vertinama, nors įrodo, kad J. nebuvo eiliniai samdomi darbuotojai, o iš esmės verslo partneriai, tarp kurių egzistavo susitarimas dėl pelno dalijimosi (to iš esmės irgi neneigia nukentėjusieji). Apeliacinis teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų K. parodymus apie jų ir nuteistųjų santykius vertino tendencingai, t. y. kad darbuotojas, eidamas savo pareigas, neturėjo teisės reikalauti papildomo materialinio atsiskaitymo, nes nebuvo formalaus rašytinio susitarimo dėl įmonės pelno dalijimosi, nors byloje nustatyta, jog realiai pelnas tarp nukentėjusiųjų ir J. buvo dalijamas nuo pat įmonės įkūrimo. Kasatoriai tvirtina, kad ginčas tarp jų ir nukentėjusiųjų kilo tada, kai K. netesėjo susitarimo ir įkūrus UAB „Gasteda“ atsisakė perrašyti 50 procentų akcijų J. Šių aplinkybių ir ginčo neneigia patys nukentėjusieji, tačiau Apeliacinis teismas vienareikšmiškai motyvavo, kad formaliai nesant rašytinio susitarimo kaltinamieji neturėjo teisėto pagrindo reikalauti sudaryti paskolos sutartis ir perrašyti automobilius. Remiantis tokia teismo išvada, kiekvieną asmenį, kuris neturi sutarties su rangovu ar skolininku, galima pripažinti turto prievartautoju. Kasatoriai atkreipia dėmesį į K. parodymų nenuoseklumą, suteikiantį pagrindą netikėti jų parodymais, kuris Apeliacinio teismo nebuvo aptartas ir įvertintas, būtent: tariamas turto prievartavimas tęsėsi 2006 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, K. su J. ne kartą susitikinėjo ir kavinėje „Troba“, dalyvaujant pašaliniams asmenims, ir P. K. bute, nesiskundė ir neužsiminė apie turto prievartavimą D. K. į susitikimus vežiojusiam vairuotojui, nukentėjusieji nieko nepranešė apie tai savo artimam giminaičiui advokatui, policijos pareigūnams. Šios aplinkybės įrodo, kad nebuvo nei neteisėto reikalavimo, nei realios psichinės prievartos. Dėl to nukentėjusiųjų K. parodymai, kad, nusprendus atleisti nuteistuosius J., šie ėmė grasinti, vertintini itin kritiškai. Tai, kad, 2006 m. lapkričio 12 d. pasirašius paskolos sutartį, tą pačią dieną buvo atleistas K. J., tik įrodo, jog tada abi šalys išsprendė savo buvusius turtinius nesutarimus. Tai patvirtina ir Apeliacinio teismo neaptarta aplinkybė dėl psichinės prievartos realumo: S. K. į K. butą važinėjo po du tris kartus per savaitę, niekam dėl to nesiskundė, neprašė apsaugos, važiuodavo savo noru, pinigai (2000 Lt ir 11400 Lt) buvo perduoti nedalyvaujant pašaliniams asmenims, abu nukentėjusieji teisme tik labai aptakiai iš anksto išmoktomis standartinėmis frazėmis ir vienodai nurodė, kad jiems buvo grasinama dėl vaikų ir verslo saugumo. Nuosprendyje neaptarta, kad nukentėjusieji, tariamai bijodami dėl savo saugumo, nesiėmė jokių papildomų priemonių savo vaikams ir turtui apsaugoti. K. nurodė, kad dėl panaudotos psichinės prievartos nesikreipė į policiją, tačiau tai jiems nesutrukdė 2007 m. sausio 20 d. rašyti pareiškimą policijai dėl įvykdytos žuvies produkcijos vagystės. Ir tik praėjus beveik metams, 2007 m. rugpjūčio 31 d., D. K. savo apklausoje pirmąkart užsiminė apie buvusį turto prievartavimą. Abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų teisingumo sukelia ir kaltinime inkriminuota aplinkybė, kad jie buvo persekiojami Latvijoje. Teisme nukentėjusieji pripažino, kad Rygoje galėjo susitikti ir atsitiktinai, nes visi ten dažnai lankydavosi verslo reikalais. Kasatoriai pažymi, kad turto prievartavimo kvalifikacijai svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusieji (kasacinė nutartis Nr. 2K-580/1999). Minėtos aplinkybės įrodo, kad nuteistųjų veiksmai nebuvo suprasti kaip turto prievartavimas. Be to, BK 181 straipsnio taikymas galimas esant tiesioginei realiai psichinei prievartai, o ne abejotinam nukentėjusiųjų suvokimui apie galimą grėsmę. Toliau skunde pateikiami argumentai dėl BK 189 straipsnio 2 dalies taikymo. Kasatorius neigia žinojęs, kad jo įsigyta žuvies produkcija buvo gauta nusikalstamu būdu. Pagrindinis BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Šiam nusikaltimui svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtą jam perdavė asmuo, kuris gavo jį padarydamas nusikaltimą nuosavybei (kasacinė nutartis Nr. 2K-259/2008). Teismai, nuteisdami K. J. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, vadovavosi prielaidomis. Kasatorių nuomone, aplinkybės, kad žuvis buvo įsigyta iš nepažįstamų asmenų be įsigijimo dokumentų ir skubiai išvežta iš Lietuvos, nepakankamos jo kaltei pagrįsti. Be to, kaltę paneigia K. J. parodymų visuma, kurių tik dalį teismai analizavo, dėl kitų nepasisakė. Kasatorius tvirtina, kad su S. K. gana dažnai įsigydavo rinkoje perteklinės šaldytos žuvies produkcijos iš laivų ir be dokumentų. Antai, Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. baudžiamuoju įsakymu D. K. buvo pripažinta kalta dėl žuvies įsigijimo be apskaitos dokumentų 2006 metais ir apgaulingos buhalterinės apskaitos. Tokių žuvies įsigijimo aplinkybių nepaneigė ir patys nukentėjusieji. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Taip pat kasatorius nurodo, kad šaldytą produkciją privalėjo greitai realizuoti, nes neturėjo šaldytuvų jai laikyti. Žuvį perdavė į Liepojoje esančią AB „Kursa“ šaldyklą, nors žinodamas, kad ji vogta, būtų stengiąsis paslėpti ir realizuoti partneriui, kurio S. K. nepažinojo. Šių teisinančių parodymų teismas ne tik neanalizavo, bet išvis dėl jų nepasisakė. Motyvas, kad J. J. automobilyje buvo rasta dienraščio „Lietuvos rytas“ iškarpa apie vagystę iš UAB „Gasteda“, įrodo tik aplinkybę, jog kasatoriaus jau vėliau, po dienraščio išspausdinimo, sužinojo apie vagystę iš buvusio verslo partnerio. Be to, straipsnyje nebuvo nurodyta pagrobtos žuvies kiekis ir pavadinimai, todėl K. J. neįtarė, kad tai gali būti ta pati žuvies produkcija. Apibendrindami skundo teiginius, kasatoriai tvirtina, kad šių ir pirmiau aptartų aplinkybių netinkamas vertinimas laikytinas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimu. Kartu buvo pažeisti BPK 1 straipsnio reikalavimai.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, priimtą jo atžvilgiu, paliekant galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai nagrinėjamoje byloje esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Abiejų instancijų teismai, nuteisdami kasatorių pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Kasatoriaus įsitikinimu, duomenys, kuriais rėmėsi teismai, visiškai neįrodo jo kaltės įvykdžius BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Pagrįsdamas šį teiginį, P. K. teigia, kad jam nebuvo žinoma nei apie K. J. atvykimą į UAB „Gasteda“ antrą dieną po vagystės ir K. J. pokalbį su S. K., kurio metu K. J. paklausė, ar šis tik nemanąs, jog jis, K. J., pagrobė žuvį iš UAB „Gasteda“, nei apie teismo paminėtus telefoninius pokalbius (T. 2, b. l. 7), kurių metu K. J. buvo prašoma dokumentų žuviai. Kita vertus, Apeliacinis teismas nekreipė dėmesio į kasatoriaus argumentus, kad žuvies įsigijimas be dokumentų, dirbant UAB „Keveda“, buvo gana įprastas dalykas, taigi nesiaiškino ir nenustatė visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Taip pat teismai nenagrinėjo ir nevertino kasatoriaus argumentų dėl žuvies produkcijos išvežimo iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką ir kad visa tai lėmė ta aplinkybė, jog UAB „Keveda“ neturėjo savo šaldytuvų Lietuvoje, todėl savo produkciją kartais laikydavo būtent Latvijoje, bendrovių, su kuriomis bendradarbiavo, šaldytuvuose. Nuteistojo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl jo kaltės, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo nuostatų ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinė nutartis Nr. 2K-259/2008), pagal kurią esminis BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra iš anksto nepažadėtas svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimasis arba realizavimas, o pagrindinis subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. šiam nusikaltimui svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtą jam perdavė asmuo, kuris gavo jį padarydamas nusikaltimą nuosavybei. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Gasteda“ priklausantis automobilis su žuvies produkcija buvo pagrobtas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 19 d. 20.00 val. iki sausio 20 d. 12.30 val. Apie šį vagystės faktą policijai pranešta dar vėliau. Kasatorius nuteistas už tai, kad minėtą žuvies produkciją įgijo iš nepažįstamų asmenų sausio 20 d., apie 11.00 val., taigi jis netgi objektyviai negalėjo žinoti apie įvykdytą vagystę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių tik pažymėjo, kad dėl UAB „Gasteda“ priklausančio didelės vertės turto vagystės ją įvykdžiusiems nenustatytiems asmenims ikiteisminis tyrimas atskirtas dar Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2007 m. vasario 13 d. nutarimu, nors tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes tik 2007 m. birželio 26 d. šios bylos tolesnis tyrimas buvo perduotas Klaipėdos apygardos prokuratūrai, o kasatorius nuo 2007 m. vasario 5 iki 23 d. buvo suimtas. Dėl UAB „Gasteda“ priklausančio didelės vertės turto vagystės ją įvykdžiusiems nenustatytiems asmenims ikiteisminis tyrimas atskirtas tik 2008 metais. Apibendrindamas savo argumentus, P. K. teigia, kad teismų konstatavimas, jog įrodyti kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 189 straipsnio 2 dalį tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai, nėra patvirtintas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Apie kasatoriaus žinojimą, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, byloje nesurinkta jokių duomenų, o remtasi tik prielaidomis. Toliau skunde dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pats pripažino, jog kaltinimas dėl turto prievartavimo iš esmės pagrįstas nukentėjusiųjų S. K. ir D. K. parodymais, tačiau neva netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai (liudytojos B. J. parodymai, paskolos sutartis, automobilių pirkimo–pardavimo sutartys ir kt.). Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuose įrodymuose visiškai nėra jokių duomenų apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. kokiais konkrečiais jo veiksmais ši veika įvykdyta, nors juos nurodyti teismą įpareigoja baudžiamojo proceso įstatymas ir BPK 20 straipsnio 5 dalis. Nuteistojo manymu, reikšminga yra tai, kad Apeliacinis teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, analizuodamas ir vertindamas bylos duomenis, kalba tik apie K. J. bei D. J. darbą UAB „Gasteda“ bei jų santykius su nukentėjusiaisiais, tačiau šių asmenų tarpusavio turtinių santykių analizėje visiškai neminimas P. K., jo vaidmuo ir kokie konkretūs jo veiksmai buvo atlikti aiškinantis šiuos santykius. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šių asmenų tarpusavio darbinius ir turtinius santykius, be jokio teisinio pagrindo ir net nesant nustatytų faktinių aplinkybių konstatavo, kad tiek K. J. ir D. J., tiek ir kartu su jais veikęs P. K. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti perduoti turtą. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad kasatorius nukentėjusiajam S. K. nurodė bauginančio pobūdžio teiginius, tačiau kasatorius tvirtina, jog taip nukentėjusiajam niekada nesakė, ir tai S. K. bei D. K. patvirtino pirmosios instancijos teisme, o pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija be pagrindo nesuabejojo nukentėjusiųjų parodymais dėl to, kad kasatorius dalyvavo kartu su K. J. bei D. J. ne tik verčiant perduoti turtą iki 2006 m. lapkričio 12 d., bet ir pasirašant tariamos 111 400 Lt paskolos sutartį. Tokią išvadą kolegija padarė vien tik remdamasi prielaida, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog D. K., S. K., K. J. ir D. J. susitiko P. K. bute, jam nedalyvaujant, namuose būnant tik su reikalavimu perduoti turtą nesusijusiai jo žmonai. Tačiau D. J., K. J. ir liudytojos Ž. K. bei O. K. patvirtino, kad kasatoriaus tuo metu bute nebuvo. Anot nuteistojo, pagal bylos duomenis, jo buvimo bute tuo metu, kai vyko derybos dėl turto, nustatyti neįmanoma. Tačiau svarbiausia yra tai, kad byloje nėra duomenų, jog P. K. atliko kokius nors objektyvią reikšmę turinčius realius veiksmus, susijusius su turto prievartavimu. Nėra jokio pagrindo remtis prielaida, kad kasatorius vien savo asmens charakteristika padėjo K. J. ir D. J. įgyvendinti nusikalstamus veiksmus. Taip pat kasatorius pažymi, kad kaltinimas jam grindžiamas tais pačiais duomenimis kaip ir D. J. bei K. J., nurodomos tos pačios įvykio faktinės aplinkybės, nors tiriant ir nagrinėjant bylą nustatyta tik tai, kad jis buvo K. J. pažįstamas, dirbo jo bendrovėje ir jo bute buvo pasirašyta vadinamoji paskolos sutartis. Daugiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 181 straipsnio 3 dalį padarymą, nenustatyta. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis visuotinai pripažintu nekaltumo prezumpcijos principu, kasatoriaus kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka.
Nuteistojo P. K. kasacinis skundas bei nuteistųjų K. J. ir D. J. kasacinis skundas netenkintini.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka nurodytus BPK reikalavimus.
Dėl nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį
BK 189 straipsnyje numatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.
Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą ir nori taip veikti. Taigi šio nusikalstamos veikos atveju kaltininkas turi suvokti, kad jo įgytas, naudojamas ar realizuojamas turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą.
Skunde K. J. ir P. K. ginčija jų veikos kvalifikavimą pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, tvirtindami, kad byloje neįrodyta jų tiesioginė tyčia įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą, t. y. žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.
Kolegijos vertinimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai teisingai kvalifikavimo kasatorių veiksmus pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktų, ištirtų ir patikrintų įrodymų pagrindu nustatyti faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina nuteistųjų tiesioginę tyčią įvykdžius šį nusikaltimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad didelės vertės žuvies krovinį P. K. pasiūlė nenustatytas, tačiau jam pažįstamas asmuo, tuo metu atlikinėjęs bausmę, t. y., galima sakyti, abejotiną reputaciją turintis žmogus. Krovinys buvo įgytas be jokių dokumentų ir iškart išgabentas iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką. Žuvies krovinį pristačius į Liepoją, netrukus atvyko K. J. ir P. K. bei dalyvavo jį iškraunant. Taigi nuteistieji skyrė ypatingą dėmesį tokiam „eiliniam“ kroviniui. Be to, byloje nenustatytas krovinį pasiūlęs asmuo, pravarde „Pinčė“, vėliau taip ir neapsireiškė (pasak P. K., su juo niekaip nebuvo galima susisiekti) bei nepareikalavo atsiskaityti už perduotą žuvį, o tai, kaip teisingai ir taikliai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, yra visiškai neįmanoma esant normaliems verslo santykiams, ypač įvertinant didelę pagrobtos žuvies produkcijos vertę (95 396,96 Lt). Toliau pastebėtina, kad K. J. automobilio apžiūros metu buvo rasta dienraščio „Lietuvos rytas“ iškarpa, kurioje buvo aprašytas būtent jo įgytos tos pačios žuvies produkcijos pagrobimas iš UAB „Gasteda“. Kartu nukentėjusysis S. K. patvirtino, kad antrą dieną po vagystės K. J. paklausė jo, ar jis tik nemano, jog K. J. pagrobė žuvį iš UAB „Gasteda“. Taip pat byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, tarp K. J. ir įmonės, kurios naudojamoje šaldykloje buvo laikomas pavogtas žuvies krovinys, vadovo, kurių metu K. J. buvo prašoma dokumentų žuviai, nes prasidėjo panika, ir nurodoma, kad „jie su savo žmona kažką surado“.
Taigi šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų K. J. ir P. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, subjektyvieji požymiai, nes jie suvokė, kad įgijo didelės vertės žuvies produkciją, gautą nusikalstamu būdu, ir norėjo taip veikti.
Nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstomos tam tikros faktinės aplinkybės ir pateikiama subjektyvi nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Šie argumentai yra analogiški nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytiems ir dėl jų aiškiai bei motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, taip pat išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių darymo nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Esant šioms aplinkybėms, tenkinti kasacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį
BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.
Taigi, esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis.
Kasaciniame skunde nuteistieji D. J. ir K. J. nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas, teigdami, kad jie turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš D. ir S. K. perduoti jiems turtą. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistieji neturėjo jokių teisių reikalauti iš nukentėjusių perduoti jiems didelės vertės turtą ir atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus.
Bylos duomenimis, D. J. ir K. J. buvo UAB „Gasteda“ samdomi darbuotojai. Jokių piniginių lėšų jie į šią bendrovę neįnešė, priešingai, K. J. nagrinėjamu laikotarpiu turėjo didelių skolų. D. J. ir K. J. nebuvo UAB „Gasteda“ akcininkai, tačiau K. J. padėjo nukentėjusiesiems plėtoti verslą, užmegzti naudingus ryšius, o atlikdamas savo pareigas disponuodavo tam tikromis pinigų sumomis, gaudavo ir tam tikro pelno dalį. Taip pat jis ir S. K. turėjo ateities planų dėl bendros įmonės kūrimo ir prekybos žuvimi. Vėliau prasidėjus nukentėjusiųjų K. ir nuteistųjų J. nesutarimams, šie iš pradžių pareikalavo perrašyti 50 proc. bendrovės, kurios vienintelė akcininkė buvo nukentėjusioji D. K., akcijų D. J., o nukentėjusiesiems nesutikus, – pasirašyti 114 000 Lt skolos raštelį bei atiduoti (pasirašant fiktyvias pirkimo–pardavimo sutartis) du automobilius, kurių tik vienas priklausė UAB „Gasteda“. Tenkindami nuteistųjų reikalavimus, nukentėjusioji D. K. surašė, o S. K. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią S. K. asmeniškai patvirtino esąs skolingas K. J. 114 000 Lt, taip pat sudarė tariamas dviejų automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias juos neva nusipirko D. J., nors iš tiesų jokių pinigų už šį turtą ji nemokėjo.
Taigi, pagal bylos duomenis, D. J. ir K. J. buvo samdomi UAB „Gasteda“ darbuotojai, kurie formaliai turėjo teisę gauti jų su darbdaviu sulygtą darbo užmokestį. Neturėdami jokių dokumentais pagrįstų savo teisių į reikalautą turtą įrodymų, vadovaudamiesi tik subjektyviu teisingumo suvokimu, nuteistieji nusprendė, kad jiems už darbą UAB „Gasteda“ ir šios įmonės verslo plėtrą priklauso tam tikra turto dalis, kurią patys savarankiškai apibrėžė ir kurios pareikalavo iš nukentėjusiųjų. Kolegijos nuomone, šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji D. J. ir K. J. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti perduoti jiems turtą. Tai, kad nuteistieji ir nukentėjusieji, pasitikėdami vieni kitais, bendromis pastangomis plėtojo UAB „Gasteda“ veiklą, nesukūrė D. J. ir K. J. jokios apibrėžtos teisės reikalauti turto, beje (išskyrus vieną automobilį), priklausiusį ne įmonei, o privačiam asmeniu – S. K., dalybų. Kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kiekviena įmonė, samdydama darbuotojus, tikisi gauti vienokios ar kitokios naudos, tačiau tiek darbo santykių metu, tiek jiems pasibaigus darbuotojai neturi jokios teisės savarankiškai vertinti savo indėlio vykdant darbines pareigas ir reikalauti už tai papildomo materialinio atsiskaitymo.
Turto prievartavimo veikos padarymo būdas pasireiškia psichinės prievartos panaudojimu, t. y. grasinimu prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą.
Atmestini nuteistųjų D. J. ir K. J. kasacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatytas realios psichinės prievartos panaudojimas prieš nukentėjusiuosius reikalaujant iš jų perduoti svetimą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. J. ir K. J. nuolat reikalavo iš nukentėjusiųjų padalyti įmonės akcijas, o nukentėjusiesiems nusprendus juos atleisti, pradėjo grasinti, kad blogai baigsis. Daugiausia K. J. ir P. K. užuominomis grasino: „turit du vaikus, pagalvokit“, „augini du vaikus, žinai, kaip gali būti“, „tau bus galas“, „anksčiau ar vėliau turi atiduoti, nes augini du vaikus“. Nukentėjusieji patvirtino, kad jie dėl tokių nuteistųjų veiksmų jautė psichologinį spaudimą, bijojo dėl šeimos, vaikų, tolesnės įmonės veiklos. Taigi šias aplinkybes teismas pagrįstai įvertino kaip psichinės prievartos panaudojimą, nes nuteistieji sukūrė tokią situaciją, kuri privertė nukentėjusiuosius bijoti, kad, neįvykdžius reikalavimo perduoti turtą, atsiras žalingos pasekmės jiems patiems, jų vaikams ar turtui.
Nepagrįstais laikyti ir nuteistojo P. K. kasacinio skundo teiginiai, kad nenustatyti jokie konkretūs jo veiksmai įvykdant turto prievartavimą. Pažymėtina, kad P. K. nuteistas už didelės vertės turto prievartavimą, padarytą bendrininkų grupe. Esant bendrininkų grupei, kiekvienas bendrininkas atsako už bendrai padarytą veiką. Byloje nustatyta, kad P. K. dalyvavo nuteistiesiems D. J. ir K. J. pareiškiant reikalavimus dėl turto, pats išsakė bauginančio pobūdžio teiginius nukentėjusiesiems, siekdamas neteistų reikalavimo patenkinimo, todėl jo, kaip bendravykdytojo, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.
Nutiestieji D. J. ir K. J., ginčydami baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, taip pat nurodo padarytą esminį BPK pažeidimą vertinat bylos duomenis, tačiau kolegija tokius skundo argumentus laiko nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nurodytomis BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas neignoravo tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų K. susiklosčiusių darbinių santykio pobūdžio, motyvuotai pasisakė dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomos reikšmės. Skunde pateikiama įrodymų vertinimo interpretacija išreiškia gynybinę poziciją, tačiau nepagrindžia esminio BPK pažeidimo ir nepaneigia motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų šiuo klausimu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo P. K. kasacinį skundą bei nuteistųjų K. J. ir D. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
