Baudžiamoji byla Nr. 2K-269/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.1.5.3;
1.1.3.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. ir nuteisto juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato Raimundo Lideikos kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį nuteisti: D. L. – 30 MGL dydžio (3750 Lt) bauda, juridinis asmuo UAB „S.“ – 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda.
D. L. ir juridinis asmuo UAB „S.“ dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo D. L., juridinio asmens – UAB,,S.“ atstovo apeliaciniai skundai atmesti.
Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas A. G., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. L. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. rugsėjo 19 d., nenustatytą valandą, žinomai suklastotą tikrą dokumentą – priedą prie lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB „Hansa lizingas“ pabaigos aktą, su jame įrašytomis tikrovę neatitinkančiomis žiniomis, kad UAB „S.“ tinkamai ir visiškai sumokėjo visas numatytas įmokas ir kad UAB „Hansa lizingas“ perleidžia UAB „S.“ nuosavybės teisę į automobilį „Lexus RX330“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), panaudojo, pateikdamas VĮ „Regitra“, esančiai Panevėžyje, Pramonės g. 12.
Juridinis asmuo UAB „S.“ nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudojo suklastotą tikrą dokumentą: juridinio asmens UAB „S.“ (įregistruota 2002 m. vasario 26 d. Panevėžio miesto savivaldybėje, Panevėžyje, Savanorių a. 12, įregistravimo Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorius D. L., turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas bendrovės vardu ir jos naudai, pagal UAB „S.“ įstatus bei pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – priedą prie lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB „Hansa lizingas“ pabaigos aktą su jame įrašytomis tikrovę neatitinkančiomis žiniomis, kad UAB „S.“ tinkamai ir visiškai sumokėjo visas numatytas įmokas ir kad lizingo bendrovė perleidžia UAB „S.“ nuosavybės teisę į automobilį „Lexus RX330“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) 2006 m. rugsėjo 19 d., pateikdamas VĮ „Regitra“, esančiai Panevėžyje, Pramonės g. 12.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir šią dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir BK 37 straipsnio pagrindu jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – be pagrindo nepritaikė BK 37 straipsnio, neteisingai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ne dėl visų esminių skundo argumentų išdėstė motyvuotas išvadas, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Apeliacinis teismas įtikinamai neargumentavo, kad būtinai reikia bausti juridinį asmenį – įmonę – ir tada, kai nuteistasis fizinis asmuo yra vienintelis tos įmonės akcininkas ir vienasmenis valdymo organas – direktorius. Apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal CK 2.45 straipsnį bei 2.87 straipsnio 7 dalį jis, D. L., kaip vienintelis juridinio asmens UAB „S.“ dalyvis, privalės, įvykdžius nuosprendį, atlyginti iš UAB „S.“ išieškotą baudą kaip šios patirtą žalą dėl jo veiksmų. Jis, kasatorius, patirs dvigubą nubaudimą, kurio materialinė išraiška bus paskirtų jam, kaip fiziniam ir juridiniam asmeniui, baudų suma. Be to, teismai neišdėstė motyvų, kodėl juridiniam asmeniui skyrė daug didesnę baudą nei fiziniam asmeniui.
Nuteistasis dar nurodo, kad teismai neatkreipė dėmesio į nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnį, nors tai privalėjo nustatyti pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Kasatoriaus nuomone, ši veika yra mažareikšmė, nes jis 2006 m. rugsėjo 19 d. pabaigos akto neklastojo, jį pateikdamas VĮ „Regitra“ veikė kaip UAB „Hansa lizingas“ atstovas, neturėjo savanaudiškų motyvų, veika padaryta nebendrininkaujant. Kasatorius mano, kad jeigu VĮ „Regitra“ būtų preciziškai laikiusis Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų ir veikos metu galiojusių Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 74.1 punkto reikalavimų, tai vien pagal pabaigos aktą jokių automobilio duomenų keitimo – išregistravimo iš UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės ir įregistravimo UAB „S.“ vardu bei išregistravimo nebūtų atlikusi. VĮ „Regitra“ veikla dėl pabaigos akto pateikimo ir įvykusio automobilio nuosavybės perregistravimo jokių sutrikdymų nepatyrė, nes ši situacija automobilio nuosavybės teisės santykių dalyvius tenkino, VĮ „Regitra“ nebuvo prašoma registraciją atnaujinti, todėl BK 300 straipsnyje saugomas objektas – valdymo tvarka ir valdymo subjekto veikla – nebuvo pažeistas ir sutrikdytas. Po to, kai buvo išduotas pabaigos aktas, UAB „Hansa lizingas“ toliau siuntė PVM sąskaitas-faktūras įmonei „S.“, kuri jas nuolat apmokėdavo. 2007 m. lapkričio 22 d. UAB „Hansa lizingas“ raštas Nr. 3796 patvirtina, kad 2007 m. lapkričio 13 d. UAB „S.“ pervedė visą likutinę automobilio „Lexus RX330“ vertę, t. y. visiškai atsiskaitė pagal lizingo sutartį. UAB „Hansa lizingas“ jokių pretenzijų dėl atsiskaitymų neturi, situacija šiai bendrovei buvo finansiškai naudinga, tai konstatuota ir nuosprendyje. Dėl suklastoto dokumento pateikimo niekam jokios žalos nepadaryta. Iš šių nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos matyti, kad jo, D. L., veikos pavojingumo laipsnis buvo minimalus ir ji pripažintina mažareikšme.
Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovas advokatas R. Lideika prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliacinis skundas, ir šią dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria juridinis asmuo UAB „S.“ pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas juridinio asmens atstovo apeliacinis skundas, ir, pritaikius BK 37 straipsnį, UAB „S.“ nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, nemotyvuotai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, dėl to neteisingai nustatė veikos pavojingumo laipsnį, be pagrindo netaikė BK 37 straipsnio. Apeliacinis teismas padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ne dėl visų esminių skundo argumentų išdėstė motyvuotas išvadas. UAB „S.“ atstovo apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, kad nuosprendyje nenustatytos pagal BK 20 straipsnio 2 dalį visos būtinosios juridinio asmens atsakomybei kilti sąlygos, teismas neįvertino, ar nusikalstama veika buvo tik savarankiškas bendrovės direktoriaus D. L. poelgis ar natūralus rezultatas, kurį lėmė „nusikalstama“ bendrovės veiklos strategija. Taigi apeliaciniu skundu buvo ginčijamas nepagrįstas BK 20 straipsnio 2 dalies taikymas ir nepakankama teisinė argumentacija dėl šios normos taikymo. Iš nuosprendžio matyti, kad UAB „S.“ nuteista, nes jos direktorius esą veikė jos naudai, nors argumentuotai nenurodyta, kaip ta nauda reiškėsi, nenustatyta, kad įmonės direktorius veikė jos interesais. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog padėtis, kai po pabaigos akto išrašymo ir likutinės vertės nesumokėjimo kiekviena iš sutarties šalių nereiškia viena kitai jokių pretenzijų ir tęsia anksčiau sudarytos sutarties sąlygų vykdymą, rodo, kad tokie civiliniai santykiai buvo priimtini abiem šalims bei UAB „Hansa lizingas“, juo labiau kad sutarties vykdymas lizingo bendrovei buvo naudingas finansine prasme. Lieka neaišku, ar tai buvo naudinga ir UAB „S.“.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendžio teiginys, jog D. L., veikdamas bendrovės naudai, pateikė pabaigos aktą su įrašytomis neatitinkančiomis tikrovę žiniomis ir siekė, kad automobilis būtų perregistruotas UAB „S.“ nuosavybėn, yra abejotinas. Nauda pagal byloje nustatytas aplinkybes negali būti suprantama kaip automobilio perregistravimas bendrovės vardu, nes galutinis direktoriaus siekis nebuvo perregistruoti automobilį UAB „S.“ vardu – šis tą pačią dieną buvo išregistruotas. Taigi būtinasis pagal BK 20 straipsnio 2 dalį naudos juridiniam asmeniui požymis nebuvo aiškiai nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį, šios bylos dalies nepatikrino ir naudos požymio nenustatė.
Kasatorius taip pat pažymi, kad teismai ignoravo aplinkybę, jog pagal pabaigos akto 3 punktą UAB „S.“, kaip lizingo bendrovės klientui, buvo pavesta atstovauti lizingo bendrovei turto registre išregistruojant automobilį „Lexus RX330“ ir atliekant visus su tuo susijusius veiksmus. Taigi D. L., veikdamas kaip „Hansa lizingas“ įgaliotos UAB „S.“ direktorius ir pateikdamas pabaigos aktą registro tvarkytojui dėl automobilio nuosavybės išregistravimo, veikė atstovaujamos UAB „Hansa lizingas“ vardu ir naudai. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė galėjo suvaidinti esminį vaidmenį, teismams taikant BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas ir sprendžiant, ar UAB „S.“ gali atsakyti už savo direktoriaus veiksmus, kuriuos šis atliko, vykdydamas kitos bendrovės pavedimą, ir ar yra pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes pagal CK 6.756 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą pavedimo sutarties sampratą įgaliotinis veikia įgaliotojo vardu.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į argumentą, ar galima tuo pačiu nuosprendžiu nuteisiant įmonės vadovą ir pačią įmonę jų veikas išdėstyti skirtingai ir ar tai neprieštarauja BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatai „juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas veikas“. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, aprašant D. L. veiką, nenustatyta, kad D. L. veikė UAB „S.“ vardu ir šios naudai, kad turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovas, be to, nurodo, kad teismai nepagrįstai nesvarstė, ar nusikalstama veika – žinomai tikro suklastoto dokumento panaudojimas – pagal BK 37 straipsnį nėra mažareikšmė. Nors teismas, skirdamas bausmes, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalimi, tačiau teismų sprendimuose neišdėstyti motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnio. Šios veikos objektas yra normali subjektų, užtikrinančių valdymo tvarką, veikla. Todėl teismai turėjo svarstyti, ar panaudojant pabaigos aktą su neatitinkančiais tikrovės įrašais, buvo apsunkinta VĮ „Regitra“ veikla. Kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai sureikšmino tą aplinkybę, jog pabaigos aktas buvo pateiktas valstybinei institucijai. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 3, 4, 6 dalis valstybės įmonė nepriskiriama prie valstybės institucijų – ji laikoma kitu viešojo administravimo subjektu. 2005 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 9.2 punktą VĮ „Regitra“ yra registro tvarkymo įstaiga; pagal 14.1, 14.8, 14.9 punktus jos teritorinių skyrių funkcijos, be kita ko, yra transporto priemonių įregistravimas, išregistravimas, netikslių registro duomenų keitimas. Valstybinė įmonė negali peržiūrėti asmenų sudarytų civilinių sandorių, jų ginčyti, o transporto priemonės įregistravimas ar išregistravimas registre nėra nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas.
Kasatorius teigia, kad teismai nesiaiškino 2006 m. rugsėjo 19 d. (automobilio „Lexus RX330“ registro duomenų keitimo ir išregistravimo diena) galiojusių transporto priemonių registro taisyklių ir to, kokia tvarka vykdomi duomenų keitimas ir išregistravimas. Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintos Kelių transporto priemonių registravimo duomenų taisyklės (toliau –Taisyklės) nustato skirtingus reikalavimus dokumentams, kuriuos reikia pateikti VĮ „Regitra“ ir kurių pagrindu yra atliekamas registracijos duomenų keitimas priklausomai nuo to, kas dėl to kreipėsi. Kadangi D. L. pagal pabaigos akto 3 punktą atstovavo ir UAB „Hansa lizingas“ ir kaip direktorius įmonei „S.“, laikytina, kad jis veikė ir buvusio, ir naujo transporto priemonių valdytojų vardu. Iš Taisyklių 74 punkto matyti, kad jokio transporto priemonės įgijimo dokumento VĮ „Regitra“ pateikti nereikėjo. 2006 m. rugsėjo 19 d. D. L. pateiktas pabaigos aktas buvo Taisyklių 74.3 punkte nurodytas dokumentas, kurį D. L. pateikė UAB „Hansa lizingas“ interesais kaip dokumentą, patvirtinantį jo teisę atstovauti lizingo bendrovei. D. L. pateiktas pabaigos aktas nebuvo pagrindas pakeisti automobilio „Lexus RX330“ registracijos duomenis – tam reikia užpildyti ir VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus patvirtintos formos bendrą prašymą. Iš byloje esančių VĮ „Regitra“ Panevėžio filialo pateiktų duomenų matyti, kad joks prašymas nebuvo pildytas. Nesant užpildytam prašymui automobilio iš UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės apskritai nebuvo pagrindo išregistruoti, tačiau tai, kodėl VĮ „Regitra“ tą atliko, byloje nebuvo tirta ir nustatyta.
Kasatorius pažymi, kad pabaigos akto pateikimas VĮ „Regitra“ jos darbo visiškai nesutrikdė, niekas nesikreipė dėl duomenų panaikinimo ar pakeitimo, nes nuosavybės teisinių santykių dalyvius visiškai tenkino esama padėtis. Kai buvo išduotas pabaigos aktas, UAB „Hansa lizingas“ toliau siuntė PVM sąskaitas-faktūras UAB „S.“, kuri šias apmokėdavo, o 2007 m. lapkričio 13 d. visiškai atsiskaitė pagal lizingo sutartį. UAB „Hansa lizingas“ jokių pretenzijų dėl piniginių lėšų neturi. D. L. pats dokumento neklastojo, pabaigos aktą pateikė VĮ „Regitra“ atstovaudamas ir kitai įmonei, kurios darbuotojas ir suklastojo tikrą dokumentą, jis neturėjo jokių savanaudiškų motyvų, pabaigos akto neužteko automobiliui išregistruoti iš lizingo bendrovės nuosavybės, tačiau šis buvo išregistruotas, VĮ „Regitra“ nesilaikant Taisyklių 74.1 punkto reikalavimų; nuosavybės teisinių santykių dalyvius susiklosčiusi padėtis tenkino, todėl net jei direktorius D. L. ir panaudojo suklastotą dokumentą, tai tokios jo veikos pavojingumo laipsnis yra nežymus ir ji pripažintina mažareikšme.
Atsiliepimu į nuteistojo D. L. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas prašo juos atmesti. Prokuroras nurodo, kad neatitinka bylos medžiagos juridinio asmens UAB „S.“ atstovo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumento, kad D. L. veikė savarankiškai, suklastotą dokumentą panaudojo savo asmeniniais, o ne juridinio asmens interesais ir naudai. Apeliacinis teismas, atmesdamas skundą, pagrįstai nurodė, kad D. L., būdamas UAB „S.“ direktorius ir turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu, pateikė VĮ „Regitra“ žinomai suklastotą tikrą dokumentą – priedą prie lizingo sutarties – pabaigos aktą su jame įrašytomis tikrovės neatitinkančiomis žiniomis, kurio pagrindu UAB „S.“, o ne D. L., įgijo nuosavybės teisę į automobilį „Lexus RX330“. Iš karto po to, kai automobilis buvo užregistruotas kaip UAB „S.“ nuosavybė, jis buvo parduotas, o gauti pinigai pervesti į bendrovės sąskaitą. Taigi ši bendrovė, o ne D. L., kaip fizinis asmuo, gavo pajamų. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai tinkamai aiškino ir taikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes byloje surinktais įrodymais buvo nustatyta, kad D. L., eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir jo naudai (būdamas tinkamas nusikalstamos veikos subjektas), žinomai suklastotą tikrą dokumentą pateikė VĮ „Regitra“ veikdamas ne savo vardu ir ne asmeniniais tikslais, o UAB „S.“ vardu ir naudai.
Prokuroras, be to, nurodo, kad nepagrįstas D. L. kasacinio skundo argumentas, jog juridiniam asmeniui sumokėjus nuosprendžiu paskirtą baudą, tokia pinigų suma sumažės ir vieninteliam UAB „S.“ akcininkui – D. L. – tenkanti pelno ar kito turto dalis, o tai tolygu dvigubam nubaudimui už tą patį nusikaltimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime nurodė, kad principas non bis in idem reiškia, jog draudžiama bausti tą patį asmenį antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už tą pačią veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau asmenų, kurių kaltė įrodyta. Prokuroras pažymi, kad šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti fizinis asmuo D. L. ir juridinis asmuo UAB „S.“, kaip baudžiamosios atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami. Nors nuteistasis D. L. yra vienintelis UAB „S.“ akcininkas, tačiau akcinių bendrovių turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, nes akcinės bendrovės akcijų turėtojai turi nuosavybės teisę tik į bendrovės akcijas, o ne į jos turtą.
Prokuroras dar nurodo, kad atmestini kasacinių skundų argumentai, susiję su BK 37 straipsnio taikymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacine tvarka D. L. ir juridinio asmens atstovas klausimo dėl BK 37 straipsnio taikymo nekėlė, todėl kasacinių skundų argumentai, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, turi būti palikti nenagrinėti. Kita vertus, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir pripažinti veiką mažareikšme nėra teisinio pagrindo, nes nuteistasis D. L., veikdamas juridinio asmens naudai ir jo interesais, tyčia, sąmoningai panaudojo suklastotą dokumentą, tai padarė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas kuo pelningiau parduoti automobilį, kurio UAB „S.“ negalėjo teisėtai parduoti.
Nuteistojo D. L., nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato R. Lideikos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Nuteistieji D. L. ir juridinio asmens UAB „S.“ atstovas advokatas R. Lideika kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai neteisingai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, be pagrindo nepritaikė BK 37 straipsnio, t. y. nepripažino nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, mažareikšme.
Šie kasatorių teiginiai yra nauji argumentai, nes jie nebuvo išdėstyti nuteistųjų D. L. ir juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliaciniuose skunduose ir nagrinėjami Lietuvos apeliacinio teismo. Dėl to šie kasatorių skundų argumentai, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl BK 20 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 300 straipsnio 1 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. D. L. ir juridinis asmuo UAB „S.“ nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimą. Kasatorius D. L. kasaciniame skunde iš esmės neginčija nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimo jo veiksmuose. Jis teigia, kad pabaigos aktą pateikė VĮ „Regitra“ veikdamas kaip UAB „Hansa lizingas“ atstovas, viešojo administravimo subjekto veikla nebuvo sutrikdyta, nes teisinių santykių dalyvius ši situacija tenkino. Kasatorius UAB „S.“ atstovas advokatas R. Lideika kasaciniame skunde tvirtina, kad teismai netinkamai pritaikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai nuteisė juridinį asmenį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kasatorius juridinio asmens atstovas teigia, kad UAB „S.“ atstovo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog nuosprendyje nenustatytos pagal BK 20 straipsnio 2 dalį visos būtinos juridinio asmens atsakomybei kilti sąlygos, teismas neįvertino, ar nusikalstama veika buvo savarankiškas UAB „S.“ direktoriaus D. L. poelgis ar natūralus rezultatas, kurį lėmė „nusikalstama“ bendrovės veiklos strategija, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų tinkamai neišnagrinėjo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis D. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje konstatavo, kad D. L. suprato, jog panaudoja pateikdamas VĮ „Regitra“ dokumentą – priedą prie lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB „Hansa lizingas“ pabaigos aktą – žinodamas, kad jame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys (kad UAB „S.“ tinkamai ir visiškai sumokėjo visas lizingo sutartyje numatytas įmokas UAB „Hansa lizingas“, o ši perleidžia UAB „S.“ nuosavybės teisę į automobilį „Lexus RX330“), siekdamas, kad automobilis „Lexus RX330“ būtų perregistruotas UAB „S.“ vardu kaip jo nuosavybė, ir norėjo taip veikti. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl D. L. kaltės – nuteistojo A. G., liudytojų R. P., R. E. parodymai, rašytiniai bylos įrodymai, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė D. L. teiginį, kad jis neskaitė jo pasirašyto akto, nesuprato, jog VĮ „Regitra“ pateikia suklastotą dokumentą.
Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra nustatytos BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė iškyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Taigi yra dvi esminės juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų grupės: viena susijusi su subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifiniais požymiais, o kita apibūdina pačią veiką, jos padarymo tikslą bei motyvą (ji padaryta individualiai ar juridinio asmens vardu ir siekiant įgyvendinti juridinio asmens interesus ar naudos jam). Naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip susijęs su materialinės naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Šis požymis padeda kvalifikuoti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš tokios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais. Juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar juridinis asmuo gavo naudos ar ne. Paprastai asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Juridinio asmens kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juridinį asmenį UAB „S.“ pripažino kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliacinį skundą išnagrinėjo, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Priešingai kasatoriaus – juridinio asmens atstovo – tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas nustatė visas BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, kurioms esant už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas turi atsakyti ir juridinis asmuo. Byloje nustatyta, jog nusikalstamą veiką – žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimą – padarė D. L., kuris veikos metu buvo UAB „S.“ direktorius, pagal šios bendrovės įstatų 5.1, 7.7, 7.9 punktus turintis teisę juridinio asmens vardu priimti sprendimus bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Taigi buvo nustatyti D. L. kaip fizinio asmens specifiniai požymiai, kurie yra viena iš privalomų sąlygų norint patraukti juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat teismas nustatė ir kitą būtiną sąlygą, apibūdinančią pačią veiką: D. L. veikė UAB „S.“ vardu ir veika buvo padaryta šios bendrovės naudai. Atmestinas kasatoriaus – juridinio asmens atstovo – argumentas, kad nors UAB „S.“ nuteista, nes jo direktorius veikė jos naudai, nuosprendyje argumentuotai nenurodyta, kokia buvo ši nauda. Nuosprendyje nurodyta, kad D. L., suprasdamas, jog UAB „S.“, neturėdama pabaigos akto, negalės perregistruoti automobilio bendrovės vardu ir jį parduoti, kreipėsi į A. G. (UAB „Hansa lizingas Panevėžio atstovybės vadovas), prašydamas sudaryti galimybę parduoti automobilį, nors už jį nebuvo sumokėtos visos numatytos įmokos. Taigi iš nuosprendyje išdėstytų argumentų spręstina, kad nauda reiškėsi materialine išraiška, nes UAB „S.“ nuosavybėn neteisėtai, nesumokant turto išsipirkimo įmokos, perėjo automobilis „Lexus RX330“ ir ši bendrovė galėjo parduoti automobilį, taip gaudama materialinę naudą. Kadangi teismas nustatė, kad D. L. veikė bendrovės naudai, todėl nuosprendyje išdėstytų argumentų dėl alternatyvaus įstatyme numatyto požymio – veikimo juridinio asmens interesais –, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, ir neturėjo būti. Kasatorių nurodytos aplinkybės, kad dėl automobilio nuosavybės perregistravimo VĮ „Regitra“ jokių sutrikdymų nepatyrė, o abu teisinių santykių dalyvius tokia situacija tenkino, neturi reikšmės sprendžiant juridinio asmens atsakomybės klausimą. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikaltimo baigtumui pakanka pačios veikos atlikimo, padariniai į nusikaltimo sudėtį neįeina. Ta aplinkybė, kad D. L., pateikdamas pabaigos aktą VĮ „Regitra“, veikė kaip UAB „Hansa lizingas“ atstovas, taip pat neturi reikšmės. Taigi teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes D. L. nusikalstamų veiksmų ryšys su juridiniu asmeniu – UAB „S.“ – yra pakankamas kilti ir juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei.
Atmestinas ir kitas juridinio asmens atstovo tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar nusikalstama veika buvo savarankiškas UAB „S.“ direktoriaus D. L. poelgis ar natūralus rezultatas, kurį lėmė „nusikalstama“ bendrovės veiklos strategija. D. L. UAB „S.“ ėjo vadovaujančias pareigas, kurios suteikė galimybę teikti kitiems juridinio asmens darbuotojams privalomus nurodymus bei formuoti juridinio asmens ar jo struktūrinės dalies veiklos kryptis. Taigi jo veiksmai vertinami kaip pačios bendrovės atlikti veiksmai.
Juridinio asmens atstovas taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, jog teismas, nuteisdamas fizinį ir juridinį asmenis, nuosprendyje skirtingai aprašė jų padarytas nusikalstamas veikas ir tai prieštarauja BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatai „juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas veikas“. Nors apeliacinės instancijos teismo sprendime ir nepasisakyta šiuo klausimu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. L. dėl to nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, jis neneigė, kad veikė UAB „S.“ naudai, pateikė pabaigos aktą VĮ „Regitra“ ir kitų teismo nustatytų aplinkybių. Kadangi minėtas argumentas nelaikytinas esminiu, todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad neatsakius į jį buvo iš esmės pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentų dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo juridinio asmens veikoje, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šių argumentų yra išdėstyti pakankami motyvai, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
Dėl BK 2 straipsnio 6 dalies taikymo
Nuteistasis D. L. teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, kuriose įtvirtintas draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą principas. Kasatorius teigia, kad, remiantis CK 2.87 straipsnio 4 dalies norma, įvykdžius nuosprendį, jis privalės atlyginti UAB „S.“ išieškotą baudą kaip bendrovės patirtą žalą dėl jo veiksmų, taip jis patirs dvigubą nubaudimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo D. L. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliaciniuose skunduose taip pat buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas D. L. ir juridinį asmenį UAB „S.“, pažeidė dvigubo nubaudimo negalimumo principą, nes UAB „S.“ sumokėjus teismo paskirtą baudą faktiškai nukentės ir D. L., kaip vienintelis šios bendrovės akcininkas, nes sumažės jam tenkanti bendrovės pelno ar kito turto dalis.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarime išdėstytais išaiškinimais, šiuos argumentus atmetė, pažymėdamas, kad šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti skirtingi subjektai – fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Nors nuteistasis D. L. yra vienintelis UAB „S.“ akcininkas, tačiau akcinių bendrovių turtas yra griežtai atskirtas nuo akcininkų turto, t. y. akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, nes akcinės bendrovės akcininkai turi nuosavybės teisę tik į bendrovės akcijas, o ne į jos turtą. Teisėjų kolegija pritaria šioms išvadoms.
Pagal UAB,,S.” įstatų 1.2 punktą UAB „S.“ yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio kapitalas padalytas į akcijas; akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas; pagal 4.3 punktą akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises.
Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 4 punktas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime nagrinėjo BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, nenustatydamas prieštaravimų Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką — už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas; šis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn, nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą; šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau asmenų, kurių kaltė yra įrodyta.
Teisėjų kolegijos nuomone, traukiant baudžiamojon atsakomybėn akcinę bendrovę, jos akcininkų eventualiai netiesiogiai patiriama turtinė žala, atsirandanti civilinių teisinių akcininkų ir bendrovės santykių kontekste, nelaikytina nubaudimu baudžiamąja teisine prasme. Šiuo atveju juridinio asmens elgesys, dėl kurio jam pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, civilinės teisės prasme yra vienas iš veiksnių, turinčių reikšmės finansinei bendrovės situacijai, taigi ir akcininkų iš bendrovės gaunamai realiai ar potencialiai naudai. Tačiau tokie civiliniai teisiniai padariniai yra už baudžiamojo įstatymo taikymo srities ribų. Tokią poziciją iš esmės patvirtina ir minėta bendra Konstitucinio Teismo išvada, pagal kurią BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės neprieštarauja konstituciniam non bis in idem principui. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad nuteisus už nusikalstamą veiką juridinį asmenį ir fizinį asmenį, kuris yra to juridinio asmens akcininkas, yra pažeidžiamas non bis in idem principas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. L. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato Raimundo Lideikos kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Albinas Sirvydis
Viktoras Aidukas
