Baudžiamoji byla Nr. 2K–278/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.1.
1.2.23.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei–Lisauskienei,
nuteistajai I. S.,
nuteistųjų gynėjams advokatams Ipolitui Brazlauskui ir Gediminui Butkui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir I. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendžiu A. G. išteisintas nesant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, požymių; I. S. išteisinta, nesant baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – A. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme; I. S. nuteista pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų ir nuteistosios I. S., prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu A. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už psichotropinių medžiagų platinimą, o I. S. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – už neteisėtą nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą be tikslo platinti, t. y. už tai, kad 2007 m. gegužės 11 d., apie 18.40 val., prie pastato, esančio Vilniuje, Sodų g. 24, visuomeninio transporto stotelėje „Stotis“, A. G. neteisėtai neatlygintinai perdavė I. S. 0,0075 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo, o ši neteisėtai įgijo šį nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos sau suvartoti.
Kasaciniais skundais nuteistieji A. G. ir I. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendį.
Kasaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Teismas neatsižvelgė į BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo tik esant kaltei. Pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas kasatorių paaiškinimus apie buvusius įvykius ir kitas faktines aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl kasatorių tiesioginės tyčios padarant jiems inkriminuotas veikas. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad kasatoriai žinojo, jog receptinis vaistas „Lorafen“ turi ir draudžiamos psichotropinės medžiagos – lorazepamo. Apeliacinio teismo išvada, kad kasatorių veiksmuose buvo tiesioginė tyčia – A. G. atveju neteisėtai platinti (neatlygintinai perduoti), I. S. – neteisėtai įsigyti draudžiamos psichotropinės medžiagos – lorazepamo – neįrodyta ir neteisinga. Vaistą „Lorafen“ nuteistasis A. G. teisėtai įsigijo kaip medicininį raminamąjį vaistą pagal gydytojo receptą, o nuteistoji I. S. šį vaistą iš A. G. įsigijo dėl šio vaisto migdomųjų, raminamųjų savybių, siekdama pailsėti kelionėje autobusu į Varšuvą. Vaisto informaciniame lapelyje nenurodyta, kad jis turi narkotinių medžiagų. Vaistas „Lorafen“ priskiriamas migdomųjų vaistų grupei ir vartojamas nemigai gydyti. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal specialisto išvadą vienoje vaisto „Lorafen“ tabletėje yra tik 0,0025 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo. Be to, tokio pavadinimo vaistas nėra įtrauktas į sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Nuteistieji pažymi, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad A. G. turėjo ir I. S. perdavė migdomuosius receptinius neuždraustus vaistus, o ne draudžiamą psichotropinį preparatą. Taip pat, kasatorių nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K–490/2001). Remdamiesi kasacine nutartimi Nr. 2K–409/2004, kasatoriai teigia, kad teismas nenustatė sąmoningo tikslo platinti ir įsigyti būtent draudžiamą psichotropinę medžiagą – lorazepamą, kartu nebuvo nustatyta kaltė, todėl negalima ir baudžiamoji atsakomybė. Nuteistojo A. G. kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl nesilaikė BK 54 straipsnio reikalavimų ir nepagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius pažymi, kad dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už teisėtai pagal receptą įgytų medicininės paskirties vaistų trijų tablečių, kuriose yra itin mažas psichotropinės medžiagos kiekis, neatlygintiną perdavimą kitam asmeniui aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalies). Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K–77/2007).
Nuteistųjų A. G. ir I. S. kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BK 259 ir 260 straipsnių taikymo ir esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio („Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos“) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas pamatinių Baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio („Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu“) 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už baudžiamąjį nusižengimą – neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. BPK 260 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimą – neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba šių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Abi šios nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. Remiantis teismų praktika, laikoma, kad kaltininkas tokių veikų padarymo atveju turi bent bendrais bruožais suvokti, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir kt.
Kolegija sutinka su kasaciniuos skunduose išdėstytais argumentais, kurių pagrindu daroma išvada, kad nagrinėjamojoje byloje nėra įrodyta A. G. ir I. S. tiesioginė tyčia neteisėtai platinti ir įsigyti psichotropinių medžiagų.
Apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kategoriškos, neabejotinos ir vienareikšmės išvados, kad abu nuteistieji suvokė, jog atlieka veiksmus (A. G. – neatlygintinai perduoda, o I. S. – įsigyja) su psichotropinėmis medžiagomis.
Iš nuteistųjų nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių parodymų matyti, kad I. S. ketino išvykti į Varšuvą dalyvauti konferencijoje, todėl įvykio vietoje susitiko su nuteistuoju A. G. ir perdavė jam raktus nuo organizacijos (duomenys neskelbtini), kurioje abu nuteistieji dirbo, nes A. G. neturėjo raktų nuo įstaigos patalpų, o I. S. reikėjo išvykti į Lenkiją. Susitikimo metu nuteistoji I. S. paprašė nuteistojo A. G. raminamųjų, migdomųjų vaistų, nes jos laukė ilga ir varginanti kelionė. Nuteistoji I. S. pripažino, kad ji žinojo, jog A. G. tokių vaistų turi, nes jis buvęs narkomanas, todėl juos nuolatos vartojo. Be to, ji patvirtino, kad suprato, jog šie vaistai išrašomi pagal gydytojo receptą. A. G., kaip jis pats parodė, neįtardamas nieko bloga, norėdamas padėti savo kolegei, perdavė I. S. tris tabletes vaisto „Lorafen“, kurį jam išrašė gydytoja. Nuteistieji nuo pat bylos tyrimo pradžios tvirtino, kad susitiko darbo reikalais, o ne siekdami perduoti vaistus. A. G. ir I. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad nesuprato, jog atlieka neteisėtus veiksmus su draudžiamomis platinti psichotropinėmis medžiagomis.
Šie nuteistųjų parodymai kitais bylos duomenimis nepaneigti. Priešingai, kitų įrodymų šaltinių duomenys patvirtina nuteistųjų parodymus. Liudytoja I. T. patvirtino nuteistųjų parodymus dėl I. S. ketinimo išvykti į konferenciją, nurodė, kad abi vyko į stotį nupirkti I. S. bilietą ir paduoti A. G. raktus nuo organizacijos patalpų, taip pat patvirtino apie A. G. perduotas I. S. tris tabletes. Liudytojas policijos pareigūnas J. V., kuris sulaikė abu nuteistuosius, patvirtino, kad nuteistoji I. S. įvykio metu savanoriškai atidavė jam tris rausvos spalvos tabletes, nurodydama, jog neseniai šias jai davė A. G., nes jos laukė tolima kelionė ir ji ketino tabletes kelionės metu suvartoti, kad galėtų užmigti.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenų visumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad vaistų perdavimas įvyko viešoje vietoje (visuomeninio transporto stotelėje), šalia esant liudytojai, nuteistųjų kolegei I. T. Specialisto išvadoje nustatyta, kad trijose tabletėse, kurias A. G. perdavė I. S., buvo psichotropinės medžiagos – lorazepamo, kurio bendroji masė yra 0,0075 g. Tai gana mažas kiekis. Taip pat ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. G. vaistą „Lorafen“ turėjo teisėtai – teismai nustatė, jog jis šį vaistą įsigijo legaliai pagal gydytojo receptą. Be to, svarbu pažymėti, kad pagal sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą psichotropinė medžiaga – lorazepamas (lorazepam) – leidžiama vartoti medicinos tikslais.
Apeliacinio teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės (tiesioginės tyčios) disponuojant draudžiamu preparatu – psichotropine medžiaga lorazepamu – yra abejotinos. Byloje esantys įrodymais pripažinti duomenys neleidžia kategoriškai daryti tokios išvados. Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, tuo tarpu pirmosios instancijos, tinkamai įvertinęs įrodymų visumą, priėmė teisėtą išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliacinio teismo išvada dėl nuteistųjų tiesioginės tyčios A. G. neatlygintinai perduodant I. S. psichotropinių medžiagų, o šiai jas įgyjant, iš esmės remiasi tuo, kad abu nuteistieji suvokė, jog perduodamas vaistas turi raminamąjį, migdomąjį poveikį ir išrašomas tik pagal gydytojo receptą. Tačiau šios faktinės aplinkybės dar nereiškia, kad nuteistieji bent bendrais bruožais suprato, jog perduodamas vaistas „Lorafen“ savo sudėtyje turi ir psichotropinės medžiagos, juo labiau tokį mažą kiekį (vienoje tabletėje – 0,0025 g lorazepamo). Tai, kad vaistas išrašomas pagal gydytojo receptą ir turi raminamąjį poveikį, dar neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog vaisto sudėtyje būtinai yra ar gali būti draudžiamos platinti psichotropinės medžiagos.
Kitos apeliacinio teismo nurodytos faktinės aplinkybės, kurios, teismo nuomone, patvirtintina nuteistųjų kaltę, irgi yra neesminės ir neleidžia daryti kategoriškų išvadų. Tai, kad nuteistasis įvykio metu, prisistačius policijos pareigūnui, jo akivaizdoje numetė įpakavime teisėtai turėtas tabletes ant žemės, galima paaiškinti ir tuo, kad jis tiesiog išsigando, be to, jis anksčiau ne kartą teistas, o įvykio metu buvo dar ir apsvaigęs. Nuteistosios I. S. šlapime rasta psichotropinės medžiagos (metamfetamino), tačiau tai dar nepatvirtina jos kaltės padarius jai inkriminuotą veiką.
Atsižvelgiant į tai, kad dėl padaryto esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, nuteistojo A. G. kasacinio skundo argumentams dėl bausmės skyrimo atskiro aptarimo nereikia.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Egidijus Bieliūnas
Antanas Klimavičius
