Baudžiamoji byla Nr. 2K-211/ 2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.
1.2.8.2.1.
2.6.7.6 (S)
2010 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 14 MGL (1820 Lt) bauda, pagal BK 290 straipsnį buvo nuteistas 10 MGL (1300 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 20 MGL (2600 Lt) bauda. Iš E. A. priteista nukentėjusiajai J.M. 1000 Lt.
Skundžiamas ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendis pakeistas: 1) pripažinta E. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui; 2) E. A. nusikalstama veika iš BK 290 straipsnio perkvalifikuota į BK 155 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) baudą; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį E. A. paskirta bauda padidinta iki 20 MGL (2600 Lt); vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, E. A. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 25 MGL (3250 Lt) bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
E. A. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. vasario 23 d., apie 15. 30 val., viešoje vietoje Panevėžio mieste, Aido gatvėje, prie namo, kurio adresas (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, t. y. vartodamas J. M. atžvilgiu įžeidžiančius žodžius „žertva“ bei necenzūrinius žodžius ir panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu: pargriaudamas ją ant šaligatvio, tempdamas už kojos bei įspirdamas 4-5 kartus jai į galvos ir krūtinės sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, jis 2008 m. vasario 23 d., apie 16. 00 val. Panevėžio miesto VPK budėtojų dalyje, adresu: Tulpių g. 60, Panevėžys, viešai, girdint policijos įstaigos pareigūnams, vartodamas J. M. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, užgauliai ją pažemino.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžiu perkvalifikuodama E. A. veiką iš BK 290 straipsnio į 155 straipsnio 1 dalį padarė išvadą, jog akivaizdu, kad E. A. įžeidė nukentėjusiąją, tačiau byloje nėra jokių duomenų (to netvirtino ir pati J. M.), kad įžeidimo metu ji, kaip valstybės tarnautoja, ėjo savo pareigas ir būtent dėl to buvo įžeista. Vien E. A. suvokimas, kad nukentėjusioji dirba policijoje, kolegijos nuomone, nėra pakankamas pagrindas kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 290 straipsnį, nes nenustatytas būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, t. y. tai, kad J. M. buvo įžeidinėjama einanti savo pareigas. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių, iš visos įvykių raidos kolegija padarė išvadą, kad J. M. įžeidimas policijos įstaigoje buvo nulemtas ne jos einamų pareigų valstybės tarnyboje, o tą pačią dieną kilusio konflikto prie (duomenys neskelbtini) namo.
Kasaciniame skunde nuteistasis E. A. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su bylos nagrinėjimo išsamumu, įrodymų vertinimu, jų leistinumu. Kasatorius skunde tvirtina, kad padarytos klaidos sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Darydamas tokią išvadą, nuteistojo nuomone, teismas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, t. y. šios aplinkybės reikšmės jo elgesiui realumo, įrodomumo, neanalizuodamas, koks galėjo būti jo elgesys, jei jis būtų visiškai nevartojęs alkoholio. Teismas, kaip teigia skunde nuteistasis, padarė esminių BPK pažeidimų, ypač nuteisdamas jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes šioje dalyje nepašalino byloje esamų netikslumų, abejonių, netinkamai atliko įrodymų tyrimą, nesilaikė reikalaujamos procesinės formos, kurią turi atitikti tam tikri įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, tinkamai neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus apie liudytojų D. L., S. Č., E. K. ir jo paties paašikinimų vertinimą. Kasatorius skunde pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas tokio procesinio dokumento kaip paaiškinimas nenumato, todėl paaiškinimai kaip įrodymai yra niekiniai, nes duomenys, kurie buvo surinkti įstatymo nenustatyta tvarka, t. y. nenumatytu būdu, negali būti pripažinti įrodymais, nesvarbu, kiek jie reikšmingi, nustatant bylos aplinkybes. Anot nuteistojo, teismas tik formaliai apsiribodamas teiginiais, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad minėti duomenys būtų surinkti nesilaikant įstatymo, pažeidė BPK 2 straipsnyje įtvirtintą oficialumo principą. Nuteistasis nurodo, kad 2008 vasario 23 d. E. K., S. Č., D. L. ir jo paties parodymai buvo užfiksuoti paaiškinimuose, tuo tarpu kitų byloje dalyvavusių asmenų parodymai buvo fiksuojami, kaip ir turi būti, liudytojo ar kituose protokoluose. Nuteistasis skunde pažymi, kad teismai byloje apklaustų asmenų parodymus vertino neišsamiai, fragmentiškai. Taip pat, anot kasatoriaus, teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad automobilyje šalia nukentėjusiosios J. M. sėdėjo dar vienas žmogus – vyriškis, kurio amžius, išvaizda bei tai, kur jis vėliau dingo, bylos duomenimis nėra aiškiai nustatyti. Toliau skunde kasatorius pateikia savą įrodymų vertinimą, teismo išvadų kritiką, pažymėdamas, jog byloje nėra duomenų, kad policijai būtų pateiktas koks nors šį įvykį mačiusio asmens pareiškimas dėl visuomeninės rimties sutrikdymo. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai kritiškai nevertino ir aplinkybės, kad jis, kaip parodė nukentėjusioji, išlipęs iš automobilio, ėjo šlapintis. Nors ši aplinkybė, kaip nurodo kasatorius, iš esmės nelemia baudžiamojo teisinio vertinimo, tačiau ji parodo, kad J. M. parodymai turėjo būti vertinami atsargiai, susietai su kitais byloje esančiais duomenimis, o ne fragmentiškai, nes daugiau nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Kasatorius nekvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis nepadarė BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas perkvalifikuodamas jo veiką, t. y. pereidamas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, nesilaikė BPK reikalavimų, nesivadovavo privataus kaltinimo institutą reglamentuojančia tvarka, nepaisė nei jo, nei nukentėjusiosios valios, netgi nesiteiravo, ar šalys neketina susitaikyti (jeigu ir būtų konstatuota, jog jis padarė BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką). Kasatorius skunde nurodo, kad BPK 407, 417 straipsnių sisteminė analizė leidžia teigti, kad tam, jog jo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal BK straipsnį, patenkantį į privataus kaltinimo proceso rėmus, būtinas nukentėjusiosios J. M. skundas, atitinkantis BPK 412 straipsnio reikalavimus, o byloje tokio skundo nėra. Kasatorius tvirtina, kad byloje esantis nukentėjusiosios protokolas – pareiškimas, tarnybinis pranešimas ir prašymas neprilygsta privačiam skundui, kaip to reikalauja privataus kaltinimo proceso sąlygos, be to, minėtuose dokumentuose J. M. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą, kreipiasi ne į teismą, o į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir t. t. Visa tai, anot kasatoriaus, rodo, kad nebuvo išreikšta tikroji J. M. valia. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-375/2008 padarytomis išvadomis, nuteistasis tvirtina, kad teismas perkvalifikuodamas jo veiką tinkamai nesivadovavo BPK 417 straipsnio, 254 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 6 dalies, 417 straipsnio nuostatomis, ir daro išvadą, kad šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi BPK 3 straipsnio nuostatomis, jog procesas yra negalimas arba turi būti nutrauktas tuo atveju, kai nėra nukentėjusiojo skundo arba jo atstovo pareiškimo. Nesant nukentėjusiosios skundo, apeliacinės instancijos teismas, anot nuteistojo, turėjo priimti sprendimą nutraukti bylą dėl BK 155 straipsnio 1 dalies, nes apeliacinio proceso metu J. M. nepareiškė savo valios pradėti privataus kaltinimo procesą dėl jos įžeidimo, be to, atliekant įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 417 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, vertindamas įžeidimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių buvimą šioje baudžiamojoje byloje, neatskleidė, kaip reiškėsi įžeidimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai, ir nenurodė, kaip įžeidimo įtaką bei pasekmes pajuto pati nukentėjusioji J. M..
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo E. A. kasacinį skundą patenkinti iš dalies: panaikinti 2009 m. spalio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir bylą perduodant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroro nuomone, Šiaulių apygardos teismas pagrįstai pripažino E. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, nes byloje nustatyta, kad kasatorius buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2. 20 promilės. Be to, prokuroras mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nepriklausomai nuo skirtingų liudytojų parodymų dėl E. A. apsvaigimo lygio, pastarajam nustačius vidutinį girtumo laipsnį, apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai įtakojo situacijos vertinimą, aplinkos suvokimą ir elgesį. Tai, anot prokuroro, liudija neadekvatus – įžeidinėjantis ir po to sekęs smurtinis elgesys, reaguojant į pagrįstą nukentėjusios prašymą leisti pravažiuoti, chuliganiška reakcija į įvykį mačiusių asmenų pastabas. Vėlesnis nukentėjusios įžeidinėjimas policijos įstaigoje, prokuroro teigimu, uniformuotų policijos pareigūnų akivaizdoje, taip pat byloja apie neadekvatų supančios aplinkos suvokimą, ką sąlygojo būtent apsvaigimas nuo alkoholio. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą. Atsiliepime prokuroras pažymi, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas nusprendė atlikti įrodymų tyrimą tiek, kiek to prašė E. A., tačiau, paaiškėjus, kad liudytojas R. U. yra išvykęs į užsienį, teismas nusprendė jo neapklausti, o šio liudytojo parodymus pagarsino. Prokuroro nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo atmesti nukentėjusios parodymus kaip melagingus, ar manyti, jog nukentėjusioji mėgina slėpti esmines įvykio aplinkybes. Be to, kaip nurodo prokuroras, konflikto tarp E. A. ir nukentėjusios J. M. eiga bei aplinkybės buvo nustatytos nesuinteresuotų byla liudytojų J. S. N., A. B., R. K., mačiusių patį konfliktą, parodymais. Atsiliepime prokuroras teigia, kad teismas išvadas dėl D. L., S. Č., E. K. ir E. A. parodymų pateikė, patikrinęs juos teisiamajame posėdyje, t. y. apklausęs tuos liudytojus ir E. A., sulyginęs jų parodymus su kitais byloje surinktais įrodymais, tame tarpe su minėtų asmenų paaiškinimuose, kurie nebuvo gauti neteisėtais būdais, nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat, anot prokuroro, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojų – nuteistojo pažįstamų – paaiškinimai buvo paimti iš karto po įvykio, paaiškinimuose liudytojai nurodė ne tokias palankias nuteistajam įvykio aplinkybes, kurias nurodė vėliau apklausti liudytojais, tačiau mažai tikėtina, kad, būdami pažįstami ir draugai, jie būtų apkalbėję nuteistąjį. Įvertinęs šių liudytojų parodymus, teismas pasisakė, dėl kokių priežasčių (dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo, lyginant su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis) jais abejoja ir juos atmeta. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad konfliktą pradėjo nukentėjusioji, kad ji pirmoji panaudojo fizinius veiksmus, spjaudėsi, o kasatorius negalėjo niekaip nereaguoti. Prokuroras atsiliepime pažymi, jog teismas nustatė, kad konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji prašė leisti pravažiuoti pro pravažiavimą užstojusi automobilį, tačiau į tai D. L. atsakė necenzūrininiais žodžiais, o E. A. pašaipiai reagavo į nukentėjusios prašymą, t. y. konfliktą pradėjo nuteistasis, o jau po to, artinantis nuteistajam, nukentėjusioji sudavė jam į veidą. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasatorius nepagrįstai akcentuoja, jog teismai sureikšmino aplinkybę, kad, išlipęs iš automobilio, jis ėjo šlapintis, nes ši aplinkybė jam nebuvo inkriminuota ir jis už tai nebuvo nuteistas. Prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentas, kad perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 290 straipsnio į BK 155 straipsnio 1 dalį, t. y. pereidamas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, Šiaulių apygardos teismas nesilaikė BPK 417 straipsnio reikalavimų, yra pagrįstas. Prokuroras nurodo, kad iš Šiaulių apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad buvo pažeistos BPK 417 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes teismo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos nepaklausė nukentėjusios, ar ši nesusitaikytų su nuteistuoju, jei jo veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius, taip esminiai suvaržydamas E. A. teises. Dėl šio esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, prokuroro nuomone, Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nuosprendis naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime nukentėjusioji J. M. prašo nuteistojo E.A. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios nuomone, E. A. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Kasatoriaus kaltę, nukentėjusios nuomone, patvirtina byloje surinkti įrodymai (jų visuma). Byloje esantys faktiniai duomenys, anot J. M., gauti teisėtais būdais, baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismų proceso metu, įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusioji teigia, kad nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog jis nesijautė apgirtęs, sąmoningai kontroliavo savo veiksmus, kad apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nukentėjusiosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. A. nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes po įvykio tikrinant alkoholio matuokliu nuteistajam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2. 20 promilės. Atsiliepime nukentėjusioji nurodo, kad E.A. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, t. y. teiginiai, jog teismai nepagrįstai rėmėsi byloje esančiais D. L., S. Č., E. K. ir jo paties paaiškinimais, kadangi BPK tokios dokumento formos nenumato, iš esmės yra tie patys, kokie buvo nurodyti ir apeliaciniame nuteistojo skunde. Nukentėjusiosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, motyvuotai pripažino, kad įrodymai įvertinti teisingai, BPK 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad automobilyje šalia jos sėdėjo dar vienas žmogus – vyriškis, kurio amžius, išvaizda bei tai, kur jis vėliau dingo, bylos duomenimis nėra aiškiai nustatyti. Nukentėjusioji pažymi, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo atliktas išsamus bylos duomenų tyrimas apklausiant kaltinamąjį, ją kaip nukentėjusiąją, liudytojus, ištiriant rašytinę bylos medžiagą bei išklausant garso įrašą, kurio autentiškumo tirti nebuvo būtinybės, kadangi ji patvirtino, jog vienas iš garso įraše girdimų vyriškų balsų yra R. U.. Be to, nukentėjusioji nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad, jei R. U. būtų byloje dalyvavęs kaip liudytojas, būtų išsklaidytos visos abejonės dėl nustatytų kai kurių faktinių aplinkybių vertinimo, nes ikiteisminio tyrimo metu R. U. buvo apklaustas apie visas jam žinomas ir bylai reikšmingas aplinkybes, jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti. Anot nukentėjusiosios, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, jei įvykio metu su ja automobilyje būtų važiavęs koks nors asmuo, tai jo dalyvavimas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jai būtų svarbus, kadangi tokio asmens parodymai būtų priešpastatomi su E. A. kartu buvusių ir jam palankesnius parodymus davusių asmenų parodymams. Atsiliepime nukentėjusioji nurodo, kad pats nuteistasis sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog šis aspektas dėl R. U. neturi jokios įtakos veikos kvalifikavimui bei kaltės konstatavimui. Toliau atsiliepime nukentėjusioji dėsto aplinkybes, kurios, jos nuomone, yra pakankamas pagrindas pripažinti E. A. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tvirtindama, kad visuomenės rimtis buvo realiai sutrikdyta, ir tai patvirtina ne tik minėtų liudytojų, bet ir pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiosios nuomone, pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma įrodyta, kad E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. J. M. nuomone, kasatorius pagrįstai nuteistas ir pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Aptardama bylos aplinkybes, nukentėjusioji teigia, kad teismas pagrįstai nustatė įžeidimo požymius. Nukentėjusiosios nuomone, tai, kad dėl jos įžeidimo ir pažeminimo E. A. buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą ne BK 290 straipsnyje, o 155 straipsnio 1 dalyje, nereiškia, kad nebuvo jos, kaip nukentėjusiosios skundo, nes pats kasatorius pripažįsta, jog J. M. valia išsakyta protokole – pareiškime. Taip pat, anot nukentėjusiosios, pažymėtina, kad, nors apeliacinės instancijos teismas posėdžio metu šalių valios dėl susitaikymo galimybės neklausė, tačiau toks klausimas buvo užduotas pirmosios instancijos teisme, nes net BK 290 straipsnio prasme susitaikymo galimybė yra įmanoma; tuomet aiškiai buvo išsakyta jos pozicija, kad susitaikyti nepageidauja. Todėl, nukentėjusiosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bendraisiais proceso ekonomiškumo ir protingumo principais, atsižvelgdamas į išsakytą jos poziciją pirmosios instancijos teismo posėdyje, motyvuotai pasisakė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, E. A. veiksmuose buvimo. Perkvalifikuojant veiką iš BK 290 straipsnio į BK 155 straipsnio 1 dalį, anot J. M., kasatoriaus teisės nebuvo pažeistos, nes jam buvo pritaikytas lengvesnis baudžiamasis įstatymas, dėl kaltinimo pakeitimo kasatoriaus gynyba kitaip neturėjo būti organizuojama, nes jis buvo nuteistas už jos įžeidimą, iš kaltinimo pašalinant aplinkybę, jog įžeidimo metu ji ėjo savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas. Nukentėjusiosios nuomone, pažymėtina, kad BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. E. A. šioje byloje, kaip nurodo nukentėjusioji, nuteistas ne tik pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir abi šios nusikalstamos veikos yra viena su kita susijusios. Be to, atsiliepime nukentėjusioji pažymi, kad dėl abiejų veikų nukentėjo vienas ir tas pats asmuo; iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių kasatorius yra pripažintas kaltu, buvo padarytos viešoje vietoje, sukėlusios visuomenės atgarsį ir pasipiktinimą. Apeliacinės instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nukentėjusiosios nuomone, neturėtų būti laikomas esminiu vien todėl, kad teismas priėmė kasatoriui nepalankų sprendimą.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad: E. A. viešoje vietoje (gatvėje) vartojo J. M. atžvilgiu įžeidžiančius žodžius „žertva“ bei necenzūrinius žodžius, pargriovė ją ant šaligatvio, tempė už kojos bei įspyrė 4-5 kartus jai į galvą ir krūtinę, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį; konfliktas prasidėjo, nukentėjusiajai paprašius patraukti į šalį jai kelią užstojusį automobilį, kuriuo iki konflikto vietos buvo atvažiavęs nuteistasis su kitais asmenimis, o baigėsi – į įvykio vietą atvykus telefonu iškviestiems policijos pareigūnams; į policiją pagalbos telefonu kreipėsi ne tik pati nukentėjusioji, bet ir namo, prie kurio vyko konfliktas, gyventojai (kas akivaizdžiai patvirtina faktą, jog visuomenės rimtis buvo sutrikdyta). Teismo nustatyti nuteistojo veiksmai visiškai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, t. y. aptariama E. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo E. A. kasacinio skundo argumentai, skirti pagrįsti teiginiams, kad bylos aplinkybes teismas nustatė netinkamai, nes konfliktą savo netinkamu elgesiu sukėlė pati nukentėjusioji, paliekami nenagrinėti, kadangi BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Bylos aplinkybių nustatymo teisingumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka.
Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis E. A. kasaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad pirmosios teismas nuosprendyje rėmėsi jo paties, o taip pat D. L., S. Č., E. K. paaiškinimais, nors BPK tokio procesinio dokumento kaip paaiškinimas nenumato. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginys, jog BPK tokio procesinio dokumento kaip paaiškinimas nenumato, yra teisingas, tačiau tai nereiškia, kad taip buvo padarytas BPK reikalavimų pažeidimas, kuris sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Iš bylos duomenų matyti (to neneigia ir kasatorius), kad apie paaiškinimuose minimas aplinkybes tiek pats E. A., tiek D. L., S. Č., E. K. vėliau buvo išsamiai apklausti BPK nustatyta tvarka: E. A. ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas kaip įtariamasis, teisme – kaip kaltinamasis, o D. L., S. Č., E. K. buvo apklausti kaip liudytojai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turininio matyti, kad teismas savo išvadas apie E. A. kaltumą, jo veiksmų kvalifikavimą ir kt. padarė išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą. Teismas motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais savo išvadas grindžia, o kitus įrodymus atmeta. Todėl kasatorius nepagrįstai savo skunde tvirtina, kad teismas įrodymus vertino fragmentiškai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiriant ir vertinant įrodymus pirmojoje instancijoje BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti; nebuvo pažeistas ir BPK 320 straipsnio reikalavimas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma joje paduotuose apeliaciniuose skunduose. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro ir nuteistojo E. A. apeliacinius skundus. Iš apeliacinių skundų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad visi esminiai apeliacinių skundų argumentai nuosprendyje aptarti, dalis jų motyvuotai paneigta, o pagrįstais pripažintų argumentų pagrindu padaryti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimai. Todėl kasatoriaus skundo argumentas, kad dalis jo apeliacinio skundo argumentų nebuvo tinkamai išnagrinėta, taip pat nepagrįstas.
Dėl E. A. inkriminuotos antrosios nusikalstamos veikos perkvalifikavimo apeliacinės instancijos teisme
Pagal BPK 407 straipsnio nuostatas baudžiamosios bylos dėl BK 155 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas tose bylose neatliekamas, o procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šioje byloje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, nes E. A. buvo įtariamas tik tokių nusikalstamų veikų, bylos dėl kurių tiriamos ir nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, padarymu. Ikiteisminio tyrimo metu E. A. veiksmai prie (duomenys neskelbtini) namo buvo teisiškai įvertinti kaip idealioji BK 286 ir 290 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptis, o jo vėlesni veiksmai Panevėžio miesto policijos komisariate – kaip BK 290 straipsnyje numatytas nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas E. A. veiksmus prie (duomenys neskelbtini) namo teisiškai įvertino kaip BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o vėlesnių jo veiksmų, kurie buvo padaryti Panevėžio miesto policijos komisariate (J. M., kaip savo pareigas einančio valstybės tarnautojo, įžeidimas), teisinio įvertinimo nepakeitė, t. y. juos kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį. Nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas tuos veiksmus perkvalifikavo pagal BK 155 straipsnį, t. y. tuos veiksmus kvalifikavo kaip nusikaltimą, dėl kurio byla priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundo dėl jos įžeidimo policijos komisariate nukentėjusioji J. M. nėra padavusi. Byloje yra prokurorės N. Grunskienės 2008 m. vasario 26 d. surašytas protokolas-pareiškimas, kuriame J. M. prašo patraukti atsakomybėn E. A. ir D. L. tik už jų prie (duomenys neskelbtini) namo padarytus veiksmus. Apie kokius nors E. A. nusikalstamus veiksmus policijos komisariato patalpose nukentėjusioji protokole-pareiškime net neužsimena. Duomenys apie E. A. nusikalstamą elgesį policijos komisariate atsiranda tik J. M. kaip liudytojos apklausos protokole. Todėl kasatoriaus teiginys, kad byloje nėra nukentėjusiosios J. M. skundo dėl jos įžeidimo Panevėžio miesto policijos komisariate, yra pagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas naikinti aptariamą nuosprendžių dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų laikęsis BPK 417 straipsnyje reglamentuotos perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų procedūros. BPK 417 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jeigu veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio pirmininkas neklausė nukentėjusiosios apie susitaikymo galimybę, jeigu antrosios E. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas būtų pakeistas. Taip iš nuteistojo buvo atimta galimybė susitaikyti, t. y. buvo pažeista jo procesinė teisė. To pažeidimo ištaisyti negalima, nes iš nukentėjusiosios J. M. atsiliepimo į nuteistojo E. A. kasacinį skundą matyti, kad šiuo metu su nuteistuoju susitaikyti ji nebesutiktų. Kasacine tvarka byla yra nagrinėjama pagal nuteistojo kasacinį skundą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad BPK 376 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, jog nuteistojo padėtį galima pabloginti tik tada, kai to prašoma paduotuose skunduose, neleidžia priimti prokuroro atsiliepime į kasacinį skundą nurodyto sprendimo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, būtų procesiškai įteisintas E. A. nuteisimas už J. M. įžeidimą Panevėžio policijos komisariate, taip pabloginat kasatoriaus dabartinę teisinę padėtį, nes šiuo metu jo nuteisimas už J. M. įžeidimą policijos komisariate nėra teisėtas (kasatorius už tai nuteistas, padarius esminį BPK reikalavimų pažeidimą). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartos aplinkybės yra pagrindas tenkinti nuteistojo kasacinį skundą iš dalies, t. y. skundžiamus teismų sprendimus pakeisti: dėl esminio BPK reikalavimų pažeidimo panaikinti skundžiamų nuosprendžių dalį, kurioje E. A. nuteistas už J. M. įžeidimą Panevėžio policijos komisariate, ir šią bylos dalį nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu. Kita skundžiamų nuosprendžių dalis, t. y. dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas E. A. nuteisė už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas bausmę už tą nusikaltimą sugriežtino, buvo išspręstas civilinis ieškinys bei kiti klausimai, paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžius pakeisti: 1) panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį, kurioje E. A. buvo nuteistas pagal BK 290 straipsnį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje ta E. A. nusikalstama veika iš BK 290 straipsnio perkvalifikuota į BK 155 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, pritaikius BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą; 2) panaikinti nuosprendžių dalį, kurioje E. A. paskirtos bausmės buvo bendrinamos, taikant BK 63 straipsnio nuostatas.
Kitą skundžiamų nuosprendžių dalį, t. y. dalį, kurioje pirmosios instancijos teismas E. A. nuteisė už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas bausmę už tą nusikaltimą sugriežtino, buvo išspręstas civilinis ieškinys bei kiti klausimai, palikti nepakeistą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
Valerijus Čiučiulka
